Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-337-648-2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2013-06-03
Bylos Nr.: 1A-337-648-2013
Teisminio proceso Nr.: 1-18-1-01655-2010-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Artūras Pažarskis (pirm.), Laureta Ulbienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
Nuteistasis: D. D.
Advokatai: Jonas Langis

Kategorijos

1.1.8.1Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (BK 54 str.)

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-337-648/2013

Teisėjas Audrius Cininas Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01655-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.1.; 1.2.14.5.1.; 2.1.7.4. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Lauretos Ulbienės ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

sekretoriaujant Irmai Znatavičiūtei,dalyvaujant prokurorui Gintarui Čekuoliui,nuteistajam D. D., jo gynėjui advokatui Jonui Langiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuos D. D. nuteistas

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl A. B. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl K. T. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl R. P. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl S. V. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl I. U. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl A. G. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl S. V. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl R. P. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl R. D. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl R. O. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 3 d. (dėl E. L. nedidelės vertės turto įgijimo apgaule) 30 parų areštu.

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl UAB „A (duomenys pakeisti)“ turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl V. Č. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl G. V. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl K. S. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir D. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 metams 9 mėnesiams ir 10 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į D. D. paskirtą bausmę įskaitytas kardomosios priemonės-suėmimo laikas nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2012 m. liepos 3 d.

Iš D. D. priteista atlyginti A. B. 1 035 Lt turtinę žalą, S. V. 689 Lt turtinę žalą, I. U. 690 Lt turtinę žalą, R. D. 690 Lt turtinę žalą, R. O. 1 000 Lt turtinę žalą, E. L. 350 Lt turtinę žalą, UAB „A“ 1 000 Lt turtinę žalą, G. V. 700 Lt turtinę žalą, K. S. 692 Lt turtinę žalą. K. T. civilinis ieškinys atlyginti 1 000 Lt turtinę ir 500 Lt neturtinę žalą atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2010-08-17, apie 16 val., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - pinigines lėšas, prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, pagal internete iš anksto paskelbtą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „VW Passat“, melagingai pažadėjęs A. B. per savaitę iš Čekijos atvežti ir jam parduoti automobilį „VW Passat“, pagamintą 2006 metais, ir šiuo tikslu sudaręs rašytinį susitarimą su A. B., paėmė iš jo 1 035 Lt užstatą, taip suklaidindamas nukentėjusįjį A. B., kad automobilis „VW Passat“ bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nukentėjusiajam nepardavė, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam A. B. priklausantį 1 035 Lt vertės turtą.

Taip pat D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2010-09-13, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - pinigines lėšas, pagal internete iš anksto paskelbtą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Honda Civic“, melagingai pažadėjęs K. T. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „Honda Civic“, pagamintą 2007 metais, bei šiuo tikslu sudaręs žodinį susitarimą su K. T., o pastarajam 2010-09-15 pervedus 500 Lt užstatą į jo nurodytą T. R. vardu atidarytą AB „SEB banko“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) ir 2010-09-16 pervedus 500 Lt užstatą į jo nurodytą tą pačią AB „SEB banko“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), paėmė T. R. bankomate išgrynintus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusįjį K. T., kad automobilis „Honda Civic“ bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nukentėjusiajam nepardavė, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam K. T. priklausantį 1 000 Lt vertės turtą.

Taip pat D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2010-12-01, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - pinigines lėšas, pagal internete iš anksto - 2010-11-30, 10:49:24 val., iš D. R. priklausančio kompiuterio IP (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paskelbtą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „VW Passat“, melagingai pažadėjęs R. P. iš užsienio atvežti ir jai parduoti automobilį bei šiuo tikslu sudaręs žodinį susitarimą su R. P., o pastarajai 2010-12-01 pervedus 500 Lt užstatą į jo nurodytą E. B. vardu atidarytą AB „Swedbank“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), paėmė E. B. bankomate išgrynintus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusiąją R. P., kad automobilis „VW Passat“ bus jai atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nukentėjusiajai nepardavė, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajai R. P. priklausantį 500 Lt vertės turtą.

Taip pat D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2010-12-28, apie 11.30 val., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - pinigines lėšas, prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, pagal internete iš anksto paskelbtą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Škoda Octavia“, melagingai pažadėjęs S. V. per keletą dienų iš Čekijos atvežti ir jam parduoti automobilį „Škoda Octavia“, pagamintą 2008 metais, ir šiuo tikslu sudaręs rašytinį susitarimą su S. V., paėmė iš jo 689 Lt užstatą, taip suklaidindamas nukentėjusįjį S. V., kad automobilis „Škoda Octavia“ bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nukentėjusiajam nepardavė, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam S. V. priklausantį 689 Lt vertės turtą.

Taip pat D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-01-05, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - pinigines lėšas, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pagal internete iš anksto paskelbtą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Toyota Corolla Verso“, melagingai pažadėjęs I. U. iš užsienio atvežti ir jai parduoti automobilį „Toyota Corolla Verso“, pagamintą 2005 metais, bei šiuo tikslu sudaręs žodinį susitarimą su I. U., o pastarajai 2011-01-07 pervedus 688,90 Lt (200 eurų) užstatą į jo nurodytą E. B. vardu atidarytą AB „Swedbank“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), paėmė E. B. bankomate išgrynintus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusiąją I. U., kad automobilis „Toyota Corolla Verso“ bus jai atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nukentėjusiajai nepardavė, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajai I. U. priklausantį 688,90 Lt vertės turtą.

Taip pat D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-01-24, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - pinigines lėšas, pagal internete iš anksto paskelbtą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Škoda Octavia“, melagingai pažadėjęs A. G. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „Škoda Octavia“ bei šiuo tikslu sudaręs žodinį susitarimą su A. G., o pastarajam 2011-01-25 pervedus 500 Lt į jo nurodytą E. B. vardu atidarytą AB „Swedbank“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), paėmė minėtus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusįjį A. G., kad automobilis „Škoda Octavia“ bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nukentėjusiajam nepardavė, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam A. G. priklausantį 500 Lt vertės turtą.

Taip pat D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-02-03, apie 15 val., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - pinigines lėšas, pagal internete iš anksto paskelbtą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį Audi A6, melagingai pažadėjęs S. V. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „Audi A6“, pagamintą 2006 metais, bei šiuo tikslu sudaręs žodinį susitarimą su S. V., o pastarojo draugui E. P. 2011-02-04 pervedus 1 000 Lt į jo nurodytą E. B. vardu atidarytą AB „Swedbank“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), paėmė minėtus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusįjį S. V., kad automobilis „Audi A6“ bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nukentėjusiajam nepardavė, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą nukentėjusiajam S. V. priklausantį 1000 Lt vertės turtą.

Taip pat D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-02-04, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - pinigines lėšas, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pagal internete iš anksto paskelbtą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Audi A6“, melagingai pažadėjęs R. P. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „Audi A6“, pagamintą 2006 metais, bei šiuo tikslu sudaręs žodinį susitarimą su R. P., o pastarojo draugui A. B. 2011-02-04 pervedus 865 Lt į jo nurodytą E. B. vardu atidarytą AB „Swedbank“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), taip suklaidindamas nukentėjusįjį R. P. kad automobilis „Audi A6“ bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nukentėjusiajam nepardavė, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam R. P. priklausantį 865 Lt vertės turtą.

Taip pat D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-03-13, apie 12 val., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - pinigines lėšas, pagal internete iš anksto - 2011-03-09, 11:46:45 val., iš V. G. priklausančio kompiuterio IP (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paskelbtą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Hyundai i30“, melagingai pažadėjęs R. D. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „Hyundai i30“ bei šiuo tikslu sudaręs žodinį susitarimą su R. D., o pastarajam 2011-03-14, apie 12.30 val., pervedus 690 Lt į H. P. vardu atidarytą AB banko „Swedbank“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), o H. P. pinigus išgryninus bankomate ir perdavus jam, jis paėmė minėtus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusįjį R. D., kad automobilis „Hyundai i30“ bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nukentėjusiajam nepardavė, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam R. D. priklausantį 690 Lt vertės turtą.

Taip pat D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-05-11, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - pinigines lėšas, pagal internete iš anksto - 2011-05-09, 12:34:29 val., iš K. P. priklausančio kompiuterio IP (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paskelbtą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Ford S-MAX“, melagingai pažadėjęs E. O. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „Ford S-MAX“ bei šiuo tikslu sudaręs žodinį susitarimą su E. O., o pastarojo žmonai R. O. 2011-05-12 ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku pervedus 1 000 Lt į R. B. vardu atidarytą AB banko „Swedbank“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), o R. B. išgryninus bankomate ir perdavus jam, jis paėmė minėtus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusiąją R. O., kad automobilis „Ford S-MAX“ bus jai atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nukentėjusiajai nepardavė, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą nukentėjusiajai R. O. priklausantį 1 000 Lt vertės turtą.

Taip pat D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 3 d. už tai, kad jis 2011 metų liepos mėnesio pradžioje, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą nedidelės vertės turtą - pinigines lėšas, pagal internete iš anksto - 2011-07-04, 10:55:47 val., iš UAB „B (duomenys pakeisti)“ priklausančio kompiuterio IP (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paskelbtą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „VW Golf V“, melagingai pažadėjęs E. L. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „VW Golf V“ bei šiuo tikslu sudaręs žodinį susitarimą su E. L., o R. B. 2011 metų liepos mėnesio pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, apie 12 val. prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, E. L. prašymu perdavus jam 350 Lt, jis paėmė minėtus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusįjį E. L., kad automobilis „VW Golf V“ bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nukentėjusiajam nepardavė, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą nedidelės vertės, nukentėjusiajam E. L. priklausantį 350 Lt vertės turtą.

Taip pat D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-07-07, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - pinigines lėšas, pagal internete iš anksto - 2011-07-04, 10:55:47 val., iš UAB „B“ priklausančio kompiuterio IP (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paskelbtą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „VW Golf VI“, melagingai pažadėjęs telefonu paskambinusiam J. B. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „VW Golf VI“ bei šiuo tikslu sudaręs žodinį susitarimą su J. B., o pastarajam 2011-07-08 iš UAB „A“ banko sąskaitos pervedus 1 000 Lt į jo nurodytą R. B. vardu atidarytą AB banko „Swedbank“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), paėmė R. B. bankomate išgrynintus pinigus, taip suklaidindamas J. B., kad automobilis „VW Golf VI“ bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nukentėjusiajam nepardavė, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, UAB „A“ priklausantį 1 000 Lt vertės turtą.

Taip pat D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-07-21, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - pinigines lėšas, pagal internete iš anksto - 2011-07-21, 11:48:56 val., iš R. D. priklausančio kompiuterio IP (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paskelbtą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „VW Passat“, melagingai pažadėjęs telefonu paskambinusiam V. Č. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „VW Passat“ bei šiuo tikslu sudaręs žodinį susitarimą su V. Č., o pastarajam 2011-07-22 iš žmonos G. Č. banko sąskaitos pervedus 1 000 Lt į jo nurodytą R. B. vardu atidarytą AB banko „Swedbank“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), paėmė R. B. bankomate išgrynintus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusįjį V. Č., kad automobilis „VW Passat“ bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nukentėjusiajam nepardavė, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam V. Č. priklausantį 1 000 Lt vertės turtą.

Taip pat D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-07-24, apie 15 val., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - pinigines lėšas, pagal internete iš anksto - 2011-07-24, 14:53:42 val., iš UAB „B“ priklausančio kompiuterio IP (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paskelbtą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Toyota Auris“, melagingai pažadėjęs G. V. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „Toyota Auris“ bei šiuo tikslu sudaręs žodinį susitarimą su G. V., o pastarajam 2011-07-24 pervedus 700 Lt į R. B. vardu atidarytą AB banko „Swedbank“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), paėmė R. B. bankomate išgryninus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusįjį G. V., kad automobilis „Toyota Auris“ bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nukentėjusiajam nepardavė, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam G. V. priklausantį 700 Lt vertės turtą.

Taip pat D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-07-25, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - pinigines lėšas, pagal internete iš anksto - 2011-07-25, 13:58:25 val., iš R. D. priklausančio kompiuterio IP (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paskelbtą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Opel Astra“, melagingai pažadėjęs K. S. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „Opel Astra“, o 2011-07-26, apie 10 val., prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šiuo tikslu sudaręs rašytinį susitarimą su K. S., paėmė iš jo 692 Lt užstatą, taip suklaidindamas nukentėjusįjį K. S., kad automobilis „Opel Astra“ bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nukentėjusiajam nepardavė, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam K. S. priklausantį 692 Lt vertės turtą.

Šalies argumentai

Nuteistasis D. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-25 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį: 1) išteisinant jį iš kaltinimo padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl A. B., K. T., S. V., K. S., S. V., R. P. ir R. O. turto įgijimo apgaule), nesant šios nusikalstamos veikos požymių; 2) išteisinant jį iš kaltinimo padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl R. P., A. G., R. D., UAB „A“, V. Č., G. V. ir I. U. turto įgijimo apgaule) bei Lietuvos Respublikos BK 182 str. 3 d. (dėl E. L. nedidelės vertės turto įgijimo apgaule), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas; 3) Lietuvos Respublikos BPK 254 str. 3 d. nustatyta tvarka grąžinant prokurorui baudžiamąją bylą dalyje dėl R. D. turto įgijimo apgaule ikiteisminiam tyrimui papildyti; 4) panaikinant nuosprendžio dalį, kuria jis įpareigotas atlyginti nukentėjusiesiems patirtą turtinę žalą.

Teigia, kad teismas, pripažindamas D. D. kaltu dėl A. B. turto įgijimo apgaule, nenurodė, kuo būtent pasireiškė jo apgaulė, neanalizavo susiklosčiusių santykių tarp sandorio šalių, taip nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos atribojant civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų teisinių santykių. Nukentėjusiojo teiginys, kad D. D. po pinigų perdavimo jam tapo nepasiekiamas, prieštarauja faktui, kad buvo išduotas pakvitavimas apie pinigų priėmimą-perdavimą, taip pat faktui, kad A. B. ilgai bendravo su D. D. dėl transporto priemonės pirkimo bei pinigų grąžinimo. Pasak nuteistojo, pinigai nebuvo grąžinti A. B., nes pastarasis reikalavo grąžinti dvigubą pinigų sumą, t. y. 600 eurų arba 2 000,00 Lt. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad kontaktavo su D. D. dėl pinigų grąžinimo. Priešingai nei teigia teismas, tai reiškia, kad nuteistasis nesiekė užvaldyti svetimo turto. Be to, turėjo būti įvertinta ir visiems žinoma aplinkybė, kad pagal susiformavusią neoficialią praktiką tarp transporto priemonių perpardavinėtojų, jeigu transporto priemonė nepateikiama pirkėjui, pastarasis ne tik nedelsiant gali nutraukti ekonominius ryšius su tiekėju, bet ir reikalauti dvigubo įmokėtos sumos grąžinimo, jeigu pažeidusi sutartį šalis pripažįsta sutarties nevykdymą. Todėl D. D. parodymai dėl A. B. reikalavimo grąžinti dvigubą sumokėtą sumą atitinka tiesą. Teismas turėjo įvertinti ir tą aplinkybę, kad pats A. B. turi materialinį suinteresuotumą spręsti savo ginčą su D. D. vykdant pastarojo baudžiamąjį persekiojimą, nes tai atleidžia nuo būtinumo mokėti žyminį mokestį, kuris yra privalomas sprendžiant pinigų grąžinimo ir pažeistų teisių gynimo klausimą civiline tvarka. Be to, pareiškimo policijai parašymas yra priemonė nukentėjusiajam pasiekti užsibrėžto tikslo, t. y. priversti tariamą kaltininką grąžinti pinigus būtent nukentėjusiojo sąlygomis. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. D. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus apie tai, kur jis užsienyje pirkdavo automobilius siekdamas juos perparduoti Lietuvoje, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo aiškinamasi, ar jis užsiėmė automobilių pirkimu užsienyje ir jų gabenimu į Lietuvą. Teismas apsiribojo tik liudytojos E. G. parodymais, jog ji matė ir žinojo, kad nuteistasis atgabeno parduoti penkias transporto priemones. Tai iš dalies patvirtina D. D. parodymus, kad jis užsiimdavo automobilių pirkimu ir perpardavimu, todėl nėra pagrindo atmesti jo parodymus kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apelianto manymu, baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarp jo ir A. B. susiklostė civiliniai sutartiniai teisiniai santykiai dėl transporto priemonės pirkimo-pardavimo bei A. B. žodinės sutarties nevykdymo atveju turėjo ir turi visas galimybės užtikrinti savo teisių apsaugą civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Dėl K. T. turto įgijimo apgaule D. D. pažymi, kad remiantis nukentėjusiojo parodymais yra akivaizdu, kad K. T. padarė išvadą, jog jis bendravo telefonu su T. R., kadangi gavo T. R. banko sąskaitą. Apeliantas pats paskambino K. T., susitarė dėl susitikimo ir paaiškino apie tai, kad nėra galimybės pristatyti užsakytą transporto priemonę. Susitikimo metu D. D. nurodė savo vardą ir pavardę, taip pat sutiko pasirašyti paprastąjį vekselį nurodytai sumai. Baudžiamojoje byloje esančiame vekselyje visi esantys duomenys yra teisingi, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis norėjo ir siekė išvengti turtinės prievolės arba užvaldyti K. T. pinigus. Nukentėjusysis šiuo atveju turėjo ir turi visas galimybes apginti savo pažeistas teises civiline tvarka. Teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad paprastasis vekselis buvo surašytas 1 500 Lt sumai. Pats K. T. teisiamojo posėdžio metu pripažino, jog realios skolos suma, nustatyta iš bankinio pavedimo, sudaro 1 000 Lt, tačiau jis padidino reikalavimo sumą iki 1 500 Lt siekdamas kompensuoti automobilio nepristatymą. Tai liudija, kad K. T. vertino savo santykius su D. D. kaip civilinius ir sutiko su automobilio nepristatymu faktu nurodydamas transporto priemonės nepristatymo piniginę išraišką. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad D. D. veiksmai yra dirbtinai pripažinti nusikalstamais, buvo nukrypta nuo teismų praktikos atribojant civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų teisinių santykių.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl R. P. turto įgijimo apgaule D. D. nurodo, kad jis niekada nebendravo su R. P., o visą bendravimą peradresavo E. B.. Kaip baigėsi pastarojo bendravimas su R. P., apeliantas žino tik tiek, kad automobilis, kurį E. B. turėjo parduoti R. P., buvo rezervuotas Prahoje, Čekijoje, tačiau E. B. nesugebėjo surinkti pinigų rezervacijai apmokėti, todėl rezervacija buvo panaikinta. Vėliau D. D. skambino vyras, kuris teiravosi dėl pinigų grąžinimo, tačiau kadangi jis pinigų už automobilį nebuvo gavęs, nukreipė aiškintis su E. B., kuris ir yra atsakingas už neįvykdytą sandorį. Baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog E. B. perdavė jam išgrynintus pinigus, pervestus A. P. į E. B. sąskaitą. D. D. neigia esant tokiai aplinkybei. Apie tai parodė tik pats E. B., kuris yra suinteresuotas duoti tokius parodymus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisiamajame posėdyje E. B. nurodė galimą motyvą, t. y. jog jis dirba oro uoste, kur yra padidinti nepriekaištingos reputacijos reikalavimai ir bet koks ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu reikštų darbo praradimą. Teismas nuosprendyje niekaip nemotyvavo, kodėl liudytojo E. B. parodymai yra teisingesni ir svaresni už D. D. parodymus ir kodėl būtent pastarojo parodymus vertina kaip melagingus, kuriais siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, teismas, teigdamas, kad D. D. parodymai yra prieštaringi ir prieštarauja bylos dokumentams, nenurodė, kokie liudytojų parodymai ir dokumentai paneigia apelianto parodymus. Šiuo atveju ypatinga reikšmė gali būti suteikta liudytojo D. R. parodymams, kuris parodė, kad D. D. lankėsi servise, kuriame jis yra direktorius, ir apeliantas naudojosi servisui priklausančiu kompiuteriu. Kita vertus, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta, kad būtent D. D. inkriminuojamą dieną ir valandą naudojosi kompiuteriu bei turėjo priėjimą prie jo. Priešingai, servise dirba ne vienas darbininkas, ten taip pat lankėsi ir E. B., kuris irgi galėjo naudotis kompiuteriu. Todėl teismo išvada, kad skelbimą apie parduodamą automobilį internetinėje erdvėje patalpino būtent D.D., vertintina tik kaip prielaida. Teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas A. P. taip pat nenurodė, kad teismo salėje girdint D. D. balsą, atpažįsta bendravusio su juo telefonu asmens balsą. Tokiu būdu teismas, pripažindamas jį kaltu dėl svetimo turto įgijimo apgaule, rėmėsi prielaidomis ir pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimus, nenustatė asmens ar grupės asmenų, dalyvavusių nusikaltime, neįvertino ikiteisminio tyrimo nutraukimo E. B. atžvilgiu pagrįstumo, taip iš esmės pažeisdamas principą, kad visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai.

Dėl S. V. turto įgijimo apgaule apeliaciniame skunde nurodoma, kad S. V. bendravo su D. D. dėl automobilio pirkimo ir perdavė 200 eurų transporto priemonei pirkti. D. D., priimdamas pinigus, savo iniciatyva surašė S. V. pakvitavimą apie priimtus pinigus nurodydamas pakvitavime savo asmens duomenis. Taigi, apeliantas, priimdamas pinigus, pripažino šį faktą ir neklaidino nukentėjusiojo dėl savo asmens tapatybės. S. V. patvirtino, kad ilgą laiką bendravo su D. D. dėl pinigų grąžinimo, t. y. apeliantas buvo pasiekiamas. Nors nuteistasis neįvykdė savo įsipareigojimo pristatyti automobilį S. V., tačiau teismas nepagrįstai nenustatinėjo, ar prievolės neįvykdymas buvo nulemtas objektyviai, ir nevertino, kad tarp šalių, t. y. tarp D. D. ir S. V., susiklostė sutartiniai santykiai, todėl prievolės neįvykdymas spręstinas civiline tvarka. Taigi, D. D. veiksmai nepasireiškė kaip S. V. turto įgijimas apgaule.

Dėl I. U. turto įgijimo apgaule D. D. teigia, kad I. U. bendravo su E. B. dėl automobilio įsigijimo. Apeliantas neorganizavo automobilio pardavimo nukentėjusiajai, jam nieko nėra žinoma apie perduotus pinigus, o E. B. pats yra atsakingas už skolos grąžinimą I. U.. E. B. teiginys, kad jis, paėmęs iš bankomato pinigus, gautus iš I. U., perdavė nuteistajam, nepatvirtinti jokiais baudžiamojoje byloje esančiais objektyviais įrodymais, todėl vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokie liudytojo parodymai negali būti vertintini kaip teisingi. Teismas neišsiaiškino visų reikšmingų baudžiamosios bylos aplinkybių, vertino surinktus įrodymus pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas, dėl ko apeliantas nepagrįstai nuteistas dėl I. U. turto įgijimo apgaule.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl S. V. turto įgijimo apgaule apeliantas pažymi, kad S. V. parodė, jog jis bendravo su E. B. dėl automobilio įsigijimo. Pastarajam į banko sąskaitą buvo pervesta 1 000 Lt. S. V. negavo automobilio, tačiau pinigai buvo grąžinti iš jam nežinomos sąskaitos į jo draugo sąskaitą. Liudytojas E. P. patvirtino, kad jam buvo pervesta 1 000 Lt, tačiau ne iš E. B. sąskaitos. Teismas neužklausė duomenų dėl sąskaitos išrašo, kuris patvirtintų, jog buvo grąžintas 1 000 Lt avansas, gavimo. Taip pat neišsiaiškinta, iš kokio asmens banko sąskaitos buvo grąžinti pinigai. Kita vertus, kadangi pinigai buvo grąžinti S. V. dar iki pradedant ikiteisminį tyrimą, vien jau dėl to nėra pagrindo teigti, kad pinigai, pervesti į E. B. banko sąskaitą, buvo užvaldyti apgaule. Teismas nuosprendyje niekaip nemotyvavo, kodėl vertina liudytojo E. B. parodymus kaip teisingus ir atitinkančius bylos medžiagą, o atmeta D. D. parodymus, jog jam nieko nėra žinoma apie automobilio pardavimą, o pats E. B. galėjo patalpinti skelbimą internete, kaip nepatikimus, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas ir asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Pasak apelianto, nėra pagrindo S. V. pripažinti nukentėjusiuoju, nes šis nepatyrė jokios materialinės žalos. Tokiu būdu D. D. nepagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl S. V. turto įgijimo apgaule.

Dėl R. P. turto įgijimo apgaule skunde teigiama, kad R. P. parodė, jog jis bendravo su E. dėl automobilio įsigijimo, sumokėjo 200 eurų, automobilis sutartu terminu nebuvo atgabentas, o E. B. grąžino paimtą avansą į R. P. priklausančią banko sąskaitą, kuris buvo atiduotas R. P.. Kadangi R. P. pinigai buvo grąžinti, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju nėra svetimo turto užvaldymo apgaule. D. D. siejamas su inkriminuotu nusikaltimu tik esant vienai aplinkybei, jog skelbimas dėl parduodamo automobilio buvo įkeltas ir jis redaguotas iš kompiuterio, kuris registruotas R. D. bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pasak apelianto, skelbimas buvo patalpintas E. B. prašymu. Tai nėra nuginčyta, tačiau teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. taisykles, atmetė tokius jo parodymus, o nurodė, kad D. D. neįrodė, jog E. B. neperdavė jam pinigų. Toks liudytojo E. B. parodymų sureikšminimas patvirtina, kad teismas nevertino visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su šiuo įvykiu. Tokiu būdu D. D. nepagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl R. P. svetimo turto įgijimo apgaule.

Dėl R. D. turto įgijimo apgaule apeliantas nurodo, kad jis patalpino skelbimą internete dėl automobilio „Hyundai i-30“ pardavimo ir nurodė transporto priemonės duomenis E. B. prašymu. D. D. buvo pas I. G., todėl jis, pasinaudodamas jos bute buvusiu kompiuteriu, patalpino skelbimą. Kita vertus, nuteistasis niekada negavo jokių pinigų už automobilį „Hyundai i-30“, nekontaktavo su H. P., su kuriuo nukentėjusysis bendravo telefonu dėl transporto priemonės pirkimo ir į kurio banko sąskaitą buvo pervestas 690 Lt avansas. To nepatvirtino nei R. D., nei H. P.. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas E. B. atžvilgiu, nors jokių duomenų, galinčių paneigti D. D. nurodytas aplinkybes, nesurinkta. Baudžiamojoje byloje nebuvo patikrinti D. D. parodymai dėl E. B. bendravimo su apeliantu, tik pats liudytojas parodė, jog jis niekada neprašė D. D. patalpinti skelbimą dėl parduodamos transporto priemonės internete. Pasak apelianto, E. B. turi motyvą duoti melagingus parodymus dėl nepriekaištingos reputacijos privalomo turėjimo darbe. Be to, dar vienas pagrindas kritiškai vertinti E. B. parodymus yra tai, kad tariamas D. D. nusikaltimo padarymo mechanizmas yra panašus. Pažymi, kad E. B. yra artimas apelianto draugas ir labai domėjosi automobilių prekyba bei norėjo tokiu būdu užsidirbti pinigų. Visiems nukentėjusiesiems pinigų grąžinimas vyko iš E. B. sąskaitos arba iš kitos sąskaitos jo vardu. Pagal bankų veiklos tvarką, pašalinis asmuo negali atlikti banke mokėjimo nepateikęs asmens dokumento, o patikrinęs asmens dokumentą, banko darbuotojas privalomai nurodo mokėjimo pavedime mokėtojo duomenis bei už kokį asmenį atliekamas pavedimas. Todėl apeliantas, ir norėdamas veikti slaptai, turėjo atskleisti banke savo tapatybę ir banko dokumentuose liktų tokių duomenų. Tačiau baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta įrodymų dėl D. D. veikimo tokiu būdu. Todėl E. B. versija, kad nusikalstamos veikos, susijusios su pinigų pervedimais į E. B. banko sąskaitą, buvo padarytos D. D., vertintina kritiškai. Dėl R. D. turto įgijimo apgaule nuteistasis nurodo, kad šio nusikaltimo padarymo mechanizme atsirado nenustatytas tariamas asmuo vardu T. (duomenys pakeisti), kuris nežinoma, ar egzistuoja. Papildomų asmenų įtraukimas į nusikalstamą schemą didina nusikaltimo išaiškinimo galimybes, mažina tariamą nusikalstamą pelną ir iš esmės daro nusikaltimą beprasmį, nes gaunamas nusikalstamas pelnas nepateisina nusikaltimo išaiškinimo rizikos ir gresiančios bausmės. D. D. teigimu, šiuo atveju nebuvo nustatytas asmuo, kuris užvaldė R. D. pinigus, o teismo padaryta išvada, kad šį nusikaltimą padarė apeliantas, vertintina kaip prielaida, kurią paneigtų tariamo asmens vardu T. sulaikymas ir kitų procesinių veiksmų atlikimas. Todėl dėl kaltinimo šioje dalyje D. D. išteisintinas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

Dėl R. O. turto įgijimo apgaule apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nustatyta, jog pinigai dėl automobilio „Ford S-MAX“ pirkimo buvo pervesti į R. B. sąskaitą, skelbimas internete apie parduodamą transporto priemonę buvo apmokėtas ir koreguotas iš D. D. mobiliojo ryšio telefono. Pasak nuteistojo, jis apmokėjo už skelbimą ir redagavo jį R. B. prašymu, kuris skundėsi savo sunkia materialine padėtimi ir prašė pagalbos organizuojant automobilių perpardavimą. R. B. ne vieną kartą lankėsi jo nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir ateidavo su savo kompiuteriu, nes pats D. D. neturėjo kompiuterio. Prisijungimas į tinklą bute buvo įvestas, todėl prisijungti prie interneto buvo galima be apribojimų. Tvirtina, kad R. B. nedavė jam jokių pinigų už automobilio pardavimą ir apeliantas neprašė R. B. leisti jam pasinaudoti liudytojo banko sąskaita. R. B. prašymu D. D. rodydavo interneto tinklalapius, kuriuose buvo talpinami skelbimai, susiję su automobilių pardavimu užsienyje. Minėtos aplinkybės nėra paneigtos baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Nors ikiteisminis tyrimas R. B. atžvilgiu yra nutrauktas, tačiau tai nereiškia, kad jis yra nekaltas arba neturi motyvų apkalbėti D. D.. Ta aplinkybė, kad pasak R. B., jis atidavė D. D. pinigus be jokio pakvitavimo, rodo neapdairų ir neprotingą asmens elgesį. Tokie liudytojo parodymai vertintini kritiškai. Taip pat R. B. parodė, kad dėl D. D. veiksmų gautais pinigais jis padengė savo gautus SMS kreditus ir palūkanas. Tai yra motyvas R. B. veikti prisidengiant D. D. vardu ir siekiant pastarajam perkelti atsakomybę. R. B. veiksmai rodo, kad jis ne tik prisidėjo prie svetimų pinigų užvaldymo, bet ir veikė visiškai suprasdamas savo veiksmų pobūdį. Be to, R. B. nurodė, kad D. D. buvo įtariamas R. B. mobiliojo ryšio telefono vagyste, vėliau jis nepalaikė kontaktų su apeliantu, o po metų be jokio pagrindo liudytojas pradėjo bendrauti su D. D., skolino jam pinigus, kartais nakvojo pas nuteistąjį. Nebuvo vertinama ta aplinkybė, kad R. B. galėjo duoti D. D. nepalankius parodymus iš keršto. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai vertino R. B. parodymus kaip patikimus, o D. D. parodymus atmetė. Pasak apelianto, ikiteisminis tyrimas atliktas nekokybiškai, neanalizuojant gautų duomenų visumos, netikrinant kitų versijų, išskyrus vieną, t. y. kad nusikaltimą padarė D. D.. Baudžiamojoje byloje nebuvo išsiaiškinta, ar R. B. turi nešiojamąjį kompiuterį, ar jo kompiuteris buvo naudojamas per IP (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta, kokiu kompiuteriu galėjo naudotis D. D., neatliktas pastarojo naudojamų kompiuterių patikrinimas, neužklausta dėl išklotinių, susijusių su R. B. ir D. D. kontaktais, gavimo, nepatikrintas R. B. mobiliojo ryšio telefonas siekiant nustatyti, kokiais abonentiniais numeriais jis naudojasi. Prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 254 str. 3 d., nepagrįstai nepasinaudojo savo teise prašyti bylą grąžinti ikiteisminiam tyrimui papildyti ir tokiu būdu pašalinti esminius bylos trūkumus. Nesant tokio prašymo, teismas turėjo vertinti visas byloje esančias abejones D. D. naudai ir nutraukti jo atžvilgiu baudžiamąją bylą neįrodžius, kad jis prisidėjo prie inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

Dėl UAB „A“ turto įgijimo apgaule D. D. nurodo, kad jis nebendravo su minėtos bendrovės direktoriumi J. B. dėl automobilio „VW Golf“ pardavimo. Apeliantas negalėjo normaliai bendrauti telefonu dėl patirtos žandikaulio traumos ir uždėto tvarsčio. Byloje yra medicinos dokumentai, patvirtinantys, jog apeliantas 2011-06-24 buvo paguldytas į ligoninę dėl žandikaulio lūžio, o 2011-06-28 buvo išrašytas tolimesniam gydymui, jam uždėtas tvarstis gali būti nuimtas ne anksčiau nei 2011-07-17. Tai patvirtina, kad D. D. bendravimas su kitais asmenimis buvo realiai apsunkintas. J. B. nenurodė, kad asmuo, su kuriuo jis bendravo telefonu, turėjo kalbos defektą ar neaiškiai kalbėjo. Taigi, darytina išvada, kad J. B. telefonu bendravo ne su D. D., o su kitu žmogumi. Byloje nustatyta, kad J. B. pervedė pinigus į R. B. sąskaitą. Nors R. B. ir parodė, kad jis turėjo gautus pinigus perduoti D. D. pastarojo prašymu, tačiau tokio jo teiginio nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Apeliantas neigia šių pinigų gavimo faktą. Esant R. B. ir D. D. parodymų prieštaravimams, suteikti prioritetą R. B. parodymams nėra pagrindo. Be to, pastarasis turėjo motyvų duoti melagingus parodymus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog D. D. apgaule įgijo UAB „A“ turtą.

Dėl V. Č. turto įgijimo apgaule apeliantas teigia, kad jo kaltė paremta tik prielaidomis, nepašalinus visų abejonių ir nesant jo bei R. B. parodymų papildomo patikrinimo, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas.

Dėl K. S. turto įgijimo apgaule apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. D. neneigia, jog bendravo su K. S. dėl automobilio „Opel Astra“ pardavimo ir priėmė 200 eurų iš pastarojo. Kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina tik tiek, kad apeliantas padavė skelbimą ir naudojosi savo mobiliojo ryšio telefonu palaikydamas kontaktą su K. S.. Nors automobilis nebuvo pristatytas nukentėjusiajam, tačiau teismas neišsiaiškino transporto priemonės nepristatymo priežasties. Taip pat byloje nėra duomenų, kad D. D. atsisakė grąžinti pinigus K. S.. Pastarasis kontaktavo su apeliantu ir manydamas, kad yra pažeistos jo teisės, turėjo visas galimybes ginti savo teises dėl pinigų grąžinimo civilinėmis priemonėmis. Tai leidžia konstatuoti, jog tarp D. D. ir K. S. susiklostė tik civiliniai teisiniai santykiai ir apelianto patraukimas baudžiamojon atsakomybėn yra dirbtinai kriminalizuotas.

Šalies argumentai

D. D. teigimu, analizuojant visas minėtas aplinkybes, pripažintina, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta ir teismui pateikta duomenų būtent apie tas aplinkybes, kurias teismas turėtų ištirti ir vertinti siekiant patikrinti apelianto ir kitų proceso dalyvių parodymus dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų, o pagrindiniais įrodymais byloje tapo liudytojų R. B. ir E. B. parodymai. Teismas nuosprendyje nepasisakė dėl daugumos surinktų įrodymų, nenurodė jokių motyvų, kuriais remiantis vieni įrodymai buvo atmesti, o kitais buvo grindžiamos šioje byloje nustatytos reikšmingos aplinkybės.

Nurodo, kad apeliantui paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma teisinga ir atitinkanti padarytų nusikaltimų pobūdį, be to, bausmė viršija Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. sankcijoje įtvirtintą maksimalų laisvės atėmimo bausmės dydį, yra tinkamai neindividualizuota.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras - apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Skundžiamu nuosprendžiu D. D. nuteistas padaręs keturiolika Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytų nusikaltimų ir vieną Lietuvos Respublikos BK 182 str. 3 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą. Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, o Lietuvos Respublikos BK 182 str. 3 d. - tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino.

Nuteistasis D. D. apeliaciniame skunde prašo išteisinti dėl dalies jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių, motyvuodamas tuo, kad tarp jo ir nukentėjusiųjų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Teismų praktikoje aiškinama, kad sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai–teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, tuo tarpu sukčiavimo atveju, panaudojant apgaulę, turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Esant šioms aplinkybėms, tai, kad kaltininkas neslepia savo asmens tapatybės, nereiškia, jog jis veikia teisėtai, o sandorio sudarymas tėra priemonė įgyvendinti nusikalstamą tikslą (kasacinė nutartis Nr. 2K-508/2012, 2K-568/2012). Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-235/2012, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003,2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir jo turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė - pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą, padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K–507/2012).

Nuteistasis D. D. apeliaciniame skunde taip pat prašo išteisinti dėl dalies jam inkriminuotų nusikalstamų veikų neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. -

Dėl D. D. nuteisimo apgaule įgijus A. B. turtą

D. D. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nepadarė veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių. Tokį nuteistojo teiginį paneigia baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.

Nukentėjusysis A. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis susipažino su nuteistuoju dėl internete esančio skelbimo apie parduodamą automobilį „VW Passat“, kuris turėjo būti atgabentas iš Čekijos. Susitikus Karoliniškėse, D. D. pasirašė pakvitavimą, kur nurodė vardą, pavardę, asmens kodą ir savo gyvenamosios vietos adresą, paėmė 300 eurų avansą ir pažadėjo atvežti automobilį per savaitę. Po dviejų savaičių A. B. vis nesulaukė automobilio, pradėjo skambinti jam (D. D.), tačiau telefonas buvo išjungtas ar nebuvo keliamas. Prasidėjo neaiškumai, laiko tempimas. Nukentėjusysis pradėjo aiškintis ir pamatė, kad nurodytas gyvenamosios vietos adresas yra netikslus, nes toks neegzistuoja. D. D. minėjo kažką, jog jo tralas sugedo, surado kitą, kad atveš automobilį vėliau, bet taip ir neatvežė, be to, aiškino, kad kažkas ten jam išeina, kažkas lyg jį apgavo, žadėjo grąžinti pinigus, bet taip ir negavo jų (t. 8, b.l. 7).

Nukentėjusysis A. B. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus (t. 1, b.l. 118, 126-127).

Baudžiamojoje byloje esantis raštelis patvirtina, kad D. D. paėmė iš A. B. 300 eurų avansą už automobilį „VW Passat“, nurodė savo asmens kodą, gyvenamosios vietos adresą ir mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 123).

Įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes, nepritartina D. D., kad šiuo atveju tarp jo ir A. B. yra susiklostę tik civiliniai teisiniai santykiai. Apelianto veiksmai, t. y. skelbimo įdėjimas internete, iki avanso paėmimo bendravimas su A. B. tiek telefonu, tiek tiesiogiai, leido nukentėjusiajam tikėtis, kad nuteistasis atgabens automobilį. Akivaizdu, kad D. D. neatlikus minėtų veiksmų, A. B. nebūtų siekęs pirkti automobilio iš apelianto. D. D. paėmė avansą iš nukentėjusiojo už automobilio pristatymą iš Čekijos, tačiau neįvykdė savo įsipareigojimo. Apeliantas, paėmęs iš A. B. avansą ir nepristatęs automobilio, vengė bendrauti su nukentėjusiuoju. Tai patvirtina A. B. viso baudžiamojo proceso metu duoti nuoseklūs parodymai, jog D. D. nurodytas mobiliojo ryšio telefono numeris buvo išjungtas arba nebuvo atsiliepiama į skambučius. Be to, nukentėjusiojo parodymais nustatyta, jog nuteistasis nurodė įvairias automobilio nepristatymo priežastis, kas įrodo, jog jis siekė pateisinti savo neveikimą. Tokie D. D. veiksmai taip pat vertintini kaip nesąžiningi, norint klaidinti A. B.. Atkreiptinas dėmesys, kad D. D. baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklus apie tai, dėl kokių priežasčių jis neįvykdė savo įsipareigojimo. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad sutartas automobilis buvo atgabentas į Lietuvą ir pastatytas Gariūnų turgaus automobilių pardavimo aikštelėje. D. D. turėjo iš karto perduoti transporto priemonę A. B., tačiau iškilo problemų su automobilio registracija. Praėjus apie 3 savaitėms, nukentėjusysis pasakė, jog jam nebereikia automobilio, o D. D. pardavė transporto priemonę Latvijos piliečiui (t. 5, b.l. 111-112, 174-175). Tuo tarpu baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu apeliantas jau parodė, kad jam apskritai nepavyko gauti A. B. norimo automobilio (t. 8, b.l. 4). Tokie D. D. nenuoseklūs parodymai negali būti laikomi patikimais, kuriais nustatytinos šiai baudžiamajai bylai reikšmingos aplinkybės. Tai, kad apeliantas surašė raštelį dėl avanso paėmimo nurodydamas savo vardą, pavardę ir asmens kodą bei mobiliojo ryšio telefono numerį, šiuo atveju nepaneigia, kad jis apgaule įgijo nukentėjusiajam priklausantį turtą. Įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, akivaizdu, kad D. D. savo veiksmais, t. y. surašydamas raštelį, siekė dar labiau įtikinti nukentėjusįjį, jog pastarajam tikrai bus pristatytas automobilis, taip gaunant iš A. B. avansą, nors D. D. iš anksto neturėjo tikslo įvykdyti įsipareigojimą - pristatyti transporto priemonę. Atkreiptinas dėmesys, kad D. D. raštelyje nurodė neegzistuojantį gyvenamosios vietos adresą, nes namo, kurio numeris (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste nėra (http://www.maps.lt). Neteisingas gyvenamosios vietos nurodymas pripažintinas kaip A. B. klaidinimas siekiant apsunkinti nukentėjusiojo bendravimą su D. D.. Be to, asmuo, žinodamas, kad negalės tinkamai įvykdyti prisiimto įsipareigojimo, savo iniciatyva praneštų kitam asmeniui apie tai, dėtų pastangas grąžinti paimtą avansą. Baudžiamojoje byloje D. D. neatliko minėtų veiksmų, kas taip pat rodo nuteistojo nesąžiningumą. Visuma šių aplinkybių neabejotinai patvirtina, kad apeliantas, paimdamas pinigus iš nukentėjusiojo, nesiekė pastarajam pristatyti automobilio, nuteistojo panaudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje. Todėl D. D. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d.

Priešingai nei teigia apeliantas, A. B. parodymais nenustatyta, kad nukentėjusysis ilgai bendravo su D. D. dėl transporto priemonės pirkimo bei pinigų grąžinimo. Apeliantas, gavęs avansą, iš esmės vengė bendravimo su A. B.. D. D. teiginio, kad nukentėjusysis reikalavo grąžinti dvigubą pinigų sumą, t. y. 600 eurų arba 2 000,00 Lt, nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Visų pirma, A. B. nenurodė tokios aplinkybės. Teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių A. B. būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti D. D., jo parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, todėl laikytini patikimais. Antra, nukentėjusysis baudžiamojoje byloje pateikė civilinį ieškinį 1 035 Lt turtinei žalai atlyginti (t. 1, b.l. 120), kas atitinka 300 eurų, t. y. nukentėjusiojo perduotų pinigų sumą D. D.. Priešingu atveju, tikint D. D. versija, A. B. turėjo pateikti didesnės sumos civilinį ieškinį. Be to, net ir nukentėjusiajam prašant grąžinti dvigubą pinigų sumą, D. D., nesutinkančio su tuo, neatleido nuo pareigos grąžinti 300 eurų, tačiau nuteistasis neatliko jokių aktyvių veiksmų siekiant grąžinti A. B. pinigus. Minėtai išvadai daryti neturi jokios reikšmės apelianto teiginys, kad pagal susiformavusią neoficialią praktiką tarp transporto priemonių perpardavinėtojų, jeigu transporto priemonė nepateikiama pirkėjui, pastarasis ne tik nedelsiant gali nutraukti ekonominius ryšius su tiekėju, bet ir reikalauti dvigubo įmokėtos sumos grąžinimo, jeigu pažeidusi sutartį šalis pripažįsta sutarties nevykdymą. Pastaroji aplinkybė šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Lietuvos Respublikos BPK 1 str. 1 d. įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. A. B. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotos apgaulės, kurios metu buvo neteisėtai įgyti jo pinigai, kas patenka į baudžiamojo proceso taikymo sritį. Tai nelaikytina kaip A. B. materialinio suinteresuotumo turėjimas spręsti savo ginčą su D. D. vykdant pastarojo baudžiamąjį persekiojimą.

Lietuvos Respublikos BPK nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Be to, įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-27/2009). Pažymėtina, kad D. D. pareikštas kaltinimas padarius sukčiavimą. Būtent Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo aplinkybės ir buvo įrodytos šioje baudžiamojoje byloje. D. D. nagrinėjamo įvykio metu nedirbo (t. 6, b.l. 76-77). Taigi, jis oficialiai neužsiėmė automobilių perpardavinėjimu. Kiti baudžiamojoje byloje nagrinėti įvykiai dėl automobilių nepristatymo leidžia daryti išvadą, kad atvejis, kai A. B. nebuvo pristatytas automobilis, nebuvo atsitiktinis. Šiuo atveju įvertinus anksčiau aptartą D. D. elgesį, darytina išvada, kad apeliantas, paimdamas pinigus iš nukentėjusiojo, nesiekė pastarajam pristatyti automobilio, kas laikytina apgaulės panaudojimu Lietuvos Respublikos BK 182 str. prasme. Rinkti įrodymus, kuriais būtų nustatyta, ar D. D. anksčiau apskritai užsienyje pirkdavo automobilius siekdamas juos perparduoti Lietuvoje, nebuvo būtinybės. Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėjo būti aiškinamasi, ar jis užsiėmė automobilių pirkimu užsienyje ir jų gabenimu į Lietuvą, atmetamas. Be to, remiantis rungimosi principu, nuteistasis turėjo lygias teises teikti duomenis, susijusius su minėta aplinkybe. Apeliantas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų kokias nors aplinkybes, susijusias su automobilio „VW Passat“ pirkimu-pardavimu, o jis ikiteisminio tyrimo metu deklaratyviai tik išvardino valstybes, kuriose jis galimai pirkdavo automobilius, kuriuos vėliau perparduodavo.

Atsižvelgiant į tai, išteisinti D. D. jam nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, nėra pagrindo.

Dėl D. D. nuteisimo apgaule įgijus K. T. turtą

Nukentėjusysis K. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis interneto svetainėje rado skelbimą apie parduodamą automobilį „Honda Civic“. Jis, paskambinęs nurodytu telefono numeriu pardavėjui, pasivadinusiam Tomu, susitarė, kad perves 1 000 Lt avansą į T. R. sąskaitą. K. T. buvo pažadėta, kad automobilis bus atvežtas iš užsienio. Buvo kalba apie tikslią vietą, kur pristatyti automobilį. Nukentėjusysis tiek reikalų su juo ir teturėjo, po to pastarasis dingo ir nerado jo. Po pinigų pervedimo tęsėsi ilgi bandymai pardavėjui prisiskambinti. Jis neatsakė telefonu, nors po sumokėjimo jie dar bendravo. K. T. neturėjo jokių ryšių su juo iki tol, kol nukentėjusysis nesikreipė į policiją ir nesutiko pasirašyti vekselio. K. T. 2010-12-02 susitiko su automobilio pardavėju, kuris pasirodė esąs ne T., o D. D.. Iki tol jam nekilo klausimų, kad pardavėjas buvo T., nes skelbime taip buvo parašyta. D. D. pasirašė vekselį 1 500 Lt sumai, kurią nuteistasis turėjo grąžinti, jei nukentėjusysis nesulauks automobilio nuo gruodžio 2 iki 10 d. Transporto priemonė taip ir nebuvo pristatyta, o avansas negrąžintas. D. D. nurodė, kad jis negali atgabenti automobilio, nes transporto priemonė buvo vogta (t. 7, b.l. 43-44).

Nukentėjusysis K. T. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus (t. 1, b.l. 132-133, 139-140). Be to, nukentėjusysis parodė, jog D. D. pasakė, kad jis nenori jokių problemų, kad pasirašys paprastąjį vekselį, o K. T. po to nueis į policiją ir pasiims pareiškimą (t. 1, b.l. 139-140).

Liudytojas T. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad D. D. prašymu jis davė savo banko sąskaitos numerį, nes kažkoks draugas norėjo apeliantui grąžinti skolą. Į liudytojo banko sąskaitą per du kartus buvo pervesta po 500 Lt iš K. T. banko sąskaitos. T. R. išgrynino pinigus ir atidavė nuteistajam. Tik vėliau sužinojo, kad tai ne skola, o D. D. sumokėtas avansas už automobilį (t. 7, b.l. 113).

Iš internetinės svetainės puslapio kopijos matyti, kad paskelbtas skelbimas, jog parduodamas automobilis „Honda Civic“, pardavėjo kontaktai - T. (t. 1, b.l. 144).

2010-12-02 paprastojo vekselio kopija patvirtina, kad D. D. įsipareigojo K. T. iki 2010-12-10 sumokėti 1 500 Lt. Paprastajame vekselyje nurodytas D. D. vardas, pavardė, asmens kodas ir gyvenamoji vieta (t. 1, b.l. 145).

Remiantis K. T. banko sąskaitos išrašu, nukentėjusysis 2010-09-15 ir 2010-09-16 pervedė į T. R. banko sąskaitą iš viso 1 000 Lt (t. 1, b.l. 138).

Įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes, nepritartina D. D., kad šiuo atveju tarp jo ir K. T. yra susiklostę tik civiliniai teisiniai santykiai. Apelianto veiksmai, t. y. skelbimo įdėjimas internete, iki avanso gavimo bendravimas su K. T. telefonu, leido nukentėjusiajam tikėtis, kad nuteistasis atgabens automobilį. Akivaizdu, kad apeliantui neatlikus minėtų veiksmų, K. T. nebūtų siekęs pirkti automobilio iš apelianto. D. D., gavęs avansą iš nukentėjusiojo už automobilio pristatymą, neįvykdė įsipareigojimo, telefonu iš esmės vengė bendrauti su K. T.. D. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis nenupirko automobilio „Honda Civic“, nes dėl Šveicarijoje mokėtinų mokesčių jis patirtų nuostolių (t. 5, b.l. 111-112, 174-175), tačiau tokie jo parodymai prieštarauja viso baudžiamojo proceso metu nuosekliems K. T. parodymams, jog D. D. paaiškino nukentėjusiajam, kad jis negalėjo atgabenti automobilio, nes transporto priemonė buvo vogta. Be to, skelbime apie parduodamą automobilį „Honda Civic“ nurodytas kontaktinis asmuo vardu T., o ne D. D.. Nukentėjusiajam buvo atsiųsta būtent T. R., o ne apelianto banko sąskaita. Tokie D. D. veiksmai vertintini kaip nesąžiningi, norint klaidinti K. T.. Tai patvirtina ir nukentėjusiojo parodymai, kad jis nuo pat pradžių buvo įsitikinęs, jog asmuo, su kuriuo bendravo, buvo vardu T.. Nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jis paprašė T. R. banko sąskaitos, jog asmuo galėtų pervesti į ją avansą už automobilį, neatitinka T. R. parodymų, kad D. D. prašė liudytojo banko sąskaitos, nes draugas norėjo apeliantui grąžinti skolą. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. D. turi banko sąskaitas keliuose bankuose (t. 6, b.l. 92-94, 96, 98). Šiuo atveju nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių K. T. turėjo pervesti D. D. avansą nedelsiant, dėl ko pastarasis buvo priverstas prašyti kito asmens banko sąskaitos, nors apeliantas yra atsidaręs banko sąskaitas ne viename banke. Priešingai, skelbime apie parduodamą automobilį „Honda Civic“ kontaktinio asmens vardu T. nurodymas patvirtina, kad D. D. iš anksto jau buvo sumanęs transporto priemonės pirkėjui duoti T. R. banko sąskaitą. Visa tai akivaizdžiai rodo, kad D. D. vengė atskleisti savo tapatybę. Tokios išvados nepaneigia tos aplinkybės, jog apeliantas po kurio laiko pats paskambino K. T., susitarė dėl susitikimo ir paaiškino apie tai, kad nėra galimybės pristatyti užsakytą transporto priemonę, taip pat sutiko pasirašyti paprastąjį vekselį, kuriame nurodė savo vardą ir pavardę. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis 2010-09-27 parašė pareiškimą policijai dėl nagrinėjamo įvykio (t. 1, b.l. 147), o paprastasis vekselis surašytas 2010-12-02. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad D. D. kreipėsi į K. T. tik po minėto pareiškimo parašymo, nes apeliantas, pasirašydamas paprastąjį vekselį, prašė atsiimti pareiškimą. Tai rodo, kad D. D. skambinimas K. T. ir susitikimas su juo buvo susietas būtent su parašytu pareiškimu policijai, dėl ko nepripažinta, kad tokie nuteistojo veiksmai buvo savanoriški ir sąžiningi, siekiant savo noru grąžinti nukentėjusiajam paimtą avansą. Susitikimo metu nukentėjusysis sužinojo, kad automobilio pardavėjas buvo ne T. R., o D. D.. Taigi, apeliantas atskleidė savo tapatybę tik esant jam nepalankioms aplinkybėms. Be to, net ir pasirašęs paprastąjį vekselį, apeliantas nesiėmė jokių veiksmų, jog būtų grąžintas avansas K. T.. Kiti baudžiamojoje byloje nagrinėti įvykiai dėl automobilių nepristatymo leidžia daryti išvadą, kad atvejis, kai K. T. nebuvo pristatytas automobilis, nebuvo atsitiktinis. Šiuo atveju įvertinus anksčiau aptartą D. D. elgesį, darytina išvada, kad apeliantas, paimdamas pinigus iš nukentėjusiojo, nesiekė pastarajam pristatyti automobilio, kas laikytina apgaulės panaudojimu Lietuvos Respublikos BK 182 str. prasme. Visuma šių aplinkybių neabejotinai patvirtina, kad nuteistojo panaudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje. Todėl D. D. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. Apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusysis šiuo atveju turėjo ir turi visas galimybes apginti savo pažeistas teises civiline tvarka, atmetamas kaip nepagrįstas.

Paprastajame vekselyje nurodyta pinigų suma, kurią įsipareigojo sumokėti D. D., neturi jokios reikšmės apelianto veiksmų teisiniam vertinimui. K. T. pareikštame civiliniame ieškinyje nurodyta, jog dėl nusikalstamos veikos jam buvo padaryta 1 000 Lt turtinė ir 500 Lt neturtinė žala (t. 1, b.l. 141). 1 500 Lt suma nurodyta ir paprastajame vekselyje. Taigi, akivaizdu, kad K. T. nurodė paprastajame vekselyje 1 500 Lt sumą įvertindamas savo patirtą turtinę ir neturtinę žalą dėl neteisėtų D. D. veiksmų. Didesnės pinigų sumos nurodymas nei buvo paimtas avansas už automobilio atvežimą savaime nereiškia, kad tarp K. T. ir apelianto yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Kaip minėta, paprastasis vekselis buvo surašytas po K. T. pareiškimo policijos komisariatui dėl nagrinėjamo įvykio, kas irgi paneigia D. D. teiginį, jog sudarius paprastąjį vekselį, nukentėjusysis vertino savo santykius su apeliantu kaip civilinius.

Atsižvelgiant į tai, išteisinti D. D. jam nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, nėra pagrindo.

Dėl D. D. nuteisimo apgaule įgijus R. P. turtą

D. D. apeliaciniame skunde teigia, kad baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę apgaule įgijus R. P. priklausantį turtą. Tokį nuteistojo teiginį paneigia baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.

Nukentėjusioji R. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad jos vyras internete rado skelbimą apie parduodamą automobilį „VW Passat“, paskambino pagal skelbimą ir susitarė dėl avanso. Buvo atsiųsta SMS žinutė, kurioje buvo nurodytas E. B. banko sąskaitos numeris, buvo pervesta 500 Lt. Po to buvo bendravimas keletą kartų. Ji kalbėjo su pardavėju, kuris iš pradžių sakė, kad automobilis tuoj bus Lietuvoje, tačiau taip ir nebuvo atvežtas. Po to buvo sugalvota istorija, kad transporto priemonė apsivertė ir buvo sudaužyta. Pardavėjas pažadėjo grąžinti pinigus, tačiau po to daugiau nebekėlė telefono. Nukentėjusioji visą laiką manė, kad buvo bendrauta su E. (t. 7, b.l. 44-45).

Nukentėjusioji R. P. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus. Be to, ji nurodė, kad buvo susisiekta su pardavėju mobiliojo ryšio telefono numeriu Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 152-153, 159). Pastaroji aplinkybė nurodyta ir R. P. protokole-pareiškime (t. 1, b.l. 8).

Liudytojas A. P. teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus kaip ir nukentėjusioji R. P. (t. 1, b.l. 160-161, t. 7, b.l. 50). Be to, jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad buvo susisiekta su pardavėju mobiliojo ryšio telefono numeriu Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 160-161).

Liudytojas E. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis pažįsta D. D. iš mokyklos laikų. Apeliantas paprašė pervesti į jo banko sąskaitą pinigus, sakė, jog draugas turi jam pervesti pinigus. Tai buvo ne vienas kartas. Buvo pirmas pavedimas, E. B. nuėmė pinigus ir perdavė D. D.. Apeliantas vis skambindavo ir klausdavo, ar nėra jam pervestų pinigų. Jei pinigų būdavo, po darbo E. B. išgrynindavo juos ir atiduodavo D. D.. Liudytojas dėl to turėjo nemalonumų, žmonės, kurie pervedinėjo pinigus į jo sąskaitą, skambindavo, atvažiuodavo. Jie reikalavo grąžinti pinigus. Buvo ir per (duomenys neskelbtini) susisiekę su E. B. bei prašė grąžinti pinigus (t. 7, b.l. 118-119). E. B. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus (t. 5, b.l. 77-79).

Liudytojas D. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis pažįsta D. D., nes pastarasis buvęs jo garažo kaimynas. D. D. tėvas pasakojo jam, kad būdavo paduodami klaidingi skelbimai apie parduodamus automobilius, už kuriuos paimami avansai. Avansus pasiimdavo pats D. D.. Nuteistasis lankydavosi pas D. R. garažuose kaip klientas, 1 ar 2 kartus naudojosi liudytojo kabinete esančiu kompiuteriu su interneto prieiga. D. R. turi du samdomus darbuotojus, tačiau jie prie liudytojo kompiuterio neina, užsiima savo reikalais. Ribotai galima pasiekti D. R. kompiuterį, tik su jo leidimu. Kompiuteris yra D. R. kabinete, kur jis visada stengiasi būti (t. 7, b.l. 114).

Liudytojas D. R. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus (t. 1, b.l. 186).

Remiantis A. P. banko sąskaitos išrašu, 2010-12-01 buvo pervesta 500 Lt į E. B. banko sąskaitą (t. 1, b.l. 165). E. B. banko sąskaitos išraše užfiksuota, kad 2010-12-01 į E. B. banko sąskaitą iš A. P. banko sąskaitos buvo pervesta 500 Lt, o 2010-12-01, 20.15 val., pinigai buvo išgryninti bankomate (t. 1, b.l. 169-171).

2011-03-15 UAB „P“ atsakyme nurodyta, kad skelbimas apie parduodamą automobilį „VW Passat“, 2009 m. laidos, baltos spalvos, universalą, turbo dyzelį, daužtą, buvo patalpintas iš kompiuterio, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), priklausančio D. R. (t. 1, b.l. 177-178, 180).

2011-01-14 pažymoje, kurioje atsakyta į 2011-01-07 paklausimą dėl mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) priklausomybės, nurodyta, kad minėtas mobiliojo ryšio telefono numeris registruotas R. D. vardu (t. 1, b.l. 172-173).

Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad internete įdėtame skelbime dėl automobilio „VW Passat“ pardavimo buvo nurodytas mobiliojo ryšio telefono numeris Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtas mobiliojo ryšio telefono numeris registruotas R. D. vardu. Pats D. D. baudžiamojo proceso metu patvirtino, kad jis naudojasi mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 5, b.l. 124-125, 174-175, t. 8, b.l. 5). Taigi, šiuo atveju vienareikšmiškai įrodyta, kad mobiliojo ryšio telefono numeris, kuris buvo nurodytas skelbime ir kuriuo buvo skambinta dėl automobilio „VW Passat“ pirkimo, priklauso D. D.. Internete įdėtame skelbime taip pat buvo nurodytas kontaktinis asmuo - E. B.. Skelbime nurodymas asmens, kuriam nepriklauso mobiliojo ryšio telefono numeris, kaip transporto priemonės pardavėjo yra pirkėją klaidinantis elgesys. Nuteistasis teisiamajame posėdyje parodė, kad jis šiame epizode nedalyvavo, nežadėjo jokio automobilio, neėmė pinigų, nebendravo su R. P. (t. 8, b.l. 5). Kita vertus, apeliantas ikiteisminio tyrimo metu detaliai nurodė nagrinėjamo įvykio detales, t. y. kad E. B. norėjo prekiauti su D. D. automobiliais, pastarasis surado automobilį „VW Passat“, E. B. sutiko pirkti šį automobilį pusiau su nuteistuoju. D. D. įdėjo atsiųstas transporto priemonės nuotraukas į skelbimą internetiniame puslapyje, po to aprašė automobilį. Skelbime D. D. nurodė savo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Kažkur po kelių dienų jam paskambino vyras, kuris pradėjo žymiai mažinti automobilio kainą. Apeliantas nesutiko su siūloma kaina ir liepė kalbėti su E. B. šiuo klausimu, davė šio mobiliojo ryšio telefono numerį. Paskui D. D. susiskambino su E. B., kuris pasakė, jog jie nieko nesusitarė. 2010 m. pabaigoje apeliantui vėl paskambino tas pats vyras, kuris pareikalavo grąžinti pinigus, pervestus draugui. D. D. pasakė, kad vyras turi teisę reikalauti grąžinti pinigus iš to asmens, kuriam jis pervedė pinigus (t. 5, b.l. 124-125). Taigi, ikiteisminio tyrimo metu D. D. pripažino, kad jis asmeniškai įdėjo skelbimą dėl parduodamo automobilio „VW Passat“, kas iš tiesų to nedarius, yra nelogiškas asmens elgesys. Be to, pastarąją aplinkybę įrodo 2011-03-15 UAB „P“ atsakymas ir liudytojo D. R. parodymai. Priešingai nei teigia apeliantas, baudžiamojoje byloje yra tiksliai nustatyta, kada pastarasis naudojosi D. R. kabinete buvusiu kompiuteriu, nes D. D. internete įdėjo skelbimą apie parduodamą automobilį „VW Passat“ 2010-11-30, 10:49:24 val. (t. 1, b.l. 177). Apelianto teiginį, kad servise dirba ne vienas darbininkas, kuris galėjo naudotis D. R. kabinete buvusiu kompiuteriu, paneigė liudytojas D. R. nurodydamas, jog darbininkai prie liudytojo kompiuterio neina, užsiima savo reikalais. D. D. deklaratyviai teigia, kad garažuose taip pat lankėsi ir E. B., kuris irgi galėjo naudotis kompiuteriu, kurio nepatvirtina baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, todėl toks teiginys atmetamas. Atsižvelgiant į tai, apeliantas neteisus tvirtindamas, jog teismo išvada, kad skelbimą apie parduodamą automobilį internetinėje erdvėje patalpino būtent D. D., vertintina tik kaip prielaida.

D. D., pateikdamas E. B. banko sąskaitą, slėpė savo tapatybę. Pasak apelianto, jis visą bendravimą dėl transporto priemonės pardavimo peradresavo E. B., tačiau tai neatitinka baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų. Visų pirma, tiek nukentėjusioji R. P., tiek liudytojas A. P. baudžiamojo proceso metu nenurodė, kad jie bendravo su automobilio pardavėju ir skambino jam kitu mobiliojo ryšio telefono numeriu nei (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad E. B. negalėjo bendrauti su nukentėjusiąja ar liudytoju minėtu mobiliojo ryšio telefono numeriu, nes jis priklauso D. D.. Antra, liudytojas E. B. taip pat neigia, kad jis bendravo su R. P. ar A. P.. Priešingai, jis nurodė apskritai neužsiminėjęs automobilių perpardavimu. Apelianto teiginio, kad E. B. labai domėjosi automobilių prekyba bei norėjo tokiu būdu užsidirbti pinigų, nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių E. B. būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti D. D., jo parodymai yra nuoseklūs, atitinka kitus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, todėl laikytini patikimais. D. D. pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad E. B. yra suinteresuotas duoti tokius parodymus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje sprendžiamas ne E. B., bet D. D. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas, o prokuroro 2012-01-09 nutarimas, kuriuo ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas E. B. atžvilgiu (t. 5, b.l. 58-67), yra įsiteisėjęs. Apelianto teiginys, kad E. B. suinteresuotas duoti sau naudingus parodymus dėl reikalingos nepriekaištingos reputacijos darbe, negali būti pakankamu pagrindu vertinti šio liudytojo parodymus kritiškai. Atsižvelgiant į tai, baudžiamojoje byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad R. P. ir A. P. telefonu bendravo būtent su D. D., o pastarojo nurodyta aplinkybė, jog jis davė paskambinusiam vyrui E. B. mobiliojo ryšio telefono numerį aiškintis dėl neįvykdyto sandorio, atmetama kaip nepagrįsta. Minėtos išvados nepaneigia tai, kad pasak D. D., teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas A. P. nenurodė, jog teismo salėje girdint D. D. balsą, atpažįsta bendravusio su juo telefonu asmens balsą. Atkreiptinas dėmesys, kad A. P. apklausa teisiamajame posėdyje vyko praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo jo bendravimo telefonu su D. D., todėl natūralu, kad atpažinti pastarojo balsą yra sudėtinga, tuo labiau, kad nuteistojo balsas buvo girdimas skirtingose terpėse - vienu atveju telefonu, o kitu atveju esant toje pačioje patalpoje. Nepaisant to, baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, jog būtent D. D. bendravo su A. P..

SMS žinutės su E. B. banko sąskaitos numeriu nusiuntimas A. P. patvirtina, kad D. D. jau iš anksto buvo sumanęs transporto priemonės pirkėjui duoti E. B. banko sąskaitą. Pažymėtina, kad E. B. parodė, jog D. D. prašė leisti pasinaudoti E. B. banko sąskaita, nes draugas turi jam pervesti pinigus, kas rodo, jog E. B. buvo suklaidintas dėl apelianto tikrų motyvų, susijusių su pinigų gavimu. Be to, E. B. parašė pranešimą Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 PK dėl galimai neteisėto banko sąskaitos naudojimo (t. 5, b.l. 73-75). E. B. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai nurodė, kad jis perduodavo D. D. išgrynintus pinigus, kurie buvo pervedami į E. B. sąskaitą. Kaip minėta, nėra pagrindo abejoti E. B. parodymų teisingumu. Atkreiptinas dėmesys, kad D. D. anksčiau aptartas nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas (pristatymas svetimu vardu ir pavarde, svetimo asmens banko sąskaitos davimas) yra toks pats kaip ir nukentėjusiojo K. T. atžvilgiu. Viso to pakanka konstatuoti, jog D. D. sąmoningai, siekdamas apgaule įgyti svetimą turtą, nurodė E. B. banko sąskaitą, o vėliau apeliantas gavo E. B. perduotus išgrynintus pinigus, pervestus A. P. į E. B. sąskaitą. Šiuo atveju D. D. parodymai baudžiamojo proceso metu yra nenuoseklūs, prieštarauja baudžiamojoje byloje surinktiems objektyviems įrodymams, todėl jo parodymai vertintini kritiškai.

Visuma anksčiau aptartų aplinkybių patvirtina, kad D. D., patalpindamas internete skelbimą apie parduodamą automobilį „VW Passat“, vėliau bendraudamas šiuo klausimu bei nurodydamas svetimo asmens banko sąskaitą, slėpė savo asmenybę, nesiekė R. P. pristatyti automobilio, tokia apgaulė buvo esminė nukentėjusiosios apsisprendimui dalyvauti jai žalingame sandoryje. Apeliantas gavo avansą dėl parduodamo automobilio. Todėl pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad D. D. padarė Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Dėl D. D. nuteisimo apgaule įgijus S. V. turtą

Nukentėjusysis S. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis internete rado skelbimą apie parduodamą automobilį „Škoda Octavia“. Paskambinus nurodytu mobiliojo ryšio telefono numeriu, pakalbėjo su pardavėju, sužinojo apie automobilio trūkumus. Kitą dieną jie susitiko Vilniuje, prie „Ledo Rūmų“. Pardavėjas pasirodė esantis D. D.. Pastarasis sakė, kad automobilis yra Čekijoje ir bus atvežtas per parą. S. V. sumokėjo apeliantui 200 eurų avansą. D. D. parašė pakvitavimą. Po dviejų dienų nukentėjusysis paskambino nuteistajam ir nuo to laiko prasidėjo problemos. D. D. sakė, kad tai kažkas nesigauna, užstrigo kažkas, kitą kartą - jog sugedo tralas, trečią kartą - nekėlė ragelio. Paskambinus iš kito numerio, D. D. atsiliepė ir paaiškino, kad kažkas nesigauna jam. Galiausiai apeliantas pasakė, kad pats nuvažiuos į Čekiją, prisikabins prie priekabos ir atitemps automobilį. Nukentėjusysis vėl laukė skambučio, bet nesulaukė. Viskas truko apie mėnesį. Galiausiai D. D. pasakė, kad yra išvykęs, o automobilis jau stovi Gariūnų aikštelėje. Tačiau apelianto nurodytu telefono numeriu niekas neatsiliepė, o nurodytoje aikštelės vietoje jokio automobilio nebuvo. Pagrasinus, kad kreipsis į policiją, D. D. pažadėjo pinigus grąžinti, bet pinigų į nurodytą sąskaitą taip ir nepervedė, sakydamas kad vėl kažkas užstrigo su tarptautiniais pervedimais (t. 7, b.l. 45-46).

Nukentėjusysis S. V. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus. Be to, jis parodė, kad internete buvusiame skelbime buvo nurodytas mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), vėliau D. D. skambino jam iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 189-190, t. 2, b.l. 5-6, t. 3, b.l. 6).

Liudytojas M. P. teisiamajame posėdyje parodė, S. V. prašymu jis davė savo banko sąskaitos numerį pinigų pervedimui, nes pats S. V. tuo metu neturėjo savo banko sąskaitos numerio. Turėjo būti pervesta 700 Lt ar 200 eurų, bet jokie pinigai neatėjo. Tada jis su S. V. nuvažiavo į policijos komisariatą Pilaitėje, kur parašė pareiškimą ir pridėjo banko sąskaitos išrašus (t. 7, b.l. 114-115).

Liudytojas M. P. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus (t. 2, b.l. 7-8).

Baudžiamojoje byloje esantis raštelis patvirtina, kad D. D. paėmė iš S. V. 200 eurų avansą už automobilį „Škoda Octavia“, nurodė savo asmens kodą (t. 2, b.l. 2).

Remiantis M. P. banko sąskaitos išrašu, D. D. nepervedė į šią banko sąskaitą jokių pinigų (t. 2, b.l. 9-13).

Įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes, nepritartina D. D., kad šiuo atveju tarp jo ir S. V. yra susiklostę tik civiliniai teisiniai santykiai. Apelianto veiksmai, t. y. skelbimo įdėjimas internete, iki avanso paėmimo bendravimas su S. V. tiek telefonu, tiek tiesiogiai, leido nukentėjusiajam tikėtis, kad nuteistasis atgabens automobilį. Akivaizdu, kad apeliantui neįdėjus skelbimo internete, S. V. nebūtų siekęs pirkti automobilio iš apelianto. D. D., gavęs avansą iš nukentėjusiojo už automobilio pristatymą, neįvykdė savo įsipareigojimo, nurodydamas įvairias priežastis. Tokie nuteistojo veiksmai vertintini kaip siekimas pateisinti savo neveikimą, bandymas klaidinti S. V.. Atkreiptinas dėmesys, kad po tam tikro laiko D. D. apskritai neatsakinėjo į S. V. skambučius, o po to vėl pradėjo bendrauti tik nukentėjusiajam paskambinus iš kito mobiliojo ryšio telefono numerio. Tai rodo, kad apeliantas taip pat vengė bendrauti su nukentėjusiuoju. D. D. baudžiamojo proceso metu nurodė įvairias priežastis, dėl ko neįvyko automobilio „Škoda Octavia“ pardavimas S. V.. Be to, jis melagingai nukentėjusiajam nurodė, jog transporto priemonė atvežta ir stovi Gariūnų aikštelėje. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas parodė, kad jis iš pradžių suderino su pardavėju Čekijoje, kad automobilio kaina bus 7 200 eurų, tačiau nuvykus į Čekiją, buvo nurodyta kita kaina - 7 800 eurų (t. 5, b.l. 111-112). Kita vertus, D. D. teisiamajame posėdyje jau parodė, kad raštelis buvo pasirašytas jo ranka, bet nesutarė dėl automobilio kainos. Tuomet nukentėjusysis pareikalavo grąžinti dvigubą avansą, ko apeliantas negalėjo padaryti, dėl ko sandoris žlugo (t. 8, b.l. 4). Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas neminėjo, kad S. V. prašė grąžinti dvigubo dydžio avansą. Be to, apeliantas ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad jis pervedė gautą avansą į S. V. nurodytą banko sąskaitą (t. 5, b.l. 111-112), kas prieštarauja objektyviems įrodymams - nukentėjusiojo S. V. ir liudytojo M. P. parodymams, pastarojo banko sąskaitos išrašui. Tokie D. D. prieštaringi parodymai negali būti laikomi patikimais, kuriais nustatytinos šiai baudžiamajai bylai reikšmingos aplinkybės. Tai, kad apeliantas surašė raštelį dėl avanso paėmimo nurodydamas savo vardą, pavardę ir asmens kodą, šiuo atveju nepaneigia, kad jis apgaule įgijo nukentėjusiajam priklausantį turtą. Įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, akivaizdu, kad D. D. savo veiksmais, t. y. surašydamas raštelį, siekė dar labiau įtikinti nukentėjusįjį, jog pastarajam tikrai bus pristatytas automobilis, taip gaunant iš S. V. avansą, nors D. D. iš anksto neturėjo tikslo įvykdyti įsipareigojimą - pristatyti transporto priemonę. Asmuo, žinodamas, kad negalės tinkamai įvykdyti savo prisiimto įsipareigojimo, savo iniciatyva dėtų pastangas grąžinti paimtą avansą. Baudžiamojoje byloje D. D. neatliko tokių veiksmų, kas taip pat rodo nuteistojo nesąžiningumą. Kiti baudžiamojoje byloje nagrinėti įvykiai dėl automobilių nepristatymo leidžia daryti išvadą, kad atvejis, kai S. V. nebuvo pristatytas automobilis, nebuvo atsitiktinis. Šiuo atveju įvertinus anksčiau aptartą D. D. elgesį, darytina išvada, kad apeliantas, paimdamas pinigus iš nukentėjusiojo, nesiekė pastarajam pristatyti automobilio, kas laikytina apgaulės panaudojimu Lietuvos Respublikos BK 182 str. prasme. Visuma šių aplinkybių neabejotinai patvirtina, kad nuteistojo panaudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje. Todėl D. D. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d.

Atsižvelgiant į tai, išteisinti D. D. jam nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, nėra pagrindo.

Dėl D. D. nuteisimo apgaule įgijus A. G. turtą

D. D. apeliaciniame skunde prašo išteisinti jį iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., nes baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę apgaule įgijus A. G. priklausantį turtą. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas nepateikė jokių argumentų, kuriais remiantis nurodytų skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą šioje dalyje. Nepaisant to, D. D. kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą įrodyta baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.

Nukentėjusysis A. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis, radęs internete skelbimą apie parduodamą automobilį „Škoda Octavia“, kelias dienas 2-3 kartus telefonu derėjosi su pardavėju, sužinojo, kad automobilis dar Čekijoje, susitarė dėl kainos ir avanso. Pervedė avansą į SMS žinute nurodytą banko sąskaitą. Sąskaitos savininko pavardės dabar neprisimena. Kai sutartu laiku automobilis nebuvo atvežtas, nukentėjusysis ėmė skambinti pardavėjui ir šis įvairiomis dingstimis vis atidėliojo automobilio atvežimą, t. y. kad dar tralas kraunamas, jau važiuoja. Pardavėjas žadėjo atvežti automobilį nukentėjusiajam į namus, po to sakė, kad automobilis bus Kauno turguje. Pardavėjas davė tralo, kuris neva vežė automobilį, telefono numerį, bet paskambinus šiuo numeriu, A. G. taip pat nieko konkretaus nesužinojo. Dar vėliau pardavėjas ėmė nebekelti ragelio. Automobilio taip ir nesulaukė, avansas taip pat nebuvo grąžintas (t. 8, b.l. 7-8).

Nukentėjusysis A. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė tokias pačias aplinkybes. Be to, A. G. parodė, kad pinigai buvo pervesti į E. B. banko sąskaitą, jis skambino mobiliojo ryšio telefonų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Šiais numeriais bendravo tas pats asmuo, nes buvo pažįstamas iš balso tono (t. 2, b.l. 62-63).

2011-05-25 atsakyme į paklausimą nurodoma, kad mobiliojo ryšio telefono abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso D. D. (t. 2, b.l. 68).

Remiantis E. B. banko sąskaitos išrašu, A. G. 2011-01-25 pervedė 500 Lt į E. B. sąskaitą (t. 2, b.l. 74- 78).

Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad A. G., bendraudamas su automobilio „Škoda Octavia“ pardavėju, skambino pastarajam mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi D. D.. Atkreiptinas dėmesys, kad vienoje iš apklausų ikiteisminio tyrimo metu D. D. parodė, kad jam priklausė mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nuo 2010 m. gruodžio mėn. nebesinaudojo šiuo numeriu (t. 5, b.l. 144-145). Taigi, apeliantas patvirtino, kad minėtas mobiliojo ryšio telefono numeris priklausė jam. Atsižvelgiant į analogišką šios nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą kaip ir kitose nusikalstamose veikose, taip pat į nustatytą aplinkybę, kad mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso D. D., apelianto teiginys, kad jis inkriminuotu laiku, t. y. 2011-01-24, nebesinaudojo minėtu mobiliojo ryšio telefono numeriu, vertintinas kritiškai. Priešingai, šiuo atveju nėra abejonių, kad A. G. bendravo dėl automobilio pirkimo būtent su D. D.. E. B. baudžiamojo proceso metu nuosekliai nurodė neužsiminėjęs automobilių perpardavimu. Be to, internetiniame skelbime nurodžius D. D. mobiliojo ryšio telefono numerį, E. B. objektyviai negalėjo bendrauti su nukentėjusiuoju. D. D., pasinaudodamas svetimo asmens vardu ir pavarde, bendravo su A. G., nurodė E. B. banko sąskaitą, į kurią nukentėjusysis pervedė susitartą avansą. E. B. baudžiamojo proceso metu nuosekliai parodė, kad jis perduodavo D. D. išgrynintus pinigus, kurie buvo pervedami į E. B. banko sąskaitą. Kaip minėta, šio liudytojo parodymais nėra pagrindo abejoti. D. D., gavęs avansą, nepristatė automobilio nurodydamas įvairias priežastis.

Visuma anksčiau aptartų aplinkybių patvirtina, kad D. D., patalpindamas internete skelbimą apie parduodamą automobilį „Škoda Octavia“, vėliau bendraudamas šiuo klausimu su nukentėjusiuoju bei nurodydamas svetimo asmens banko sąskaitą, slėpė savo asmenybę, nesiekė A. G. pristatyti automobilio, panaudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje. Apeliantas gavo avansą dėl parduodamo automobilio. Todėl pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad D. D. padarė Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Dėl D. D. nuteisimo apgaule įgijus I. U. turtą

D. D. apeliaciniame skunde teigia, kad baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę apgaule įgijus I. U. priklausantį turtą. Tokį nuteistojo teiginį paneigia baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.

Nukentėjusioji I. U. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji sužinojo iš giminaičio apie per interneto tinklapį parduodamą automobilį „Toyota Corolla Verso“, kuris patiko jai. I. U., du kartus pakalbėjusi su pardavėju, kuris prisistatė kaip E. B., sužinojo, kad automobilis pirktas Čekijoje, susitarė dėl kainos, pervedė į šio asmens sąskaitą 200 eurų avansą. Sutartu laiku nesulaukusi jokių žinių, nukentėjusioji pati paskambino pardavėjui. Šiam vis kildavo kažkokios problemos - tai muitinėje sustabdė, tai dar kažkas. Galų gale pardavėjas pasakė, kad automobilis jau Lietuvoje, bet kitą dieną pasakė, jog automobilis pateko į avariją ir sudaužytas nepataisomai, todėl avansą grąžins į nukentėjusiosios sąskaitą. Kadangi į sąskaitą jokie pinigai grąžinti nebuvo, I. U. vėl paskambino pardavėjui, šis vėl ėmė kažką pasakoti apie užstrigusius kompiuterius ir pan. (t. 7, b.l. 46-47).

Nukentėjusioji I. U. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus. Be to, ji nurodė, jog internetiniame puslapyje paskelbtame skelbime buvo nurodytas mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat jai pardavėjas skambino iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b.l. 81-82).

2012-01-16 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad skelbimas apie parduodamą automobilį „Toyota Corolla Verso“, 2005 m. laidos, patalpintas iš kompiuterio, kurio IP (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „M (duomenys pakeisti)“. Mobiliojo ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas D. D. vardu, o (duomenys neskelbtini) - R. D. vardu, naudojasi D. D. (t. 2, b.l. 111-116).

2011-02-03 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas patvirtina, kad nukentėjusioji I. U. pateikė nurodymą pervesti grynuosius pinigus - 200 eurų (t. 2, b.l. 86-87).

Remiantis E. B. banko sąskaitos išrašu, 2011-01-07 buvo atliktas 200 eurų pavedimas, kurie išgryninti 2011-01-07 bankomate (t. 2, b.l. 129-134).

Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad I. U. bendravo su automobilio „Toyota Corolla Verso“ pardavėju mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriais naudojasi D. D.. Tai, kad D. D. priklauso minėti mobiliojo ryšio telefono numeriai, patvirtino ir pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b.l. 144-145). Tokia aplinkybė nustatyta taip pat vertinant įrodymus dėl S. V. turto įgijimo apgaule. Taigi, nėra abejonių, kad I. U. bendravo dėl automobilio pirkimo būtent su D. D.. E. B. baudžiamojo proceso metu nurodė neužsiminėjęs automobilių perpardavimu. Be to, internetiniame skelbime nurodžius D. D. mobiliojo ryšio telefono numerį, E. B. objektyviai negalėjo bendrauti su nukentėjusiąja. D. D., pasinaudodamas svetimo asmens vardu ir pavarde, bendravo su I. U., nurodė E. B. banko sąskaitą, į kurią nukentėjusioji pervedė susitartą avansą. E. B. baudžiamojo proceso metu nuosekliai parodė, kad jis perduodavo D. D. išgrynintus pinigus, kurie buvo pervedami į E. B. banko sąskaitą. Kaip minėta, šio liudytojo parodymais nėra pagrindo abejoti. D. D., gavęs avansą, nepristatė automobilio nurodydamas įvairias priežastis. Visa tai paneigia apelianto teiginius, kad jis neorganizavo automobilio pardavimo nukentėjusiajai, jam nieko nėra žinoma apie perduotus pinigus, o E. B. pats yra atsakingas už skolos grąžinimą I. U..

Visuma anksčiau aptartų aplinkybių patvirtina, kad D. D., patalpindamas internete skelbimą apie parduodamą automobilį „Toyota Corolla Verso“, vėliau bendraudamas šiuo klausimu su nukentėjusiąja, nurodydamas svetimo asmens vardą ir pavardę bei banko sąskaitą, slėpė savo asmenybę, nesiekė I. U. pristatyti automobilio, panaudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiosios apsisprendimui dalyvauti jai žalingame sandoryje. Todėl pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad D. D. padarė Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Dėl D. D. nuteisimo apgaule įgijus S. V. turtą

D. D. apeliaciniame skunde teigia, kad baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę apgaule įgijus S. V. priklausantį turtą. Be to, kadangi S. V. pinigai buvo grąžinti, nėra pagrindo S. V. pripažinti nukentėjusiuoju, nes šis nepatyrė jokios materialinės žalos. Su tokiais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti.

Nukentėjusysis S. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis internete rado paskelbtą skelbimą dėl automobilio „Audi A6“ pardavimo. Jis kelis kartus skambino skelbime nurodytu numeriu ir susiderėjo dėl automobilio kainos bei 1 000 Lt avanso. S. V. paprašė draugo E. P. pervesti pinigus į pardavėjo nurodytą E. B. sąskaitą. Vėliau prasidėjo automobilio pristatymo atidėjimai dėl įvairių pardavėjo problemų, nes sakė, kad tai tralas kraunamas, tai sulūžo, tai atveš į namus, tai nukentėjusiajam pačiam reiks važiuoti į Kauno automobilių turgų. Galiausiai pardavėjas iš viso liovėsi atsakinėti į skambučius. S. V. pareikalavus grąžinti avansą, pinigų negrąžino, todėl nukentėjusysis kreipėsi į policiją nurodydamas E. B., nes būtent šio asmens vardu buvo sąskaita, į kurią pervestas avansas. Vėliau E. B. grąžino avansą pavedimu į E. P. sąskaitą (t. 7, b.l. 47-48).

Nukentėjusysis S. V. ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės tokius pačius parodymus. Be to, jis parodė, kad skelbime buvo nurodytas mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), iš šio numerio gavo banko sąskaitos duomenis, kur turėjo pervesti avansą už automobilį (t. 2, b.l. 135-137, 139-140).

Liudytojas E. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė tokias pačias aplinkybes kaip ir S. V.. Be to, jis parodė, jog pinigai buvo pervesti ne iš E. B. banko sąskaitos, o iš kitos banko sąskaitos. Pervedimo mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta, jog pinigai nuo E. B. (t. 2, b.l. 144-146, 150-153).

2011-03-18 UAB „P (duomenys pakeisti)“ rašte nurodyta, kad skelbimas apie parduodamą automobilį „Audi A6“ patalpintas sistemoje registruoto vartotojo ir redaguotas iš IP (duomenys neskelbtini). 2011-03-24 AB „K (duomenys pakeisti)“ rašte nurodyta, kad minėtas IP adresas priskirtas R. D., gyv. (duomenys neskelbtini), Vilnius (t. 2, b.l. 165-169).

Remiantis E. B. banko sąskaitos išrašu, E. P. 2011-02-04 pervedė į banko sąskaitą 1 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad tai yra avansas už automobilį „Audi A6“ (t. 2, b.l. 172-173).

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 PK Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad skelbime apie parduodamą automobilį „Audi A6“ buvo nurodytas mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso išankstinio apmokėjimo abonentui. Išsiuntus paklausimą, su kokiu mobiliojo ryšio telefono aparatu (IMEI numeris) buvo naudota SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad mobiliojo ryšio telefono aparato IMEI Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad šiame mobiliojo ryšio telefono aparate buvo naudotos SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) registruoti D. D. vardu. Mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas R. D. vardu (t. 4, b.l. 128-130).

Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad S. V., bendraudamas su automobilio „Audi A6“ pardavėju, skambino pardavėjui mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Nors šis mobiliojo ryšio telefono numeris priklauso išankstinio apmokėjimo abonentui, tačiau vienareikšmiškai nustatyta, kad SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) buvo naudojama tame pačiame mobiliojo ryšio telefono aparate, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kaip ir SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pastaraisiais mobiliojo ryšio telefono numeriais naudojasi būtent D. D.. Pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino šį faktą (t. 5, b.l. 144-145). E. B. baudžiamojo proceso metu nurodė neužsiminėjęs automobilių perpardavimu. Internetiniame skelbime nurodžius D. D. mobiliojo ryšio telefono numerį, E. B. objektyviai negalėjo bendrauti su nukentėjusiuoju. Taigi, nėra abejonių, kad S. V. bendravo dėl automobilio pirkimo būtent su D. D.. Tai, kad S. V. parodė, jog jis bendravo su E. B. dėl automobilio įsigijimo, patvirtina, kad apeliantas, pasinaudodamas svetimo asmens vardu ir pavarde, suklaidino nukentėjusįjį. Skelbimas apie parduodamą automobilį buvo įkeltas iš IP adreso, kuris priskirtas R. D., gyv. (duomenys neskelbtini), Vilnius. Apeliantas pateikia savo gyvenamąją vietą būtent minėtu adresu. D. D. teiginys, kad E. B. galėjo patalpinti skelbimą internete iš IP adreso, priskirto D. D. gyvenamajai vietai, nepagrįstas jokiais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, prieštarauja E. B. parodymams, kurie, kaip minėta, pripažintini kaip objektyvūs, todėl toks teiginys atmetamas kaip nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad D. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog E. B. buvo prisėdęs prie kompiuterio namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Vilniuje (t. 5, b.l. 133), tuo tarpu teisiamajame posėdyje jau nurodė, kad E. B. nesilankė nuteistojo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) (t. 8, b.l. 6). E. B. teisiamajame posėdyje taip pat parodė, kad jis nebuvo pas D. D. namuose, (duomenys neskelbtini), gal 3-4 metus, nuo 2009 m. (t. 7, b.l. 119). Visa tai neleidžia abejoti tuo, kad skelbimą apie parduodamą automobilį „Audi A6“ internete įdėjo būtent apeliantas.

D. D., pateikdamas melagingą informaciją dėl pardavėjo asmenybės, nurodė E. B. banko sąskaitą, į kurią nukentėjusysis pervedė susitartą avansą. E. B. baudžiamojo proceso metu nuosekliai parodė, kad jis perduodavo D. D. išgrynintus pinigus, kurie buvo pervedami į E. B. banko sąskaitą. D. D. nepristatė automobilio nurodydamas nukentėjusiajam įvairias priežastis, vėliau apskritai neatsakinėjo į šio telefoninius skambučius, kas taip pat rodo asmens nesąžiningumą.

Visuma anksčiau aptartų aplinkybių patvirtina, kad D. D., patalpindamas internete skelbimą apie parduodamą automobilį „Audi A6“, vėliau bendraudamas šiuo klausimu su nukentėjusiuoju, nurodydamas svetimo asmens vardą ir pavardę bei banko sąskaitą, slėpė savo asmenybę, nesiekė S. V. pristatyti automobilio, panaudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje. Todėl pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad D. D. padarė Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. D. D. deklaratyviai nurodo, kad šiuo atveju vertinant įrodymus buvo pažeistas asmenų lygybės prieš įstatymą principas. Vien nuteistojo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu savaime nereiškia, kad buvo pažeistas minėtas principas.

Iš tikrųjų į E. P. banko sąskaitą 2011-03-03 buvo grąžintas 1 000 Lt avansas. Pavedime nurodyta, jog grąžinamas užstatas, kuris buvo neteisingai pervestas į E. B. sąskaitą (t. 2, b.l. 152). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pinigai nebuvo grąžinti S. V. dar iki pradedant ikiteisminį tyrimą, nes nukentėjusysis parašė pareiškimą policijai dėl nagrinėjamo įvykio dar 2011-02-23, ikiteisminis tyrimas pradėtas tą pačią dieną (t. 1, b.l. 23-24). Atkreiptinas dėmesys, kad D. D. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklus duodamas parodymus dėl inkriminuoto nusikaltimo. Pirminėje apklausoje apeliantas parodė, kad jis nepažįsta ir nėra nieko girdėjęs nei apie S. V., nei apie E. P.. Jis niekada nebuvo varęs automobilio „Audi A6“ (t. 5, b.l. 133). D. D. vėlesnėje apklausoje jau parodė, jog jei gerai prisimena, tai kažkuriam iš asmenų - S. V. ar R. P. - iš banko „SEB“ buvo atliktas 1 000 Lt pavedimas. Tiksliai negali pasakyti, kieno vardu buvo atliktas pavedimas jo ar tėvo J. D.. Toks pavedimas buvo padarytas E. B. prašymu (t. 5, b.l. 174). E. B. baudžiamojo proceso metu nurodė bankiniu pavedimu grąžinęs pinigus už sumokėtą avansą tik dviem asmenims - D. J. ir R. P. (t. 5, b.l. 77-79, 82-83, t. 7, b.l. 118-119). Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad R. P. buvo sumokėjęs bankiniu pavedimu 865 Lt avansą už automobilio pirkimą R. P., kuris susitarė su transporto priemonės pardavėju, prašymu. Bankinio pavedimo kopija patvirtina, jog E. B. pervedė pinigus R. P. iš savo banko sąskaitos, esančios banke „Swedbank AB“ (t. 2, b.l. 181). Be to, D. D. nurodyta bankinio pavedimo suma (1 000 Lt) neatitinka sumos, pervestos į R. P. banko sąskaitą (900 Lt). Taigi, šiuo atveju remiantis minėtais D. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir anksčiau aptartomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad apeliantas pripažino, jog bankinis pavedimas buvo atliktas į E. P. banko sąskaitą. E. B. baudžiamojo proceso metu neparodė, kad jis prašė D. D. pervesti 1 000 Lt siekiant grąžinti S. V. paimtą avansą, todėl tokie D. D. parodymai vertintini kritiškai. Asmens elgesys, kai pinigai yra siunčiami kitam asmeniui, su kuriuo nesiejo jokie turtinio pobūdžio reikalavimai, yra nelogiškas. Remiantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad mokėjimo pavedimas į E. P. banko sąskaitą buvo atliktas nuteistojo iniciatyva, o aiškintis, iš kokio asmens banko sąskaitos buvo grąžinti pinigai, nėra būtina.

Šiuo atveju apelianto veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės ta aplinkybė, kad S. V. buvo grąžinti pinigai, pervesti į E. B. banko sąskaitą, nes toks veiksmas, kaip minėta, buvo atliktas jau pradėjus ikiteisminį tyrimą. Be to, tai nereiškia, kad D. D. apgaule nebuvo užvaldęs svetimo turto. Apelianto teiginys, kad baudžiamojo proceso metu nebuvo pagrindo S. V. pripažinti nukentėjusiuoju, nes šis nepatyrė jokios materialinės žalos, atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl D. D. nuteisimo apgaule įgijus R. P. turtą

Nukentėjusysis R. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad internete esančiame skelbime jis rado sudominusį automobilį „Audi A6“. Nukentėjusysis paskambino asmeniui, kuris prisistatė E. B., susitarė dėl kainos ir 200 eurų avanso. R. P. paprašė R. P. pervesti pinigus į pardavėjo nurodytą E. B. sąskaitą. Vėliau prasidėjo automobilio pristatymo atidėjimai dėl įvairių pardavėjo problemų. Tik primygtinai reikalaujant, praėjus kelioms savaitėms, avansas buvo grąžintas, pervedus pinigus į draugo sąskaitą (t. 7, b.l. 111).

Nukentėjusysis R. P. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus. Be to, jis parodė, kad skelbime buvo nurodytas mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), iš šio numerio sužinojo banko sąskaitos duomenis, kur turėjo pervesti avansą už automobilį. Per interneto portalą (duomenys neskelbtini) jis susirado E. B., paskambino jam anketoje nurodytu mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), nes į skelbime nurodytą numerį jis neatsiliepinėjo ir pareikalavo grąžinti pinigus. E. B. aiškino, kad jis nekaltas ir nieko nežino, jo sąskaita naudojasi draugas (t. 2, b.l. 175, 182).

Liudytojas R. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad R. P. prašymu jis nuvažiavo į banką ir pervedė 700 Lt avansą už perkamą automobilį „Audi A6“ į R. P. nurodytą E. B. banko sąskaitą. Po kelių savaičių pinigai buvo grąžinti į liudytojo sąskaitą, šis juos grąžino R. P. (t. 7, b.l. 117). Liudytojas R. P. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus (t. 2, b.l. 186, 190).

Liudytojas E. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis turėjo nemalonumų dėl į jo banko sąskaitą gaunamų pinigų. Žmonės, kurie pervesdavo į jo banko sąskaitą pinigus, skambindavo, patys atvažiuodavo ir reikalaudavo pinigų. Buvo ir per (duomenys neskelbtini) susiekę su juo bei prašė pinigų. Jis bankiniu pavedimu grąžino pinigus R. P. (t. 7, b.l. 118-119). E. B. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus (t. 3, b.l. 19-20, b.l. 77-79, 82-83).

2011-03-18 UAB „P“ rašte nurodyta, kad skelbimas apie parduodamą automobilį „Audi A6“ patalpintas sistemoje registruoto vartotojo ir redaguotas iš IP (duomenys neskelbtini), kuris priskirtas R. D., gyv. (duomenys neskelbtini), Vilnius (t. 2, b.l. 165-169).

2012-02-17 daiktų, dokumentų pateikime protokole užfiskuota, kad R. P. pateikė nurodymo pervesti įmokėtus 865 Lt į E. B. banko sąskaitą kopiją (t. 2, b.l. 179-180).

Banko „Swedbank AB“ bankinio mokėjimo pavedimo kopija patvirtina, kad E. B. 2011-02-28 iš savo banko sąskaitos pervedė į R. P. banko sąskaitą 900 Lt (t. 2, b.l. 181).

Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad R. P., bendraudamas su automobilio „Audi A6“ pardavėju, skambino pastarajam mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Nors šis mobiliojo ryšio telefono numeris priklauso išankstinio apmokėjimo abonentui, tačiau vienareikšmiškai nustatyta, kad SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) buvo naudojama tame pačiame mobiliojo ryšio telefono aparate, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kaip ir SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pastaraisiais mobiliojo ryšio telefono numeriais naudojasi būtent D. D.. Pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino šį faktą (t. 5, b.l. 144-145). E. B. baudžiamojo proceso metu nurodė neužsiminėjęs automobilių perpardavimu. Internetiniame skelbime nurodžius D. D. mobiliojo ryšio telefono numerį, E. B. objektyviai negalėjo bendrauti su nukentėjusiuoju. Taigi, nėra abejonių, kad R. P. bendravo dėl automobilio pirkimo būtent su D. D.. Tai, kad R. P. parodė, jog jis bendravo su E. B. dėl automobilio įsigijimo, patvirtina, jog apeliantas, pasinaudodamas svetimo asmens vardu ir pavarde, siekė suklaidinti nukentėjusįjį. Skelbimas apie parduodamą automobilį buvo įkeltas ir redaguotas iš IP adreso, kuris priskirtas R. D., gyv. (duomenys neskelbtini), Vilnius. Apeliantas pateikia savo gyvenamąją vietą būtent minėtu adresu. D. D. apeliaciniame skunde teigia, kad minėtas skelbimas buvo patalpintas E. B. prašymu, tačiau toks teiginys nepagrįstas jokiais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, neatitinka E. B. parodymų, kurie, kaip minėta, pripažintini kaip objektyvūs, todėl toks teiginys atmetamas kaip nepagrįstas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad tiek S. V., tiek R. P. atveju nukentėjusieji kreipėsi dėl automobilio „Audi A6“ pirkimo pagal tą patį internetine paskelbtą skelbimą (t. 2, b.l. 166, 213). Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas dėl inkriminuoto nusikaltimo S. V. atžvilgiu D. D. parodė, kad E. B. buvo prisėdęs prie kompiuterio namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dėl ko jis galėjo įdėti skelbimą (t. 5, b.l. 133), tuo tarpu teisiamajame posėdyje jau nurodė, kad E. B. nesilankė nuteistojo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) (t. 8, b.l. 6). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas dėl inkriminuoto nusikaltimo R. P. atžvilgiu D. D. parodė, kad jis nedėjo internete skelbimo dėl automobilio „Audi A6“ (t. 5, b.l. 144-145), teisiamajame posėdyje taip pat laikėsi tokios pačios pozicijos (t. 8, b.l. 6), tuo tarpu apeliaciniame skunde jau tvirtina, kad apklausiamas jis parodė, jog šis skelbimas buvo patalpintas E. B. prašymu, kas nėra nuginčyta (t. 8, b.l. 61). Ikiteisminio tyrimo metu D. D. taip pat yra parodęs, kad jis E. B. prašymu niekada nėra dėjęs skelbimo dėl parduodamų automobilių (t. 5, b.l. 133). Taigi, D. D. viso baudžiamojo proceso metu pateikia dėl to paties įvykio įvairias tarpusavyje prieštaraujančias versijas. Toks apelianto nurodytų aplinkybių nenuoseklumas neleidžia vertinti jų patikimomis, todėl apelianto parodymai atmetami. Visa tai neleidžia abejoti tuo, kad skelbimą apie parduodamą automobilį „Audi A6“ internete įdėjo būtent D. D..

Visuma anksčiau aptartų aplinkybių patvirtina, kad D. D., patalpindamas internete skelbimą apie parduodamą automobilį „Audi A6“, vėliau bendraudamas šiuo klausimu su nukentėjusiuoju, nurodydamas svetimo asmens vardą ir pavardę bei banko sąskaitą, slėpė savo asmenybę, nesiekė R. P. pristatyti automobilio, panaudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje. Todėl pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad D. D. padarė Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Iš tikrųjų E. B. pervedė į R. P. banko sąskaitą 900 Lt, tačiau įvertinus anksčiau minėtus įrodymus, ši aplinkybė nepatvirtina, jog D. D. nepanaudojo apgaulės R. P. atžvilgiu. E. B. pervedė į R. P. banko sąskaitą minėtą pinigų sumą siekiant išvengti konflikto su R. P.. Kaip baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais vienareikšmiškai nustatyta, R. P. bendravo dėl automobilio pirkimo būtent su D. D. mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Iš nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad internete buvo sužinotas E. B. mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuris ir nurodytas E. B. apklausos ikiteisminiame tyrime metu (t. 5, b.l. 77). Būtent pradėjus bendrauti R. P. su E. B. minėtu mobiliojo ryšio telefono numeriu, pastarasis pervedė į R. P. banko sąskaitą 900 Lt. Iki tol R. P. bendraujant su D. D., avansas nebuvo grąžintas. Tai vienareikšmiškai patvirtina, kad apeliantas turėjo tyčią apgaule įgyti R. P. priklausantį turtą.

Šiuo atveju apelianto veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės ta aplinkybė, kad R. P. buvo grąžinti pinigai, pervesti į E. B. banko sąskaitą, nes tokį veiksmą atliko ne D. D., o E. B., be to, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas anksčiau (2011-02-18) nei R. P. buvo grąžinti pinigai (2011-02-28) (t. 1, b.l. 33, t. 2, b.l. 181).

Dėl D. D. nuteisimo apgaule įgijus R. O. turtą

D. D. apeliaciniame skunde teigia, kad baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę apgaule įgijus R. O. priklausantį turtą. Tokį nuteistojo teiginį paneigia baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.

Nukentėjusioji R. O. teisiamajame posėdyje parodė, kad jos vyras rado internete skelbimą apie parduodamą automobilį „Ford S-Max“. Derybas dėl automobilio vedė vyras, ji tik atliko bankinį pavedimą 1 000 Lt iš savo banko sąskaitos į R. B. banko sąskaitą. Pirmiausia elektroniniu paštu gavo to automobilio vokiškų dokumentų kopiją ir pagal tuos dokumentus ji padarė bankinį pavedimą. Po to vyko derybos, ką ji girdėjo iš vyro. Pastarajam sakė, jog automobilis vežamas, tačiau vis nebuvo atvežamas. Turėjo atvežti iš Vokietijos, tačiau užstrigo Čekijoje. Po to ji žiūrėjo žemėlapyje, kad iš Vokietijos vežant į Lietuvą, Čekija yra nepakeliui, dėl to sukėlė įtarimą. Tada pardavėjo klausė, ar tikrai atvažiuos. Šis pasakė, kad neatvažiuos, bet grąžins pinigus. Tai dar labiau sukėlė įtarimų, nes jis pasakė, kad grąžins daugiau pinigų nei ji pervedė. Ji pasakė, kad tikrai daugiau nereikia, tik kad grąžintų anksčiau duotus pinigus. Jis minėjo, kad perves 1 500 Lt, tačiau negrąžino pinigų. Nukentėjusioji visą laiką galvojo, kad bendrauja su R. B. (t. 7, b.l. 48).

Nukentėjusioji R. O. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus (t. 3, b.l. 79-80).

Liudytojas E. O. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis rado internete skelbimą dėl parduodamo automobilio „Ford S-Max“. Kaina pasirodė gera, todėl jis paskambino skelbime nurodytu numeriu. Skelbime buvo nurodytas R. B.. Jie suderino kainą ir pardavėjas paprašė pervesti avansą. R. O. pervedė 1 000 Lt. Laukė automobilio gana ilgai, teiravosi, skambino, kol galiausiai pardavėjas vis surasdavo priežasčių, dėl ko negali pristatyti automobilio. Buvo paprašyta grąžinti pinigus, tačiau taip ir nesulaukė to (t. 7, b.l. 116).

Liudytojas E. O. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus. Be to, E. O. nurodė, kad jis paskambino skelbime nurodytu mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), o pardavėjas prisistatė R. B. vardu (t. 3, b.l. 84-85).

Liudytojas K. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad turi butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 2011 metais jis nuomojo tą butą. Bute buvo interneto prieiga. D. D. nuomojosi šį butą nuo 2011 m. balandžio mėn. vidurio iki 2012 m. gegužės mėn., kai jis buvo sulaikytas. D. D. telefonu, kurio abonento numeriai (duomenys neskelbtini), sakė, kad užsiima automobilių prekyba (t. 8, b.l. 8).

Liudytojas K. P. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus (t. 3, b.l. 110).

Liudytojas R. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad D. D. buvo jam skolingas 150 Lt. Telefoninio pokalbio metu apeliantas pasakė, kad negali skolos grąžinti, paprašė R. B. banko sąskaitos, kad galėtų pervesti skolą tiesiai į jo banko sąskaitą. Apeliantas SMS žinute nusiuntė savo asmens kodą ir banko sąskaitos numerį. Po to tą pačią ar kitą dieną į liudytojo banko sąskaitą atėjo pinigai. D. D. dar paskambino ir sakė patikrinti banko sąskaitą. Ten buvo 700 Lt iš A. G., bankinio pavedimo paskirtyje parašyta, jog papildymas. Paskambinus D. D. ir paklausus jo, iš kur čia tie pinigai, šis pasakė, kad parduoda automobilį ir žmogus jam atsiuntė avansą. Iš tų atsiųstų pinigų 150 Lt liko R. B., o skirtumą atidavė D. D.. Jokios kalbos apie tai, kad dar papildomai kiti žmonės perves pinigus, nebuvo. 2011-05-11 d. R. B. gavo kitą 1 000 Lt bankinį pavedimą iš R. O., paskirtis - už automobilį „Ford S-Max“. D. D. paskambino liudytojui ir pasakė patikrinti banko sąskaitą. R. B. paklausė, kodėl nuteistasis naudoja jo, o ne savo banko sąskaitą. D. D. papasakojo, kad jo banko sąskaita yra areštuota antstolio, nes jis yra paėmęs automobilio priekabą lizingu ir laiku nesusimokėjo, dėl to jis negali naudotis banko sąskaita. Po dar kelių bankinių pervedimų R. B. paprašė D. D., kad pastarasis nustotų pervedinėti pinigus į jo banko sąskaitą. Apeliantas sutikdavo, tačiau vėl po kurio laiko skambindavo ir prašydavo patikrinti banko sąskaitą. Būdavo, jog liudytojas nakvojo pas D. D., bet tikslios datos neatsimena. Vieną kartą D. D. prašė, kad R. B. atsivežtų kartu kompiuterį. Jis atvažiavo pas apeliantą su savo kompiuteriu. D. D. prijungė jo kompiuterį prie internetinio ryšio ir naudojuosi juo. Kai jis naudojosi kompiuteriu, R. B. buvo šalia. Jis naršydavo internete, o liudytojas tik būdavo šalia. Matė, kad nuteistasis užeina į užsienio tinklalapius, kur parduoda automobilius. Ten ieškodavo automobilių, dažniausiai daužtų. Pasiimdavo iš ten nuotraukas ir įdėdavo į Lietuvos tinklalapius, skelbimus, jog pardavinėja automobilius. Tai buvo daroma R. B. matant (t. 7, b.l. 120-122).

Liudytojas R. B. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus (t. 5, b.l. 84-85).

2012-01-12 tarnybiniame pranešime nurodyta, jog mobiliojo ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo nurodytas kaip kontaktinis telefonas skelbime apie parduodamą automobilį „Ford S-MAX“, priklauso išankstinio apmokėjimo paslaugos abonentui. Taip pat nustatyta, kad skelbimas apie parduodamą automobilį „Ford S-MAX“ buvo apmokėtas iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra registruotas D. D. motinos R. D., gyv. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vardu (t. 3, b.l. 98).

2012-01-12 tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad skelbimas apie parduodamą automobilį „Ford S-MAX“ 2011-05-09, 12:34:29 val., buvo patalpintas ir 2011-05-11, 17:14:32 val., buvo redaguotas iš kompiuterinės IP sistemos (duomenys neskelbtini), priklausančios K. P. Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Minėto skelbimo patalpinimas buvo apmokėtas iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra registruotas D. D. motinos R. D. vardu Vilniuje, (duomenys neskelbtini). (t. 3, b.l. 105).

Remiantis R. B. banko sąskaitos išrašu, R. O. 2011-05-11 pervedė į R. B. banko sąskaitą 1 000 Lt, kurie 2011-05-11, 11.48 val., buvo išgryninti bankomate (t. 3, b.l. 117-118).

Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad E. O., bendraudamas su automobilio „Ford S-MAX“ pardavėju, skambino pastarajam mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Nors šis mobiliojo ryšio telefono numeris priklauso išankstinio apmokėjimo abonentui, tačiau visų pirma atsižvelgtina į tai, jog internete skelbimas buvo įdėtas ir redaguotas iš IP adreso, priklausančio K. P. Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Liudytojo K. P. parodymai patvirtina, kad inkriminuotu laiku būtent D. D. nuomojosi iš liudytojo minėtu adresu esantį butą. Be to, skelbimo internete patalpinimas buvo apmokėtas iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Pats D. D. baudžiamojo proceso metu patvirtino, kad jis naudojasi mobiliojo ryšio telefono numeriu Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 5, b.l. 124-125, 174-175, t. 8, b.l. 5). Neįtikėtina, kad D. D., apmokėdamas už skelbimą internete, nežinojo, jog toks skelbimas egzistuoja. Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis apmokėjo už skelbimą ir redagavo jį R. B. prašymu, kuris skundėsi savo sunkia materialine padėtimi ir prašė pagalbos organizuojant automobilių perpardavimą. Kita vertus, D. D. ikiteisminio tyrimo metu tik parodė, jog jis pats nedėjo skelbimo internete apie parduodamą automobilį „Ford S-MAX“. Galimai R. B., atėjęs į jo nuomojamą butą, galėjo patalpinti minėtą skelbimą prisijungęs prie interneto (t. 5, b.l. 174-175). Apeliantas teisiamajame posėdyje apskritai deklaratyviai nurodė, kad jis nieko nežino apie pareikštą kaltinimą, neėmė pinigų iš R. O. ir nesitarė dėl automobilio pardavimo (t. 8, b.l. 4-5). Taigi, D. D. iškėlė versiją, kad jis apmokėjo už skelbimą dėl automobilio „Ford S-MAX“ pardavimo ir redagavo jį R. B. prašymu, tik apeliaciniame skunde, dėl ko tokia versija negali būti laikoma patikima, todėl atmetama. Be to, tokios aplinkybės nenurodė ir pats R. B.. Priešingai, pastarasis matė, kaip D. D., savo nuomojamame bute buvo prijungęs kompiuterį prie internetinio ryšio, lankėsi užsienio tinklalapiuose, kur ieškodavo automobilių, o vėliau dėdavo skelbimus į lietuviškus tinklalapius dėl transporto priemonių pardavimo. Tuo metu liudytojas stovėdavo šalia. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, dėl kurių R. B. būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti D. D., jo parodymai baudžiamojo proceso metu yra nuoseklūs, todėl laikytini patikimais. Apeliantas pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad R. B. galėjo duoti jam nepalankius parodymus iš keršto, nes R. B. įtarė jį mobiliojo ryšio telefono vagyste. Iš tikrųjų pastarasis parodė, kad dėl šio įvykio liudytojas nebendravo su D. D. apie metus, bet po to jie išsiaiškino situaciją, o apeliantas pasakė, kad jis nepaėmė mobiliojo ryšio telefono, po ko jie tapo draugais ir pradėjo artimiau bendrauti. Tokie R. B. parodymai paneigia D. D. teiginį, kad liudytojas galėjo duoti parodymus baudžiamojoje byloje kerštaudamas D. D.. Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje sprendžiamas ne R. B., bet apelianto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas, o prokuroro 2012-01-09 nutarimas, kuriuo ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas R. B. atžvilgiu (t. 5, b.l. 58-67), yra įsiteisėjęs. R. B. taip pat parodė, kad jis paėmė du greituosius SMS kreditus būtent D. D. prašymu ir atidavė pastarajam, o jie buvo padengti iš pervestų pinigų. Remiantis šio liudytojo parodymais, greitieji SMS kreditai buvo paimti jau ne kartą asmenims pervedus avansus dėl automobilių pirkimo į D. D. nurodytą R. B. banko sąskaitą. Tai paneigia nuteistojo teiginį, kad greitieji SMS kreditai ir palūkanos buvo motyvas R. B. veikti prisidengiant D. D. vardu ir siekiant pastarajam perkelti atsakomybę. D. D. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jis rodydavo R. B. prašymu interneto tinklalapius, kuriuose buvo talpinami skelbimai, susiję su automobilių pardavimu užsienyje, nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Be to, minėtos aplinkybės neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl D. D. kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą. Tai, kad R. B. ne vieną kartą lankėsi apelianto nuomojamame bute ir ateidavo su savo kompiuteriu, nereiškia, kad pats R. B. dėjo skelbimą internete dėl automobilio „Ford S-MAX“ pardavimo. Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, nėra jokios abejonės, kad būtent D. D. įdėjo internete skelbimą apie parduodamą automobilį „Ford S-MAX“ ir jis bendravo su E. O. dėl transporto priemonės pristatymo bei avanso sumokėjimo.

R. B. parodė, kad D. D. prašė jo banko sąskaitos, jog apeliantas galėtų pervesti skolą į liudytojo sąskaitą. Tai patvirtina, kad nuteistasis pateikė tikrovę neatitinkančią informaciją dėl R. B. banko sąskaitos reikalingumo. Apeliantas, pasinaudodamas svetimo asmens vardu ir pavarde, bendravo su E. O., nurodė R. B. banko sąskaitą, į kurią E. O. žmona pervedė susitartą avansą, kas pripažintina asmens klaidinimu. R. B. baudžiamojo proceso metu nuosekliai parodė, kad jis perdavė D. D. išgrynintus pinigus, kurie buvo pervesti R. O. į R. B. sąskaitą. Tai, kad R. B. atiduodavo D. D. išgrynintus pinigus be pakvitavimo, nereiškia, jog tokios aplinkybės apskritai nebuvo, dėl ko būtų pagrindas kritiškai vertinti liudytojo parodymus. Priešingai, abejonių dėl R. B. parodymų objektyvumo nėra. Apeliantas gavo avansą dėl parduodamo automobilio, tačiau nepristatė transporto priemonės, nurodė įvairias automobilio nepristatymo priežastis ir negrąžino avanso. Tokie D. D. veiksmai akivaizdžiai rodo jo siekį apgaule įgyti svetimą turtą. Todėl pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad D. D. padarė Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

D. D. neteisus teigdamas, kad ikiteisminis tyrimas šioje dalyje buvo atliktas nekokybiškai, nes šiuo atveju buvo ištirtos visos nagrinėjamam įvykiui reikšmingos aplinkybės, surinkti duomenys buvo ištirti teisiamajame posėdyje ir įvertinti sprendžiant dėl D. D. kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą. Apeliaciniame skunde nurodytais atliktinais procesiniais veiksmais nebūtų nustatytos jokios naujos aplinkybės, kurios galėtų paneigti šioje baudžiamojoje byloje padarytas išvadas. Be to, priešingai nei teigia D. D., baudžiamojoje byloje išsiaiškinta, kad R. B. turi nešiojamąjį kompiuterį, nes pastarasis nurodė tokią aplinkybę. Šiuo atveju reikšminga aplinkybė, kad skelbimas internete dėl automobilio „Ford S-MAX“ pardavimo buvo įdėtas iš IP adreso, priklausančio K. P. Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Kiti D. D. nurodyti atliktini procesiniai veiksmai yra susiję su aplinkybėmis dėl R. B., nors kaip minėta, šioje baudžiamojoje byloje yra sprendžiamas D. D. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas. Taigi, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo grąžinti baudžiamąją bylą šioje dalyje ikiteisminiam tyrimui papildyti.

Dėl D. D. nuteisimo apgaule įgijus E. L. turtą

D. D. apeliaciniame skunde prašo išteisinti jį iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 3 d., nes baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę apgaule įgijus E. L. priklausantį turtą. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas nepateikė jokių argumentų, kuriais remiantis nurodytų skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą šioje dalyje. Nepaisant to, D. D. kaltė padarius inkriminuotą baudžiamąjį nusižengimą įrodyta baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.

Nukentėjusysis E. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis rado skelbimą internete dėl parduodamo automobilio „VW Golf V“. Paskambinus nurodytu mobiliojo ryšio telefono numeriu, pardavėjas pareikalavo perduoti 350 Lt avansą. Kadangi E. L. buvo iš kito miesto, tai sutarė, kad pažįstamas R. B. perduos pinigus už automobilį. Perdavus pinigus, nukentėjusysis vis skambinėjo pardavėjui ir klausė, kada atveš automobilį. Pardavėjas vis rasdavo priežastį nepristatyti transporto priemonės. Po mėnesio mobiliojo ryšio telefonas jau buvo išjungtas. Pardavėjas negrąžino pinigų. Kai kalbėjo su juo mobiliojo ryšio telefonu, tai atrodė lyg pas jį kažkas sulaužyta buvo, ar tai žandikaulis, ar kas, nes kalbėjo neaiškiai ir nerišliai. Mano, kad jam buvo sulaužytas žandikaulis (t. 7, b.l. 112).

Nukentėjusysis E. L. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus. Be to, jis parodė, kad skelbime buvo nurodytas mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b.l. 124-125).

Liudytojas R. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad D. D. matytas, nes perdavė jam 350 Lt, kai E. L. paprašė to. Tai buvo 2011 m. liepos ar rugpjūčio mėn. Apeliantas buvo atvažiavęs asmeniškai. Pastarasis turėjo įtvarą ant veido ir skruostų, buvo panašu, kad sužalotas žandikaulis (t. 7, b.l. 116).

Liudytojas R. B. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus (t. 3, b.l. 135, 138).

2011-09-21 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad liudytojas R. B. iš jam pateiktų atpažinti 6 asmenų fotonuotraukų atpažino asmenį nuotraukoje Nr. 2 (D. D.) kaip tą, kuriam E. L. prašymu perdavė 350 Lt (t. 3, b.l. 136-137).

2011-11-16 asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuota, kad liudytojas R. B. atpažino D. D., kaip asmenį, kuriam 2011 metų liepos mėnesį prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perdavė 350 Lt už pažįstamo E. L. perkamą automobilį, tačiau automobilis parduotas nebuvo, avansas negrąžintas (t. 3, b.l. 141-144)

Marijampolės apskrities VPK OVS 2011-08-22 atsakyme Nr. 64-S-11066 nurodyta, kad mobiliojo ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) yra registruotas D. D. motinos R. D. vardu Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Mobiliojo ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo naudojamas su trimis skirtingais telefonų aparatais, kurių IMEI (duomenys neskelbtini) (t. 3, b.l. 146-150).

Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad E. L., bendraudamas su automobilio „VW Golf V“ pardavėju, skambino pastarajam mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi D. D.. Pats D. D. baudžiamojo proceso metu patvirtino, kad jis naudojosi mobiliojo ryšio telefono numeriu Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 5, b.l. 124-125, 174-175, t. 8, b.l. 5). Liudytojas R. B. atpažino apeliantą, kaip asmenį, kuriam E. L. prašymu buvo atiduotas 350 Lt avansas už automobilio atgabenimą. Šiuo atveju nėra jokių abejonių, kad E. L. bendravo būtent su D. D.. Tai, kad apeliantas įdėjo skelbimą internete dėl parduodamo automobilio „VW Golf V“ ir apmokėjo už jį, taip pat patvirtina 2011-10-24 atsakymo iš UAB „P“ Nr. 783 ir baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų pagrindu surašyto 2012-01-16 tarnybinio pranešimo analizė (t. 3, b.l. 153-159).

D. D. veiksmai, t. y. skelbimo įdėjimas internete, iki avanso gavimo bendravimas su E. L. telefonu, leido nukentėjusiajam tikėtis, kad nuteistasis atgabens automobilį. Akivaizdu, kad D. D. neatlikus minėtų veiksmų, E. L. nebūtų siekęs pirkti automobilio iš apelianto. D. D., gavęs iš nukentėjusiojo avansą, perduotą per kitą asmenį, už automobilio pristatymą, neįvykdė savo įsipareigojimo iš pradžių E. L. nurodydamas įvairias transporto priemonės nepristatymo priežastis. Tokie nuteistojo veiksmai vertintini kaip vilkinimas grąžinti gautą avansą. Po to apeliantas apskritai išjungė mobiliojo ryšio telefoną. Tai rodo, kad apeliantas taip pat vengė bendrauti su nukentėjusiuoju. Asmuo, žinodamas, kad negalės tinkamai įvykdyti savo prisiimto įsipareigojimo, savo iniciatyva dėtų pastangas grąžinti paimtą avansą. Baudžiamojoje byloje D. D. neatliko tokių veiksmų, kas taip pat rodo nuteistojo nesąžiningumą. Kiti baudžiamojoje byloje nagrinėti įvykiai dėl automobilių nepristatymo leidžia daryti išvadą, kad atvejis, kai E. L. nebuvo pristatytas automobilis, nebuvo atsitiktinis. Šiuo atveju įvertinus anksčiau aptartą D. D. elgesį, darytina išvada, kad apeliantas, paimdamas pinigus iš nukentėjusiojo, nesiekė pastarajam pristatyti automobilio, kas laikytina apgaulės panaudojimu Lietuvos Respublikos BK 182 str. prasme. Visuma šių aplinkybių neabejotinai patvirtina, kad nuteistojo panaudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje. Todėl D. D. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. Tai, kad D. D. gydėsi VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikoje nuo 2011-06-26 iki 2011-06-29, o vėliau ambulatoriškai iki 2011 m. rugpjūčio mėn. pradžios, nepaneigia visumos anksčiau aptartų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas dalyvavo padarant inkriminuotą baudžiamąjį nusižengimą, taip pat galėjo bendrauti tiek su nukentėjusiuoju, tiek su liudytoju R. B..

Dėl D. D. nuteisimo apgaule įgijus UAB „A“ turtą

D. D. apeliaciniame skunde teigia, kad baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę apgaule įgijus UAB „A“ priklausantį turtą. Tokį nuteistojo teiginį paneigia baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.

Liudytojas J. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis 2011-07-04 interneto skelbime rado parduodamą automobilį „WV Golf VI“, kuriame buvo nurodytas pardavėjo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Liudytojas pervedė iš UAB „A“ sąskaitos 1 000 Lt avansą į R. B. sąskaitą, bendravo su asmeniu, kuris prisistatė R. B. mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtas asmuo dingdavo, atmesdavo skambutį. Pardavėjas nurodė skirtingas automobilio nepristatymo priežastis. J. B. negavo automobilio, avansas bendrovei negrąžintas (t. 3, b.l. 180-181, 185).

Liudytojas R. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad buvo bankinis pervedimas iš „A“ dėl avanso už automobilį „WV Golf VI“ (t. 7, b.l. 120-122).

Liudytojas R. B. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus (t. 3, b.l. 84-85, 218).

2011-11-23 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad mobiliojo ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) yra registruotas R. D. vardu, o juo naudojasi jos sūnus D. D.. Telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuota, kad pirmą kartą iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio nukentėjusiajam J. B., buvo skambinta D. D.. 2011-08-11 užfiksuotas tiek įeinantis, tiek išeinantis skambutis į ir iš nukentėjusiojo J. B. mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į ir iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad mobiliojo ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) yra išankstinio apmokėjimo paslaugos abonentas. Patikrinus mobiliojo ryšio telefonų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) IMEI kontrolę nustatyta, kad abi mobiliojo ryšio telefonų SIM kortelės buvo naudojamos su vienu ir tuo pačiu telefonu, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b.l. 203).

Remiantis R. B. banko sąskaitos išrašu, UAB „A“ 2011-07-08 pervedė į R. B. banko sąskaitą 1 000 Lt (t. 2, b.l. 181).

Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad J. B. bendravo su automobilio „VW Golf VI“ pardavėju mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriais naudojasi D. D.. Pats D. D. baudžiamojo proceso metu patvirtino, kad jis naudojasi mobiliojo ryšio telefono numeriu Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 5, b.l. 124-125, 174-175, t. 8, b.l. 5). Mobiliojo ryšio telefonų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) SIM kortelės buvo naudojamos su vienu ir tuo pačiu mobiliojo ryšio telefonu, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini). Nenustatyta, kad koks nors kitas asmuo galėtų naudotis D. D. priklausančiais mobiliojo ryšio telefono numeriais. R. B. baudžiamojo proceso metu nurodė neužsiminėjęs automobilių perpardavimu. Internetiniame skelbime nurodžius D. D. mobiliojo ryšio telefono numerį, R. B. objektyviai negalėjo bendrauti su nukentėjusiuoju. Tai, kad J. B. parodė, jog jis bendravo su R. B. dėl automobilio įsigijimo, patvirtina, kad apeliantas, pasinaudodamas svetimo asmens vardu ir pavarde, suklaidino nukentėjusįjį. Taigi, nėra abejonių, kad J. B. bendravo dėl automobilio pirkimo būtent su D. D.. Tai, kad apeliantas įdėjo skelbimą internete dėl parduodamo automobilio „VW Golf VI“ ir apmokėjo už jį, patvirtina 2011-09-09 atsakymo iš UAB „P“ Nr. 758 ir baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų pagrindu surašyto 2011-12-09 tarnybinio pranešimo analizė (t. 3, b.l. 205-209). Apeliantas nurodo, kad jis nebendravo su minėtos bendrovės direktoriumi J. B. dėl automobilio „VW Golf VI“ pardavimo dėl patirtos žandikaulio traumos ir uždėto tvarsčio. Atkreiptinas dėmesys, kad analizuojant įrodymus, susijusius su D. D. apgaule įgijus E. L. turtą, pastarojo ir liudytojo R. B. parodymais nustatyta, jog dėl apelianto žandikaulio traumos bendravimas su pastaruoju nebuvo neįmanomas. Nusikalstamos veikos, kuriomis apgaule įgytas E. L. ir UAB „A“ turtas, buvo padarytos panašiu metu. Tai, kad J. B. nenurodė, jog asmuo, su kuriuo jis bendravo telefonu, turėjo kalbos defektą ar neaiškiai kalbėjo, neįrodo, jog D. D. nepadarė inkriminuoto nusikaltimo. Priešingai, baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia abejoti dėl apelianto kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

D. D., pasinaudodamas svetimo asmens vardu ir pavarde, bendravo su J. B., nurodė R. B. banko sąskaitą, į kurią liudytojas pervedė susitartą avansą, kas pripažintina asmens klaidinimu. R. B. baudžiamojo proceso metu nuosekliai parodė, kad jis perdavė D. D. išgrynintus pinigus, kuriuos UAB „A“ pervedė į R. B. banko sąskaitą. Kaip minėta, šio liudytojo parodymais nėra pagrindo abejoti. Apeliantas gavo avansą dėl parduodamo automobilio, tačiau nepristatė jo. Tokie D. D. veiksmai akivaizdžiai rodo jo siekį apgaule įgyti svetimą turtą. Todėl pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad D. D. padarė Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Dėl D. D. nuteisimo apgaule įgijus V. Č. turtą

Nukentėjusysis V. Č. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis internete rado skelbimą apie parduodamą automobilį „VW Passat“, susiskambino su pardavėju, kuris buvo nurodytas skelbime. Pardavėjas paaiškino jam, kad automobilis dar negrįžęs, yra daužtas, bet tvarkingas, pasiūlė rezervuoti, paprašė avanso ir pažadėjo automobilį atvaryti per savaitę. V. Č. žmona pervedė 1 000 Lt į pardavėjo nurodytą R. B. banko sąskaitą ir laukė automobilio. Po savaitės V. Č. paskambino pardavėjui, bet niekas nekėlė telefono ragelio. Dar palaukė savaitę ar daugiau, tačiau telefonas buvo išjungtas, nebuvo galimybės susisiekti. Tada V. Č. parašė pareiškimą į policiją (t. 7, b.l. 49).

Nukentėjusysis V. Č. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus. Be to, jis nurodė, kad 2011-07-21 rastame skelbime nurodyto mobiliojo ryšio telefono numeris buvo (duomenys neskelbtini) (t. 4, b.l. 2).

2011-10-19 atsakyme iš UAB „P“ Nr. 779 ir 2012-01-13 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad skelbimas apie parduodamą automobilį „VW Passat“, kuris buvo patalpintas internete 2011-07-21, 11:48:56 val., iš kompiuterinės sistemos IP (duomenys neskelbtini), kuri priklauso R. D. Vilniuje, (duomenys neskelbtini). 2011-07-24, 14:31:54 val., redaguotas iš kompiuterinės sistemos IP (duomenys neskelbtini) - UAB „B“ (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šio skelbimo patalpinimas buvo apmokėtas SMS žinute iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuris registruotas R. D. vardu, o naudojasi D. D.. Skelbime nurodytas kontaktinis mobiliojo ryšio telefonas (duomenys neskelbtini) yra išankstinio apmokėjimo paslaugos abonentas. Mobiliojo ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaudotas skelbime apie parduodamą automobilį „VW Golf“ (IT Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjęs E. L.), kurio patalpinimas internete buvo apmokėtas iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuris registruotas R. D. vardu, o naudojasi D. D., skelbimas buvo redaguotas iš kompiuterinės Ip sistemos (duomenys neskelbtini), kuri priklauso R. D. Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Taip pat mobiliojo ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaudotas skelbime apie parduodamą automobilį „Toyota Auris“ (IT Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjęs G. V.), kurio patalpinimas internete buvo apmokėtas iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuris registruotas R. D. vardu, o naudojasi D. D., skelbimas buvo redaguotas iš kompiuterinės Ip sistemos (duomenys neskelbtini), kuri priklauso R. D. Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (t. 4, b.l. 7-12).

2011-09-12 tarnybiniame pranešime nustatyta, kad mobiliojo ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) yra išankstinio apmokėjimo paslaugos abonentas, kuris buvo naudojamas telefono aparate IMEI (duomenys neskelbtini). Mobiliojo ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) yra registruotas R. D., gyv. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bet juo naudojasi jos sūnus D. D.. Ši SIM kortelė buvo naudojama su telefono aparatu IMEI (duomenys neskelbtini). Telefono aparate IMEI (duomenys neskelbtini), kuriame buvo įdėta įtariamojo asmens SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įdėta ir SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), kuri yra išankstinio apmokėjimo abonentas. Ši SIM kortelė buvo naudojama telefono aparatuose, kurių IMEI (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Atlikus analizę nustatyta, kad įtariamasis naudojasi SIM kortelėmis, kurių Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir naudojasi dviem telefonų aparatais, kurių IMEI (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (t. 4, b.l. 78-79).

Remiantis banko sąskaitos išrašu, G. Č. 2011-07-22 pervedė į R. B. banko sąskaitą 1 000 Lt (t. 4, b.l. 5).

R. B. banko sąskaitos išraše užfiksuota, kad G. Č. 2011-07-22 pervedė į R. B. banko sąskaitą 1 000 Lt, o 2011-07-22, 19.56 val., pinigai buvo išgryninti bankomate (t. 4, b.l. 15-16, 19-26).

Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad V. Č., bendraudamas su automobilio „VW Passat“ pardavėju, skambino pastarajam mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Nors šis mobiliojo ryšio telefono numeris priklauso išankstinio apmokėjimo abonentui, tačiau vienareikšmiškai nustatyta, kad SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) buvo naudojama tame pačiame mobiliojo ryšio telefono aparate, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kaip ir SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pastaraisiais mobiliojo ryšio telefono numeriais naudojasi būtent D. D.. Pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino šį faktą (t. 5, b.l. 144-145). R. B. baudžiamojo proceso metu nurodė neužsiminėjęs automobilių perpardavimu. Internetiniame skelbime nurodžius D. D. mobiliojo ryšio telefono numerį, R. B. objektyviai negalėjo bendrauti su nukentėjusiuoju. Atkreiptinas dėmesys, kad analizuojant baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, susijusius su D. D. apgaule įgijus K. S. turtą, nustatyta, jog pastarasis mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) bendravo su D. D., su kuriuo vėliau ir buvo asmeniškai susitikęs. Tai, kad V. Č. parodė, jog jis bendravo su R. B. dėl automobilio įsigijimo, patvirtina, kad apeliantas, pasinaudodamas svetimo asmens vardu ir pavarde, suklaidino nukentėjusįjį. Pastebėtina, kad skelbimas internete apie parduodamą automobilį buvo patalpintas iš kompiuterinės sistemos IP adreso, priklausančio R. D. Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Be to, šio skelbimo patalpinimas buvo apmokėtas SMS žinute iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, šiuo atveju vienareikšmiškai įrodyta, jog internete skelbimą dėl automobilio „VW Passat“ pardavimo patalpino būtent D. D., su kuriuo ir bendravo V. Č. mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini).

D. D., pasinaudodamas svetimo asmens vardu ir pavarde, bendravo su V. Č., nurodė R. B. banko sąskaitą, į kurią nukentėjusiojo žmona pervedė susitartą avansą, kas pripažintina asmens klaidinimu. R. B. baudžiamojo proceso metu nuosekliai parodė, kad jis perduodavo D. D. išgrynintus pinigus, kurie buvo pervesti į R. B. banko sąskaitą. Kaip minėta, šio liudytojo parodymais nėra pagrindo abejoti. Apeliantas gavo avansą dėl parduodamo automobilio, nesiekė V. Č. pristatyti automobilio, panaudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje. Tokie D. D. veiksmai akivaizdžiai rodo jo siekį apgaule įgyti svetimą turtą. Todėl pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad D. D. padarė Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Dėl D. D. nuteisimo apgaule įgijus G. V. turtą

D. D. apeliaciniame skunde prašo išteisinti jį iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., nes baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę apgaule įgijus G. V. priklausantį turtą. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas nepateikė jokių argumentų, kuriais remiantis nurodytų skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą šioje dalyje. Nepaisant to, D. D. kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą įrodyta baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.

Nukentėjusysis G. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis rado internete skelbimą apie parduodamą automobilį „Toyota Auris“. Jis paskambino nurodytu mobiliojo ryšio telefono numeriu, susitarė su pardavėju dėl kainos ir avanso. G. V. pervedė 700 Lt į R. B. banko sąskaitą. Po to jie dar kalbėjo, bet su laiku suprato, kad buvo apgautas (t. 7, b.l. 112).

Nukentėjusysis G. V. ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės tokius pačius parodymus. Be to, jis nurodė, kad skelbime nurodyto mobiliojo ryšio telefono numeris buvo (duomenys neskelbtini). Pamatęs, kad automobilis pardavinėjamas ir toliau, kitą dieną jis paskambino iš kito mobiliojo ryšio telefono ir jam vėl buvo nurodyta ta pati banko sąskaita (t. 4, b.l. 28-29).

2011-09-04 atsakyme iš UAB „P“ Nr. 736 ir 2012-01-13 tarnybiniame pranešime nustatyta, kad skelbimas apie parduodamą automobilį „Toyota Auris“ buvo patalpintas internete 2011-07-24, 14:53:42 val., iš kompiuterinės sistemos IP (duomenys neskelbtini), kuri priklauso UAB „B“ (duomenys neskelbtini), Vilniuje, redaguotas 2011-07-25 18:56:59 iš kompiuterinės sistemos IP (duomenys neskelbtini), priklausančios R. D. Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Šio skelbimo patalpinimas buvo apmokėtas SMS žinute iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuris registruotas R. D. vardu, o naudojasi D. D.. Skelbime nurodytas kontaktinis mobiliojo ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra išankstinio apmokėjimo paslaugos abonentas. Mobiliojo ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaudotas skelbime apie parduodamą automobilį „VW Golf“ (IT Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjęs E. L.), kurio patalpinimas internete buvo apmokėtas iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuris registruotas R. D. vardu, o naudojasi D. D., skelbimas buvo redaguotas iš kompiuterinės IP sistemos (duomenys neskelbtini), kuri priklauso R. D. Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Taip pat mobiliojo ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaudotas skelbime apie parduodamą automobilį „VW Passat“ (IT Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjęs V. Č.), kurio patalpinimas internete buvo apmokėtas iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuris registruotas R. D. vardu, o naudojasi D. D., skelbimas buvo patalpintas iš kompiuterinės IP sistemos (duomenys neskelbtini), kuri priklauso R. D. Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (t. 4, b.l. 37-51).

Remiantis banko sąskaitos išrašu, G. V. 2011-07-24 pervedė į R. B. banko sąskaitą 700 Lt (t. 4, b.l. 33-35).

R. B. banko sąskaitos išraše užfiksuota, kad G. V. 2011-07-24 pervedė į R. B. banko sąskaitą 700 Lt, o 2011-07-26, 21.07 val., pinigai buvo išgryninti bankomate (t. 4, b.l. 87).

Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad G. V., bendraudamas su automobilio „Toyota Auris“ pardavėju skambino pastarajam mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Nors šis mobiliojo ryšio telefono numeris priklauso išankstinio apmokėjimo abonentui, tačiau vienareikšmiškai nustatyta, kad SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) buvo naudojama tame pačiame mobiliojo ryšio telefono aparate, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kaip ir SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pastaraisiais mobiliojo ryšio telefono numeriais naudojasi būtent D. D.. Pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino šį faktą (t. 5, b.l. 144-145). R. B. baudžiamojo proceso metu nurodė neužsiminėjęs automobilių perpardavimu. Internetiniame skelbime nurodžius D. D. mobiliojo ryšio telefono numerį, R. B. objektyviai negalėjo bendrauti su nukentėjusiuoju. Atkreiptinas dėmesys, kad analizuojant baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, susijusius su D. D. apgaule įgijus K. S. turtą, nustatyta, jog pastarasis mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) bendravo su D. D., su kuriuo vėliau ir buvo asmeniškai susitikęs. Tai, kad G. V. parodė, jog jis bendravo su R. B. dėl automobilio įsigijimo, patvirtina, kad apeliantas, pasinaudodamas svetimo asmens vardu ir pavarde, suklaidino nukentėjusįjį. Pastebėtina, kad skelbimas internete apie parduodamą automobilį buvo redaguotas iš kompiuterinės sistemos IP adreso, priklausančio R. D. Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Be to, šio skelbimo patalpinimas buvo apmokėtas SMS žinute iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, šiuo atveju vienareikšmiškai įrodyta, jog internete skelbimą dėl automobilio „Toyota Auris“ pardavimo patalpino būtent D. D., su kuriuo ir bendravo G. V. mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini).

D. D., pasinaudodamas svetimo asmens vardu ir pavarde, bendravo su G. V., nurodė R. B. banko sąskaitą, į kurią nukentėjusysis pervedė susitartą avansą, kas pripažintina asmens klaidinimu. R. B. baudžiamojo proceso metu nuosekliai parodė, kad jis perduodavo D. D. išgrynintus pinigus, kurie buvo pervesti į R. B. sąskaitą. Kaip minėta, šio liudytojo parodymais nėra pagrindo abejoti. Apeliantas gavo avansą dėl parduodamo automobilio, nesiekė G. V. pristatyti automobilio, panaudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje. Tokie D. D. veiksmai akivaizdžiai rodo jo siekį apgaule įgyti svetimą turtą. Todėl pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad D. D. padarė Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Dėl D. D. nuteisimo apgaule įgijus K. S. turtą

Nukentėjusysis K. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis 2011 m. liepos mėn. rado internete skelbimą apie parduodamą automobilį „Opel Astra“. K. S. 2011-07-25 susiskambino su pardavėju, susitarė dėl kainos. Pastarasis pasakė, kad reikia 200 eurų užstato. Nukentėjusysis 2011-07-26 susitiko su D. D., paliko 200 eurų avansą, o pastarasis parašė pakvitavimą, kur nurodė savo asmens kodą ir paimtos pinigų sumos dydį, bei pažadėjo automobilį atvežti po kelių dienų. Nesulaukęs automobilio, nukentėjusysis pasidomėjo paieškos sistemoje ir sužinojo, jog D. D. yra sukčius, dėl ko kreipėsi į policiją (t. 7, b.l. 49).

Nukentėjusysis K. S. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus. Be to, jis nurodė, kad skelbime nurodyto mobiliojo ryšio telefono numeris buvo (duomenys neskelbtini), taip pat bendravo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b.l. 93, 97).

2011-11-16 asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuota, kad K. S. atpažino D. D. kaip asmenį, kuriam 2011-07-26, 10 val., prie prekybos centro „Iki“, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perdavė 692 Lt kaip avansą už perkamą automobilį, tačiau automobilis jam parduotas nebuvo, avansas jam negrąžintas (t.4, b.l. 100-103)

2012-01-10 daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėtas 2011-07-26 D. D. surašytas ir nukentėjusiajam K. S. perduotas raštelis apie tai, kad D. D. gavo 200 eurų rankpinigių už automobilį „Opel Astra“ ( t.4, b.l. 106-108).

Įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes, nepritartina D. D., kad šiuo atveju tarp jo ir K. S. yra susiklostę tik civiliniai teisiniai santykiai. Apelianto veiksmai, t. y. skelbimo įdėjimas internete, iki avanso gavimo bendravimas su K. S. tiek telefonu, tiek tiesiogiai, leido nukentėjusiajam tikėtis, kad nuteistasis atgabens automobilį. Akivaizdu, kad apeliantui neatlikus minėtų veiksmų, K. S. nebūtų siekęs pirkti automobilio iš apelianto. D. D., gavęs avansą iš nukentėjusiojo už automobilio pristatymą, neįvykdė savo įsipareigojimo, nepranešė jam, kad nepristatys automobilio ir nesiėmė priemonių grąžinti gautą avansą. Asmuo, žinodamas, kad negalės tinkamai įvykdyti prisiimto įsipareigojimo, savo iniciatyva praneštų kitam asmeniui apie tai, dėtų pastangas grąžinti paimtą avansą. Baudžiamojoje byloje D. D. neatliko minėtų veiksmų, kas rodo nuteistojo nesąžiningumą. Kiti baudžiamojoje byloje nagrinėti įvykiai dėl automobilių nepristatymo leidžia daryti išvadą, kad atvejis, kai K. S. nebuvo pristatytas automobilis, nebuvo atsitiktinis. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje D. D. tvirtino, kad jis grąžino K. S. avansą (t. 5, b.l. 168, 174-175, t. 8, b.l. 4), tačiau tai neatitinka nukentėjusiojo parodymų. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, dėl kurių K. S. būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti D. D., jo parodymai yra nuoseklūs, todėl laikytini patikimais. Todėl minėtas apelianto teiginys vertintinas kritiškai. Tai, kad apeliantas surašė raštelį dėl avanso paėmimo nurodydamas savo vardą, pavardę ir asmens kodą, šiuo atveju nepaneigia, kad jis apgaule įgijo nukentėjusiajam priklausantį turtą. Įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, akivaizdu, kad D. D. savo veiksmais, t. y. surašydamas raštelį, siekė dar labiau įtikinti nukentėjusįjį, jog pastarajam tikrai bus pristatytas automobilis, taip gaunant iš K. S. avansą, nors D. D. iš anksto neturėjo tikslo įvykdyti įsipareigojimą - pristatyti transporto priemonę. Tokie D. D. veiksmai akivaizdžiai rodo jo siekį apgaule įgyti svetimą turtą. Visuma šių aplinkybių neabejotinai patvirtina, kad nuteistojo panaudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje. Todėl D. D. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d.

Atsižvelgiant į tai, išteisinti D. D. jam nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, nėra pagrindo.

Kadangi baudžiamojoje byloje įrodyta D. D. kaltė dėl anksčiau aptartų nusikalstamų veikų padarymo, apeliacinio skundo prašymas panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis įpareigotas atlyginti nukentėjusiesiems patirtą turtinę žalą, yra atmetamas.

Dėl D. D. nuteisimo apgaule įgijus R. D. turtą

D. D. apeliaciniame skunde prašo išteisinti jį iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., nes baudžiamojoje byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių jo kaltę apgaule įgijus R. D. priklausantį turtą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl šio D. D. pareikšto kaltinimo išdėstė tik baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, tačiau nevertino įrodymų, nepasisakė dėl apelianto kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir kitų reikšmingų aplinkybių.

D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-03-13, apie 12 val., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - pinigines lėšas, pagal internete iš anksto - 2011-03-09, 11:46:45 val., iš V. G. priklausančio kompiuterio IP (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paskelbtą melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Hyundai i30“, melagingai pažadėjęs R. D. iš užsienio atvežti ir jam parduoti automobilį „Hyundai i30“ bei šiuo tikslu sudaręs žodinį susitarimą su R. D., o pastarajam 2011-03-14, apie 12.30 val., pervedus 690 Lt į H. P. vardu atidarytą AB banko „Swedbank“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), o H. P. pinigus išgryninus bankomate ir perdavus jam, jis paėmė minėtus pinigus, taip suklaidindamas nukentėjusįjį R. D., kad automobilis „Hyundai i30“ bus jam atvežtas ir parduotas, tačiau susitarimo neįvykdė, automobilio neatvežė ir nukentėjusiajam nepardavė, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam R. D. priklausantį 690 Lt vertės turtą.

Taigi, D. D. dėl minėto nusikaltimo padarymo inkriminuoti konkretūs veiksmai, t. y. kad jis paskelbė melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį „Hyundai i30“, melagingai R. D. pažadėjo iš užsienio atvežti ir parduoti automobilį „Hyundai i30“, pastarajam pervedus į H. P. banko sąskaitą 690 Lt avansą, D. D. gavo iš H. P. pinigus, kurie buvo išgryninti bankomate, jis neįvykdė susitarimo, taip apgaule savo naudai įgydamas 690 Lt.

Nukentėjusysis R. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis internete rado skelbimą dėl parduodamo automobilio „Hyundai i30“. R. D. paskambino skelbime nurodytu mobiliojo ryšio telefonu pardavėjui, kuris prisistatė H. P., vėliau pervedė į pardavėjo nurodytą jo banko sąskaitą 690 Lt ir ėmė laukti automobilio. Laiku nesulaukęs, nukentėjusysis paskambino pardavėjui, kuris nurodydavo vis naujas problemas, dėl ko automobilis dar neatvežtas. Galiausiai pardavėjas iš viso liovėsi atsakinėti į skambučius (t. 7, b.l. 111-112).

Nukentėjusysis R. D. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus. Be to, jis nurodė, kad skelbime buvo nurodytas mobiliojo ryšio telefono numeris Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b.l. 33-34).

D. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis nepažįsta H. P., neėmė pinigų ir niekam nieko nežadėjo (t. 8, b.l. 5).

D. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis buvo pas savo draugę I. G. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kai jam paskambino E. B. ir paprašė internete patalpinti skelbimą apie parduodamą automobilį „Hyundai i30“. E. B. prašymu jis skelbime nurodė E. B. mobiliojo ryšio telefono numerį, tačiau kokį konkrečiai neprisimena. Ar skelbime jis rašė automobilio pardavėjo vardą, neprisimena (t. 5, b.l. 174-175).

Liudytojas H. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis nepažįsta apelianto, nėra jo matęs, turi banke sąskaitą. H. P. gavo SMS žinutę, kurioje asmuo prisistatė L. vardu, sakė, jog jai liudytojo mobiliojo ryšio telefono numerį davė buvusi mergina. Žinutėje buvo parašyta, ar jis nenori draugauti ir jei turi skolų, tai ji gali jam padėti. H. P. turėjo skolų, todėl patikėjo ja. L. paprašė jo, ar negali perduoti jos broliui T. pinigų. Pinigus turėjo gauti iš L.. Tada ji pervedė pinigus į liudytojo banko sąskaitą. H. P. realiai nebuvo susitikęs su L., jis bandė skambinti ir kalbėtis, bet ši nekėlė ragelio ir prašė bendrauti tik SMS žinutėmis, nes jai taip geriau. Vėliau jos brolis parašė, ar gali atvykti ir pasiimti pinigus. Iš to paties numerio parašė, kuriuo susirašinėjo su L.. Jie susitiko prie Savanorių „Rimi“. Tiek, kiek buvo pervesta pinigų, T. paprašė visus atiduoti. H. P. atidavė pinigus jam grynais. Pirmą kartą ten buvo virš 1 000 Lt. Po 2-3 dienų vėl tas pats. T. vėl parašė SMS žinutę. Liudytojas nebendravo su L., nes sakė, jog ji yra išvažiavusi į užsienį. Liudytojas tokiu būdu grynino pinigus 16-17 kartų, truko apie mėnesį. Viskas baigėsi tuo, kad T. dingo ir nebuvo jokių kitų kontaktų. H. P. nematė T. teismo posėdžių salėje (t. 7, b.l. 117-118).

Liudytojas H. P. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus (t. 5, b.l. 86-87).

Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolas patvirtina, kad H. P. neatpažino D. D., kuris prisistatė kaip T. ir ateidavo pasiimti iš liudytojo pinigų (t. 5, b.l.9-10).

Liudytojas V. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis pažįsta D. D., kuris yra jo dukters draugas. Duktė gyvena (duomenys neskelbtini), Vilniuje, maždaug nuo 2007 m. Internetas tame bute įvestas liudytojo vardu. D. D. būdavo tame bute, nes ne kartą sutiko jį namo laiptinėje (t. 7, b.l. 115).

Liudytojas V. G. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus (t. 3, b.l. 66-67).

Liudytoja I. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji gyvena kartu su D. D. (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Ji ten gyvena gal 6 metus, su D. D. draugauja gal 4 metus. Tame bute įvestas internetas. Prieš tai buvo tėvo vardu, tačiau dabar jau jos. D. D. lankydavosi pas liudytoją beveik kasdien. D. D. naudojosi jos kompiuteriu. Nežinojo, kokiuose interneto puslapiuose jis lankydavosi, nestebėdavo. Atrodo, (duomenys neskelbtini), socialiniai tinklalapiai. D. D. pardavinėjo automobilius, važinėdavo į užsienį. Nežinojo apie jo skolas, jis nieko nepasakojo. Liudytoja nepažįsta H. P.. D. D. mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Ji matė atvarytų automobilių, gal kokius 5 automobilius, tiksliai dabar neprisimena (t. 7, b.l. 115-116).

Liudytoja I. G. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus, be to, ji parodė, kad D. D. neatsivesdavo į jos butą draugų, ji pažinojo E. B., tačiau jis jos bute nebuvo (t. 3, b.l. 68-69).

Kauno apskrities VPK NTV ENT skyriaus 2011-04-22 rašte Nr. 20-8-S-5327 nurodyta, kad skelbimas apie parduodamą automobilį „Hyundai i30“ buvo patalpintas iš kompiuterinės sistemos IP (duomenys neskelbtini), priklausančios V. G. Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (t. 3, b.l. 44).

2012-01-11 tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad mobiliojo ryšio telefono abonentas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo nurodytas kaip kontaktinis skelbime apie parduodamą automobilį „Hyundai i30“, priklauso išankstinio apmokėjimo paslaugos abonentui. Taip pat nustatyta, kad skelbime apie parduodamą automobilį „Audi A4“ nurodytas pardavėjo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kaip ir skelbime apie parduodamą automobilį „Hyundai i30“. Minėto skelbimo patalpinimas (duomenys neskelbtini) buvo apmokėtas SMS žinute iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra registruotas R. D., gyv. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vardu (t. 3, b.l. 46).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-04-12, 2004-12-29, 2006-01-16 nutarimai). Pažymėtina, kad vienas iš nekaltumo prezumpcijos aspektų yra tas, kad įtariamasis (kaltinamasis) neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o visos abejonės aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai. Teismų praktikoje pripažįstama be kita ko ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-372/2012).

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad internete skelbimas dėl parduodamo automobilio „Hyundai i30“ buvo įdėtas iš kompiuterinės sistemos IP (duomenys neskelbtini), priklausančios V. G. Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Minėtu adresu gyvena I. G., kuri patvirtino, jog D. D. lankydavosi jos bute beveik kasdien. Ji taip pat parodė, kad matė, jog apeliantas lankydavosi internetiniuose puslapiuose, susijusiuose su automobilių prekyba. D. D. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad jis internete įdėjo skelbimą dėl parduodamo automobilio „Hyundai i30“ E. B. prašymu. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas kitoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu yra parodęs, jog jis E. B. prašymu niekada nėra dėjęs skelbimo dėl parduodamų automobilių (t. 5, b.l. 133). E. B. parodė, kad jis neprašė D. D. įdėti internete tokio pobūdžio skelbimų. Priešingai, liudytojas baudžiamojo proceso metu nurodė neužsiminėjęs automobilių perpardavimu. Kaip minėta, nėra pagrindo abejoti E. B. parodymų teisingumu. Todėl D. D. teiginys, kad jis internete įdėjo skelbimą dėl parduodamo automobilio „Hyundai i30“ E. B. prašymu, vertintinas kritiškai.

Kita vertus, vien skelbimo įdėjimo internete nepakanka konstatuoti, jog D. D. apgaule įgijo R. D. priklausantį turtą. Internete paskelbtame skelbime dėl parduodamo automobilio „Hyundai i30“ buvo nurodytas kontaktinis Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad šis mobiliojo ryšio telefono numeris priklauso išankstinio apmokėjimo abonentui. Baudžiamojoje byloje nesurinkta neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, jog minėtu mobiliojo ryšio telefono numeriu naudojosi būtent D. D.. Priešingos išvados neleidžia daryti ta aplinkybė, kad apeliantas, įdėjęs skelbimą, nurodė mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) kaip kontaktinį. Vien tai, kad D. D. sumokėjo už kito skelbimo dėl parduodamo automobilio „Audi A4“ patalpinimą internete, kur irgi nurodytas mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat neleidžia vienareikšmiškai tvirtinti, kad D. D. naudojosi mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad šis mobiliojo ryšio telefono numeris būtų naudojamas tame pačiame mobiliojo ryšio telefono aparate, kaip ir kitų SIM kortelių numeriai, priklausantys apeliantui. Nukentėjusysis R. D. bendravo su automobilio „Hyundai i30“ pardavėju tik telefonu, nebuvo susitikęs su pastaruoju asmeniškai. Įvertinus visas aplinkybes, negalima vienareikšmiškai konstatuoti, jog R. D. bendravo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) būtent su apeliantu.

Liudytojas H. P. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai parodė, kad liudytojas atiduodavo pinigus, kurie buvo pervedami į jo banko sąskaitą, asmeniui vardu T.. H. P. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu neatpažino D. D. kaip asmens, kuris prisistatė T. ir ateidavo pasiimti iš liudytojo pinigų. Liudytojas neatpažino apelianto ir teisiamojo posėdžio metu. Teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių liudytojas būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus, jo parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, todėl laikytini objektyviais. Taigi, baudžiamojoje byloje nepasitvirtino aplinkybė, kad H. P. perdavė R. D. avansą, pervestą į H. P. banko sąskaitą, grynais pinigais D. D.. Tai, kad H. P. atidavė R. D. avansą kitam asmeniui, o ne D. D., negali būti pripažinta, jog apeliantas apgaule įgijo nukentėjusiojo turtą. Pastebėtina, kad nuteistasis D. D. šiame epizode buvo kaltinamas nusikalstamą veiką padaręs vienasmeniškai. Kitų įrodymų, kurie patvirtintų apelianto kaltę padarius inkriminuotą nusikaltimą, nėra surinkta.

Remiantis tuo, kas nustatyta, darytina išvada, kad baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai neabejotinų įrodymų dėl D. D. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą (dėl R. D. turto įgijimo apgaule). Todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis išteisinant D. D. dėl pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl R. D. turto įgijimo apgaule), nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šią nuskalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).

Atsižvelgiant į priimto procesinio sprendimo pobūdį, nukentėjusiojo R. D. civilinis ieškinys atmetamas (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Dėl D. D. paskirtos bausmės

D. D. nesutinka su jam paskirta galutine subendrinta laisvės atėmimo bausme.

Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

D. D. padarė du nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl A. B. ir K. T. turto įgijimo apgaule), praeityje būdamas neteistas. Kita vertus, apeliantas padarė kitus vienuolika nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 3 d., laikotarpiu nuo 2010-12-01 iki 2011-07-26 turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, kadangi jis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-10-05 baudžiamuoju įsakymu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-10-21 nuosprendžiu - pagal Lietuvos Respublikos BK 186 str. 2 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. (t. 6, b.l. 24-28). Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d., asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Taigi, įstatymų leidėjas pagrindine bausme recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą laiko laisvės atėmimo bausmę, t. y. būtent tokios bausmės paskyrimas paprastai leidžia įgyvendinti bausmės paskirtį (tikslus). Nors D. D. padarė pirmus du nusikaltimus būdamas neteistas, tačiau atsižvelgiant į apelianto visų padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų sistemiškumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. D. parinko baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytus nusikaltimus, sankcijoje įtvirtintą laisvės atėmimo bausmę. Taigi, apeliantui už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką buvo parinktos teisingos bausmės rūšys.

D. D. padarė trylika baigtų nesunkių nusikaltimų ir vieną baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei, veikdamas tiesiogine tyčia. Nusikalstamos veikos vienarūšės, padarytos iš savanaudiškų paskatų. Kiekvienos nusikalstamos veikos padarymo metu apgaule įgyto svetimo turto vertė tarpusavyje labai nesiskyrė. Nenustatyta apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Kaip minėta, D. D. praeityje teistas du kartus. Teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, po nusikalstamų veikų padarymo Kauno miesto apylinkės teismo 2012-09-07 nuosprendžiu apeliantas nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. už jo pasirinktą tokį patį nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą kaip ir šioje baudžiamojoje byloje, nuosprendis įsiteisėjęs. Apeliantas praeityje trauktas administracinėn atsakomybėn (t. 6, b.l. 3-5), nusikalstamų veikų padarymo metu nedirbo (t. 6, b.l. 76-77). Minėtos aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Todėl darytina išvada, kad D. D. padarė nusikalstamas veikas ne atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamų poelgių, t. y. jo nusikalstamos veikos buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliantui už kiekvieną nusikaltimą paskirtos laisvės atėmimo bausmės, žymiai mažesnės nei sankcijoje įtvirtintas šios rūšies bausmės vidurkis, o už baudžiamąjį nusižengimą paskirta arešto bausmė, šiek tiek didesnė nei šios rūšies bausmės vidurkis, įtvirtintas Lietuvos Respublikos BK 49 str. 3 d., buvo tinkamai individualizuotos.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės dydis iki 3 metų yra nustatytas už vieno nusikaltimo padarymą. Asmeniui padarius nusikalstamų veikų daugetą, galutinės subendrintos bausmės dydis nustatomas remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. ar 64 str. nuostatomis. Nagrinėjamu atveju D. D. padarė nusikalstamų veikų daugetą, jam paskirtos bausmės pagrįstai bendrintos Lietuvos Respublikos BK 63 str. nustatyta tvarka. Pagal šio straipsnio 7 d., kai bausmė skiriama vadovaujantis šio straipsnio 1 d., galutinė subendrinta bausmė negali viršyti dvidešimties metų laisvės atėmimo. Taigi, pirmosios instancijos teismui paskyrus D. D. didesnę nei trejų metų galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę, nebuvo pažeistas baudžiamasis įstatymas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Kita vertus, kadangi D. D. išteisintinas iš pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl R. D. turto įgijimo apgaule), priimamu nuosprendžiu jam atitinkamai mažintina galutinė subendrinta bausmė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.,

nusprendė:

tenkinti nuteistojo D. D. apeliacinį skundą iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalį, kuria D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl R. D. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 6 mėnesiams ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

D. D. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl R. D. turto įgijimo apgaule), nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šią nuskalstamą veiką.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 ir 4 d., D. D. nustatyti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 10 (dešimčiai) dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Atmesti nukentėjusiojo R. D. civilinį ieškinį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Artūras PažarskisTeisėjos Laureta UlbienėVirginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė