Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Talka1“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovo bankrutavusios Lietuvos ir Vokietijos uždarosios akcinės bendrovės „Transtrado“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal šios bendrovės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Talka1“ dėl sandorių pripažinimo niekiniais (civilinė byla Nr. 2-3516-450/2013.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Skundą grindžia teigdamas, kad teismas be pagrindo preliminariai įvertinęs ieškinį nesprendė, jog jis yra visiškai nepagrįstas: nepagrįstas ieškovo reikalavimas atsakovui, grindžiamas CK 6.66 straipsnio normomis; be pagrindo reikalaujama taikant restituciją priteisti 1 987 697 Lt, nes pripažinus sutartis niekinėmis, ieškovas privalėtų grąžinti įmokas, kurios buvo sumokėtos už jo įsipareigojimus, todėl jo skola atsakovui išlieka, o ieškinys yra beprasmis; ieškovo reikalaujama pripažinti niekine 2011-07-28 sutartis yra bendro pobūdžio ir negali būti laikoma sandoriu siaurąja prasme; teisiniuose santykiuose su ieškovu šis veikė kaip vežėjas, o UAB ,,Talka1“ – kaip ekspeditorius ir iš užsakovų gautomis lėšomis atsiskaitydavo su ieškovu už krovinio gabenimą, todėl nepagrįstai jo atžvilgiu taikomos CK 4.39 straipsnio 1 dalies, 4.48 straipsnio 2 dalies nuostatos; apribojimai buvo taikomi konkrečios vertės ieškovo turtui, todėl likusia jo dalimi galėjo laisvai disponuoti, be kita ko ir atlikti įskaitymus; nepateikti įrodymai dėl atsakovo nesąžiningumo (CK 6.67 str., 6.66 str. 2 d.), neįrodyta, kad sudarant 2011-07-28 sutartį ieškovas buvo nemokus. Nurodo, jog dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – lėšų arešto, gali būti nutraukta jo veikla.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinia, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei tikėtinai pagrįstas ieškinio reikalavimas ir nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomu, tokiu būdu siekiant užtikrinti jo privalomumą. Be to, teismas preliminariai turi įvertinti ieškinio tikėtiną pagrįstumą.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad, visų pirma, preliminariai (lot. prima facie) vertinant ieškininiame pareiškime išdėstytas faktines aplinkybes, teisinius argumentus bei reikalavimus, priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrindo išvadai kad ieškovo Lietuvos ir Vokietijos BUAB „Transtrado“ ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011, etc.). Atskirajame skunde apelianto pateikta itin išsami ieškinio argumentų faktinė bei teisinė analizė, nesutikimo su ieškininiais reikalavimais motyvai, etc., teismo nuomone, taip pat nepaneigia šios išvados dėl ieškinio akivaizdaus nepagrįstumo ar negalimumo. Visi šie argumentai yra tarp šalių kilusio ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iš esmės dalykas, tik ištyrus ir išanalizavus apelianto išdėstytas aplinkybes gali būti sprendžiama dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Taigi teismas teisingai ėmėsi nagrinėti ieškovo prašymą bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas ir apimtį (CPK 185 str.).

Antra, kaip minėta, teismas, tenkindamas ieškovo prašymą, sprendė, jog laikinosios apsaugos priemonės taikytinos dėl didelės ieškinio sumos ir su tuo susijusia galima grėsme tikėtinai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymui, ar įvykdymo apsunkinimui. Pažymėtina, jog sprendžiant pagal atsakovo procesinius veiksmus šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, jam yra žinoma, kad šis teismas yra fakto instancija, kad čia gali būti pateikiami nauji įrodymai (CPK 314 str.), tačiau reikalaudamas panaikinti šią teismo nutartį, jis nenurodė jokių argumentų ir nepateikė jokių įrodymų, kad teismo išvada dėl šios grėsmės yra visiškai nepagrįsta, tai yra, kad teismui pateikti duomenys apie atsakovo turtinę padėtį, ūkinę komercinę veiklą leidžia spręsti, jog nekyla abejonių dėl galimai ieškovui palankus teismo sprendimo įvykdymo (CPK 178 str.).

Trečia, pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, areštavo atsakovui UAB „Talka1“ priklausantį 1 987 697 Lt vertės kilnojamą ir nekilnojamą turtą, pinigines lėšas, esančias bankuose, kitose kredito įstaigose ar pas kitus asmenis, turtines teises, esančias pas atsakovą, ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu bei perleisti šio turto valdymo ir naudojimo teises tretiesiems asmenims, leidžiant atsiskaityti su ieškovu, bei su valstybės ir savivaldybės biudžetais. Taigi teismas, areštuodamas atsakovo turtą, jo mastą apibrėžė šio turto bendros vertės dydžiu, o tuo atveju, jeigu būtų areštuotos lėšos, leido jas panaudoti atsiskaitant su ieškovu, bei su valstybės ir savivaldybės biudžetais. Be to, kaip žinia, CPK 146 straipsnis numato galimybę, jog bylos nagrinėjimo iš esmės procese nustatyta tvarka viena laikinoji apsaugos priemonė gali būti pakeista kita, jog esant neatidėliotinam būtinumui atskirais atvejais gali būti leidžiama panaudoti lėšas, etc., todėl apelianto teiginiai, susiję su įmonės veiklos apribojimu, o taip pat papildomai pateikti dokumentai, taip pat neduoda pagrindo naikinti šią teismo nutartį (CPK 178 str., 144 str., 145 str.).

Kartu teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką nagrinėjamos kategorijos bylose, tuo atveju, kai asmuo, kurio turtui taikomos laikinosios apsaugos priemonė, yra veikianti įmonė, paprastai yra be kita ko, sprendžiama, jog iš areštuotų lėšų pirmiausiai leidžiama atsiskaityti ne tik su valstybės biudžetais, bet taip pat ir su darbuotojais. Teismas sprendžia, jog tokia pozicija atitinka ne tik atsakovo, tačiau ir ieškovo – nagrinėjamu atveju bankrutuojančios bendrovės, interesus, nes priešingu atveju, tokio asmens veikla iš viso gali sustoti (CPK 185 str.).

Esant tokioms aplinkybėms teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą patenkinti ieškovo Lietuvos ir Vokietijos BUAB „Transtrado“ prašymą, atsakovo UAB „Talka1“ atskirojo skundo motyvai nesuteikia pagrindo naikinti tokią teismo nutartį, todėl iš esmės ji paliekama galioti, kartu jos rezoliucinę dalį papildant nuostata, jog leidžiama atsiskaityti už darbą su įmonės dirbančiaisiais (CPK 263 str. 1 d., 329 str., 338 str.).

Kaip minėta, apeliantas UAB „Talka1“ atskirajame skunde taip pat pateikė prašymą, jog tuo atveju, jeigu šis skundas būtų nepatenkintas, ieškovas būtų įpareigotas pateikti jo nuostolių, galinčių atsirasti dėl šių priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą 2 000 000 Lt sumai. Teismas šio prašymo nenagrinėja, nes apeliacine tvarka yra tikrinamas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumas bei teisėtumas, tuo tarpu toks atsakovo prašymas skundžiama teismo nutartimi nebuvo nagrinėjamas ir sprendžiamas (CPK 301 str.). Pažymėtina, kad atsakovui UAB „Talka1“ neužkirstas kelias šį prašymą teikti bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą.

Nutarties rezoliucinę dalį papildyti nurodant, jog atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Talka1“ (įmonės kodas 302296558) iš areštuoto turto leidžiama atsiskaityti už darbą su įmonės dirbuotojais.