Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Teisėja Audronė Gaižutienė Procesinio sprendimo kategorijos:

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. vasario 9 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Rimvidos Zubernienės ir Žydrūno Bertašiaus, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. R. patikslintą ieškinį atsakovui A. M. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pagal atsakovo A. M. priešieškinį ieškovei D. R. dėl nuosavybės teisės įgijimo perdavimo būdu pripažinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Bylos duomenimis nustatyta, kad iš 396,54 kv. m gyvenamojo namo, unikalus Nr. 2195-5007-0011, (duomenys neskelbtini), 55/100 dalys (218,10 kv. m) priklausė ieškovei 1983-08-03 dovanojimo sutarties bei 2007-04-13 sutarties pagrindu, o 45/100 dalys gyvenamojo namo (atitinkamai 178,44 kv. m) ­– atsakovui –1975-05-21 pirkimo–pardavimo sutarties, 1979-04-12 statinio priėmimo naudoti akto, 1990-07-19 statybos inspektoriaus pažymos ir 2007-04-13 sutarties pagrindu. Vyko rekonstrukcija, šalys siekė atsidalyti ir sukurti atskirus butus.

2007-04-13 notarine sutartimi šalys pakeitė bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir nustatė naudojimosi bendruoju daiktu tvarką. 2007-08-16 šalys atsidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės, jiems priklausančios patalpos 2007-04-25 Nekilnojamojo turto registre įregistruotos atskirais butais Nr. 1 ir Nr. 2. Šalims atsidalijus namo dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovei nuosavybės teise įstatymo nustatyta tvarka buvo registruotas ir priklauso 219,90 kv. m bendro ploto butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis pastate 2195-5007-0011, 1A2p, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovui – 176,64 kv. m bendro ploto butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis pastate 2195-5007-0011, 1A2p, adresu (duomenys neskelbtini), pažymėtina, kad atsakovo butui priklauso 15,84 kv. m patalpa 2-10, suformuota pastogėje, virš atsakovo buto.

Byloje kilo ginčas dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinio – pastogės, kuri nėra suformuota kaip atskiras objektas ir neįregistruota viešame registre, patalpų, atidalijimo.

CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiškas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės galimas šalių susitarimu; bendraturčiai gali sulygti dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo įvairiais būdais: išskiriant bendraturčiams tenkančias dalis natūra, parduodant bendrą daiktą ir pasidalijant už daiktą gautus pinigus, sumokant bendraturčiui kompensaciją už jam tenkančią dalį ir kt. Pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalį kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, o nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

Civilinių santykių subjektams tiek valdant, naudojant ir disponuojant nuosavybės teisės objektu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), tiek reikalaujant atidalyti iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis), yra nustatyta pareiga elgtis ir veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis). Teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl atidalijimo, taip pat privalo vadovautis minėtais principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, LAT Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008-07-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008, LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutarimu. Ši nuostata dėl nekilnojamųjų daiktų detalizuota CK 4.81 straipsnyje. Jo 1 dalyje įtvirtinta nekilnojamojo daikto bendraturčių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendraturčiai turi teisę susitarimą dėl naudojimosi tvarkos patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešame registre (CK 4.81 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju naudojimosi tvarka tampa privaloma ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį turto bendrosios nuosavybės teisėmis. Susitarimas, nepriklausomai nuo jo formos, yra privalomas susitariantiems bendraturčiams, tačiau, pasikeitus kuriam nors iš susitarusių bendraturčių, jis naujajam bendraturčiui privalomos galios nebeturi, jei nebuvo laikytasi CK 4.81 straipsnio 2 dalies reikalavimų susitarimo formai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 1984-04-19 ir 2007-04-13 sutartimis šalys susitarė dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pasikeitimo (ieškovės dalis buvo padidinta, o atsakovo – sumažinta) ir nustatė naudojimosi tomis dalimis, taip pat ir ginčo objektu tvarką, kad pastoge naudosis atsakovas, ir, pabrėžtina, nenustačius ieškovei jokios kompensacijos. Susitarimai patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešame registre. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo objektas – pastogė – nėra suformuota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, todėl negali būti formuojama ir registruojama atskiru nekilnojamuoju daiktu, nes palėpės aukštingumas neatitinka STR 1.14.01:1999 reikalavimų (t. 1, b. l. 120, 128, 166–167), o jos nesuformavus kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto atidalijimas iš bendrosios nuosavybės nebuvo galimas nei sutarties sudarymo metu, nei dabar. Taigi ginčo palėpės patalpos nėra Nekilnojamojo turto registro objektas, todėl inventorizuoti jas ir atsidalyti pagal CK 4.80 str. šalys galimybių neturėjo. Pagal sutarčių aiškinimo taisykles, sudarydamos sutartis, šalys siekė atsidalyti, įregistruoti du atskirus butus tam, kad ateityje neliktų jokių bendrų dalių, kad kiekvienas iš buto savininkų galėtų atskirai valdyti savo daiktą (CK 4.37 str. 1 d.), todėl šalys dėl pastogės pasirinko kitą nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą, numatytą CK 4.81 str., – naudojimosi tvarkos nustatymą. Būtent taip pasielgtų analogiški šalims protingi asmenys. Faktą, kad atsakovei nebuvo numatyta kompensaciją, iš dalies patvirtina atsakovo nurodytos aplinkybės apie kompensacijas statybų eigoje, kad ieškovei buvo leista naudotis terasos dalimi. Kolegijos vertinimu, šalys suprato ir vertino, kad palėpė faktiškai, jau nuo 1984-04-19 sutarties sudarymo, buvo paskirta atsakovui pagal sandorius (CK 4.47 str. 1 p., 6.193 str.). 2007-04-13 sutartis įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyta, yra galiojanti ir registruota įstatymų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre, keisti jos ieškovės nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsakovo priešieškinis tenkintinas kitais motyvais, nenurodžius prašomų nurodyti motyvų ir faktų rezoliucinėje dalyje.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Kadangi byloje surinkta pakankamai įrodymų ieškiniui išnagrinėti ir sprendimui priimti, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, konstatuoja, kad iš esmės patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 140 Lt žyminis mokestis atsakovui už apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-04-21 sprendimą panaikinti, ieškovės D. R. ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti ir nustatyti, kad atsakovui A. M. nuosavybės teise priklauso namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pastogė.

Priteisti iš ieškovės D. R. 140 Lt žyminio mokesčio atsakovui A. M..