Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-02-27 · Administracinė byla Nr. I-534-406/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-27
Bylos Nr.
I-534-406/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02202-2016-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
V. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-534-406/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02202-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.; 55.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 27 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. Z. skundu, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b.l. 5) nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2016 metais buvo gydomas keletą kartų netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pažymėjo, jog atvykus į į gydymo įstaigą jam tekdavo būti laikino sulaikymo patalpoje, kurioje būdavo 15 ir daugiau žmonių, todėl kameroje nebūdavo vietos visiems atsisėsti, tekdavo stovėti net po 5-6 valandas, dėl vietos trūkumo kildavo konfliktai. Toje patalpoje buvo rūkoma ir jam kaip nerūkančiam tekdavo kvėpuoti tabako dūmais, nebuvo sanitarinio mazgo, pareigūnai tyčiojosi. Prieš nuvedant į kamerą žemoje temperatūroje ir visų akivaizdoje būdavo atliekama asmens apžiūra, maistas, avalynė, drabužiai (viršutiniai, apatiniai) būdavo sumetami į vieną krūvą, tokiu būdu būdavo išsityčiojama iš jo daiktų. Kameros, kuriose pareiškėjas buvo gydomas, gyveno nuo 4 iki 6 žmonių, todėl kildavo konfliktinės situacijos, ko pasėkoje tekdavo gulėti arba sėdėti savo lovoje. Taip buvo pažeidžiami teisės aktai reglamentuojantys gyvenamojo ploto normą, be to dalį ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, sienos ir lubos buvo su pelėsiu. Apšvietimas neatitiko reikalavimų, todėl skaudėjo akys, galva, sutriko miegas. Teigė, kad tualetai buvo seni, surūdiję, netinkami naudojimui ir atitverti tik maža sienele, todėl atliekant gamtinius reikalus viskas buvo matoma. Akcentavo, jog buvo laikomas su ŽIV ir hepatitu sergančiais asmenimis, todėl kilo grėsmė susirgti nepagydomomis ligomis. Nurodytos aplinkybės lėmė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, stresą, depresiją, orumo pažeminimą, galimybių suvaržymą ir kt. Prašė skundą tekinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b.l. 7-12) nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. birželio 2 d. atskirais laiko tarpais pareiškėjas gyveno Chirurginio (bendrojo) skyriaus palatose Nr. 23, Nr. 24 ir Vidaus ligų (bendrojo) skyriaus palatoje Nr. 25. Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, įstaigoje nevedama, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teigė, jog Ligoninės visos patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus ir atitiko tuo metu galiojusių higienos normų reikalavimus. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Pažymėjo, kad nėra galiojančių normų, kurie draustų apgyvendinti nuteistuosius su užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis. Gydymo įstaigoje yra iškabinti ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti. Akcentavo, jog natūrali šviesa kameroje užtikrinama per kameroje esantį langą, tačiau esant poreikiui įjungiama dieninė šviesa. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-Higienos pasą, kuris įrodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra bendrojo pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies paliekamas nenagrinėtas, kita skundo dalis tenkinama iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir – LAVL) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad LAVL jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Nors pareiškėjas atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, taip pat plotą, kurį užima sanitarinis mazgas, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismas praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas LAVL ginčo laikotarpiu buvo laikomas atskirais laiko tarpais (su pertraukomis) nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. birželio 25 d. (b. l. 7).

Nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. pareiškėjas buvo laikomas Chirurginio (bendrojo) skyriaus palatoje Nr. 23. Palatos Nr. 23 plotas buvo 8,80 kv. m, įrengtos 2 miegamosios vietos (2 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 4,4 kv. m (8,80/2) ploto (b.l. 16).

Nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. gegužės 25 d. pareiškėjas buvo laikomas Chirurginio (bendrojo) skyriaus palatoje Nr. 24. Palatos Nr. 24 plotas buvo 21,25 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (4 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 5,31 kv. m (21,25/4) ploto (b.l. 16).

Nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2016 m. birželio 25 d. pareiškėjas bausmę atliko Vidaus ligų (bendrojo) skyriaus palatoje Nr. 25, kurios plotas buvo 21,25 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (4 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 5,31 kv. m (21,25/4) ploto (b.l. 16).

Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. balandžio 29 d., t. y. iš viso 3 paras, pareiškėjui kalint LAVL palatose, minimali 5,1 kv. m gyvenamojo ploto norma jam nebuvo užtikrinta, kadangi teko 4,4 kv. m ploto (atitinkamai trūko 0,7 kv. m).

Pareiškėjas taip pat teigė, kad palatose buvo drėgna, šalta, nebuvo ventiliacijos, matėsi pelėsis.

Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Lietuvos higienos norma HN 134:2015).

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Minėtos higienos normos 39 punktas nustato, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Byloje esančiu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2016 m. gegužės 9 d. patikrinimo aktu Nr. PA.10-215 (16.17.1. 10.12) nustatyta, kad LAVL kameroje-palatoje Nr. 23 vizualiai švaru, sienų, grindų paviršiai lygūs, patalpoje yra langas, kuris atsidaro, todėl patalpa vėdinama natūraliai per langą, temperatūra – 22,9 °C, santykinė oro drėgmė 48,2 proc. ir tai atitiko visus keliamus Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (b.l. 20-21). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 17 d. patikrinimo aktu Nr. 13(15.3.)-PA-420 konstatuota, kad LAVL 24-oje ir 25-oje kamerose - palatose vėdinimas užtikrinamas natūraliai per langus, patalpose vizualiai buvo švaru, sienų, grindų paviršiai lygūs (b.l. 22-23). Taigi įvardintais patikrinimo aktais pareiškėjo nurodytų pažeidimų dėl temperatūros neatitikties, drėgmės, pelėsio nebuvo nustatyta. Teismas neturi pagrindo abejoti tokių patikrinimų objektyvumu. Pareiškėjas jokių kitų duomenų, paneigiančių LAVL pateiktus duomenis, teismui nepateikė. Pareiškėjas nepateikė skundų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jis kreipėsi į administraciją. Neginčijo atsakovo pateiktų duomenų. Atsižvelgus į tai, šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas akcentavo, jog LAVL laikino sulaikymo kameroje rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, todėl teko kvėpuoti tabako dūmais. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato nuteistuosius skirstyti į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Taigi pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Bylos duomenimis nustatyta, kad LAVL informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta (b.l. 9-10), todėl vertintina, kad įstaiga tinkamai įgyvendina šį draudimą. Atsižvelgiant į tai, jog pagal teisinį reglamentavimą LAVL nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir negali būti rūkoma, todėl pareiškėjas, matydamas, kad nuteistieji pažeidinėja nustatytas kalinimo normas, turėjo kreiptis į LAVL administraciją dėl rūkymo, tačiau pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų LAVL ar dėl to, kad jiems būtų paskirtos nuobaudos už režimo nesilaikymą. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.

Nors pareiškėjas nurodė, kad dėl blogo apšvietimo pablogėjo jo regėjimas, skaudėjo galva, tačiau tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovo atstovas patvirtino aplinkybę, jog natūrali šviesa kameroje užtikrinama per kameroje esantį langą arba langus, tačiau esant poreikiui įjungiama dieninė šviesa (b.l. 7-12). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipiąsis į LAVL administraciją su prašymu įjungti dirbtinį apšvietimą, dėl kameroje esančios tamsos. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjui gydantis LAVL, pastarasis turėjo galimybę dėl pablogėjusio regėjimo, galvos skausmo kreiptis medicininės pagalbos, tačiau, kaip minėta, tokių įrodymų byloje nėra pateikta. Taigi, pareiškėjo teiginiai dėl blogo apšvietimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad tualetas buvo tik tūpimas. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai.

Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetai nuo gyvenamosios patalpos atskirti tik nedidele sienele, kuri neužtikrina privatumo.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovo atstovas nurodė, kad LAVL įrengti tualetai atitinka Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimus. Iš byloje esančių kamerų tipo palatų foto nuotraukų (b. l. 34, 35), matyti, kad tualetai įrengti kamerose ir nuo jų tik dalinai atkirti nedidelėmis sienelėmis. Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24, tualeto sienelė yra itin maža, o unitazas ganėtai aukštai pakeltas nuo žemės, jokios užtvaros nuo durų pusės nėra. Minėtoje kamerų tipo palatoje tualeto zonoje papildomai įrengtos užuolaidos (b. l. 34). Teismo vertinimu, dalinis tualeto atskyrimas, kai pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, pažeidė jo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje C. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją 81,82,90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13). Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo laikomas su kitais asmenimis, todėl konstatuotinas teisės į privatumą pažeidimą.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad buvo laikomas su kitomis ligomis, t.y. ŽIV ir hepatitu sergančiais ligoniais, bet nenurodė, su kokiais užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis buvo laikomas, nedetalizavo dėl to jam kilusių neigiamų pasekmių. Pažymėtina, kad tik pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Be to, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis nenumato pareigos ŽIV infekuotus asmenis laikyti atskirai. Priešingai, tokių asmenų patartina neizoliuoti – Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 p. numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punkte pažymėta, kad, atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Taigi net ir tuo atveju, jei LAVL palatose pareiškėjas buvo laikydamas su ŽIV infekuotu asmeniu, LAVL nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prieštaravo, kad jam atvykus į LAVL asmens ir jo daiktų apžiūra buvo daroma antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir pan.). Asmuo esant žemai oro temperatūrai verčiamas nuogai nusirengti, o daiktai sumetami į krūvą.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 145 punkte numatyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atliekant asmenų kratas turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstrakčios, jis nenurodė, kada konkrečiai jo apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, kuriose konkrečiai patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo į bylą pateiktu Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 16 d. patikrinimo aktu Nr. 13(15.3.)-PA-2866 konstatuota, kad laikino sulaikymo kameros Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 atitinka reikalavimus, todėl pažeidimų nenustatyta (b.l. 25-26). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vien pareiškėjo abstrakčių teiginių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykus į LAVL asmens krata (tame tarpe ir pareiškėjo asmeninių daiktų dėjimo į krūvą) buvo atliekama pažeidžiant tam tikrą tvarką. Be to, asmenų bei daiktų apžiūros yra trumpalaikės procedūros, atliekamos ne kiekvieną dieną, todėl tam tikrų galimų nepatogumų sukėlimas pareiškėjui negalėjo viršyti neišvengiamai kalinimui būdingų nepatogumų, todėl žalos patyrimo faktas šiuo atveju nėra įrodytas.

Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą pareigūnų elgesį, t.y., kad iš jo buvo tyčiojamasi, tačiau į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad su juo buvo netinkamai elgiamasi, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Byloje jokių duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų LAVL vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamo pareiškėjo laikymo LAVL sąlygotą pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų, t.y. dėl gyvenamojo ploto trūkumo bei neužtikrinto privatumo, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. V. Z. patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teismas, išanalizavęs reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę (nenustatyta, kad dėl laikymo LAVL sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo sveikatai būtų atsiradusi kokia nors žala), atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 50 Eur suma, todėl ši skundo dalis tenkintina iš dalies.

Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo.

Kitas dalykas yra tai, kad pareiškėjas skundėsi ir dėl LAVL sveikatos priežiūros specialistų netinkamo darbo – jam nebuvo suteiktas joks gydymas, visos sveikatos problemos kaip buvo taip ir liko.

Ši skundo dalis yra tik dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, t. y. dėl to, kad sveikatos priežiūros specialistai, pareiškėjo teigimu, įstaigoje savo pareigas atliko aplaidžiai, nerūpestingai, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią kentėjimu dėl negydomų ligos/ų.

Teisme nagrinėjamo ginčo pobūdį apibūdina ne ginčo šalys, o teisinio santykio, iš kurio kyla ginčas, pobūdis. Pareiškėjas skundėsi tuo, kad laisvės atėmimo vietoje jam nebuvo suteikta tinkama sveikatos priežiūra. Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus.

Sveikatos sistemos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai priskiriama teismo ar teisėsaugos institucijų sulaikytų asmenų, kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų, nuteistųjų bei užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užsieniečių, gavusių laikinąją ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, asmens sveikatos priežiūra.

Todėl nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp pataisos įstaigos, kurioje pareiškėjas atliko bausmę, kiek tai susiję su šios įstaigos sveikatos priežiūras funkcijas vykdančio personalo veiksmais, o taip pat gydymo įstaigos (nagrinėjamu atveju LAVL) ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos.

Paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Todėl sprendžiant šį ginčą, turi būti vadovaujamasi ne tik Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo LAVL, prieš kreipdamasis į teismą privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Pareiškėjas su rašytiniu pareiškimu privalėjo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Kreipiantis į šią komisiją, pareiškime turi būti nurodyta: komisijos pavadinimas, pareiškėjo vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, taip pat atstovo, jeigu jis yra, vardas, pavardė ir adresas, sveikatos priežiūros įstaigos, kurios veika skundžiama, pavadinimas, buveinė, aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą (faktinis pareiškimo pagrindas), įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas (pažeista teisė ir prašomas žalos dydis), pridedamų dokumentų sąrašas, pareiškimo surašymo vieta ir data. Pareiškimą turi pasirašyti pareiškėjas ar jo atstovas. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, - per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Todėl šiuo atveju, pareiškėjas, pasinaudojęs Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, galėtų dėl ginčo išsprendimo kreiptis į bendros kompetencijos teismą (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis Nr. T-110/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis Nr. AS-41-520/2017).

Kadangi pareiškėjas, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, skundo dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų, paliktina nenagrinėta (ABTĮ 105 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 105 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Z. skundo dalį dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Kitą pareiškėjo V. Z. skundo dalį tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės vietų atėmimo ligoninės, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas