- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-08
- Bylos Nr.
- 2A-1605-560/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25024-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- UAB „TORPOL Baltija“
- Ieškovas
- D. G. P.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „TORPOL Baltija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. G. P. ieškinį atsakovui UAB „TORPOL Baltija“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir sumokėtų pinigų grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas D. G. P. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė nutraukti 2013-05-07 su atsakovu UAB „TORPOL Baltija“ sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, priteisti iš atsakovo ieškovo sumokėtą 360 Lt dydžio avansą ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2013-05-07 kavinės „Marceliukės klėtis“ patalpose biorezonansinės produkcijos pristatymo metu ieškovas su atsakovu sudarė pirkimo-pardavimo sutartį ir iš atsakovo nusipirko čiužinį, už kurį sumokėjo 360 Lt avansą, o likusią sumą susitarė sumokėti kitą dieną. Pasitaręs su sutuoktine, ieškovas kitą dieną nutarė sutartį nutraukti ir įsigytą prekę grąžinti, tačiau atsakovas atsisakė priimti prekę ir grąžinti sumokėtus pinigus. Nurodė, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija 2013-06-05 tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį, sudarytą ne prekybai skirtoje patalpoje, ir nutarė patenkinti pirkėjo reikalavimą nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį ir grąžinti sumokėtą avansą bei pasiūlė atsakovui reikalavimą įvykdyti iki 2013-06-17. Nepaisant to, atsakovas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos nutarimo neįvykdė.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „TORPOL Baltija“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, su kuriuo nesutiko. Nurodė, kad ieškovui gaminių demonstracijos metu buvo įteiktas naujas čiužinys, o grąžinamas jo čiužinys akivaizdžiai buvo panaudotas. Šalys sudarė prekės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, nes ieškovas sumokėjo tik dalį prekės kainos. Mano, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja nutraukti sutartį ir priimti atgal gaminį, kadangi nebuvo atsakovo apie sutarties nutraukimą informavęs raštu, kaip tai numato CK 6.357 str. Atkreipė dėmesį, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2013-06-05 nutarimą atsakovas apskundė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-12-20 sprendimu ieškovo ieškinį tenkino – pripažino niekine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento pirkimo-pardavimo sutarties 7.3 sąlygą, taip pat užsakymo-sutarties Nr. 01561 sąlygą dėl administravimo mokesčio mokėjimo nutraukiant sutartį, nutraukė 2013-05-07 pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį bei užsakymą-sutartį Nr. 01561 bei priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 360 Lt sumą.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo sudaryta vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis, kuri sudaryta ne prekybai skirtoje vietoje (CK 6.357 str.). Taigi, teismas vertino, kad tarp šalių iškilęs ginčas turėtų būti vertinamas ne tik pagal CK 6.350-6.370 str., bet taip pat pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo normas, Lietuvos Respublikos parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002-05-15 įsakymu Nr. 170, Mažmeninės prekybos taisykles, patvirtintas Vyriausybės 2001-06-11 nutarimu Nr. 697, Daiktų grąžinimo ir keitimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001-06-29 įsakymu Nr. 217, bei Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose vietose taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001-07-11 įsakymu Nr. 226. Teismas nurodė, kad ieškovas pasirašydamas sutartį neturėjo jokios realios galimybės įvertinti atsakovo siūlomos prekės patikimumo, tinkamumo ir atitikimo tos prekės rūšims keliamiems reikalavimams, t. y. ieškovui nebuvo sudarytos galimybės tikslinti sutarties sąlygų, kadangi jam buvo pateiktas standartinių sąlygų sutarties tekstas. Teismo vertinimu, tokie atsakovo, kaip verslo subjekto, veiksmai ieškovo, kaip vartotojo, atžvilgiu yra nesąžiningi, apribojantys vartotojo pasirinkimo laisvę ir elgesį siūlomos prekės atžvilgiu, neatitinka profesinio atidumo reikalavimų (Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas). Teismo vertinimu, šalių sudarytoje užsakyme-sutartyje nurodyta nuostata, kad pirkėjas pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo atveju sutinka mokėti pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo administravimo mokestį, t. y. netesybas, atsiradusias dėl pirkimo-pardavimo sutartimi prisiimtų pirkėjo prievolių nevykdymo ar netinkamo vykdymo, o mokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties bendros sumos ir sudaro 20 procentų, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, įtvirtintoms CK 6.357 str. 6-11 dalyse, kuriomis remiantis pirkėjui suteikiama teisė nutraukti sutartį per 7 dienas pardavėjui raštu pranešus ir nesuvaržant jo jokiais kitais papildomais įsipareigojimais ar įmokomis. Taigi, teismas konstatavo, kad minėta užsakymo-sutarties sąlyga yra niekinė ir negaliojanti nuo sutarties sudarymo momento.
Taip pat, teismo vertinimu, sutarties standartinių sąlygų 7.3 p. numatyta daiktų grąžinimo apribojimo sąlyga, kad pirkėjo reikalavimas pakeisti prekę analogiškomis prekėmis arba grąžinti sumokėtus pinigus netaikomas, jeigu pirkėjui nepatinka nusipirktos prekės forma, dydis, spalva, modelis ar komplektiškumas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinė ir negaliojanti nuo sutarties sudarymo momento, kadangi įstatymas suteikia vartotojui teisę visais atvejais, jeigu nepatinka nupirkto daikto forma, dydis, spalva, modelis ar komplektiškumas, pakeisti jį analogiškais kitų matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais (CK 6.362 str., Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklių 14 d.). Teismas nurodė, kad pagal Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose vietose taisyklių 12 p. kilus ginčui tarp ieškovo ir atsakovo dėl grąžinamos prekės išvaizdos atsakovas turėjo pareigą kreiptis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos, pateikiant čiužinį, kad būtų nustatyti kompetentingo asmens daikto naudojimosi požymiai. Tuo tarpu byloje esantis 2013-05-13 sudarytas prekių apžiūros aktas bei nuotraukos patvirtina tik aplinkybę, kad čiužinys buvo apžiūrėtas. Taigi, teismo vertinimu, apžiūra buvo atlikta nesant kompetentingų tai atlikti asmenų. Apžiūros metu užfiksuoti išoriniai pažeidimai, tačiau nėra įvertinta, kokiu būdu tie pažeidimai galėjo atsirasti ant šio čiužinio. Daikto ar jo pakuotės išvaizdos pakeitimų, kurie buvo būtini norint apžiūrėti gautą daiktą, negalima laikyti esminiais daikto išvaizdos pakeitimais (CK 6.357 str. 7 d.). Teismo vertinimu, pagal užfiksuotus čiužinio išorinius pažeidimus galima teigti, kad daugelis jų galėjo atsirasti ieškovui išpakuojant ir apžiūrint gautą daiktą ar jo transportavimo metu. Taigi konstatavo, kad čiužinys nebuvo iš esmės pasikeitęs, o tam tikri jo išorės pažeidimai (kurių kilmė byloje nenustatyta) galėjo atsirasti ne dėl naudojimosi nupirkta preke. Taigi, vertindamas aplinkybes, kad ieškovas pateikė prašymą nutraukti sutartį nepraleisdamas CK 6.357 str. 6 d. numatyto 7 dienų termino, o atsakovas nevykdė jam nustatytos pareigos kreiptis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos, ieškovo prašymą nutraukti 2013-05-07 sutartį ir grąžinti sumokėtą avansą teismas laikė pagrįstu ir tenkintinu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „TORPOL Baltija“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-20 sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti, taip pat prijungti prie bylos su apeliaciniu skundu teikiamų dokumentų patvirtintas kopijas. Nurodo, kad ieškovas prekę išbandė vykusio pristatymo metu, ko neginčijo ir pats ieškovas, taigi nėra pagrindo teigti, jog jis neturėjo realios galimybės įvertinti atsakovo siūlomos prekės tinkamumo. Įsitikinti prekės patikimumu įmanoma tik prekę naudojant kurį laiką, tačiau šiam tikslui sutartyse yra nurodomas prekės garantinis terminas. Mano, kad prekių atitiktį tos prekės rūšims keliamiems reikalavimams gali įvertinti tik kompetentingos institucijos, tačiau ne pirkėjas. Nurodo, kad teisės aktai nenumato draudimo sudaryti su vartotojais standartines pirkimo-pardavimo sutartis, o šiuo atveju pirkėjas su tokiomis sąlygomis pasirašydamas sutartį sutiko, pasiūlymų dėl sąlygų pakeitimo nereiškė. Tik pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų įvertinimas negali būti pagrindas pripažinti Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo, nes šiuo atveju turėjo būti įvertinta atsakovo, kaip ūkio subjekto, veikla, o to nepadarius nebuvo pagrindo konstatuoti, jog atsakovo, kaip verslo subjekto, veiksmai ieškovo, kaip vartotojo, atžvilgiu buvo nesąžiningi, apribojantys vartotojo pasirinkimo laisvę ir elgesį siūlomos prekės atžvilgiu, neatitiko profesinio atidumo reikalavimų. Pažymėjo, kad ieškovas nekėlė atsakovui jokių pretenzijų dėl numatyto administravimo mokesčio nutraukus sutartį, o kadangi ši sąlyga nebuvo ginčo dalykas, teismas nepagrįstai vertino aplinkybes, nesusijusias su ginčo dalyku. Nurodo, kad šiuo atveju taikytinas CK 6.357 str., numatantis tik tai, kad prekė gali būti grąžinama tik jei jos išvaizda nepasikeitė, o ne CK 6.362 str., numatantis pirkėjui galimybę prekę grąžinti per 14 dienų, kaip nurodė teismas. Pažymėjo, kad pagal Ūkio ministro įsakymo Dėl daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklių patvirtinimo 17 p. čiužiniai patenka į daiktų sąrašą, kuriuos pardavėjas turi teisę atsisakyti priimti atgal arba pakeisti. Taigi, mano, kad teismas nepagrįstai pripažino pirkimo-pardavimo sutarties 7.3 p. kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms. Pažymėjo, kad ieškovas grąžinęs prekę išėjo iš atsakovo biuro ir nereagavo į siūlymą vykti į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją pateikti prekes ekspertizei, nors jo dalyvavimas yra būtinas. Taigi šios pareigos atsakovas negalėjo įvykdyti dėl ieškovo kaltės. Nurodė, kad atsakovas ne kartą yra kreipęsis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją dėl atsakovo platinamų čiužinių pateikimo ekspertizei, tačiau ši įstaiga tai atsisakė atlikti motyvuodama tuo, jog ji neturi įgaliojimų, sąlygų bei patvirtintos metodikos, įrangos bei specialistų. Taigi, mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas nevykdė pareigos kreiptis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją nagrinėjamu atveju. Prašo prijungti prie bylos dokumentus, kurie patvirtina atsakovo platinamų prekių priskyrimą medicinos prietaisams, bei Valstybines ne maisto produktų inspekcijos raštą, patvirtinantį atsakovo negalėjimą pateikti ieškovo prekę ekspertizei dėl daikto išvaizdos pakeitimų.
Atsiliepimas
Ieškovas D. G. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad reprezentuojant prekes nebuvo pateikti čiužinių gamykliniai pasai, rašytinės eksploatacijos instrukcijos, gamyklinė žyma apie garantinį laikotarpį, gamybos aprašymas, taip pat rašytinė prekių kaina. Pažymėjo, kad čiužinio pakuotė buvo su pažeidimais, o pats čiužinys buvo bandytas ir panaudotas jau prezentacijos metu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas UAB „TORPOL Baltija“ sudarydamas sutartį su ieškovu joje numatė nesąžiningas standartines sutarties sąlygas, taip pat nepagrįstai atsisakė priimti ieškovo atsakovui grąžinamą prekę (čiužinį), todėl to pagrįstai ieškovo ieškinį tenkino. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013-05-07 ieškovas D. G. P. sudarė su atsakovu UAB „TORPOL Baltija“ užsakymą-sutartį Nr. 01561 bei pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį Nr. 01561. Minėtos sutarties pagrindu ieškovas iš atsakovo nusipirko čiužinį, kurio kaina 1 790 Lt. Sutartis buvo sudaryta kavinės „Marceliukės klėtis“ patalpose. Šios sutarties sudarymo dieną ieškovas sumokėjo atsakovui 360 Lt avansą. 2013-05-08 ieškovas išreiškė norą nutraukti sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį. 2013-05-13 ieškovas pateikė atsakovui prašymą, kuriame nurodė, jog nutarė atsisakyti pirkinio, taip pat pateikė pareiškimą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai. 2013-06-05 Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba priėmė nutarimą, kuriuo patenkino ieškovo prašymą ir rekomendavo atsakovui iki 2013-06-17 nutraukti sutartį bei grąžinti sumokėtą avansą. Atsakovas nesutinka nutraukti sutartį bei grąžinti sumokėtą avansą, kadangi, jo teigimu, grąžinama prekė buvo naudota.
Tarp šalių ginčas kilo dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo bei sumokėtų pinigų grąžinimo, sprendžiant, ar ieškovo atsakovui pageidaujama grąžinti prekė ieškovo buvo naudojama ir ar ieškovas turi teisę šią prekę grąžinti atsakovui. Tarp šalių ginčo dėl to, jog tarp šalių buvo sudaryta vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis, kuri sudaryta ne prekybai skirtoje vietoje, nekyla, nes pirkėjas yra fizinis asmuo, įsigijęs prekę šeimos poreikiams tenkinti, o pardavėjas yra verslininkas – juridinis asmuo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju taikytinos CK vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis reglamentuojančios nuostatos ir specialios taisyklės, užtikrinančios vartotojo teisių apsaugą (CK 6.350 str., 6.357 str.). Taigi atsakovui, kaip verslo subjektui, savo srities profesionalui taikomi aukštesni rūpestingumo reikalavimai.
Tarp šalių sudarytos pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties 7.4 p. numatyta, kad pirkėjas turi teisę nutraukti šią sutartį remdamasis CK 6.357 str. 6-11 dalimis ir grąžinti nenaudotas prekes apie tai pranešamas pardavėjui raštu per 7 dienas nuo sutarties sudarymo dienos. Taip pat sutarčių, sudarytų ne prekybai skirtose patalpose, šalių teises ir pareigas reglamentuojančiose CK 6.357 str. 7 d. ir Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001-07-11 įsakymu Nr. 226, 9 p. normose buvo numatyta, kad savo teise nutraukti sutartį ar jos atsisakyti pirkėjas gali pasinaudoti, jei daiktas nebuvo sugadintas ar jo išvaizda iš esmės nepasikeitė, kad daikto ar pakuotės pakeitimo, kurie buvo būtini norint apžiūrėti daiktą, negalima laikyti esminiais daikto išvaizdos pakeitimais, kad kai kyla ginčas dėl daikto išvaizdos, gali būti skiriama ekspertizė, kurios išlaidas atlygina kaltoji šalis. Ieškovas nagrinėjamu atveju nurodė, kad grįžęs namo prekę tik išpakavo, tačiau sužinojęs, jog sutuoktinė įsigijo labai panašų čiužinį, nusprendė šį grąžinti atsakovui. Pažymėtina, kad ieškovas į atsakovą dėl prekės grąžinimo kreipėsi 2013-05-08, t. y. kitą dieną po prekės įsigijimo. Nors byloje nustatyta, kad atsakovas 2013-05-13 apžiūrėjęs prekę nustatė, jog ji buvo naudota, t. y., atsakovo teigimu, buvo pakitusi jos išvaizda, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, net ir naudojimasis čiužiniu vieną dieną negalėjo įtakoti tokių jo sugadinimų, kuriuos nurodė atsakovas (pašalinių dalelių buvimo, ištrauktų siūlų, vilnos susivėlimo). Be to, kaip nurodė ieškovas, jam buvo parduotas čiužinys, demonstruotas produkcijos pristatymo metu, kuris ten ir buvo išpakuotas ir jį galėjo išbandyti visi produkcijos pristatyme dalyvavę asmenys. Taigi, atsižvelgiant į tai, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog ieškovui suteikus naują prekę, atsakovui ji buvo grąžinta naudota, dėl ko atsakovas turi teisę tokios prekės iš ieškovo nepriimti. Pažymėtina ir tai, kad Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001-07-11 įsakymu Nr. 226, 12 p. numatyta, jog jeigu kyla ginčas dėl daikto išvaizdos pasikeitimų ar daikto sugadinimo, pardavėjas privalo kreiptis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos ir dalyvaujant pirkėjui (vartotojui) pateikti prekę ekspertizei. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog kilus ginčui tarp ieškovo ir atsakovo dėl grąžinamos prekės išvaizdos atsakovas turėjo pareigą kreiptis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos, pateikiant čiužinį, kad būtų nustatyti kompetentingo asmens daikto naudojimosi požymiai, o šiuo atveju atsakovui tik apžiūrėjus čiužinį nėra įvertinta, kokiu būdu nurodyti pažeidimai galėjo atsirasti ant čiužinio. Pažymėtina, kad, atsakovo teigimu, ieškovas nereagavo į atsakovo siūlymą vykti į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją pateikti prekes ekspertizei, tačiau šie atsakovo teiginiai nėra pagrįsti jokiais į bylą pateiktais įrodymais. Be to, šie atsakovo motyvai negali būti pagrindu, pateisinančiu jo neveikimą nagrinėjamu atveju. Nors atsakovas teigia, kad ne kartą yra kreipęsis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją dėl atsakovo platinamų čiužinių pateikimo ekspertizei ir ši įstaiga tai atsisakė atlikti motyvuodama tuo, jog ji neturi įgaliojimų, sąlygų bei patvirtintos metodikos, įrangos bei specialistų, tačiau byloje nepateikti įrodymai, kad atsakovas nagrinėjamu atveju ėmėsi atitinkamų aktyvių veiksmų, siekdamas išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Taigi, įvertinus byloje surinktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, taip pat tai, jog ieškovas į atsakovą kreipėsi kitą dieną po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, t. y. sutarties nutraukimo teisę įgyvendino laikydamasis aukščiau minėtų teisės aktų nuostatų ir sutarties 7.4 p. numatytos tvarkos ir terminų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsakovui nebuvo pagrįsto ir pakankamo pagrindo atsisakyti priimti ieškovo grąžinamą prekę.
Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat nurodo, kad pagal Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001-06-29 įsakymu Nr. 217, 17 p. čiužiniai patenka į daiktų sąrašą, kuriuos pardavėjas turi teisę atsisakyti priimti atgal arba pakeisti, t. y. ginčo prekė yra medicinos prietaisas, todėl be pardavėjo sutikimo negrąžintinas (patenka į negrąžintinų daiktų sąrašą). Taigi, atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai pripažino pirkimo-pardavimo sutarties 7.3 p. kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo čiužinio nėra pagrindo priskirti išimtinai medicininių prietaisų kategorijai, kadangi ši aplinkybė nėra pagrįsta byloje pateiktais ir įvertintais dokumentais bei įrodymais. Be to, nustatyta, jog šiuo atveju ieškovas prašo nutraukti sutartį ir grąžinti sumokėtus pinigus, nes iš esmės atsisako sutarties CK 6.357 str. 6 d. ir pirkimo-pardavimo sutarties 7.4 p. pagrindu, o ne dėl minėtų taisyklių 14 p. nurodytų priežasčių (ne dėl prekės spalvos, formos ir kt.), todėl įsakymo 17 p. nuostatos šiuo atveju netaikytinos.
Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, jog ieškovas nekėlė atsakovui jokių pretenzijų dėl administravimo mokesčio nutraukus sutartį, todėl, atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai vertino aplinkybes, nesusijusias su ginčo dalyku. Teisėjų kolegija šiuo atveju atsižvelgia į tai, jog tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nepriklausomai nuo to, kokius reikalavimus reiškia šalys, ir daro išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tarp šalių sudarytos sutarties sąlygų sąžiningumą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog atsakovo įpareigojimas nutraukiant sutartį mokėti administravimo mokestį ir sutarties 7.3 p. nurodyta daiktų grąžinimo apribojimo sąlyga prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, šios sąlygos yra niekinės ir negaliojančios nuo sutarties sudarymo momento. Pažymėtina, kad pirkėjo teisės nutraukti sutartį negalima varžyti jokiais papildomais įsipareigojimais ar įmokomis arba kokiu nors būdu apriboti ar panaikinti (CK 6.357 str. 6 d.). Taip pat nėra pagrindo nesutikti su teismo išvada, jog ieškovui nebuvo sudarytos galimybės tikslinti sutarties sąlygų, kadangi jam buvo pateiktas standartinių sąlygų sutarties tekstas, o tokie atsakovo, kaip verslo subjekto, veiksmai ieškovo, kaip vartotojo, atžvilgiu yra nesąžiningi, apribojantys vartotojo pasirinkimo laisvę ir elgesį siūlomos prekės atžvilgiu, neatitinka profesinio atidumo reikalavimų. Apeliaciniame skunde atsakovo pateikti argumentai nepaneigia minėtų pagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų.
Apeliantas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo prijungti prie bylos dokumentus, kurie, atsakovo teigimu, patvirtina atsakovo platinamų prekių priskyrimą medicinos prietaisams bei Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos raštą, patvirtinantį atsakovo negalėjimą pateikti ieškovo prekę ekspertizei dėl daikto išvaizdos pakeitimų. CPK 314 str. numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus tuomet, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, prašomi prijungti įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme grindžiant atsiliepimo į ieškinį argumentus, dėl to minėti atsakovo pateikti dokumentai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nevertintini. Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nedaro įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
Taigi, teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas bei materialines teisės normas, reglamentuojančias vartotojų teisių apsaugą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „TORPOL Baltija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-20 sprendimo, vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo UAB „TORPOL Baltija“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.