Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės UAB „Nordecum“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės UAB „Nordecum“ pareiškimo dėl skolos priteisimo iš skolininkės D. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė

1. Kreditorė reikalavimą dėl skolos priteisimo iš skolininkės grindė 2012-12-18 Vartojimo kredito sutartimi Nr. PS908323, todėl kreditorės pareikštas reikalavimas iš esmės yra realus ir pagrįstas.

2. Atsižvelgiant į bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus, kreditoriaus reikalaujamas priteisti palūkanų dydis, jeigu jis atitinka sutarties sąlygas, sprendžiant klausimą dėl teismo įsakymo priėmimo, apskritai negali būti vertinamas. Palūkanų dydžio klausimas galėtų būti spendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės, t. y. skolininkui pareiškus prieštaravimus ir teismui toliau bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti kreditorės UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisę kreiptis į teismą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, nustatantis kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Tačiau teisminės gynybos prieinamumas yra siejamas su galimybe kreiptis į teismą tik įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. vasario 21 d. nutartyje teigė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą negali būti aiški­nama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektine teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduoda­mo procesinio dokumento formai ir turiniui (CPK 111 str., 135 str.). Kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma. Konstitucija ir kiti teisės aktai nustato ne tik teises, bet ir atitinkamas pareigas - nėra teisių be pareigų. Konstitucijos 28 straipsnis reikalauja, kad kiekvie­nas asmuo, įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų.

Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl teisės kreiptis į teismą CPK XXIII skyriuje, reglamentuojančiame bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, nustatyta tvarka realizavimo. Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. CPK 435 str. 3 d. įtvirtinta, jog spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Tačiau pažymėtina, kad šios kategorijos bylose jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismui suteikta tam tikra diskrecijos teisė įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra CK 137 str. 2 d. nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka CK 431 str. 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Taigi, viena iš priežasčių, dėl kurių teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytinas aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. Atkreiptinas dėmesys, kad taikant įstatymus būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str., CPK 3 str. 1 d.). Be to, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai, tai lemia teismo pareigą būti aktyviam procese.

Nagrinėjamoje byloje kreditorė UAB „Nordecum“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama priteisti iš skolininkės D. R. 401,19 Eur skolą, 232,94 Eur palūkanas, 33,49 Eur delspinigius, 55,69 Eur kitas išlaidas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 4,00 Eur žyminį mokestį. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad kreditorė prašo priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2014-01-13 iki 2015-05-07, o sutartyje nustatyta palūkanų norma sudaro 49,82 procentų. Teismas darė išvadą, kad kreditorės prašomos priteisti 232,94 Eur palūkanos, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką, yra aiškiai per didelės, todėl kreditorės reikalavimą priteisti 232,94 Eur dydžio palūkanas vertino kaip aiškiai nepagrįstą.

CK 6.71 str. leidžia civilinio teisinio santykio šalims sudarant sandorį susitarti dėl netesybų (baudos, delspinigių). Netesybos turi atlikti kompensuojamąją funkciją, jos nustatomos siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau netesybos negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Kasacinis teismas formuoja praktiką ta linkme, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, ir tuo atveju, kai, vadovaujantis CPK 431–440 straipsniais, teismui pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, jog teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 str. 7 d.), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d.) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).

Nagrinėjamu atveju būtina aptarti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis nustato, kad didžiausios netesybos taikomos vartojimo kredito gavėjui pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu negali būti didesnė kaip 200 procentų. Nagrinėjamos bylos atveju bendra vartojimo kredito kainos metinė norma neviršija 200 procentų, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad kreditorės prašomos priteisti 232,94 Eur palūkanos yra aiškiai per didelės.

Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas bei nepagrįstai atsisakė priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, remdamasis CPK 435 str. 2 d., t. y. konstatavęs, kad pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas tenkintinas, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis panaikinama ir klausimas dėl pareiškimo dėl skolos priteisimo iš skolininkės D. R. priėmimo perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl kreditorės UAB „Nordecum“ pareiškimo dėl skolos priteisimo iš skolininkės D. R. priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.