Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Loretai Ščerbakovienei, dalyvaujant ieškovei D. J., jos atstovei advokatei Dianai Oseckienei, atsakovui V. J., atsakovei G. J., jų atstovui advokatui Algirdui Zakrasui, atsakovų D. B., R. B., V. L., V. L. ir V. L. atstovei advokatei Danguolei Bajorinienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. J. ieškinį atsakovams V. J., G. J., D. B., R. B., V. L., V. L., V. L. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovų D. B., R. B., V. L., V. L. ir V. L. atstovė prašo ieškinį atmesti ir nurodo, kad esminė teisingumo vykdymo prielaida yra teismo sprendimo privalomumas. Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies normos. Santuokos nutraukimo byla buvo nagrinėjama ieškininės teisenos tvarka, byloje atsakovas V. J. ir ieškovė D. J. pasisakė dėl skolos raštelių, buvo trečiaisiais asmenimis patraukti ir apklausti kreditoriai- V. L., V. L., V. L. ir R. B. ir kiti kreditoriai: D. B., G. J. ir miręs V. J.. Skolos raštelių kopijos buvo pateiktos į bylą. Pirmos instancijos teismas santuokos nutraukimo byloje nagrinėjo skolos raštelių pagrįstumą, panaudojimo tikslus ir sprendime pasisakė dėl skolinių įsipareigojimų paskirstymo. Taigi skolos rašteliai, pagal kuriuos šalys buvo pripažinti solidariais skolininkais prieš kreditorius, buvo santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo dalis. Dėl teismų sprendimų prejudicinės reikšmės LAT pasisakė 2008-04-07 nutartyje civilinėje byloje 3K-3-214/2008. Aiškindamas nurodytas procesinės teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Mano, kad ginčijami skolos rašteliai, santuokos nutraukimo byloje buvo jos nagrinėjimo ir įrodinėjimo dalis, o šioje civilinėje byloje yra įrodinėjimo dalykas. Taip pat mano, kad negalima vadovautis pajamų deklaracijomis ir teigti, kad jeigu atsakovai nedeklaravo pajamų, tai jie pinigų neturėjo ir neskolino, nes pagal teismų praktiką deklaracijos nelaikomos oficialiais rašytiniais įrodymais. Šioje byloje yra svarbu tai, kad yra tarp šalių galiojantis teismo sprendimas, kuris laikytinas prejudiciniu faktu ir mano, kad byla nutrauktina, nes ankstesnis teismas pripažino, kad paskolos buvo, kad paskolų grąžinimas yra solidarus. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių sutarčių matyti, kad 1996-01-10 V. L. ir V. L. su V. J. pasirašė sutartį, pagal kurią paskolino V. J. 16000 Lt (b. l. 8, t. 1 ). Sutartyje nurodyta paskolos paskirtis – buto pirkimui. Iš pateiktos 1996-01-12 sutarties, sudarytos tarp V. A. J. ir V. J., matyti, jog buto pirkimui paskolinta 10000 Lt, tarp tų pačių šalių pasirašytas raštelis ir dėl 200 Lt paskolos už šulinio ritinius (b. l. 9, 11, t. 1).Pateikta 2002-09-17 sutartis, kad G. J. 10000 Lt skolina sūnui V. J., kuris perkasi namą su savo šeima (b.l. 10 t. 1). Iš byloje esančių sutarčių matyti, jog D. B. ir R. B. 2005-06-10 pasirašė paskolos sutartį su V. J. dėl 10000 Lt stogui dengti, o 2006-07-02 – 10000 Lt namo remontui baigti (b.l. 12, 14, t. 1). Tarp V. L. ir V. J. 2005-08-01 pateikta sutartis dėl 2000 Lt šviestuvams pirkti (b. l. 13, t. 1), kuri, kaip paaiškino atsakovė V. L., yra pasirašyta vėliau, negu duoti pinigai.

Visos pateiktos sutartys nėra pasirašytos ieškovės D. J., jose nurodyta paskolų paskirtis. Ieškovė teigia apie jas nežinojusi, o sužinojo tada, kai atsakovas santuokos nutraukimo byloje pateikė atsiliepimą į ieškinį. Ištuokos byloje ji nesutiko su tuo, kad paimtos paskolos yra jos sutikimu ir jai žinant ir su tuo, kad jos galėjo būti panaudotos šeimos poreikiams tenkinti, tačiau toje byloje nepareiškė ieškinio dėl sandorių nuginčijimo, nes tokią teisę jai įstatymas suteikia atlikti per 1 metus nuo sužinojimo.

Dvi paskolos sutartys yra sudarytos dar galiojant Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 str., kuriame buvo numatyta, jog sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu, o raštiškas kito sutuoktinio sutikimas sudaryti paskolos sutartį reikalingas nebuvo. Kiti sandoriai sudaryti jau galiojant naujajam Civiliniam kodeksui, kuri numato, jog kito sutuoktinio sutikimas, sudarant paskolos sutartį, yra reikalingas, tačiau šis sutikimas nėra privalomai rašytinis, o sutuoktinio sutikimas yra preziumuojamas, kai nėra būtinas kito sutuoktinio rašytinis sutikimas sandoriui sudaryti (CK 3.92 str.).

Ieškovė, nedavusi sutikimo sudaryti sandorį, galėjo jį patvirtinti, kaip numato CK 1.79 str. 2 d., CK 3.92 str. 6 str., bet byloje nustatyta, kad to ji nepadarė, todėl įgijo teisę ginčyti sandorius.

CK 3.96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji sandorių, kuriuos sudaro sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ir pastarasis vėliau jo nepatvirtina, nuginčijimo taisyklė. Svarbiausias sandorių ginčijimo ribojimas yra tai, kad ieškinį reiškiantis sutuoktinis privalo įrodyti kitos sandorio šalies nesąžiningumą, ar žinojo ar galėjo žinoti sutuoktinį sudarant sandorį be kito sutuoktinio sutikimo. Šioje teisės normoje yra įtvirtinta nuostata, kad sutuoktinių sudaryti sandoriai be kito sutuoktinio sutikimo nėra niekiniai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o yra nuginčijamieji (CK 1.79 str.). CK 3.96 straipsnis leidžia nuginčyti sandorį, sudarytą be kito sutuoktinio sutikimo, kai sandoriai sutuoktinio nebuvo patvirtinti tik tuo atveju, jei įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga.

Ieškovė, siekdama nuginčyti paskolų sutartis, turi paneigti paskolos sutarčių davėjų sąžiningumo prezumpciją, nes civilinėje teisėje sąžiningumas preziumuojamas. Ir nors šalis, kuriai galioja prezumpcija, neprivalo įrodinėti preziumuojamo pagal įstatymą fakto, kuriuo grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, tačiau pagal teismų praktiką tuo atveju, kai kita šalis pateikia prezumpciją paneigiančių įrodymų, šalis, kuri remiasi prezumpcija, visgi turi įrodyti aplinkybes, dėl kurių ta prezumpcija pripažįstama galiojančia.

Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, nustatant ginčijamo sandorio šalių sąžiningumą, kuris lemia, ar gali būti tas sandoris pripažintas negaliojančiu ar ne, gali turėti reikšmės ir šalių elgesys po šių sandorių sudarymo. Byloje nustatyta, kad ieškovė apie esančias paskolos sutartis sužinojo po to, kai atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, iki to laiko nė vienas atsakovas nebuvo pareikalavęs grąžinti paskolas, nors sutartys buvo sudarytos dar 1996 m., atsakovai pripažino, kad su ieškove nebendraudavo. Atsakovų Vinco ir V. L. paaiškinimus, jog ieškovė buvo atvykusi su sutuoktiniu 1995 m. ir prašė paskolinti pinigų, teismas vertina atsižvelgdamas į įrodymų tikėtinumo teoriją, nes šiuo klausimu yra prieštaringi šalių parodymai. Teismas atsižvelgia į tai, kad sandoris sudarytas 1996 m., kurio sudaryme atsakovai pripažino, kad ieškovė nedalyvavo, jos nuomonės apie sandorį nepareikalavo (CPK 185 str.).

CK 1.5 str. 1 d. nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal sąžiningumo reikalavimus. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo pripažįstamas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Sąžiningumo principo turinio CK neatskleidžia, tačiau šio principo turinys išaiškintas kasacinio teismo praktikoje. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti” aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Taigi sąžiningu gali būti laikomas tas asmuo, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo turi sutuoktinio sutikimą pasiskolinti pinigus ir tai atsakovai galėjo atlikti pareikalaudami atvykti pasirašyti sutuoktinės – šioje byloje ieškovės, o ne sutuoktinio motinos, kuri, pagal atsakovų teiginius, buvo jiems kaip garantas. Paskolos davėjas taip pat turi būti apdairus ir taip pat yra suinteresuotas sandorio teisėtumu ir stabilumu. Pagal byloje esančių įrodymų visumą, teismas sprendžia, jog atsakovai buvo nesąžiningi, nes žinojo ir turėjo žinoti, jog nėra sutuoktinės sutikimo, nes sandorių sudaryme ieškovė nedalyvavo, atsakovams buvo žinoma, jog turi sutuoktinę ir galėjo pasielgti apdairiai ir pareikalauti sutuoktinės sutikimo (CK 3.96 str. 1 d. 1.79 str.).

Nėra įrodyta, kad pinigai pagal paskolos sutartis buvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti, nes pateikti rašytiniai įrodymai bylose nedidelėms sumoms (b. l. 69-72), o atsakovai teigia skolinę 58 000 Lt. Be to, byloje pateikti įrodymai, jog dar 60 000 Lt buvo dovanoti, todėl ieškovės teiginius, kad reikalo skolintis šeimos poreikiams nebuvo, nes sutuoktinis vertėsi nelegaliu verslu, pardavinėjo metalą, teismas laiko pagrįstais ir tai patvirtina bylose esantys įrodymai (prijungta civ. byla Nr.2-1466-362/2008 t. 1, b. l. 221-237). Santuokos nutraukimo byloje atsakovas V. J. paaiškino, jog 1996 m. reikėjo dar už tris sudaužytas mašinas jam atlyginti 24000 Lt, avarija buvo 1995 m.( prijungta civ. byla Nr.2-1466-362/2008 t. 1, b.141 psl.) ir teismas sprendžia, kad atsakovas V. J. turėjo asmeninių problemų, kurių išsprendimui buvo reikalingi pasiskolinti pinigai. Nesant kito sutuoktinio sutikimo, paėmęs paskolą sutuoktinis turėjo įrodyti, jog pasiskolinti pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams, bet to neįrodė, todėl solidarioji atsakomybė neatsiranda (CPK 178 str. CK 3.109 str. 3 d.).

Atsakovai tarpusavyje sudarytas sutartis pripažįsta, tvirtina, jog pinigus skolino, ekspertizės aktai patvirtina, kad sutartys pasirašytos tų asmenų, kurie nurodyti sutartyse (b. l. t.2, b. l. 98-101, 118-124), todėl pripažinti negaliojančiomis sutarčių, sudarytų tarp atsakovų, nėra teisinio pagrindo, tačiau ieškovės atžvilgiu jos pripažintinos negaliojančiomis, kadangi nustatyta, jog ji sutikimo sudaryti sutartis nedavė, jai nebuvo žinoma ir ieškovei įrodžius atsakovų nesąžiningumą. Tai, kad ieškovei nebuvo žinoma apie paskolas ir nebuvo sutikimo, patvirtina ir iš mokesčių inspekcijos gauta informacija, nes ieškovė kaip valstybės tarnautoja privalo deklaruoti pasiskolintas ir negrąžintas paskolas, tačiau iš informacijos matyti, kad jų nedeklaravo ir kaip nurodė teismo posėdžio metu, nedeklaravo, nes apie jas nežinojo (t. 3, b. l. 15).

Atsakovai teigia, kad tarp buvusių sutuoktinių ginčas dėl atsakomybės kreditoriams (šioje byloje atsakovams) yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris nustatė, kad sutuoktiniai atsako kaip solidarieji skolininkai ir tai yra prejudicinis faktas. Teismo nuomone, šis nėra pagrįstas. Santuokos nutraukimo byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš paskolos sutarčių turinio akivaizdu, jog jos buvo imamos šeimos turto įsigijimui ar gerinimui ir kad byloje nėra paneigta, jog paskolinti pinigai buvo panaudoti šeimos turto įsigijimui ir gerinimui (t. 1, b. l. 28). Minėtame teismo sprendime taip pat nustatyta, jog ieškovė sudarytų sandorių neginčijo po to, kai sužinojo, todėl teismas laikė, jog prievolės pagal šias paskolos sutartis vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (b. l. 29 1 t.). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad paskolos sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis ar dėl jų teisėtumo vyktų teisme ginčai, todėl laikė, kad pagrįstas teismo sprendimas dėl solidariosios sutuoktinių atsakomybės (b. l. 38, t. 1). Nagrinėjant šią bylą, teisinė situacija yra kitokia. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė pasinaudojo jai įstatymo numatyta teise ginčyti sandorius per vienerius metus nuo sužinojimo, apie ką ieškovei buvo išaiškinta ir pirmosios instancijos teismo sprendime, kad tai neužkerta kelio ginčyti paskolos sutartis įstatymo nustatyta tvarka (b.l. 29). Šioje byloje nagrinėjamas sandorių nuginčijimo klausimas, todėl teismas nesivadovauja 2008 m. lapkričio 27 d. įsiteisėjusiu sprendimu, kaip prejudiciniu faktu (CPK 182, 185 str.).

Atsižvelgiant į įrodymų visumą, ieškinys tenkintinas iš dalies, pripažįstant sudarytus sandorius ieškovės atžvilgiu negaliojančiais, nesant sutuoktinės sutikimo, teismui nustačius, jog atsakovai buvo nesąžiningi ieškovės, sudarydami sandorius, ir nėra įrodymų, jog pasiskolinti pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams, kitoje dalyje ieškinį atmetant, nes atsakovai paskolos sandorius pripažįsta (CK 1.79, 3.96 str. 1 d.,1.5, CPK 178, 185 str.).

Nors ieškinys tenkintinas iš dalies, bet iš esmės ginčas išspręstas ieškovės naudai, todėl ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis. Ieškovė turėjo išlaidas: 500 Lt žyminio mokesčio, 2000 Lt už ekspertizės atlikimą, 2700 Lt atstovavimo išlaidų.

Už ekspertizę realiai panaudotos tik 1723,98 Lt lėšos, todėl 276,02 Lt ieškovei grąžintina iš teismo depozitinės sąskaitos. Realiai ieškovė turėjo (b. l. 47, 82, 126, 132) 4423,98 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis, t.y. iš kiekvieno po 631,99 Lt ieškovei (CPK 93 str.).

Kadangi atsakovai G. J., V. J. ir D. B. nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei atleisti, nes jiems suteikta 100 proc. nemokama antrinė teisinė pagalba, todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei, susijusios su žyminiu mokesčiu, nuo kurio sumokėjimo ieškovė buvo atleista ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš atsakovų, neatleistų nuo bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš R. B., V. L., V. L. ir V. L.. Iš viso išlaidos yra 1322,50 Lt, todėl iš minėtų atsakovų priteistina po 330,62 Lt valstybei (CPK 88, 93, 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270, 307 str.1d., str. teismas

nusprendė:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiais ieškovės D. J. atžvilgiu paskolų sandorius, kuriais buvęs ieškovės D. J. sutuoktinis V. J. 1996-01-10 iš V. L. ir V. L. pasiskolino 16.000,00 Lt (šešiolika tūkstančių litų) buto pirkimui, 1996-01-12 pasiskolino iš V. A. J. 10.000,00 Lt (dešimt tūkstančių litų) buto pirkimui, 2002-09-17 pasiskolino iš G. J. 10.000,00 Lt (dešimt tūkstančių litų) namo pirkimui, 2004-05-30 pasiskolino iš V. A. J. betono žiedus šulinio kasimui už 200 Lt (du šimtus litų), 2005-06-10 pasiskolino iš D. B. ir R. B. 10.000,00 Lt (dešimt tūkstančių litų) namo remontui, 2005-08-01 pasiskolino iš V. L. 2.000,00 Lt (du tūkstančius litų) šviestuvų pirkimui, 2006-07-02 pasiskolino iš D. B. ir R. B. 10.000,00 Lt (dešimt tūkstančių litų) namo remontui, kadangi visi šie sandoriai yra sudaryti be atsakovo V. J. sutuoktinės D. J. sutikimo ir vėliau nebuvo jos patvirtinti.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovų V. J., G. J., D. B., R. B., V. L., V. L., V. L. ieškovei D. J. po 631,99 Lt (šešis šimtus trisdešimt vieną litą, 99 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš R. B., V. L., V. L. ir V. L. valstybei po 330,62 Lt (tris šimtus trisdešimt litų, 62 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti ieškovei D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš teismo depozitinės sąskaitos Nr. LT297300010002409596 276,02 Lt (dviejų šimtų septyniasdešimt šešių litų, 2 centų) permoką už ekspertizę į ieškovės sąskaitą SEB banke Nr. (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių miesto apylinkės teismą.