Utenos apylinkės teismo sprendimas

Byloje rašytiniu įrodymu – darbo sutartimi Nr. 2, sudaryta (duomenys neskelbtini) (18-20 b.l.) – nustatytina, kad šios darbo sutarties pagrindu ieškovė darbo teisiniais santykiais su atsakove yra susijusi nuo (duomenys neskelbtini), priimta į vyr. finansininkės pareigas (1998 m. pakeistas pareigų pavadinimas – vyr. buhalterė). Ieškovė 2017-05-29 pasirašytinai buvo supažindinta su atsakovės 2017-05-29 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (12 b.l.) „Dėl vyr. buhalterės pervedimo į kitas pareigas“ (toliau – ir Ginčijamas įsakymas). K. G. įsakymas priimtas iki 2017-07-01, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl Ginčijamo įsakymo teisėtumo, taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926 (neteko galios 2016 09 14 įstatymu Nr. XII-2603 (nuo 2017 07 01 – remiantis 2016 12 20 įstatymu Nr. XIII-130 (TAR, 2016, Nr. 2016-29769)) (TAR, 2016, Nr. 2016-23709), normos (toliau – DK, galiojęs iki 2017-07-01; 2002 m. DK).

Atsakovės vadovas, vadovaudamasis DK, galiojusio iki 2017-07-01, 121 straipsnio 1 dalimi, Ginčijamu įsakymu (12 b.l.) už pareigų nevykdymą, t.y. 2017-04-28 sąskaitos – faktūros (duomenys neskelbtini), PVM sąskaitos – faktūros (duomenys neskelbtini), 2017-05-12 sąskaitos – faktūros (duomenys neskelbtini) neapmokėjimo ir 2017-05-17 direktoriaus įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) nevykdymo, ieškovę nušalino laikotarpiui nuo 2017-05-29 iki 2017-06-29 iš vyr. buhalterės pareigų, paliekant dirbti buhaltere ir paliekant tą patį darbo užmokestį (Ginčijamo įsakymo 1-2 punktai).

DK, galiojusio iki 2017-07-01, 121 straipsnis reglamentavo laikiną darbo sąlygų pakeitimą ypatingais atvejais. Šio straipsnio 1 dalis nustatė, kad darbdavys turi teisę perkelti darbuotoją iki vieno mėnesio laikui į darbo sutartimi nesulygtą darbą toje pačioje vietovėje, taip pat pakeisti kitas šio Kodekso 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas, kai reikia užkirsti kelią gaivalinei nelaimei ar gamybinei avarijai, ją likviduoti arba nedelsiant pašalinti jos padarinius, užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams, gesinti gaisrą ir kitais ypatingais iš anksto nenumatytais atvejais. Šio straipsnio 3 dalis nustatė, kad 1 dalyje nustatytais atvejais darbuotojui darbo užmokestis mokamas pagal atliekamą darbą, tačiau, jeigu perkėlus darbuotoją į kitą darbą sumažėja darbo užmokestis dėl nepriklausančių nuo darbuotojo priežasčių, jam paliekamas pirmesnio darbo vidutinis darbo užmokestis.

Liudytoju apklaustas atsakovės vadovas V. K. paaiškino, kad ginčijamu įsakymu ieškovei skyrė drausminę nuobaudą, ją nušalino 1 mėnesio laikotarpiui nuo vyr. buhalterės pareigų, laikinai eiti jos pareigas pavedė kitai buhalterei tam, kad būtų apmokėtos PVM sąskaitos – faktūros, kurias ieškovė atsisakė apmokėti, ir įvykdytas jo įsakymas. Ieškovės teisių nepažeidė, nes įsakymu jai buvo pavesta eiti buhalterės pareigas, o darbo užmokestis nebuvo sumažintas.

Nors atsakovės vadovas laikėsi tokios nuomonės dėl Ginčijamo įsakymo dalyko, atsiliepime į ieškinį pateiktas Ginčijamo įsakymo vertinimas skiriasi. Atsakovės atstovė laikėsi tos nuomonės, kad ne pats atsakovės vadovas, priėmęs Ginčijamą įsakymą, o tik atsakovės atstovas, kuris yra profesionalus teisininkas, gali tinkamai įvertinti Ginčijamo įsakymo dalyką. Atsakovės atstovės nuomone, Ginčijamą įsakymą reikėtų suprasti taip, kad ieškovė nebuvo nušalinta nuo pareigų, nes jai neuždrausta dirbti, o vadovaujantis DK, galiojusio iki 2017-07-01, 121 straipsnio normomis, ieškovė buvo perkelta vieno mėnesio laikui į darbo sutartimi nesulygtą darbą toje pačioje vietovėje, nesumažinant jai mokamo darbo užmokesčio. Tokiu būdu atsakovė siekė savalaikiai įvykdyti pinigines prievoles kreditoriams, nes tik vyr. buhalterė turėjo prisijungimo prie banko duomenis. Tokiu būdu atsakovė siekė išvengti galimų sankcijų už prievolių nesavalaikį įvykdymą. Atsakovo atstovės nuomone, DK, galiojusio iki 2017-07-01, 121 straipsnio 1 dalyje pateiktas nebaigtinis ypatingų aplinkybių sąrašas, todėl darbdavys turi teisę laikinai perkelti darbuotoją ir kitais ypatingais iš anksto nenumatytais atvejais, o nagrinėjamas atvejis ir yra priskirtinas prie tokių atvejų.

Darbdavio įsakymo pavadinimas (antraštė) turi glaustai atspindėti įsakymo dalyką. Iš Ginčijamo įsakymo pavadinimo („Dėl vyr. buhalterės pervedimo į kitas pareigas“), galima būtų padaryti išvadą, kad Ginčijamu įsakymu darbdavys ketino realizuoti DK, galiojusio iki 2017-07-01, 120 straipsnyje numatytą teisę, esant tam sąlygoms, tame tarpe ir darbuotojo sutikimui, vyr. buhalterę pervesti į kitas pareigas, t.y. pavesti dirbti buhaltere.

DK, galiojusio iki 2017-07-01, 95 straipsnio 1 dalyje prie būtinųjų darbo sutarties sąlygų priskiriama darbuotojo darbo vieta (įmonė, jos struktūrinis padalinys ir kt.) ir darbo funkcija (darbas ar pareigos pagal tam tikrą profesiją, specialybę, kvalifikaciją). DK, galiojusio iki 2017-07-01, 95 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl mokėjimo už darbą sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). Taigi visos darbo sutarties sąlygos, jeigu dėl jų susitarė sutarties šalys, tampa privalomos. Ateityje jos gali būti keičiamos DK, galiojusio iki 2017-07-01, 120 straipsnyje nustatyta tvarka, o darbuotojui su tuo nesutikus, gali būti sprendžiamas jo atleidimo iš darbo klausimas pagal DK, galiojusio iki 2017-07-01, 129 straipsnio nustatytas taisykles. DK, galiojusio iki 2017-07-01, 120 straipsnio 1 dalis suteikia darbdaviams teisę keisti darbuotojų darbo sutarčių sąlygas, kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais. Darbo sutarties sąlygos gali būti keičiamos ir dėl kitų priežasčių, jeigu, darbdavio požiūriu, jos susijusios su gamybiniu būtinumu. Darbo kodekse gamybinio būtinumo sąvoka nepaaiškinama. Tai rodo, kad yra išplėstas sąrašas aplinkybių, dėl kurių leidžiama keisti darbuotojų darbo sąlygas. DK, galiojusio iki 2017-07-01, 120 straipsnio 2 dalis numatė, kad būtinąsias darbo sąlygas (pagal DK, galiojusio iki 2017-07-01, 95 straipsnio 1 dalį tai – darbuotojo darbo vieta ir darbo funkcija) galima keisti tik turint išankstinį raštišką darbuotojo sutikimą, išskyrus DK, galiojusio iki 2017-07-01, 121 straipsnyje nustatytus ypatingus – ekstremalius atvejus.

Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodinėjo buvus DK, galiojusio iki 2017-07-01, 120 straipsnio 1 dalyje sąlygas, kurios būtų pagrindas keisti individualias ieškovės darbo sutarties sąlygas, taip pat nenustatyta, kad ieškovė davė sutikimą laikinai dirbti buhaltere, nors ir paliekant tą patį darbo užmokestį.

Kaip matyti iš Ginčijamo įsakymo turinio, ieškovė nušalinama dėl pareigų nevykdymo. Atsakovės direktorius V. K. patvirtino ieškovės nurodytas faktines aplinkybes, kad dar iki Ginčijamo įsakymo priėmimo jis kitų darbuotojų akivaizdoje ieškovei žodžiu pranešė, kad ji nušalinama nuo vyr. buhalterės pareigų, nes nevykdo jo reikalavimų.

Darbuotojas privalo laikytis ne tik darbo sutartyje ar vidaus tvarkos taisyklėse nustatytų reikalavimų, bet ir dirbti dorai bei sąžiningai, laikytis įstatymų ir darbo drausmės, tausoti darbdavio turtą, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nepažeisti darbdavio teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK, galiojusio iki 2017-07-01, 35, 228 straipsniai). Taigi sudaryta darbo sutartis įpareigoja darbuotoją būti lojaliam, dirbti dorai, sąžiningai, tausoti darbdavio turtą ir savavališkai neatlikti veiksmų, kurie kenktų darbdavio interesams. DK, galiojusio iki 2017-07-01, 227 straipsnio 2 dalis numatė, kad darbuotojams, pažeidusiems darbo drausmę, gali būti taikomos drausminio poveikio priemonės. DK, galiojusio iki 2017-07-01, 234 straipsnis numatė, kad darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės. DK, galiojusio iki 2017-07-01, 237 straipnio 1 dalis numatė, kad už darbo drausmės pažeidimą gali būti skiriamos šios drausminės nuobaudos: pastaba, papeikimas, atleidimas iš darbo.

Kaip nurodė ieškovė, ji savo darbe vadovaujasi Buhalterinės apskaitos įstatymu, Vyriausiojo buhalterio pareiginiais nuostatais (21-24 b.l.), VšĮ Utenos PSP centro finansų kontrolės taisyklėmis (95-97 b.l.) ir kitais norminiais teisės aktais, kurie reglamentuoja buhalterinę apskaitą. VšĮ Utenos PSP centro finansų kontrolės taisyklių 14-16 punktai numato, kad vyr. buhalteris privalo organizuoti ir yra atsakingas už išankstinę finansų kontrolę. Vyr. buhalteris, pasirašydamas ūkinės operacijos dokumentus, patvirtina, kad ūkinė operacija yra teisėta, dokumentai, susiję su ūkinės operacijos atlikimu, yra tinkamai parengti ir kad operacijai atlikti pakaks lėšų; nustatęs, kad ūkinė operacija yra neteisėta ar nepakaks lėšų jai atlikti, dokumentus privalo grąžinti juos rengusiam darbuotojui, pranešti apie tai direktoriui, kuris turi teisę atsisakyti tvirtinti tokią ūkinę operaciją arba raštu nurodyti ją atlikti; be atskiro direktoriaus nurodymo turi teisę gauti struktūrinių padalinių vadovų ir atsakingų darbuotojų raštiškus ir žodinius paaiškinimus dėl dokumentų ūkinei operacijai atlikti parengimo ir ūkinės operacijos atlikimo bei dokumentų kopijas ir kt. Kaip ieškovė paaiškino, ji privalo nustatyti ūkinės operacijos teisėtumą, todėl turi teisę neatlikti ūkinių operacijų, gauti paaiškinimus ir dokumentus. Taigi, atlikdama išankstinę finansų kontrolę, ji neišvengiamai privalo bendrauti ir bendradarbiauti ne tik su įstaigos vadovu, bet ir kitais atsakingais darbuotojais, gauti reikiamus dokumentus ir informaciją. Ieškovė motyvuotai paaiškino ir nurodė Ginčijamame įsakyme nurodytų PVM sąskaitų – faktūrų neapmokėjimo bei 2017-05-17 direktoriaus įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) nevykdymo priežastis ir akcentavo tai, kad įvykdymo terminai pasibaigę nebuvo, o ji neatsisakė apmokėti, o tik rinko informaciją dėl ūkinių operacijų teisėtumo: abejojo dėl 2017-04-28 PVM sąskaitos – faktūros (duomenys neskelbtini) (60 b.l.) apmokėjimo pilna apimtimi, nes klientų eilių valdymo srauto sistema naudojasi ne tik atsakovė, tačiau ir viešoji įstaiga Utenos ligoninė; sąskaita – faktūra (duomenys neskelbtini) (61 b.l.), kuri buvo išrašyta pagal verslo liudijimą paslaugas teikiančio fizinio asmens 340 EUR sumai už 4 automobilių salonų cheminį valymą, kėlė abejonių dėl užsakytų itin brangių paslaugų; taip pat, direktorius reikalavo apmokėti už darbus ne pagal pačios įstaigos, o jos steigėjo sudarytą sutartį; 2017-05-17 direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (26 b.l.) buvo nuspręsta dėl administratorės, ūkio dalies specialisto ir vairuotojo pagrindinio atlyginimo dydžio, nors iš anksto nebuvo pasidomėta, ar pakaks tam lėšų ir kt.

Atsakovė, būdama įsitikinusi, kad ieškovei nepavesta kontroliuoti atsakovės sudaromų sutarčių turinio, savarankiškai spręsti dėl kainų ir kt., laikėsi pozicijos, kad ieškovė privalėjo apmokėti bet kurią PVM sąskaitą – faktūrą, ant kurios yra direktoriaus rezoliucija „apmokėti“. Nors Ginčijamame įsakyme atsakovė įvardijo konkrečias PVM sąskaitas – faktūras, kurių ieškovė neapmokėjo bei nevykdė konkretaus vadovo įsakymo, atsakovė neįrodinėjo, kad ieškovė Ginčijamo įsakymo priėmimo dieną jau buvo praleidusi terminus apmokėti, neapmokėjo ir atsisakė apmokėti be teisėto pagrindo.

Skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Viena jų – reikalavimas raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo (DK, galiojusio iki 2017-07-01, 240 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo reikalavimo tikslas – užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl jam priskiriamo drausmės pažeidimo. Pasiaiškinime darbuotojo pateikta informacija įgalina darbdavį spręsti, ar darbuotojas iš tikrųjų padarė darbo drausmės pažeidimą, o jei padarė, tai kokia dėl to yra darbuotojo kaltė (jos forma ir laipsnis). Savo ruožtu darbdavys, pareikalaudamas pasiaiškinti, turi aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiai darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, nurodyti pažeidimo padarymo laiką, vietą, darbuotojo kaltės įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui pateikti. Taigi pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet ir siekiama maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Įstatymo leidžiama darbdaviui skirti darbuotojui drausminę nuobaudą ir be pasiaiškinimo, jeigu darbuotojas per darbdavio nustatytą terminą be svarbių priežasčių pasiaiškinimo nepateikia. Nepareikalaudamas darbuotojo pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, darbdavys pats save stato į blogesnę padėtį ir prisiima galimų neigiamų padarinių riziką, nes darbuotojas, nesutikdamas su paskirta drausmine nuobauda ir ją ginčydamas gali nurodyti aplinkybes, netgi eliminuojančias galimybę jam taikyti drausminę atsakomybę arba skirti tam tikros rūšies nuobaudą, kurias žinodamas darbdavys būtų kitaip išsprendęs šio darbuotojo drausminės atsakomybės klausimą.

Nors atsakovės direktorius nurodė, kad už pareigų netinkamą vykdymą ieškovei skyrė drausminę nuobaudą, tačiau nesilaikė minėtų drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių bei neparinko DK, galiojusio iki 2017-07-01, 237 straipnio 1 dalyje numatytos drausminės nuobaudos. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad Ginčijamu įsakymu atsakovė ieškovei paskyrė drausminę nuobaudą.

Ginčijamame įsakyme, kaip ir žodžiu tiesiogiai ieškovei, direktorius nurodė, kad nušalina ieškovę nuo vyr. buhalterės pareigų. DK, galiojusio iki 2017-07-01, 123 straipsnis reglamentavo darbuotojų nušalinimą nuo darbo. Šio straipsnio 1 - 5 dalys nustatė, kad jei darbuotojas pasirodė darbe neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, darbdavys tą dieną (pamainą) neleidžia jam dirbti ir nemoka jam darbo užmokesčio. Kitais atvejais nušalinti darbuotoją nuo darbo (pareigų) darbdavys gali tik įstatymų nustatytais pagrindais. Darbdavys nušalina darbuotoją nuo darbo, nemoka jam darbo užmokesčio pagal pareigūnų arba organų, kuriems įstatymas suteikia nušalinimo teisę, rašytinį reikalavimą. Jame turi būti nurodyta, kuriam laikui darbuotojas nušalinamas, nušalinimo priežastis ir teisinis pagrindas. Nušalintas darbuotojas jo sutikimu perkeliamas į kitą darbą, jei toks perkėlimas neprieštarauja nušalinimo tikslui. Nušalinimo terminui pasibaigus, darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą, jei dėl nušalinimo neatsirado pagrindas nutraukti darbo sutartį. Jeigu darbuotojas darbdavio arba tam įgaliotų organų pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo darbo (pareigų) nepagrįstai, jis turi teisę reikalauti, kad įstatymų nustatyta tvarka jam būtų atlyginta žala.

Kaip minėta, Ginčijamu įsakymu ieškovė nušalinta nuo vyr. buhalterės pareigų dėl pareigų nevykdymo, o ne DK, galiojusio iki 2017-07-01, 123 straipsnyje numatytais pagrindais.

Apibendrinant darytina išvada, kad Ginčijamas įsakymas neatitinka nei vieno minėtų DK, galiojusio iki 2017-07-01, normų reikalavimų, kad būtų pagrindas pripažinti, jog ieškovė teisėtai laikinai nušalinta nuo pareigų, jai pavesta eiti kitas darbo sutartimi nesulygtas pareigas ar nubausta drausmine tvarka už darbo pareigų netinkamą vykdymą.

Jau minėta, kad atsakovės direktoriaus ir atsakovo atstovės nuomonė dėl Ginčijamo įsakymo dalyko skiriasi, tačiau įvardijamas tikslas yra tas pats – 1 mėnesio laikui apriboti ieškovei teisę vykdyti išankstinę finansų kontrolę bei perimti iš jos prisijungimo prie banko duomenis tam, kad tuo laikotarpiu kitas darbuotojas galėtų atlikti mokėjimus pagal sąskaitas – faktūras, dėl kurių apmokėjimo ieškovė buvo išsakiusi abejonių. Būtent toks nustatytas Ginčijamo įsakymo priėmimo tikslas leidžia padaryti išvadą, kad Ginčijamu įsakymu buvo siekiama ne perkelti ieškovę į kitas pareigas, o ją nušalinti nuo darbo, t.y. nuo konkrečių pareigų, nors, kaip jau minėta sprendime, nenustatyta tokio įsakymo priėmimui buvus įstatyme (iki 2017-07-01 galiojusio DK) numatytas sąlygas ir pagrindus.

Nors laikinai vykdęs direktoriaus pareigas V. T. 2017-07-05 priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) “Dėl direktoriaus 2017-05-29 įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) 1 punkto panaikinimo” ir juo, praradus aktualumą, panaikino Ginčijamo įsakymo 1 punktą, tačiau, kaip matyti iš liudytoju apklausto V. T. paaiškinimų, jį panaikino ne kaip neteisėtą, o kaip įvykdytą (67 b.l.).

Įvertinus šalių pateiktus įrodymus skyrium ir jų visetą, laikytina nustatyta, kad atsakovės direktoriaus 2017-05-29 įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) 1 punktas neatitinka sprendime nurodytų įstatymų reikalavimų, nepagrįstas duomenimis apie ieškovės netinkamą pareigų vykdymą, apie būtinumą laikinai perkelti į kitas pareigas ar nušalinti nuo darbo, todėl pripažintinas neteisėtu. Ginčijamo įsakymo galiojimo terminas (nuo 2017-05-29 iki 2017-06-29) yra pasibaigęs, todėl nebetikslinga Ginčijamą įsakymą panaikinti bei spręsti dėl ieškovės grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio išieškojimo, nes Ginčijamu įsakymu darbo užmokestis nebuvo sumažintas (Ginčijamo įsakymo 2 punktas).

Ieškovė kartu su ieškinio reikalavimu dėl Ginčijamo įsakymo pripažinimo neteisėtu, pareiškė ir su juo susijusį reikalavimą priteisti neturtinę žalą. Šį ieškinio reikalavimą ieškovė iš esmės grindė tuo, kad neturtinė žala buvo padarytą atsakovės direktoriui priėmus neteisėtą įsakymą ją nušalinti nuo darbo. Taigi ieškinio reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimo pripažinti neteisėtu Ginčijamą įsakymą patenkinimu.

Ieškovė prašė priteisti 1 000 EUR neturtinei žalai atlyginti ir nurodė, kad darbdavio neteisėti veiksmai: direktorius buvo priešiškai nusiteikęs, ją tendencingai apkaltino, neteisėtai nušalino nuo darbo, neleido pasiaiškinti, be to, nušalinimo nuo darbo procedūros metu direktorius elgėsi nekorektiškai, nes kitų darbuotojų akivaizdoje jai žodžiu pareiškė apie nušalinimą, draudimą toliau vykdyti vyr. buhalterės pareigas, nors Ginčijamas įsakymas dar nebuvo priimtas, visa tai jai sukėlė stresą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, dėl to ji prašė, ir jai buvo suteiktos atostogos (ne pagal nustatytą grafiką (48-50 b.l.)), savo nuožiūra vartojo raminamuosius vaistus.

Neturtinė žala, ieškovės teigimu, padaryta 2017-05-29, t.y. dar galiojant 2002 m. DK, todėl taikytinos šio kodekso normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą.

Teisė į garbę ir orumą nėra absoliuti teisė, todėl, sprendžiant, ar ši teisė, darbdaviui vykdant savo funkcijas, nepažeista, atribojamas šių asmeninių neturtinių vertybių pažeidimas nuo darbdavio teisės vertinti darbuotojo darbines, dalykines asmens savybes, darbo rezultatus, realizavimo. Darbdavys turi teisę vertinti darbuotoją pagal jo dalykines savybes, darbo rezultatus, tikrinti, ar darbuotojas laikosi sutartimi pavestų pareigų, nes už tai mokamas atlyginimas.

Darbo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (DK 35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas šių nuostatų arba be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt. – tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (DK 1 straipsnio 1 dalis, 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 6.250 straipsnis).

Patvirtinančiomis darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai. Kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017).

Ieškovė į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją (toliau – ir Panevėžio teritorinio skyriaus DGK; DGK) kreipėsi 2017-06-19, 2017-06-29 sprendimu Nr. DGKS – 3209 buvo nuspręsta atsisakyti nagrinėti ieškovės prašymą, kadangi prašyme nurodytų reikalavimų nagrinėjimas nepriskirtas Darbo ginčų komisijos kompetencijai (15-17 b.l.). DK, galiojusio iki 2017-07-01, 296 straipsnis numatė, kad jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi Civilinio proceso kodekso nuostatomis.

Ieškinys teismui paduotas 2017-07-18, t.y. jau nebegaliojant 2002 m. DK. Pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-2603 (toliau – ir DK Įsigaliojimo įstatymas), 6 straipsnio 7 dalį, jeigu skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki Darbo kodekso (toliau – ir 2016 m. DK; DK, galiojantis nuo 2017-07-01) įsigaliojimo, skundas, prašymas yra sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas. DK, galiojančio nuo 2017-07-01, 220 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą.

Nors nagrinėjamu atveju ir nustatyta, kad Ginčijamu įsakymu buvo siekiama nušalinti ieškovę nuo darbo, tačiau ieškovės pažeistos teisės tiesiogiai teisme galėjo būti ginamos tik jeigu ieškinys būtų pateiktas iki 2017-07-01 (DK, galiojusio iki 2017-07-01, 299 straipsnio 2 dalies 1 punktas, DK Įsigaliojimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalis). Pagal DK, galiojančio nuo 2017 m. liepos 1 d., 220 straipsnio 1 dalies normas ginčai dėl neteisėto nušalinimo nuo darbo nagrinėjami darbo ginčų komisijoje, kreiptis dėl darbo ginčo išnagrinėjimo nustatytas 1 mėnesio terminas, taip pat numatyta galimybė prašyti terminą atnaujinti.

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad ieškovė, minėta, į DGK kreipėsi 2017-06-19, o 2017-06-29 sprendimu Nr. DGKS – 3209, likus 1 dienai iki 2016 m. DK įsigaliojimo, buvo nuspręsta atsisakyti nagrinėti ieškovės prašymą, kadangi prašyme nurodytų reikalavimų nagrinėjimas priskirtas ne darbo ginčų komisijos kompetencijai, o nagrinėtinas tiesiogiai teisme. Minėta, kad į teismą ieškovė su ieškiniu kreipėsi 2017-07-18, t.y. jau galiojant 2016 m. DK, taigi susidarė situacija, kad dėl individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo ieškovė, vadovaudamasi DK 220 straipsnio 1 - 2 dalimis, privalėjo vėl kreiptis į Panevėžio teritorinio skyriaus DGK, kartu prašyti atnaujinti praleistą 1 mėnesio terminą. 2016 m. DK 220 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu darbo ginčų komisija savo sprendimu termino neatnaujina, per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo galima kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme. 2016 m. DK 224 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad darbo ginčų komisija priima sprendimą atsisakyti nagrinėti prašymą išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, jeigu prašymas buvo pateiktas praleidus šio kodekso 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir darbo ginčų komisija jo neatnaujino, o 2016 m. DK 231 straipsnio 3 dalis nustato, kad pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).