- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-10
- Bylos Nr.
- N-444-1-08
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas, Virgilijus Valančius, Antanas Ablingis
- Kategorijos
- 26.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 12 d. nutarties A. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 3-ojo policijos komisariato Viešosios policijos Naujininkų policijos nuovados tyrėjas 2006 m. spalio 19 d. surašė A. Š. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, jog šis, 2006 m. rugsėjo 22 d., apie 12.05 val., Vilniaus autobusų stoties prieigose rinko keleivių grupę vykti užsakomuoju reisu iš Vilniaus į Kauną (mokestis už važiavimą 13 litų), norinčius vykti siuntė į automobilį “VW Caravelle”, valst. Nr.BEG 770, stovėjusį prie parduotuvės “Iki stotis”, Sodų g. 22, Vilniuje, taip pažeisdamas Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies reikalavimus ir padarydamas veiką, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 172 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinė komisija (toliau – ir Institucija) 2006 m. lapkričio 15 d. nutarimu A. Š. už pažeidimo, numatyto ATPK 172 straipsnio 1 dalyje, padarymą skyrė 500 litų baudą.
II.
A. Š. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas nutarimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti. Paaiškino, kad dirba Tolimojo susisiekimo mikroautobusais vežėjų asociacijoje vadybininku reklamai, o pažeidimo metu dirbo darbo sutartimi sulygtą darbą, t. y. teikė tretiesiems asmenims informaciją ir reklamą apie minėtos asociacijos vykdomą veiklą. Nurodo, jog Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kelių transporto ūkinė komercinė keleivių ir krovinių vežimo už atlyginimą veikla yra licencijuojama, pagal Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr.274 patvirtintų Ūkinės komercinės veiklos licencijavimo metodinių nurodymų 4 punktą ūkinė komercinė veikla - tai tęstinė, nuolatinio pobūdžio, savo vardu ir savo rizika licencijos turėtojo vykdoma veikla, kuria siekiama gauti pajamų ir pelno. Atsižvelgiant į tai mano, jog ūkinės komercinės veiklos atsakomybės subjektu gali būti tik asmuo, užsiimantis šia veikla ir turintis atitinkamą licenciją, o jis yra darbo teisinių santykių subjektas. Taip pat pažymi, jog teisiškai nepagrįstas administracinio teisės pažeidimo protokolo teiginys, jog jis rinko keleivių grupę. Teigia, jog „keleivių rinkimo“ definicija nėra apibrėžta nei Kelių transporto kodekse, nei kituose teisės aktuose, todėl neaišku, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis nustatyta tokia veika, ir kokiais veiksmais jis ją įvykdė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 12 d. nutartimi A. Š. skundo netenkino. Teismas nustatė, jog pagal Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalį draudžiama užsakomaisiais reisais rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. 0-519 1.2 punkte numatyta, jog draudžiama rinkti ir vežti keleivių grupes užsakomaisiais reisais iš Geležinkelio g. nuo Algirdo g. iki Seinų g., įskaitant automobilių stovėjimo aikšteles prie Geležinkelio stoties pastato, Vilniaus autobusų stoties teritorijos ir parduotuvės „Iki“. Teismas nurodė, jog 2000 m. sausio 3 d. darbo sutartis ir Tolimojo susisiekimo mikroautobusais vežėjų asociacijos vadybininko reklamai ir informacijos nuostatai patvirtina, kad A. Š. pagal pareigybines funkcijas pavesta reklamuoti transporto priemones, nuolat ieškoti naujų potencialių transporto įmonių paslaugų vartotojų, tačiau, teismo nuomone, vykdydamas savo pareigas A. Š. privalėjo vadovautis Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalimi bei minėtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu. Teismas pažymėjo, jog A. Š. paaiškino, kad jis klausia žmonių, kur jiems reikia nuvykti, ir tuomet nukreipia juos į prie parduotuvės “Iki” aikštelėje stovinčius mikroautobusus, o tokie veiksmai laikytini keleivių rinkimu. Be to, A. Š. neneigia, kad vaikšto Vilniaus autobusų stoties teritorijoje, t. y. Geležinkelio gatve nuo Geležinkelio stoties iki Vilniaus autobusų stoties, ir nukreipia keleivius link parduotuvės “Iki”, todėl teismas remdamasis administracinio teisės pažeidimo protokolu, UAB “Dorsimus” saugos darbuotojų ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 3-ojo policijos komisariato viešosios policijos Naujininkų policijos nuovados tyrėjo pranešimais, daro išvadą, kad A. Š. stoties teritorijoje rinko keleivius vežti juos užsakomaisiais reisais, taip pažeisdamas Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalį, todėl jo veika tinkamai kvalifikuota pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį.
III.
Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 12 d. nutartimi, A. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – Institucijos nutarimą panaikinti ir administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) nei vienas poįstatyminis aktas, reglamentuojantis užsakomųjų reisų vykdymo tvarką bei reklamos teikimą, neapibrėžia Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos definicijos „rinkimas“ turinio, todėl asmuo negali būti traukiamas atsakomybėn dėl „rinkimo“, nes neaiškios tokio elgesio modelio ribos ir apimtys. Pabrėžia, jog viešojo administravimo santykiuose bet kokie neaiškumai ar dviprasmybės privalo būti traktuojami asmens naudai; 2) Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas universalus teisės principas, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Mano, jog taip nustatyta galimybė ūkio subjektams užsiimti ūkine – komercine veikla savo nuožiūra, jeigu tai neprieštarauja teisės aktuose įtvirtintiems imperatyvams. Jis savo veikloje vadovaujasi nacionaliniais teisės aktais ir Tolimojo susisiekimo mikroautobusais vežėjų asociacijos, kurios darbuotojas yra, vadybininko reklamai ir informacijai nuostatais. Viena iš jo veiklos formų – reklamuoti transporto priemones ir nuolat ieškoti naujų potencialių transporto įmonių paslaugų vartotojų, todėl jo elgesys teisėtas ir neprieštaraujantis ne tik nuostatams, bet ir Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintai reklamos definicijai; 3) teismas nevertino jo skundo juridinių aplinkybių, t. y. administracinės atsakomybės pagal ATPK 172 straipsnį negalimumo dėl netinkamai nustatyto pažeidimo subjekto.
Institucijos atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 19 d. nutartimi administracinę bylą sustabdė iki kol Konstitucinis Teismas ištirs Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies konstitucingumą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 3 d. prašymą administracinėje byloje Nr.II-1606-5/2006.
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, 2008 m. kovo 5 d. nutarimu nustatė, jog įstatymų leidėjas, turėdamas konstitucinę pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įstatymais reguliuoja ir keleivių vežėjų ūkinę veiklą, nustato šios veiklos sąlygas, reikalavimus jos vykdymui, šios veiklos ribojimus ir draudimus, taip pat keleivių vežėjų ūkinės veiklos kontrolę. Santykiai, susiję su keleivių vežimu reguliariais reisais, ir santykiai, susiję su keleivių vežimu užsakomaisiais reisais, gali (ir turi) būti teisės aktais reguliuojami nevienodai – tas teisinis reguliavimas atspindi atitinkamos ūkinės veiklos ir atitinkamos rinkos specifiką, nes vieni vežėjai teikia vežimo paslaugas keleiviams, vykstantiems reguliariais reisais, o kiti – keleiviams, vykstantiems užsakomaisiais reisais. Šių santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas savaime nelaikytinas nesąžiningų konkurencijos toje pačioje rinkoje sąlygų sudarymu. Analizuodamas Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą draudimą pasisakė, jog užsakomaisiais reisais visais atvejais galima vežti tik tokias keleivių grupes, kurios buvo sudarytos iš anksto pateikus užsakymą vežėjui ir su juo iš anksto sudarius vežimo sutartį. Vadinasi, keleivių grupes, sudarytas nepateikus išankstinio užsakymo vežėjui ir su juo iš anksto nesudarius vežimo sutarties, užsakomaisiais reisais draudžiama vežti iš bet kokių vietų. Teismas pripažino pertekliniais tiek aptariamą draudimą, tiek savivaldybių institucijoms įtvirtintą pareigą nustatyti gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis ir iš kurių draudžiama rinkti ir vežti keleivių grupes užsakomaisiais reisais, ribas. Pabrėžė, jog šitaip suprantant Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje nustatytą draudimą užsakomųjų reisų vežėjams rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis (ir kurių ribas, kaip minėta, nustato savivaldybių institucijos), nėra pagrindo teigti, kad jis diskriminuoja užsakomųjų reisų (privačius) vežėjus, pažeidžia sąžiningos konkurencijos laisvę, iškreipia konkurenciją keleivių vežimo rinkoje ar sudaro prielaidas monopolizuoti tą rinką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliacinis skundas atmestinas.
ATPK 172 straipsnio 1 dalis, už kurioje numatytos veikos padarymą nubaustas A. Š., numato, jog administracinę atsakomybę užtraukia komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas. Ši norma blanketinė, todėl siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn būtina nuoroda į kito teisės akto nuostatos pažeidimą, o šiuo atveju tokia nuostata įtvirtinta Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje, numatančioje draudimą rinkti ir vežti keleivių grupes užsakomaisiais reisais iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis. Taigi, A. Š. administracinis kaltinimas suformuluotas pagal minėtą normą nurodžius, jog pastarasis 2006 m. rugsėjo 22 d., apie 12.05 val., Vilniaus autobusų stoties prieigose rinko keleivių grupę vykti iš Vilniaus į Kauną, t. y. formavo keleivių grupę čia pat ją surenkant vykti neva užsakomuoju reisu.
Pirmiausia pasakytina, jog administracinė atsakomybė taikoma tiems asmenims, kurie padarė administracinės teisės pažeidimą, t. y. pažeidė atitinkamų teisės normų reikalavimus. Pažeidimų subjektais gali būti tik fiziniai asmenys, kurie be bendrųjų, jiems nustatytų individualaus subjekto požymių (amžius, pakaltinamumas), kartais privalo turėti ir specialiuosius požymius, pavyzdžiui, būti vairuotoju, įmonės vadovu ir pan. Tokie požymiai visada nurodomi teisės normos, numatančios atsakomybę už konkrečią veiką, dispozicijoje arba sankcijoje, todėl tai atvejais, kai specialieji požymiai nenurodyti, administracinė atsakomybė taikoma subjektui, atitinkančiam bendruosius požymius. Šiuo atveju analizuojamoje teisės normoje (ATPK 172 str. 1 d.) nėra nuorodos į tai, kad už šį pažeidimą atsako įmonės vadovas ar kitas specialius požymius turintis subjektas, todėl apelianto argumentai, jog jis nevykdė savarankiškos komercinės veiklos, nėra teisiški reikšmingi, o Institucijai kaltinant asmenį betarpiškai atlikus ATPK 172 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytą veiką, jis laikytinas tinkamu šio teisės pažeidimo subjektu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr.N3-1001-06, Nr.N5–1717/2006).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tai, kad A. Š. Vilniaus autobusų stoties teritorijoje rinko keleivius patvirtina paties asmens teisme išsakyti teiginiai, jog, vykdydamas savo darbinę veiklą, vaikšto po stotį, nurodo žmonėms, kokiu metu, iš kur užsakomaisiais reisais išvyksta mikroautobusai, bei nukreipia juos į įmonei priklausančias mašinas, stovinčias prie „Iki“ parduotuvės (b. l. 38 - 39), administracinio teisės pažeidimo protokolas, tarnybinis pranešimas, UAB „Dorsimus“ saugos darbuotojų pranešimai, kuriuose nurodyta, kad A. Š., šaukdamas Lietuvos miestų pavadinimus rinko keleivių grupes ir juos vedė į mašinas, kurios važiuoja užsakomaisiais reisais nuo parduotuvės „Iki“ mašinų stovėjimo aikštelės. A. Š. neigdamas pažeidimą iš esmės teigia, jog toks jo elgesys nereiškia keleivių rinkimo, o tol, kol tokia sąvoka nėra teisiškai apibrėžta, tai negali būti vertinama kitaip, kaip tik asmens interesais ir naudai.
Teisėjų kolegija, palaikydama Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties motyvus, pažymi, jog sąvoka „rinkimas“ nėra dviprasmiškas ar specialaus išaiškinimo reikalaujantis terminas. Teisės aktuose vartojami žodžiai ar jų junginiai aiškinami pagal jų bendrinę reikšmę, išskyrus atvejus, kai iš konteksto matyti, kad jie vartojami specialiąja – teisine, technine ar kitokia reikšme. Sąvoka „rinkti“ apibrėžiama kaip telkimas į vieną, ieškojimas tinkamo (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2000 m., 660-661 psl.), todėl iš čia darytina išvada, kad A. Š. veiksmai Vilniaus autobusų stoties teritorijoje (klausinėjimas žmonių, kur vyksta, jų nukreipimas į mikroautobusus ir t.t.) atitiko keleivių rinkimą, kuris pagal Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalį yra draudžiamas.
Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 5 d. nutarimu taip pat nustatė, jog Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas rinkti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis, reiškia draudimą ne tik minėtose teritorijose, bet ir už jų ribų, sudaryti keleivių grupes, surinktas iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog A. Š. kaltė, padarius ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, pilnai įrodyta, nuobauda individualizuota tinkamai. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.