- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-12
- Bylos Nr.
- A-261-1138-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00665-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- R., R. K.
- Atsakovas
- Muitinės
- Kategorijos
- 10.8.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Šiaulių teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių teritorinės muitinės 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 9SM19/8.9-30, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-853 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2010 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. S-60(7-442/2009).
Skunde ir jo patikslinime (b. l. 1, 5) pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. sausio 22 d. iš jo buvo atimtas ir konfiskuotas cigarečių krovinys. Skola muitinei išnyko prekes konfiskavus pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau –i ir Bendrijos muitinės kodeksas) 233 straipsnį. Kadangi valstybė muitais ir mokesčiais apmokestina tik tas prekes, kurios yra išleistos į apyvartą (Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 7 p.), o šiuo atveju prekės nebuvo išleistos į apyvartą. Mokesčių administravimo įstatymo 93 str. nustatyta, kad „Muitinės administruojamų mokesčių mokestinė prievolė <...> taip pat pasibaigia, jei deklaravus prekes muitinės procedūrai įforminti <...> jeigu prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pačiu metu arba vėliau konfiskuojamos“. Muitinės sprendimas priimtas nesilaikant teisės akto vientisumo ir sistemiškumo taisyklės: didelės apimties teisės aktas turi būti aiškinamas ne atskiromis normomis, o normų visumoje.
Šalies argumentai
Atsakovas Muitinės departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 18-20) paaiškino, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punktu. Pagal šią teisės normą skola išnyksta tik esant tam tikrom sąlygom: kai prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją metu. Kaip yra nurodęs Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2009 m. balandžio 2 d. sprendime byloje Nr. C-459/07, „iš Muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies matyti, kad „neteisėtas įvežimas“ šios nuostatos prasme yra bet koks įvežimas pažeidžiant Muitinės kodekso 38-41 straipsnius“ (20 punktas). Europos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad prekių importas yra neteisėtas įvežimas, kai nesilaikoma Bendrijos muitinės kodekse numatytų etapų. Pirma, pagal šio kodekso 38 straipsnio 1 dalį į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės turi būti nedelsiant pristatytos į nustatytą muitinės įstaigą arba į laisvąją zoną. Antra, pagal šio kodekso 40 straipsnį į muitinės įstaigą pristatytos prekės turi būti pateiktos muitinei. Iš Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 19 punkto, 38 straipsnio 1 dalies ir 40 straipsnio teksto ir sistemos aiškiai matyti, kad visos į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės turi būti pristatytos į muitinę. Aplinkybė, kad tam tikros prekės buvo paslėptos transporto priemonėse įrengtose slėptuvėse, nepanaikina šios pareigos. Reglamento Nr. 2454/93, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2787/2000, 163 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta, kad importuotų prekių muitinės vertės nustatymo tikslais, „įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją vieta“ prekėm, atvežtom sausumos keliais, laikoma vieta, kur yra pirmoji muitinės įstaiga. Prekės neteisėtai įvežamos tuomet, kai jos nepristatomos pirmajai Bendrijos muitų teritorijoje esančiai muitinės įstaigai išvežamos iš jos arba ji aplenkiama. Tačiau ir tokiu atveju prekės, pravažiavusios pirmąją muitinės įstaigą, privalo būti apmokestintos importo ir kitais įstatymais nustatytais mokesčiais. Pažymėjo, kad prekės, kurios kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma yra minėtoje teritorijoje jau už pirmos muitinės įstaigos, tačiau kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, o už pranešimą apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė, yra neteisėtai į šią teritoriją įvežtos prekės Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme. Iš Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 ir 3 dalies teksto matyti, kad prekių importas į Bendrijos muitų teritoriją neteisėto įvežimo sąlygomis lemia skolos muitinei, kurią turi mokėti tokį importą įvykdęs asmuo, atsiradimą neteisėto įvežimo momentu, t. y. tuo momentu, kai paaiškėja, kad nebuvo atlikti minėto kodekso 38-41 straipsniuose numatyti formalumai. Prekės, sausumos keliais įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją ir pravažiavusios pirmąją muitinės įstaigą, privalo būti apmokestintos įstatymais numatytais mokesčiais. Šiuo atveju, prekės buvo sulaikytos Bendrijos muitų teritorijoje (ne įvežimo metu, faktiškai patekusios neteisėtu būdu į rinką): Šiaulių rajone, kelio Ryga - Šiauliai - Tauragė - Kaliningradas 60 km., kai jau turėjo būti apmokestintos importo mokesčiais, todėl nėra Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytų pagrindų skolai išnykti (nebuvo sulaikytos ir konfiskuotos neteisėto jų įvežimo į pirmąją muitinės įstaigą metu). Išnagrinėjęs analogišką bylą Europos Teisingumo Teismas nusprendė: „1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, iš dalies pakeisto 2000 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2700/2000, 202 straipsnio ir 233 straipsnio pirmosios dalies d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš minėtų prekių išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos“. R. K. įvežtom prekėm, sulaikytom bei konfiskuotom už pirmos muitinės įstaigos, importo mokesčių skola neišnyksta.
Atsakovo teigimu, skola neišnyksta ir pagal Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nustatantį, jog muitinės administruojamų mokesčių mokestinė prievolė taip pat pasibaigia, jei deklaravus prekes muitinės procedūrai įforminti, tos prekės iki jų išleidimo sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, muitinės nurodymu sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn, kadangi, kaip minėta, prekės buvo sulaikytos ir konfiskuotos nedeklaruotos, jau neteisėtai patekusios (išleistos) į Bendrijos rinką (pravažiavusios pirmąją muitinės įstaigą).
Atsakovas nurodė, kad Europos Bendrijų Teisingumo teismas nepriima taisyklių, „keičiančių įstatymo prasmę“. Šio teismo paskirtis yra užtikrinti, kad visose Europos Sąjungos valstybėse narėse priimti Europos Sąjungos teisės aktai būtų aiškinami ir taikomi vienodai, kad teisė būtų vienoda visiems. Todėl pagrįstai buvo vadovautasi teisės taikymo išaiškinimais Europos Bendrijų Teisingumo teismo 2009 m. balandžio 2 d. byloje Nr. C-459/07.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių teritorinė muitinė su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 21) paaiškino, kad Komisija skundžiamame sprendime išsamiai ir aiškiai išdėstė, kaip turi būti suprantamos ir taikomos Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punkto nuostatos. Skolos muitinei išnykimo pagrindai turi būti aiškinami siaurai, t. y. prekės nebuvo sulaikytos jų neteisėto įvežimo metu pirmoje muitinės įstaigoje, o jas jau gabenant Bendrijos teritorijoje, todėl skola muitinei negali būti laikoma išnykusia. Šią poziciją pagrindžia ir Europos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendime (byla C-459/07) pateiktas išaiškinimas. Todėl pareiškėjui akcizo ir muito mokesčiai buvo apskaičiuoti pagrįstai. Teismas minėtoje byloje suformulavo Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio taikymo taisyklę, nekeičiant minėto reguliavimo apimties ar formuluotės, kuri Bendrijos muitinės kodekse nustatyta nuo 1992 m. spalio 12 d. ir galioja šiai dienai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad 2009 m. sausio 22 d. Šiaulių rajone, kelio Ryga-Šiauliai-Tauragė-Kaliningradas 60 kilometre muitinės pareigūnams patikrinus automobilį „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį UAB „Transriva“, kurį vairavo R. K., buvo surasta 54 280 vnt. cigarečių „LM Full Flavor“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, t. y. viršijant akcizas apmokestinamų prekių gabenimo normą 54 200 vnt. Pareiškėjas paaiškino, kad cigaretes įsigijo Maskvoje (Rusijos Federacija) iš nepažįstamo asmens ir vežė jas parduoti į Vakarų Europą. R. K. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 9SM5800126. Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 30 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A-2.8-163-291/2009 R. K. buvo pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 163² straipsnio 4 dalį ir jam paskirta 10000 Lt bauda su 54 200 vnt. cigarečių konfiskavimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas analizuodamas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 233 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad skola muitinei negali būti laikoma išnykusia Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punkto prasme, nepriklausomai nuo to, kad prekės buvo konfiskuotos.
Teismas pažymėjo, kad analogiškas išvadas padarė ir Europos Teisingumo Teismas 2009 m. balandžio 2 d. sprendime (byla C-459/07). Teismas šioje byloje nurodė, kad prekės, kurios kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma yra minėtoje teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, tačiau kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, o už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė, yra „neteisėtai (į šią teritoriją) įvežtos“ prekės Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme (26 punktas). Bendrijos muitų teritoriją pažeidžiant Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsnyje numatytus formalumus įvežtų prekių visiškai atsitiktinis sulaikymas ne pirmojoje muitinės įstaigoje, esančioje minėtoje teritorijoje, negali lemti skolos muitinei išnykimo Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkto prasme (34 punktas). Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš minėtų prekių išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos (38 punktas).
Teismas nurodė, kad Europos Teisingumo Teismas minėtoje byloje nekeitė juridinio reguliavimo apimties. Šio teismo suformuluotos aiškinimo taisyklės yra aktualios nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas teisei priešingus veiksmus atlikinėjo iki sprendimo byloje C-459/07 priėmimo ir paskelbimo.
Kadangi šiuo atveju įvežamos prekės nebuvo deklaruotos, jas sulaikė ne įvežimo momentu, o jau gabenant Bendrijos muitų teritorijoje, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo remtis Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 2 dalies 2 punkto norma ir teigti, kad atitinkama skola muitinei yra išnykusi.
Teismas konstatavo, kad remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui pagrįstai buvo apskaičiuoti 743 Lt akcizo ir 188 Lt PVM delspinigiai. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei. Mokesčių administratoriai ir Komisija tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, pagrįstai atsižvelgė į Europos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose. Įvertinus aplinkybę, kad Komisija, atsižvelgdama į mokestinę atsakomybę lengvinančias aplinkybes, pakoregavo pareiškėjui skirtinų baudų dydžius iki minimalių 10 proc. dydžių (Mokesčių administravimo įstatymo 139 str. 1 d.), laikytina, kad teismui apskųsti mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimai iš esmės yra teisėti bei pagrįsti. Nėra juridinio pagrindo jų naikinti ar keisti R. K. skunde nurodomais argumentais. Teismas taip pat pažymėjo, kad po pakartotinio patikrinimo atlikimo Šiaulių teritorinė muitinė R. K. pripažino skolininku pagal 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 9SM19/8.9-30, todėl Šiaulių teritorinės muitinės 2009 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. 9SM19/8.9-7 panaikinimas nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.
III.
Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas (b. l. 47-48) grindžiamas šiais argumentais:
1. Teisės normos turi būti aiškinamos pažodžiui. Tais atvejais, kai pažodinis teisės normos aiškinimas netinka, galioja teisės normų aiškinimo principai: pareigūnui draudžiama daryti viską, kas tiesiogiai neleista teises aktuose; privačiam asmeniui leidžiama viskas, kas nėra tiesiogiai įstatymu uždrausta. Todėl tais atvejais, kai kalbame apie asmens atsakomybę, visos draudžiančios normos turi būti aiškinamos verbatim ir stricto sensu.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas netinkamai aiškino Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio nuostatas.
3. Teismas rėmėsi Europos teisingumo teismo byla, kuria šioje byloje remtis nėra pagrindo.
4. Jokiam teismui, net Europos teisingumo teismui, nesuteikta teise aiškinti teises normą priešingai pažodinei normos prasmei.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjo advokatas pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nes pareiškėjo advokatas turėjo dalyvauti kitoje byloje, tačiau teismas bylos nagrinėjimo neatidėjo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 60) nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis.
Šalies argumentai
Atsakovas Muitinės departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 61-63) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, konstatavo, kad Mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimai dėl pareiškėjui nustatytos mokestinės prievolės iš esmės yra teisėti bei pagrįsti. Teismas pažymėjo, kad įvežtos prekės nebuvo deklaruotos, jos buvo sulaikytos ne įvežimo momentu, o jau gabenant Bendrijos muitų teritorijoje, todėl pagrįstai pareiškėjas buvo pripažintas skolininku muitinei.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia teisės taikymo ir aiškinimo ginčo santykiams nesutikimo argumentais bei procesinės teisės normos pažeidimu, kad byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui.
Bylos ginčas yra dėl mokestinės prievolės nustatytos dėl neteisėtai į Europos Bendrijos muitų teritoriją akcizais apmokestinamų prekių įvežimo.
Pareiškėjas neginčija bylos faktinių aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinus surinktus įrodymus, iš naujo faktinių aplinkybių netyria ir sutinka, jog jos yra įrodytos. Nustatyta, kad 2009 m. sausio 22 d. Šiaulių rajone, kelio Ryga-Šiauliai-Tauragė-Kaliningradas 60 kilometre muitinės pareigūnams patikrinus automobilį Volvo FH12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį UAB „Transriva“, kurį vairavo R. K., buvo surasta 54 280 vnt. cigarečių „LM Full Flavor“ su Rusijos Federacijos banderolėmis ir tuo buvo viršyta akcizais apmokestinamų prekių gabenimo normą 54 200 vienetais.
Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad skola muitinei išnyko dėl to, kad prekės buvo konfiskuotos, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos tesimas teisingai kvalifikavo pareiškėjo padarytą pažeidimą ir tinkamai taikė bei aiškino teisės aktus, taikytinus ginčo santykiams, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su padarytomis išvadomis ir iš naujo teisės aktų turinio nekartoja.
Pažymėtina, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Pareiškėjas neteisėto prekių įvežimo nepaneigė. Cigaretės buvo ne su Lietuvoje galiojančiomis, o su Rusijos Federacijos banderolėmis. Ši aplinkybė aiškiai įrodo, kad cigaretės į Lietuvą (o kartu ir į Bendrijos muitų teritoriją) pateko neteisėtai. Jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog cigaretės iki sulaikymo buvo pateiktos muitiniam įforminimui ir tokiu būdu į Bendrijos muitų teritoriją pateko teisėtai, nėra. Todėl pagrįstai pripažintina, kad dėl minėtų cigarečių atsirado importo skola muitinei.
Tai, jog minėtos cigaretės iš pareiškėjo buvo paimtos ir vėliau konfiskuotos, jo skolos muitinei nepanaikina. Bendrijos muitinės kodeksas skolos muitinei išnykimo dėl to, jog neteisėtai įvežtos prekės konfiskuojamos, nenumato. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punktą, skola muitinei, atsiradusi neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją prekes, išnyksta tik tada, kai prekės sulaikomos neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Nagrinėjamu atveju cigaretės buvo įvežtos į Europos Bendrijos teritoriją aplenkiant muitinės įstaigą ir buvo sulaikytos bei konfiskuotos po įvežimo, todėl importo mokesčių skola neišnyko. Tokia skola neišnyksta ir pagal Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
Pirmosios instancijos teismas aiškindamas teisę pagrįstai rėmėsi Europos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu (byla C-459/07), nes šiuo aiškinimu nėra sukurtos naujos taisyklės, kurios negalėtų būti taikomos santykiams atsiradusiems iki minėto sprendimo priėmimo.
Taip pat nepagrįstas apeliacinis skundas dėl pareiškėjo pažeistos teisės dalyvauti teismo posėdyje. Pareiškėjui apie teismo posėdį buvo pranešta tinkamai (b. l. 31), prašymo atidėti bylos nagrinėjimą jis nepateikė. Jo atstovo, kuris teismo posėdžio diena 2010 m. birželio 15 d. pateikė pareiškėjo atstovavimą patvirtinantį dokumentą ir prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nėra pagrįstas argumentais, dėl kurių teismas turėtų atidėti posėdį. Tokių argumentų apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismui. Formalus prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad atstovas dalyvauja kitoje byloje pagrįstai buvo nepatenkintas, nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindo dėl pareiškėjo ar jo atstovo neatvykimo į teismo posėdį, jei jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta. Pareiškėjas ir jo atstovas apie posėdžio laiką ir vietą žinojo, todėl teismas bylą išnagrinėjęs be pareiškėjo ir jo atstovo administracinių bylų nagrinėjimo proceso nepažeidė.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.