- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-29
- Bylos Nr.
- I-687-244/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities priešgaisrinei
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovei Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. S. prašo iš Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos priteisti neišmokėtą 174,16 Eur (601,35 Lt) darbo užmokesčio dalį.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1992-09-15 dirbo statutiniu valstybės tarnautoju Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos įstaigose. V. S. dirbant, jo darbo užmokestis buvo mažinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl, pareiškėjo nuomone, jam turėtų būti išmokėta dėl neteisėto mažinimo susidariusi nepriemoka.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o patenkinus V. S. skundo reikalavimą ir jo naudai priėmus sprendimą, atsižvelgti į tai, kad Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų, bei atidėti sprendimo vykdymą.
Atsakovė atsiliepime paaiškino, kad apskaičiuodama pareiškėjo darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir vykdė teisės aktų, dar nepripažintų prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, reikalavimus, taigi, jos veiksmai buvo teisėti. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne tik nustatė konkrečius teisės aktų konstitucingumo pažeidimus, bet ir numatė, kaip bus organizuojama dėl nekonstitucinio teisinio reguliavimo patirtų valstybės tarnautojų ir teisėjų praradimų kompensacija. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatomis, įstatymų leidėjas ėmėsi realių priemonių, siekdamas nustatyti valstybės tarnautojų ir teisėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl V. S. reikalavimai priteisti darbo užmokesčio nepriemokos dalį netenka prasmės. Pažymėjo, kad nepriemoka pareiškėjui susidarė tik nuo 2012-07-05, kai jis buvo paskirtas eiti A lygio 12 kategorijos statutinio valstybės tarnautojo pareigas. Atsakovė pripažino, kad dėl antikonstitucinių teisės aktų taikymo V. S. susidarė 601,35 Lt nepriemoka.
Pareiškėjas ir atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą administracinės bylos proceso šalims buvo pranešta tinkamai. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta V. S. ir atsakovės Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas. Iš Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad šio įstatymo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas ar Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal to paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalis, pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams, išskyrus valstybės tarnautojus, kurių tarnybą reglamentuoja Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 6 dalis).
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatymas Nr. XI-944, 2011-11-22 įstatymas Nr. XI-1721, 2012-12-20 įstatymas Nr. XII-114) nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai. Nuo 2009-08-01 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymas Nr. XI-363), dar kartą sumažinant pareiginės algos koeficientus 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams, taip pat nustatant sumažintus priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžius. Vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.
Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo statutinis valstybės tarnautojas (A lygio, 12 kategorijos), todėl dėl pasikeitusių Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų jam buvo sumažintas darbo užmokestis. Iš Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2013-10-17 pažymos apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. 13-6-273 matyti, kad V. S. nuo 2012 m. liepos mėnesio (b. l. 18) iki 2013-09-30 susidarė 174,16 Eur (601,35 Lt) nepriemoka (b. l. 21–22).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. įstatymu nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atskleisdamas įstatymų leidėjo pareigos teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turinį, 2014-04-16 sprendime Nr. KT14-S9/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Įstatymų leidėjo pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą sukuria šiuos praradimus patyrusiems asmenims teisėtą lūkestį, kad jų praradimai bus teisingai kompensuoti be nepagrįsto delsimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad kol įstatymų leidėjas, nepažeisdamas reikalavimo be nepagrįsto delsimo nustatyti minėtų praradimų kompensavimo mechanizmą, dar nėra įvykdęs šios savo pareigos, nėra aišku, kiek šie praradimai turi būti teisingai kompensuoti, kad atitiktų reikalavimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį; nuo kada pradedant, kokiomis dalimis ir per kiek laiko realiai (įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu) įmanoma kompensuoti minėtus praradimus. Todėl praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, kaip išaiškino Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014-04-16 sprendime, įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavedė iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Vėliau šio įstatymo pakeitimo įstatymu minėtas terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime Nr. KT30-N19/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškino, kad minėto įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu vienerių metų laikotarpiui pratęstas Įgyvendinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimo terminas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), kuris įsigaliojo 2015-09-01. Šiame įstatyme nustatyta dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei finansavimo šaltiniai.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą taip pat yra aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos iš esmės analogiškose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 priimtuose 2016-02-15 sprendimuose suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės. Minėtose bylose teisėjų kolegija išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs Grąžinimo įstatymą, įvykdė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą. Teismas konstatavo, kad jau esant įstatyme nustatytam pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Tuo tarpu pagal Grąžinimo įstatymą pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus neproporcingus praradimus kyla darbo užmokestį mokėjusiai institucijai. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti V. S. reikalavimo ir priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daro išvadą, jog pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Lietuvos Respublikos Seimui Grąžinimo įstatyme nustačius V. S. patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą ir teismo sprendimu priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar jų išmokėjimų terminas yra per ilgas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, V. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.