Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto T. T. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarimo, kuriuo T. T. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 188⁷ str. 1 d., nubaustas 500 Lt bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. T. teismo nubaustas pagal ATPK 188⁷ str. 1 d. už tai, kad jis, būdamas Lietuvos lenkų sąjungos Trakų rajono skyriaus pirmininko pavaduotoju, negavęs Trakų rajono savivaldybės leidimo 2013-05-30 organizavo mitingą-protestą prieš tautinių mažumų ikimokyklinių ir priešmokyklinių ugdymo grupių likvidavimą bei kitų švietimo ir kultūros tematikos politizavimą, šalia Trakų rajono savivaldybės esančioje aikštėje, kuriame dalyvavo 60-80 žmonių, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Susirinkimų įstatymo 6 str. ir 10 str.

Apeliantas po išsamaus teisinio tyrimo atlikimo, tame tarpe ir ratifikuotų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimų, LR Konstitucinio Teismo ir EŽTT išaiškinimų, turi pagrįstų abejonių dėl ATPK 188⁷ str. 1 d., LR Susirinkimų įstatymo 6 str. 2 d. ir 10 str. 1 d., baudžiančių asmenį, kuris be atitinkamo leidimo surengė arba vadovavo spontaniškam susirinkimui (kitaip tariant tokiam susirinkimui, kuriam nebuvo galimybės gauti atitinkamų institucijų leidimo nuo nepriklausančių nuo organizatoriaus priežasčių) atitikties LR Konstitucijos 36 straipsniui bei EŽTK 11 straipsniui, įtvirtinančių pamatinę asmens susirinkimo laisvę. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Susirinkimų įstatymas neįtvirtina spontaninių susirinkimų galimybės, nors Konstitucija, EŽTK bei EŽTT jurisprudencija tokią teisę asmenims garantuoja. Apeliantas įsitikinęs, kad minėto įstatymo nuostatos, nesuteikiančios asmeniui galimybės tinkamai įgyvendinti savo teisės į taikius susirinkimus bei ATPK 188⁷ str., nustatantis atsakomybę už šios rūšies susirinkimus (spontaniškus) eliminuoja kiekvieno asmens konstitucinę teisę į taikius susirinkimus, kadangi padaro juos neįmanomais, tokiu būdu nepagrįstai suvaržydamos susirinkimų laisvę. Apeliantas sutinka, kad Susirinkimų įstatyme įtvirtinta pareiga informuoti apie organizuojamus susirinkimus padeda atitinkamoms valstybės institucijoms užtikrinti tiek susirinkimo dalyvių, tiek kitų asmenų konstitucines teises, tačiau ši procedūra negali būti suabsoliutinama, priešingu atveju tiesiogiai yra ribojama asmens galimybė pasinaudoti jam laiduojama taikių susirinkimų teise. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliantas turi pagrįstų abejonių dėl minėtų teisės aktų nuostatų atitikimo LR Konstitucijai, todėl prašo teismo sustabdyti administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka ir kreiptis į LR Konstitucinį Teismą, kuris spręstų: ar Lietuvos Respublikos Susirinkimų įstatymo 6 str. 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nenustačius spontaninio susirinkimo organizavimo tvarkos (teisės instituto, pripažįstamo EŽTT praktikoje), bei nustatant sankcijas už šių susirinkimų organizavimą ATPK neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui bei proporcingumo principui. Apeliantas mano, kad nagrinėti bylą netikslinga, kol yra pagrįstos abejonės dėl pagrindinių teisės normų, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą nutarimą.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjęs teismas pažeidė nustatytą pareigą priimti motyvuotą teismo procesinį sprendimą. Pasak apelianto, nagrinėjamoje byloje teismo motyvų dėl teisės pažeidimo išvis nėra, tiesiog išvardyti įrodymai. Apeliantas mano, kad tokiais pirmosios instancijos teismo veiksmais buvo apribota apelianto teisė į teisminę gynybą bei pažeista procesinio sprendimo motyvavimo pareiga. Apeliantas nurodo, kad motyvų dėl skundo nebuvimas pripažintinas absoliučiu nutarimo negaliojimo pagrindu.

Apeliantas pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, kad jis kreipėsi į Trakų rajono savivaldybės administraciją su 2013-05-29 pareiškimu informuodamas, kad numato gegužės 30 d. prie Trakų rajono savivaldybės organizuoti viešą susirinkimą, kuriame planavo dalyvauti iki 500 žmonių bei prašydamas išduoti susirinkimui leidimą. Pasak apelianto, įvykus taikiam susirinkimui, nesukėlusiam jokių neigiamų pasekmių, asmens patraukimas atsakomybėn bei baudos paskyrimas vien už tai, kad nebuvo įvykdytos tam tikros procedūros, neatitinka proporcingumo principo. Turint omenyje susirinkimo tikslą – žmonių siekis atkreipti savo išrinktų atstovų dėmesį į jiems aktualias problemas bei siekis užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms, kurios galėjo atsirasti neatkreipus tarybos dėmesio - paskirta represinė priemonė yra aiškiai neproporcinga ir neadekvati.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

ATPK 284 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. normos taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Įvertinus byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutarimą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas esmines bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog T. T., būdamas Lietuvos lenkų sąjungos Trakų rajono skyriaus pirmininko pavaduotoju, negavęs Trakų rajono savivaldybės leidimo 2013-05-30 organizavo mitingą-protestą prieš tautinių mažumų ikimokyklinių ir priešmokyklinių ugdymo grupių likvidavimą bei kitų švietimo ir kultūros tematikos politizavimą, šalia Trakų rajono savivaldybės esančioje aikštėje, kuriame dalyvavo 60-80 žmonių, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Susirinkimų įstatymo 6 str. ir 10 str. ir padarydamas ATPK 188⁷ str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą.

ATPK 188⁷ str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo pažeidimą. ATPK 188⁷ str. 1 d. numatytos veikos požymiai įtvirtinti blanketinėje dispozicijoje, todėl atskleidžiant jos turinį privalu remtis Susirinkimų įstatymu. Susirinkimų įstatymo 1 str. 1 d. numatyta, jog šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojamas teisės rinktis be ginklo į taikius susirinkimus užtikrinimo sąlygas ir valstybės bei visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos ir teisės aktuose įtvirtintų dorovės principų, kitų asmens teisių ir laisvių apsaugos tvarką organizuojant susirinkimus ar vykdant pavienio asmens akciją, taip pat atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus. Asmenų teisė ir laisvė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus ar vykdyti pavienio asmens akciją gali būti laikinai apribojama įvedus karo ar nepaprastąją padėtį; 6 str. 2 d. numatyta, kad susirinkimo organizatoriai ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatytos susirinkimo dienos privalo pateikti savivaldybės administracijos direktoriui ar jį pavaduojančiam asmeniui rašytinį pranešimą apie organizuojamą susirinkimą, kuriame dalyvaus daugiau kaip 15 žmonių. Taigi, šiuo atveju susirinkimų organizavimo tvarkos būtinasis elementas yra susirinkimo organizatorių rašytinis pranešimas apie organizuojamą susirinkimą, kuris paduodamas ir nagrinėjamas šio įstatymo nustatyta tvarka. Susirinkimų įstatymo 10 str. 1 d. numatyta, kad susirinkimo organizatoriai, jų įgalioti asmenys ir dalyviai ar pavienis asmuo, vykdantis akciją, privalo laikytis šio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, nustatytų kelių eismo, priešgaisrinės apsaugos ir kitų taisyklių, vykdyti teisėtus policijos pareigūnų nurodymus bei reikalavimus ir užtikrinti, kad susirinkimo vieta būtų palikta tvarkinga.

Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos 20 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnyje įtvirtintos teisės į asociacijų ir taikių susirinkimų laisvę. Atitinkamai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Iš šios normos konstrukcijos galima daryti išvadą, kad teisė į taikius susirinkimus nėra absoliuti, ji tam tikrais atvejais gali būti ribojama įstatymu, kurio nuostatos yra privalomos. Tarptautinės teisės aktai ir nacionalinis teisės aktas Lietuvos Respublikos Konstitucija ne tik garantuoja taikių susirinkimų laisvę, bet ir numato galimybę įstatymu šią teisę riboti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, kai reikia apsaugoti gyventojų sveikatą ar dorovę ar kitas asmenų teises ir laisves.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2000 m. sausio 7 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra pasisakęs, kad susirinkimo organizatoriai gali laisvai pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą. Jei nebūtų šių teisių, netektų prasmės pati susirinkimų laisvė. Drauge susirinkimų organizatoriai privalo imtis priemonių, kad susirinkimas, kaip nustatyta Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje, nepakenktų valstybės ar visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeistų viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių. Savo ruožtu institucija ar pareigūnas, priimdamas sprendimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, turi išsiaiškinti, ar susirinkimas nepakenks valstybės arba visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeis viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių. Derindami susirinkimo vietą, ši institucija ar pareigūnas taip pat turi įvertinti, ar ji yra tinkama pačių susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti. Žmogaus ir piliečio teisė į taikius susirinkimus nepažeidžiant pamatinių visuomenės vertybių ir kitų asmenų teisių yra įtvirtinta tarptautinės teisės aktuose ir konstatavo, kad Susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos lenkų sąjungos filialo Trakų rajono skyrius 2013 m. gegužės 29 d. kreipėsi į Trakų rajono savivaldybę su paraiška renginiui organizuoti, nurodęs, kad renginio pavadinimas „Mitingas – protestas prieš tautinių mažumų ikimokyklinių ir priešmokyklinių ugdymo grupių likvidavimą bei kitų švietimo ir kultūros tematikos politizavimą“, renginio pradžia – 2013-05-30 8.30 val., pabaiga – 2013-05-30 10.00 val., renginio vieta – Trakai, aikštė prie Trakų rajono savivaldybės pastato, Vytauto g. 33, numatomas dalyvių skaičius – 500, renginio organizatoriai arba jų įgalioti atstovai - Lietuvos lenkų sąjungos Trakų rajono skyriaus pirmininko pavaduotojas T. T. (b. l. 7-8). Trakų rajono savivaldybės meras V. Z., atsakydamas į minėtą paraišką, rašte, skirtame T. T., nurodė, kad paraiška pateikta mažiau nei prieš vieną parą iki mitingo, todėl Trakų rajono savivaldybė atsisako išduoti pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos (b. l. 9). Iš šių duomenų spręstina, kad T. T. buvo žinoma, jog mitingas negali būti organizuojamas, tačiau jis nesiėmė veiksmų atšaukti mitingo, o savavališkai ir toliau organizavo neteisėtą veiką, taip pažeisdamas Susirinkimų įstatymo normas, t. y. ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatytos susirinkimo dienos pateikti savivaldybės administracijos direktoriui ar jį pavaduojančiam asmeniui rašytinį pranešimą apie organizuojamą susirinkimą, kuriame dalyvaus daugiau kaip 15 žmonių.

Apeliantas skunde nurodo, kad jis tik 2013 m. gegužės 29 d. sužinojo, kad beveik visos ikimokyklinės grupės turi būti uždarytos ir tai gali įvykti per 2013 m. gegužės 30 d. Trakų rajono savivaldybės tarybos posėdį. Apeliantas pažymi, kad 2013 m. gegužės 29 d. jis informavo savivaldybę apie rengiamą susirinkimą bei numatomą jame dalyvausiančių asmenų skaičių. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pagal Susirinkimų įstatymą susirinkimui yra būtina gauti leidimą, tačiau apeliantas negalėjo jo gauti, nes terminas buvo per trumpas (1 darbo diena), o atšaukti susirinkimo jis taip pat negalėjo, kadangi visi norintys išreikšti savo valią dėl tarybos priimamų sprendimų jau buvo nusprendę įgyvendinti jiems laiduojamą susirinkimo teisę. Apeliantas mano, kad padarė viską, jog informuotų savivaldybę apie planuojamą susirinkimą. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, kad T. T. apie 2013 m. gegužės 30 d. Trakų rajono savivaldybės tarybos posėdį ir kad jame bus sprendžiamas klausimas dėl tautinių mažumų ikimokyklinių ir priešmokyklinių ugdymo grupių likvidavimo sužinojo tik 2013 m. gegužės 29 d. ir jam nebuvo objektyvių galimybių laikytis Susirinkimų įstatymo 6 str. 2 d. numatyto 5 dienų termino pateikti savivaldybės administracijos direktoriui ar jį pavaduojančiam asmeniui rašytinį pranešimą apie organizuojamą susirinkimą, kuriame dalyvaus daugiau kaip 15 žmonių. Pažymėtina, kad T. T., nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, galėjo pasirinkti kitą protesto formą, pvz. Trakų rajono savivaldybei pateikti peticiją, kurioje būtų išsakyta atitinkama pozicija rūpimu klausimu arba paskirti atstovus, kurie dalyvautų Trakų rajono savivaldybės tarybos posėdyje ir jame išsakytų savo poziciją ir kt. Nagrinėjamu atveju buvo pasirinkta tokia protesto forma, kurios organizavimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. T. T. pažeidė Susirinkimų įstatymo nuostatas, t. y. Susirinkimų įstatymo 6 str. 2 d. bei 10 str. 1 d. - ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatytos susirinkimo dienos nepateikė savivaldybės administracijos direktoriui ar jį pavaduojančiam asmeniui rašytinį pranešimą apie organizuojamą susirinkimą, kuriame dalyvaus daugiau kaip 15 žmonių, tokiais savo veiksmais padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 188⁷ str. 1 d.

T. T. apeliaciniame skunde prašo sustabdyti administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka ir kreiptis į LR Konstitucinį Teismą, kuris spręstų: ar Lietuvos Respublikos Susirinkimų įstatymo 6 str. 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nenustačius spontaninio susirinkimo organizavimo tvarkos (teisės instituto, pripažįstamo EŽTT praktikoje), bei nustatant sankcijas už šių susirinkimų organizavimą ATPK neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui bei proporcingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad Lietuvos Respublikos Susirinkimų įstatymo 6 str. 1 ir 2 dalys galimai prieštarauja Konstitucijai, todėl šis apelianto prašymas netenkintinas.

Dėl nuobaudos.

Pasak apelianto, teismas nevertino faktinių aplinkybių, kurios sudaro pagrindą taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad būtent jis kreipėsi į savivaldybę dėl leidimo išdavimo, informavo savivaldybę apie organizuojamą susirinkimą. Apeliantas pažymi, kad nėra teismo vertinimo dėl pažeidimo pobūdžio. Apeliantas mano, kad neužtenka tik paminėti, kad pažeista procedūra, būtina išsiaiškinti kas pastūmėjo administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kreiptis dėl leidimo išdavimo. Pasak apelianto, teismas nei šių aplinkybių, nei jų įtakos skirtinai nuobaudai nevertino.

ATPK 188⁷ str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymas užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki dviejų tūkstančių litų arba administracinį areštą iki trisdešimties parų. Pagal ATPK 20 str. administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. ATPK 30 str. 2 d. numatyta, kad skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reiškia ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, idant būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo; remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis; šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir asmens teises ribotų ne daugiau negu būtina (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-10-02, 2009-04-10 nutarimai). Administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).

ATPK 30¹ str. numatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Taigi, įstatymas reglamentuoja visumą administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti taikant Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatas.

Atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, kad jis nesusijęs su šiurkščiu norminių aktų reikalavimų pažeidimu, į tai, kad T. T., nors ir nesilaikydamas įstatymu nustatytų terminų, vis tik kreipėsi į Trakų rajono savivaldybę dėl leidimo išdavimo, informavo savivaldybę apie organizuojamą susirinkimą, kad mitingo metu nebuvo užfiksuota teisės aktų pažeidimų, į pažeidėjo asmenybę – jis neturi galiojančių administracinių nuobaudų (bylos duomenimis praeityje administracine tvarka baustas vieną kartą – 2007-12-06 už nustatyto važiavimo greičio viršijimą), dirbantis, savo taikiais veiksmais siekė tam tikrai visuomenės daliai palankaus valdžios sprendimo, kuris lietė svarbius vaikų poreikius, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, į tai, kad T. T. pirmą kartą padarė tokio pobūdžio pažeidimą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, jo atžvilgiu taikytinos ATPK 30¹ str. nuostatos ir skirtina švelnesnė nei ATPK 188⁷ str. 1 d. sankcijoje numatyta nuobauda – įspėjimas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tenkinti T. T. apeliacinį skundą iš dalies.

Pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarimą:

1) panaikinti nutarimo dalį, kuria T. T. už Lietuvos Respublikos ATPK 188⁷ str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą paskirta 500 litų dydžio bauda,

2) vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str., už Lietuvos Respublikos ATPK 188⁷ str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą T. T. paskirti įspėjimą.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.