- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-11
- Bylos Nr.
- 1A-474-453/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Linas Šiukšta, Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- V. K., V. K. Vilniaus
- Advokatai
- Liudmila Karvelienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme, kurią paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo V. K. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteistas 1116,86 Eur žalos atlyginimas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 22 d., 1.20 val., bute, (duomenys neskelbtini), K. T. sudavus smūgį kumščiu į dešinę kaktos pusę savo motinai M. M., jis, turėdamas tikslą apginti savo sugyventinę M. M., peržengdamas būtinosios ginties ribas, gynybai aiškiai neatitinkant kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, tyčia peiliu sudavė K. T. į krūtinę, tuo padarydamas šiam durtinį-pjautinį krūtinės ląstos ir pilvo sužalojimą su diafragmos kepenų ir klubinės žarnos pažeidimu, pasireiškusiu durtine-pjautine žaizda krūtinės kairėje, kairiojo VIII šonkaulio kremzlinės dalies visišku nupjovimu, diafragmos kairiojo kupolo ir klubinės žarnos sienelės pažeidimu, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu ir trauminiu šoku, dėl ko 2013 m. gruodžio 22 d., 9.20 val. nukentėjusysis ligoninėje mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nuosprendį ir jį išteisinti, taip pat prašo civilinio ieškinio priteisto Vilniaus teritorinei ligonių kasai mokėjimą išdėstyti dalimis, kas mėnesį mokant po 93,07 Eur.
Apeliantas teigia, kad apygardos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes dėl būtinosios ginties ribų peržengimo, neįvertino bylos aplinkybių visumos, o akcentavo tik kėsinimuisi atremti panaudotą priemonę - peilį ir kilusius padarinius. Taip pat teismas neįvertino visos konfliktinės situacijos pavojingumo, sumenkino M. M. bei jų kūdikiui grėsusio pavojaus pobūdį ir jėgą. Neatsižvelgė į konfliktuojančių pusių jėgų santykį bei jo galimybę atremti užpuolimą, įvertinti jo pavojingumą, todėl padarė neteisingas išvadas ir be pagrindo taikė Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog apygardos teismas neteisingai nusprendė, kad jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog jis ir dabar ne viską atsimena, todėl negali paaiškinti kaip peilis atsirado jo rankose. Jam yra diagnozuoti psichikos sutrikimai, kurie atsirado dėl to, kad nukentėjo okupacijos metu. Jis yra pripažintas nukentėjusiu asmeniu nuo 1939-1990 metų okupacijos. Jam yra nustatyta diagnozė: organinė depresija, organinis asmenybės sutrikimas, praeinanti globalinė (visiška) amnezija, paprastoji psoriazė, nuo smegenų pažeidimo lokalizacijos priklausanti (židininė) (dalinė) simptominė epilepsija ir epilepsiniai sindromai su sudėtingais daliniais priepuoliais, neminint sunkiai gydomos epilepsijos, kiti patikslinti galvos skausmo sindromai, kitos patikslintos polineuropatijos, centrinės nervų sistemos sužalojimo padariniai, todėl specialistas savo išvadoje neteisingai nurodė, kad jam diagnozuoti psichikos sutrikimai neturi esminės įtakos asmens gebėjimui suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Organinio asmenybės sutrikimo simptomas - kontrolės praradimas, asmuo neprognozuoja savo elgesio, būdingas įtarumas ir paranojiškumas, asmuo nesupranta savo veiksmų. Atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, nes jis nesuvokė savo veiksmų. Be to, teismas taip pat neatsižvelgė ir į tai, kad buvo pasikėsinta ir į jo sveikatą, todėl teigia, kad jis neperžengė būtinosios ginties ribų. Be to, nebuvo nustatyta apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat tiriamo įvykio metu buvo blaivus.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, jam inkriminuota nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalies į Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio l ir 2 dalis. Apeliantas cituodamas Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytas būtinosios ginties ribų peržengimo aplinkybes, taip pat cituodamas teismų formuojamą praktiką dėl būtinosios ginties ribų peržengimo, teigia, kad kėsinimasis nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Būtent tiriamo įvykio metu M. M. ir jų būsimo kūdikio gyvybėms bei sveikatai grėsė realus pavojus, nes K. T. kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. K. T. elgesys buvo provokuojantis ir rizikingas. Be to, K. T. buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio. Apelianto teigimu jis panaudojo smurtą, atsakydamas į pavojingą kėsinimąsi. Jis peiliu dūrė K. T. po to, kai šis sudavė smūgį į galvą M. M. ir bandė jį pulti, tai yra K. T. norėjo smogti jam į veidą, tačiau jis smūgio išvengė. Išdėstytas aplinkybes patvirtina M. M. padaryti sužalojimai. Apeliantas pažymi, jog būtent girtas ir apsvaigęs K. T. įsibrovė į jų miegamąjį, trenkė kumščiu į galvą M. M., tai yra pats pradėjo konfliktą. Šiuo atveju buvo būtinoji gintis ir jis turėjo teisę ginti savo sugyventinę M. M. ir jų kūdikį.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog nors M. M. padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, o K. T. mirė, atsižvelgiant į visą įvykio situaciją, įvertinant tai, kad K. T. buvo girtas ir apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, nusiteikęs agresyviai, taip pat vertinant besikėsinančio ir besiginančio jėgų santykį, apelianto manymu, jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, todėl būtinosios ginties ribų neperžengė. Peilį panaudojo tik gindamasis, po to jokių smurtinių veiksmų K. T. neatliko, o iškvietė policiją ir greitąją pagalbą.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog vien tai, kad gynybai nuo smūgių ranka buvo panaudotas peilis dar nereiškia, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtina atsižvelgti į įvykio situaciją, besikėsinančio ir besiginančio jėgų santykį. Užpuolimo neteisėtumas, netikėtumas, neretai įžūlumas, ciniškumas, tiesioginis kėsinimasis (žalos darymas) ar sudarymas realaus pavojaus sveikatai, gyvybei ir pan. sukelia stresinę būseną, netikėtumo situaciją. Todėl įstatymas nereikalauja proporcijos tarp puolimo ir gynybos priemonių, puolimo ir gynybos intensyvumo, proporcijos tarp būtinąja gintimi išvengtos žalos ir besikėsinančiajam padarytos žalos. Tai, ar būtinoji gintis atitinka teisėtumo reikalavimus, ar buvo viršytos ar ne būtinosios ginties ribos, tai tiek fakto, tiek teisinio vertinimo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas vertinant bylos aplinkybių, tarp jų ir besikėsinančiojo asmenybę, jo ankstesnį elgesį, santykius su besiginančiuoju, visumą. K. T. ne kartą yra užpuolęs savo motiną, taip pat 10 dienų prieš įvykį K. T. buvo sumušęs savo motiną, be to, kai jis išgeria ar pavartoja narkotikų jo elgesys tampa neprognozuojamas. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad po tiriamo įvykio M. M. įvyko persileidimas ir ji neteko jų kūdikio, kurio jie labai laukė.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, įvykus konfliktui K. T. jis ramino žodžiais, bandė įkalbėti palikti motiną ramybėje, tačiau jis neragavo. Mano, kad peilį į rankas paėmė tik siekdamas pagrasinti. Be to, dėl tiriamo įvykio kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, taip pat atsirašė nužudytojo tėvų. Apeliantas pažymi, jog teismas nepripažino jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe tai, kad jis sumokėjo visas laidojimo išlaidas. Taip pat teismas neįvertino nukentėjusiojo provokuojamo elgesio ir nepripažino tai apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Jo padaryta nusikalstama veika buvo atsakomoji reakcija - į K. T. smurtą, smūgius kumščiu į galvą.
Apeliaciniame skunde pažymima, jog paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo ir protingumo principui. Nemano, kad jis yra tiek pavojingas visuomenei ir, kad buvo tikslinga paskirti jam ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Laisvės atėmimo bausmės pakyrimas, šiuo atveju neleis pasiekti bausmės tikslo. Jis prisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo, nukentėjusiosios M. M. ir T. T. atsiprašė, jie jam atleido, žalą atlygino, tai yra sumokėjo K. T. laidotuvių išlaidas, tik neatlygino žalos Vilniaus teritorinei ligonių kasai, kadangi tik iš dalies yra darbingas, todėl prašo teismo šios žalos mokėjimą išdėstyti dalimis.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad peržengęs būtinosios ginties ribas, nužudė nukentėjusįjį K. T.. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija byloje nustatytų nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių, tai yra veikos, pasekmių ir priežastinio ryšio. Apeliantas neginčija, kad būtent dėl jo veiksmų kilo pasekmės – nukentėjusiojo K. T. mirtis. Tačiau teigia, kad nukentėjusiajam peiliu smogė į krūtinę, siekdamas apginti savo sugyventinę M. M., nes K. T. sudavė jai kumščiu į dešinę kaktos pusę, tai yra apeliantas veikė būtinosios ginties situacijoje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai V. K. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo V. K. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apygardos teismo išvadų ir negali būti pagrindu panaikinti arba pakeisti skundžiamą nuosprendį.
Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-59/2010, 2K-212/2009).
Iš byloje ištirtų įrodymų nustatyta, jog V. K. pats konflikto nesukėlė, jis leido laiką su sugyventine savo kambaryje, tai yra aplinkoje, kurioje kiekvienas žmogus turėtų jaustis saugiai. Būtent nukentėjusysis netikėtai įėjo į nuteistojo bei jo sugyventinės kambarį, buvo agresyviai nusiteikęs, siekė smurtauti. Apie K. T. naudotą smurtą prieš M. M. patvirtina nuteistasis V. K. ir liudytoja M. M., kurie teigė, jog jiems būnant kambaryje, į jį užėjo neblaivus ir agresyviai nusiteikęs K. T., įžeidinėjo juos necenzūriniais žodžiais, taip pat motinai sudavė kumščiu į veidą. Tai, kad K. T. tiriamo įvykio metu buvo neblaivus bei apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. M 1691/13(01), kurioje nurodyta, kad K. T. lavono kraujyje rasta 2,29 promilių etilo alkoholio, taip pat lavono kraujyje rasta ketamino ir morfino pėdsakų, vidaus organuose (skrandyje su plonžarne ir kepenyse su inkstu) rasta ketamino, midazolano, tiepentalio ir pėdsakų a-kidroksi-midazolano (t. 1, b.l. 52-56). Nuteistojo ir liudytojos M. M. parodymus dėl K. T. smūgio sudavimo M. M. patvirtina Valstybinė teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 4263/13(01), kurioje nustatyta, jog M. M. padarytos poodinės kraujosruvos kaktos dešinėje su minkštųjų audinių patinimu, paveikus kietais bukais daiktais, prieš 1-2 paras iki apžiūros (2013-12-23 09.00 val.). M. M. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nustatyti kūno sužalojimai nebūdingi savęs žalojimui (t. 1, b.l. 127-128). Visos šios aplinkybės nuteistajam V. K. pagrįstai leido situaciją vertinti kaip pavojingą M. M. sveikatai, juo labiau, kad V. K. žinojo apie K. T. neprognozuojamą elgesį praeityje. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis V. K. turėjo teisę į būtinąją gintį. Nors įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi, tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius, įstatymas būtinajai ginčiai nustato ribas. Pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį numatytos trys sąlygos, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata, 3) tai padaryta tiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-423/2011).
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad buvo kėsinamasi į M. M. sveikatą, o pažeista tokia vertybė kaip žmogaus (K. T.) gyvybė. K. T. neturėdamas ir nenaudodamas jokių priemonių, išskyrus savo fizinę jėgą, vieną kartą ranka sudavė į veidą M. M., o V. K. siekdamas ją apginti, K. T. vieną kartą dūrė peiliu į kairiąją krūtinės pusę. Tokie nuteistojo nusikalstami veiksmai aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nes tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis sugyventinės sveikatai, nebuvo toks pavojingas, kad jį atremti būtų galima tik suduodant smūgį nukentėjusiajam peiliu į gyvybiškai svarbią kūno dalį - krūtinę ir padarant jam mirtiną sužalojimą. Todėl kolegija daro išvadą, kad būtinosios ginties ribos buvo aiškiai peržengtos.
Nustačius aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, baudžiamoji atsakomybė nekyla, jei nėra nustatyta asmens tiesioginė tyčia atimti gyvybę ar sunkiai sužaloti asmenį. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. M 1691/13 (01) nustatyta, kad K. T. mirė nuo durtinės - pjautinės krūtinės ląstos ir pilvo sužalojimo su diafragmos kepenų ir klubinės žarnos pažeidimu, pasireiškusiu durtine - pjautine žaizda krūtinės kairėje, kairiojo VIII šonkaulio kremzlinės dalies visišku nupjovimu, diafragmos kairiojo kupolo ir klubinės žarnos sienelės pažeidimu, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu ir trauminiu šoku (t. 1, b. l. 52-56). Nuteistasis is teigia, kad nenorėjo K. T. nieko bloga, tai yra nenorėjo jo nužudyti. Nagrinėjamu atveju V. K. pasirinktas įrankis – apie 33,1 cm ilgio peilis, kurio geležtės ilgis buvo apie 20 cm, be to, kaip matyti iš byloje pateiktų nuotraukų, peilis buvo pailgas, smailus ir aštrus (t. 1, b.l. 24-31, 35-36), veikimo pobūdis – smūgiavimas peiliu nukentėjusiajam į kairiąją krūtinės pusę, kur yra vienas iš svarbiausių gyvybines funkcijas palaikančių organų, tai yra širdis, – rodo, jog nuteistasis suvokė, kad sunkūs padariniai (sveikatos sutrikdymas, tame tarpe galimai ir sunkus arba netgi mirtis) neabejotinai atsiras ir norėjo tokius padarinius sukelti. Toks V. K. veikimas buvo labai pavojingas K. T. gyvybei, sunkių veikos padarinių kilimas buvo neišvengiamas ir nuteistasis būdamas suaugęs, pakankamo protinio išsivystymo asmuo, to nesuvokti negalėjo. V. K. veiksmų analizė rodo, kad K. T. jis nužudė veikdamas tiesiogine tyčia. Taigi, pagal nustatytas bylos aplinkybes V. K. veiksmams baudžiamojo įstatymo normos, reglamentuojančios būtinosios ginties ribų peržengimą, įtvirtintos Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, pritaikytos tinkamai ir nuteistojo veika kvalifikuota teisingai.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog V. K. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnis nustato dvi tyčios rūšis – tiesioginę ir netiesioginę. Baudžiamosios teisės teorijoje žinomos ir kitos tyčios rūšys, tačiau baudžiamasis įstatymas jų nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog V. K. veikė tiesiogine tyčia, tačiau nepagrįstai ją įvardijo kaip neapibrėžtą, kadangi tokia tyčios rūšis išeina už įstatyminio reglamentavimo ribų. Teismas, spręsdamas veikos kvalifikavimo klausimus, neturėjo ja operuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-382/2014). Šiuo atveju teisingas tyčios rūšies įvardijimas neturi įtakos nuteistojo veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui, todėl nebus pasunkinta nuteistojo padėtis.
Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistasis veikos padarymo metu nesuprato savo veiksmų esmės, nes jis serga psichine liga. Šios bylos ikiteisminio tyrimo metu dėl V. K. psichinės sveikatos būklės buvo pateikta Vilniaus teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. specialisto išvada Nr. 89TPK-307/2014, kurioje nurodyta, kad nėra duomenų, jog V. K. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste, jam diagnozuoti psichikos sutrikimai (organinis asmenybės sutrikimas bei organinė depresija), dėl kurių jis nesigydo ir jokių vaistų reguliariai nevartoja – neturi esminės įtakos asmens gebėjimui suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti, taip pat – nėra duomenų, kad V. K. byloje nagrinėjamo įvykio metu galėjo būti laikino psichikos sutrikimo būsenoje, todėl jam skirti psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (t. 2, b.l. 52). Šios išvados yra išsamios, motyvuotos ir kolegijai jokių abejonių nekeliančios. Taigi, apeliantui nepateikus jokių naujų duomenų apie jo psichinės sveikatos būklę, dar kartą tikrinti jau nustatytą aplinkybę, nėra jokio pagrindo.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo V. K. apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo, tai yra pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys), kadangi V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir nukentėjusiojo rizikingas elgesys jau buvo įvertintas kvalifikuojant V. K. nusikalstamą veiką.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atlygino nusikalstama veika padarytą žalą, tai yra sumokėjo K. T. laidotuvių išlaidas. Šioje byloje nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo V. K. apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo, tai yra pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte (savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą), kadangi byloje nėra pateikta duomenų, kad nuteistasis būtų atlyginęs žalą patirtą dėl K. T. laidojimo. Iš liudytojo T. T. parodymų nustatyta, kad būtent jis vienas sumokėjo visas sūnaus laidojimo išlaidas (t. 1, b.l. 73). Taip pat liudytoja P. M. parodė, kad brolio – K. T. visas laidojimo išlaidas sumokėjo tėvas - T. T. (t. 1, b.l. 88).
Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl jam paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės. Teigia, kad bausmės tikslus galima pasiekti ir neskyrus realios laisvės atėmimo bausmės, nes jis nėra toks pavojingas visuomenei. Šis apeliacinio skundo argumentas taip pat atmetamas, nes yra nepagrįstas.
Nuteistasis V. K. padarė vieną nusikaltimą, kuris priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. V. K. nuteistas už kito žmogaus nužudymą peržengiant būtinosios ginties ribas. Šios nusikalstamos veikos padariniai yra sunkūs ir neatitaisomi – atimta žmogaus gyvybė. Lietuvos Respublikos 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsniu. Šiuo konkrečiu atveju apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nėra Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų sąlygų, tačiau pagrįstai pripažino, kad sankcijoje numatytos minimalios bausmės paskyrimas nuteistajam V. K. prieštarautų teisingumo principui, todėl teisingai V. K. taikė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Skiriant bausmę V. K. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes ir tinkamai jas įvertino. Apygardos teismas nustatė dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes (veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas - Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas ir nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi - Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Iš nuteistojo asmenybę apibūdinančių duomenų matyti, kad V. K. teistumo neturi (t. 2, b.l. 28-29), galiojančių administracinių nuobaudų - taip pat (t. 2, b.l. 30-31), nedirba (t. 2, b.l. 55-56). V. K. diagnozuoti psichikos sutrikimai, tačiau specialisto išvadoje nurodyta, kad tai neturi esminės įtakos asmens gebėjimui suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (t. 2, b.l. 45, 47, 52), nustatytas neįgalumas, jis iš dalies darbingas, darbingumo lygis 35 procentai (t. 2, b.l. 87-88), pripažintas nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų asmeniu (t. 2, b.l. 89-90). Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pritaikė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi byloje nustatyta, jog V. K. nusikalstamą veiką padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas, ir paskyrė nuteistajam mažesnės laisvės atėmimo trukmės bausmę, nei numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje minimali šios bausmės rūšies riba (straipsnio sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų). Teismas konstatuoja, kad V. K. paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė yra nei aiškiai per griežta, nei aiškiai per švelni, ji yra teisinga ir atitinka tiek nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę.
Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat prašo priteistos žalos mokėjimą išdėstyti dalimis. Baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio atlyginimo vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CPK) normos. Lietuvos Respublikos CPK 284 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia teismui teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgus į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo atidėjimo ar išdėstymo, turi būti nustatyta, kad nuteistojo turtinė padėtis yra itin sunki. Apeliantas skunde nurodo, kad jis yra tik iš dalies darbingas, todėl negali atlyginti visos žalos Vilniaus teritorinei ligonių kasai. Baudžiamojoje byloje nėra pateikta jokių duomenų, pagrindžiančių sunkią nuteistojo materialinę padėtį, tokių duomenų nuteistasis nepateikė ir prie apeliacinio skundo. Įvertinus aukščiau aptartą aplinkybę, jog išdėstyti žalos atlyginimą dalimis teismas gali tik išimtiniais atvejais, kai šito reikia dėl tam tikrų socialiai reikšmingų aplinkybių, byloje nesant duomenų, leidžiančių padaryti išvadą dėl nuteistojo itin sunkios materialinės padėties, apelianto prašymas negali būti patenkintas. Nuteistasis dėl priteistos žalos mokėjimo išdėstymo turi teisę kreiptis į nuosprendį priėmusį teismą, kartu su prašymu pateikiant teismui duomenis, pagrindžiančius sunkią jo materialinę padėtį.
Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė taip pat yra teisinga. Keisti nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.