Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas, sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

dalyvaujant pareiškėjai V. T. ir jos atstovui Klaipėdos apskrities vidaus reikalų sistemos profesinės sąjungos atstovui Viačeslavui Žarkovui (Viačeslav Žarkov),

2019 m. gegužės 21 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. T. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl tarybinio patikrinimo išvados panaikinimo ir aplinkybių pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja V. T. (toliau – ir pareiškėja, V. T.) skundu prašo:

1) panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos AVPK) Imuniteto valdybos 2019 m. sausio 30 d. tarybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS3-2 „Dėl V. T. traumos“ (toliau – ir Skundžiama išvada);

2) pripažinti, kad pareiškėja susižalojo vykdydama tarnybines pareigas, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susiję su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jos gyvybei ar sveikatai.

Pareiškėja nurodo, kad būdama Klaipėdos AVPK Klaipėdos miesto policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos MPK) 1-ojo Veiklos skyriaus (toliau – ir 1-asis VS) vyresniąja tyrėja 2018 m. lapkričio 19 d. tarnybos metu sulaikant M. G. (toliau – ir M. G.) patyrė traumą – VšĮ Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje nustatytas riešo ir plaštakos nubrozdinimai, dešinio kelio sumušimas. Paaiškina, jog šiuo atveju aktuali Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 59 straipsnio 3 dalies nuostata, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išmokama kompensacija. Teigia, jog Skundžiama išvada nutarta kompensacijos pareiškėjai nemokėti, pripažinus, kad pareiškėja susižalojimą patyrė atliekant tarnybines pareigas, tačiau tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Nurodo, kad pareiškėja nustatytą traumą patyrė tarnybos metu būtent kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tačiau Skundžiamoje išvadoje deklaratyviai nurodyta, kad profesinės taktikos aspektu pareigūnai buvo nepakankamai apdairūs. Teigia, jog pareiškėja minėto įvykio metu vykdė nusikaltusio asmens sulaikymo funkcijas, kurios pagal savo pobūdį potencialiai yra susijusios su didesne rizika žmogaus gyvybei ir sveikatai. Nurodo, kad jos veiksmai laikant bėgantį bei besipriešinantį pažeidėją yra tiesiogiai susiję su jai priskirtų funkcijų atlikimu bei buvo adekvati ir priimtina priemonė šioms funkcijoms, pagal to įvykio aplinkybes, atlikti. Teigia, kad atlikdama jai priskirtą tarnybinę užduotį – sulaikyti nusikaltusį asmenį buvo atsidūrusi pavojingesnėje situacijoje savo sveikatai ir gyvybei ir kad 2018 m. lapkričio 19 d. susiklosčiusi įvykio situacija nebuvo įprasta pareiškėjos užimamoms tyrėjos pareigoms. Pažymi, kad atlikto tarnybinio patikrinimo metu aplinkybių, jog pareiškėja susižalojo dėl savo didelio neatsargumo, nebuvo nustatyta. Mano, jog vien tai, kad aptariamu atveju M. G., kuriam nustatytas 2,06 promilės girtumas, neatliko jokių tiesioginių aktyvių veiksmų nukreiptų prieš policijos pareigūnus ir pareiškėjos gyvybę ar sveikatą, o pareiškėja susižalojimus patyrė tuo metu kai jį laikantis kitas pareigūnas užkliuvo už šaligatvio bortelio ir visi nugriuvo, nesudaro pakankamo pagrindo Skundžiamą išvadą pripažinti pagrįsta ir teisėta.

Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepimu į pareiškėjos skundą nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Teigia, kad tarnybinį patikrinimą atlikęs pareigūnas surašydamas ir Klaipėdos AVPK viršininkas patvirtindamas Skundžiamą išvadą vadovavosi nuostata, kad patirtas susižalojimas yra susijęs su pareigūno sąmoningu saugumo taisyklių pažeidimu, o patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikdymai Statuto taikymo požiūriu laikytini nelaimingu atsitikimu tarnyboje (Statuto 2 straipsnio 4 dalis), o ne sveikatos sutrikdymu Statuto 50 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.

Paaiškina, kad pareiškėjos sąmoningas saugumo taisyklių pažeidimas yra grindžiamas šiomis aplinkybėmis: 1) pareigūnai prieš įsodinant sulaikomą asmenį į tarnybinį automobilį tinkamai neįvertino sulaikyto asmens elgesio, savo gebėjimų veikti pasikeitus situacijai, situacijos pavojingumo laipsnio, nesiėmė visų būtinų saugumo priemonių, tarp jų ir galimybės apriboti sulaikyto asmens veiksmus (rankas fiksuoti antrankiais, prisegti saugos diržu), t. y. atsakovas mano, kad aptariamu atveju pareiškėjos veiksmai, profesinės taktikos aspektu buvo nepakankamai apdairūs – pareiškėja nuo galimai smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką padariusio neblaivaus asmens sulaikymo momento sulaikyto asmens rankas privalėjo fiksuoti antrankiais ir automobilyje sulaikytą asmenį prisegti saugos diržu; 2) konkrečioje situacijoje pareiškėjos veiksmuose yra akivaizdūs pačios pareigūnės neatsargumo požymiai, t. y. pareigūnės veiksmai buvo neryžtingi ir nekvalifikuoti, o susidariusioje situacijoje nuo asmens pasodinimo į tarnybinį automobilį, pareigūnės veiksmai taktikos aspektu buvo neprofesionalūs ir pasikeitus situacijai, pareigūnė nesiėmė ryžtingų taktinių veiksmų sulaikyti asmenį – neatliko „Griežtos rankos kontrolės“ veiksmo ir nepanaudojo specialiųjų priemonių – dujų purkštuvo, policijos lazdos, o įsikibusi į sulaikomo asmens ranką bandė tik apriboti sulaikyto asmens galimybę pasišalinti, ko pasėkoje kitam pareigūnui užkliuvus už gatvės bortelio visi nugriuvo.

Teigia, kad dėl nurodytų aplinkybių buvo konstatuota, kad pareiškėja ir su ja buvęs kitas pareigūnas turėję tam galimybę, tačiau neužtikrinę tinkamos sulaikyto asmens kontrolės, apribojant galimybę sulaikytam asmeniui judėti, pabėgti, pasipriešinti, bei užtikrinti savo saugumą ir nenumatydami galimų grėsmių, nepasinaudojo įstatymo suteikta teise panaudoti antrankius ir prisiėmė asmeninę riziką ko pasėkoje pasikeitus situacijai, pareigūnai nesugebėjo jos tinkamai suvaldyti, veikti ryžtingai ir profesionaliai, kaip to reikalauja Lietuvos policijos generalinis komisaro 2015 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 5-V-536 patvirtintame Taktikos ir bendrųjų profesinių įgūdžių atnaujinimo modulio Nr. 402(1) įgyvendinimui skirtos literatūros sąraše esančio mokomojo leidinio – Jančiauskas R. Įtariamo padarius administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką asmens sulaikymo ir patikrinimo taktika, Trakai, 2012, metodika, dėl ko pareiškėjai buvo padarytas nustatytas sužalojimas. Nurodo, kad pačios pareiškėjos netinkamai atliktos pareigos buvo viena iš esminių jos sveikatos sužalojimo priežasčių.

Pareiškėja ir jos atstovas teismo posėdžio metu skundą palaikė ir prašė jį tenkinti jame nurodytų motyvų ir argumentu pagrindu.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą ir prašė skundą atmesti atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto valdybos 2019 m. sausio 30 d. tarybinio patikrinimo išvados Nr. 30-IS3-2 „Dėl V. T. traumos“ (2019 m. sausio 31 d. patvirtinta Klaipėdos AVPK viršininko) teisėtumo ir pagrįstumo bei pripažinimo, kad pareiškėja susižalojo vykdydama tarnybines pareigas, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susiję su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jos gyvybei ar sveikatai.

Skundžiama išvada, be kita ko, pasiūlyta pripažinti, kad Klaipėdos AVPK Klaipėdos miesto policijos komisariato 1-ojo Veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja V. T. susižalojimą patyrė atliekant tarnybines pareigas, o tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai bei nemokėti pareiškėjai kompensacijos.

Skundžiama išvada apibendrinant tarnybinio patikrinimo metu nustatytus faktinius duomenis nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėja 2018 m. lapkričio 19 d. nuo 13.00 val. iki 22.00 val. dirbo ekipaže L1109, kartu su tyrėju V. J., kai 17.12 val. išvyko į „A“ lygio gautą pranešimą Nr. 0118000630628, „Nusikaltimas prieš asmenį: kūno sužalojimas dabar“. Įvykio vietoje sulaikytas ir į tarnybinį automobilį, sulaikytiems asmenims skirtą transportavimo vietą pasodintas M. G., rankomis įsirėmęs į šalis, kojomis ėmė spardyti tarnybinio automobilio kairės pusės galinių durelių stiklą. Tikslu įspėti M. G. dėl netinkamo elgesio, V. J. atidarė kairės pusės galines tarnybinio automobilio dureles, kurias kojomis spardė M. G.. Tuo metu M. G. iš tarnybinio automobilio išlipo ir bandė pasišalinti. Pareigūnai V. J. ir V. T. buvo priversti imtis priemonių sulaikyti, bandantį nuo jų pasišalinti M. G.. Sulaikant M. G., V. J. paėmė jam už kairės, o V. T. už dešinės rankų, o pastarasis ėjo nuo tarnybinio automobilio ir pareigūnų, tokiu būdu bandydamas ištrūkti, taip galimai vengiant sulaikymo. Tuo metu, V. J. užkliuvęs už gatvės bortelio ir neišlaikęs pusiausvyros, griuvo ant gatvės grindinio kartu su M. G. ir V. T. Griuvimo metu, M. G. prie grindinio prispaudė V. T. ranką, kuri tuo metu buvo perkišta per M. G. ranką, o bandydama išsilaikyti ir nenuvirsti visu savo kūno svoriu, dešinės kojos kelėnu atsirėmė į grindinį. Dėl sulaikymo metu patirto fizinio skausmo, V. T. 2018 m. lapkričio 19 d. 18.37 val. kreipėsi į VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės priėmimo skyrių, kur nustatyta diagnozė: riešo ir plaštakos nubrozdinimas, dešinio kelio sumušimas. Byloje nėra ginčo dėl Skundžiamoje išvadoje užfiksuotų ir tarnybinio patikrinimo metu nustatytų pareiškėjos susižalojimo aplinkybių.

Byloje ginčas kyla dėl nagrinėjamos situacijos teisinio vertinimo. Skundžiama išvada pažymėta, jog V. T. nors sužalojimus ir patyrė tarnybos metu, ir patirti sužalojimai yra susiję su pareigūno specialiosios funkcijos vykdymu, tačiau aptariamu atveju M. G., kuriam nustatytas 2,06 promilės girtumas, neatliko jokių tiesioginių aktyvių veiksmų nukreiptų prieš policijos pareigūnus ir V. T. gyvybę ar sveikatą, o pareigūnė susižalojimus patyrė tuo metu kai V. J. užkliuvo už šaligatvio bortelio ir visi nugriuvo. Nurodyta, kad aptariamu atveju pareigūnų veiksmai nuo galimai nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo momento, profesinės taktikos aspektu buvo nepakankamai apdairūs, t. y. pareigūnai prieš įsodinant M. G. į tarnybinį automobilį neatliko būtinų veiksmų: tinkamai neįvertino sulaikyto asmens elgesio, savo gebėjimų veikti pasikeitus situacijai, situacijos pavojingumo laipsnio, nesiėmė visų būtinų saugumo priemonių, tarp jų ir galimybės apriboti sulaikyto asmens veiksmus (rankas fiksuoti antrankiais, prisegti saugos diržu). Pareigūnai neužtikrinę tinkamos sulaikyto asmens kontrolės, apribojant galimybę sulaikytam asmeniui judėti, pabėgti, pasipriešinti, bei užtikrinti savo saugumą ir nenumatydami galimų grėsmių, prisiėmė asmeninę riziką, ko pasėkoje pasikeitus situacijai, pareigūnai nesugebėjo jos tinkamai suvaldyti, veikti ryžtingai ir profesionaliai, dėl ko V. T. atsirado nustatytas sužalojimas. Konstatuota, jog konkrečioje situacijoje V. T. ir V. J. veiksmuose yra pačių pareigūnų neatsargumo požymiai, t. y. pareigūnų veiksmai buvo neryžtingi ir nekvalifikuoti, o susidariusioje situacijoje nuo asmens pasodinimo į tarnybinį automobilį, pareigūnų veiksmai taktikos aspektu buvo neprofesionalūs ir pasikeitus situacijai, pareigūnai nesiėmė ryžtingų taktinių veiksmų sulaikyti asmenį, o įsikibę į rankas bandė tik apriboti sulaikyto asmens galimybę nuo jų pasišalinti, ko pasėkoje V. J. užkliuvus už gatvės bortelio visi nugriuvo. Nurodyta, kad tokiu būdu patirtas susižalojimas yra susijęs su pareigūno sąmoningu saugumo taisyklių pažeidimu, o patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikdymai Statuto taikymo požiūriu laikytini nelaimingu atsitikimu tarnyboje (Statuto 2 straipsnio 4 dalis), o ne sveikatos sutrikdymu Statuto 50 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Atsižvelgiant į bendrą faktinių aplinkybių bei surinktų duomenų visumą ir esant Statuto 50 straipsnio 7 dalies numatytiems kompensacijos nemokėjimo pagrindams, padaryta išvada, kad nėra pagrindo V. T. siųsti į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją, kuri remdamasi Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklėmis, kurios nustato pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį, bei vadovaujantis Statuto 50 straipsnio 3 dalimi išmokėti kompensacijos.

Vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą į tarnybą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą į statutines profesinio mokymo įstaigas ir mokymąsi jose, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybę, skatinimą, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos statutinėse įstaigose ypatumus, valstybės tarnautojų ir darbuotojų priėmimo į pareigas statutinėse įstaigose ypatumus nustato Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (Statuto 1 straipsnis).

Statutas (šiuo metu nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojanti 2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1381 redakcija) išskiria dvejopo pobūdžio socialines garantijas: Statuto 59 straipsnis numato kompensacijas pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikdymo atvejais, o Statuto 66 straipsnis – pareigūnų ir kursantų draudimą.

Statuto 59 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba kurio sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama kompensacija. Šioje normoje taip pat nustatyti kompensacijos dydžiai. Iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Statuto 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., 50 straipsnio 3 dalyje bei Statuto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcijos, galiojusios nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., 40 straipsnio 3 dalyje.

Statuto 66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareigūnai draudžiami visų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nurodytų rūšių socialiniu draudimu; pareigūnų draudimo tvarką ir sąlygas nustato atskiras socialinio draudimo rūšis reglamentuojantys teisės aktai. Iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Statuto 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., 57 straipsnio 1 dalyje. Statuto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcijos, galiojusios nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., 49 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pareigūnų sveikata ir gyvybė visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lėšomis privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos; pareigūnų sveikatos ir gyvybės draudimo suma lygi jo darbo užmokesčiui, mokamam draudiminio įvykio mėnesį, padaugintam iš 12, ir negali būti didesnė už 48 Vyriausybės nustatytas minimalias mėnesines algas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad abi šias teisės normas (t. y. Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 40 straipsnio 3 dalį ir 49 straipsnio 1 dalį) sieja bendras objektas – pareigūno gyvybė ir sveikata, tačiau jos numato skirtingus pareigūno gyvybei ir sveikatai padarytos žalos kompensavimo būdus, priklausomai nuo priežasčių pobūdžio, dėl kurių atsirado tokia žala. Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 40 straipsnio 3 dalies atveju, pareigūno gyvybei ir sveikatai padaryta žala kompensuojama šiame straipsnyje nustatytais būdais, kai žala pareigūno gyvybei ar sveikatai padaroma, jam atliekant tarnybines pareigas, kurių atlikimas turi būti susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba tokia žala pareigūnui turi būti padaryta dėl jo atliekamų tarnybinių pareigų ar jo, kaip pareigūno, statuso, t. y. minėtos žalos atsiradimo priežastimi turi būti ne bet kokia pareigūno veikla, bet susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai arba padaryta jam dėl jo atliekamų tarnybinių pareigų ar jo, kaip pareigūno, statuso. Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 49 straipsnio 1 dalies atveju, pareigūno gyvybei ar sveikatai padaryta žala kompensuojama šiame straipsnyje nustatytu būdu, jei tokia žala buvo padaryta dėl nelaimingo atsitikimo. Pagal Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 2 straipsnio 8 dalį, nelaimingas atsitikimas tarnyboje ar susijęs su tarnyba – įvykis <...>, kurio metu pareigūnas patiria rizikos veiksnio (cheminio, fizikinio, biologinio, fizinio arba ergonominio) ar kelių veiksnių poveikį, kurio padarinys yra pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad nelaimingo atsitikimo atvejams priskiriami visi rizikos veiksniai, dėl kurių atsirado žala pareigūno gyvybei ar sveikatai, nepriklausomai nuo tarnybinės veiklos pobūdžio, kurią vykdė pareigūnas, žalos atsiradimo metu. Tai apibendrinus darytina išvada, kad Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 40 straipsnio 3 dalyje ir 49 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami teisiniai santykiai vieni nuo kitų atribojami pagal tai, kokio pobūdžio tarnybinę veiklą vykdė pareigūnas, kai jam atsirado aptariama žala. Tai lemia, kad žala pareigūnui gali būti kompensuota Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 40 straipsnio 3 dalyje nustatytais būdais tik tais atvejais, jei žala atsirado jam vykdant tarnybinę veiklą, kurios pobūdis atitinka šioje teisės normoje nurodytas sąlygas. Ir priešingai, jei tarnybinės veiklos pobūdis neatitinka minėtų sąlygų, tai žala pareigūnui šia tvarka negali būti kompensuota, o tai turi būti daroma kitais būdais (pvz., Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 49 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1008/2011, 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3508/2011).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant ginčą dėl Skundžiamos išvados pagrįstumo ir teisėtumo aktuali yra Statuto 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcijos, galiojusios pareiškėjos susižalojimo metu, t. y. 2018 m. lapkričio 19 d., 50 straipsnio 3 dalis, reglamentuojanti kompensacijos pareigūno mirties ar sveikatos sutrikdymo atvejais klausimus, todėl yra būtina pateikti šios materialinės teisės normos aiškinimą. Kaip minėta, Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 50 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba kurio sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama kompensacija, be to, šioje normoje nustatyti kompensacijos dydžiai. Aptariamoje teisės normoje nustatyti trys alternatyviai galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai: 1) kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso.

LVAT analogiško pobūdžio administracinėse byloje (žr., pvz., 2010 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143–145/2010, 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1509/2010), pasisakydamas dėl nurodytų alternatyvų tarpusavio išskyrimo, pažymėjo, kad pirmosios alternatyvos dalis „kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas“ yra panaši į trečiąją alternatyvą „kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso“, t. y. ir vienu, ir kitu atveju pareigūno sveikatos sutrikdymas yra siejamas su jo tarnybinių pareigų atlikimu, todėl lingvistinio teisės aiškinimo požiūriu šios nuostatos galėtų būti suprastos panašiai. Tačiau, kita vertus, šių nuostatų skirtingas suformulavimas bei priskyrimas prie skirtingų alternatyviai nurodytų paminėtos kompensacijos išmokėjimo sąlygų suponuoja, kad įstatymų leidėjo joms yra suteikta skirtinga prasmė. Aiškindamas šį skirtumą, LVAT nurodė, kad trečiosios iš nurodytų alternatyvų suformulavimas (kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso) leidžia ją suprasti taip, kad joje nurodyti tarnybinių pareigų atlikimas bei pareigūno statusas savaime yra priežastis, kuri lėmė pareigūno sveikatos sutrikdymą. Kitaip tariant, jeigu patyręs sveikatos sutrikdymą asmuo nebūtų turėjęs pareigūno statuso arba nebūtų atlikęs savo tarnybinių pareigų (iki to, kai buvo sutrikdyta jo sveikata), tokių pasekmių kaip jo sveikatos sutrikdymas nebūtų buvę. Tuo tarpu pirmosios iš aukščiau nurodytų alternatyvų paminėta dalis (kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas) pagal savo prasmę nukreipia į laiką, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, siejant jį (laiką) su tarnybinių pareigų atlikimu. Ši teisės normos dalis turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad laikas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, yra jo tarnybinių pareigų atlikimo laikas. Kalbėdamas apie antrąją iš nurodytų alternatyvų (kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai), LVAT pažymėjo, kad ji yra adresuota situacijai, kai pareigūno sveikatos sutrikdymas buvo patirtas laiko požiūriu nors ir ne tarnybinių pareigų atlikimo metu, tačiau jam atliekant savo kaip vidaus tarnybos (policijos) pareigūno pareigas, kurias jis turi atlikti pagal pareigūno statusą.

Ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susiję su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas yra susiję su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atvejais nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 50 straipsnio 6 dalis), o pareigūno ar kursanto sveikatos sutrikdymo mastą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamu Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų ir kitų sveikatos sutrikdymų sąrašu (Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 50 straipsnio 10 dalis).

Pagal Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138, galiojusių nuo 2004 m. gegužės 12 d. iki 2019 m. birželio 3 d., 3-10 punktus dėl Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 50 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų ištyrimo vidaus tarnybos įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas nustatyti priežastinį ryšį ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, ar tarnybinių pareigų atlikimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Taisyklių 10 punkte yra nustatyti tarnybinio patikrinimo išvados, kuri teikiama tvirtinti įstaigos vadovui, turinio reikalavimai, tarp jų – nurodyti ar yra nustatytas priežastinis ryšys, ar teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija (Taisyklių 10.6 punktas).

Skundžiamoje išvadoje nurodyta, kad Klaipėdos AVPK Klaipėdos MPK viršininkas G. Mačiulaitis, 2018 m. gruodžio 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-26051, „Dėl nelaimingo atsitikimo darbe“, nurodė, jog 2018 m. lapkričio 19 d. tarnybos metu, sulaikant M. G., vyresnioji tyrėja V. T. patyrė traumą. VšĮ Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, V. T. nustatytas riešo ir plaštakos nubrozdinimai, dešinio kelio sumušimas. 2018 m. gruodžio 28 d. Klaipėdos AVPK užbaigtas nelaimingo atsitikimo tyrimas Nr. 30-IS3-56, kurio metu konstatuota, kad Klaipėdos AVPK Klaipėdos MPK 1-ojo VS vyresniosios tyrėjos V. T. 2018 m. lapkričio 19 d. patirtas sužalojimas yra susijęs su tarnyba. Nurodyta, kad siekiant nustatyti, ar įvykis tarnyboje, dėl kurio buvo sutrikdyta V. T. sveikata, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, vadovaujantis Taisyklių nustatyta procedūrine tvarka, pradėtas tarnybinis patikrinimas.

Atsižvelgdama į nurodytus Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 50 straipsnio 3 dalies aiškinimo argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad šios dalies nuostata apie kompensacijos išmokėjimą, kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso (trečioji iš nurodytų alternatyvų), kaip ir šios dalies antrosios alternatyvos pavidalu apibūdinta nuostata, ginčo situacijai nėra aktualios ir netaikytinos, nes byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėja patyrė traumą dėl prieš tai jos atliktų tarnybinių pareigų arba kad ji buvo sužalota tik dėl savo kaip policijos pareigūnės statuso, tuo tarpu laikas, kuomet buvo patirta pareiškėjos trauma (pagal bylos duomenis), laikytinas tarnybinių pareigų atlikimo laiku. Tuo pačiu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamai situacijai yra aktualus Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 50 straipsnio 3 dalies pirmosios iš nurodytų alternatyvų (kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai) aiškinimas.

LVAT (žr., pvz., 2010 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-145/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-193/2010) yra pažymėjęs, kad Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 40 straipsnio 3 dalies) taikymo klausimą yra būtina išaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Aiškinant pirmąją iš nurodytų aplinkybių, būtina vadovautis teisės normomis, kurios reglamentuoja (kalbant apie policijos pareigūnus) policijos veiklos specifiką, kurią atskleidžia policijos uždaviniai, nustatyti Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje. Be to, sprendžiant klausimą dėl pareigūno konkrečios veiklos priskyrimo tarnybinių pareigų atlikimui, būtina išaiškinti, ar tokia veikla (veikimas ar neveikimas) priklausė nuo pareigūno paties pasirinkto elgesio modelio, t. y. ar pareigūnas, ją atlikdamas, veikė pagal jam privalomą jo vadovybės nurodymą (įsakymą ir pan.), ar tai buvo jo paties apsisprendimo elgtis taip, o ne kitaip rezultatas. Byloje ginčo dėl to ar pareiškėjos susižalojimas atsirado tuo metu, kai ji ėjo savo tarnybines pareigas, nėra.

Ginčas kyla dėl to ar šis reiškinys atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareiškėjos gyvybei ar sveikatai. Aiškinant antrąją iš nurodytų aplinkybių (situacijoje, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu), būtina nustatyti, ar padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai (kurie ir nulėmė pareigūno susižalojimo atsiradimą arba jo sveikatos sutrikdymą) gali būti siejami su tiesioginiu Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų uždavinių, o ne kitų, šiame įstatyme jam nustatytų reikalavimų (sietinų, pvz., su pareigūno pasirengimu šiems uždaviniams tinkamai atlikti), vykdymu (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-1509-10, 2010 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-143-568/2010). Kaip minėta, Skundžiamoje išvadoje pats atsakovas pripažįsta, jog pareiškėjos tarnybos metu patirti sužalojimai yra susiję su pareigūno specialiosios funkcijos vykdymu.

Tarnybinių pareigų atlikimui, kuris yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, priskirtinos tokios situacijos, kai pats atliekamų pareigų pobūdis yra sąlygotas didesnės rizikos ir pavojaus žmogaus sveikatai ir gyvybei. Pavyzdžiui, nusikaltusių asmenų sulaikymas, persekiojimas, įvairių konfliktinių situacijų malšinimas, ir pan. Paprastai tai yra išskirtinės ir trumpalaikio pobūdžio situacijos, į kurias patenka pareigūnas, vykdydamas jam priskirtas funkcijas ar pavestas konkrečias užduotis. Šios situacijos kyla, kai atsiranda aplinkybės, susijusios su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Ir priešingai, kol tokios aplinkybės neatsiranda, pareigūno atliekamos tarnybinės funkcijos, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, paprastai nepatenka į Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 40 straipsnio 3 dalies veikimo sritį, o patirti tokio pobūdžio tarnybos metu sveikatos sužalojimai kompensuojami Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 49 straipsnio tvarka ir sąlygomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438?1346/2014).

Kaip minėta, Skundžiamoje išvadoje nurodyta, kad pareigūnai V. J. ir V. T. buvo priversti imtis priemonių sulaikyti, bandantį nuo jų pasišalinti M. G., kurį sulaikant V. J. paėmė jam už kairės, o V. T. už dešinės rankų, o pastarasis ėjo nuo tarnybinio automobilio ir pareigūnų, tokiu būdu bandydamas ištrūkti, taip galimai vengiant sulaikymo. Skundžiamoje išvadoje nurodyta, kad V. T. paaiškino, jog atidarius automobilio duris, M. G. buvo įspėtas, kad nusiramintų ir negadintų policijos turto. Įvykio vietoje buvusi M. G. žmona, taip pat bandė nuraminti savo vyrą, tačiau pastarasis nusiramino tik trumpam. M. G., vėl kojomis ėmus spardyti tarnybinio automobilio durelių stiklą, tikslu M. G. dar kartą įspėti, bei uždėti antrankius, buvo atidarytos tarnybinio automobilio durelės. Tuo metu, kaip nurodo V. T., M. G. spruko iš tarnybinio automobilio. Bandė pabėgti, o sulaikomas aktyviais veiksmais priešinosi, todėl sulaikant buvo panaudoti kovinių imtynių veiksmai. V. T. teigia, jog besigrumiant, M. G. griuvo, o virsdamas prispaudė jos kairę ranką prie grindinio, kurią buvo perkišusi per jo ranką, o ši virsdama, į grindinį susitrenkė dar ir dešinį kelį. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir byloje pateikti ekipažo L1109 tarnybiniame automobilyje įrengtų vaizdo stebėjimo įrenginių vaizdo įrašai.

LVAT yra pažymėjęs, kad policijos pareigūnas, siekdamas sulaikyti nusikalstama veika ar teisės pažeidimu įtariamą asmenį, kuris elgiasi agresyviai ir aktyviais veiksmais priešinasi sulaikymui, veikia ekstremaliomis, normalioms tarnybos sąlygoms neįprastomis (nebūdingomis) aplinkybėmis, kas pareigūnui kelia padidintą pavojų ar padidėjusią riziką sveikatai ir/ar gyvybei (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-675/2013). Konstatuojama, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju susižalojo kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad nors nei Skundžiamoje išvadoje nei atsiliepime į pareiškėjos skundą nenurodyta, tačiau Skundžiama išvada priimta vadovaujantis Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 50 straipsnio 7 dalies 6 punkto pagrindu – šiame straipsnyje nurodytos kompensacijos nemokamos, kai pareigūno ar kursanto mirties arba susižalojimo priežastis buvo sąmoningas, su tarnybiniu būtinumu nesusijęs saugumo taisyklių pažeidimas. Pažymėtina, kad Skundžiamoje išvadoje konstatuota, jog susižalojimas yra susijęs su pareigūno sąmoningu saugumo taisyklių pažeidimu, tačiau ši Statuto norma nėra įvardinta. Kaip minėta, Skundžiamoje išvadoje detalizuota kad pareigūnų veiksmai nuo galimai nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo momento, profesinės taktikos aspektu buvo nepakankamai apdairūs, t. y. pareigūnai prieš įsodinant M. G. į tarnybinį automobilį neatliko būtinų veiksmų: tinkamai neįvertino sulaikyto asmens elgesio, savo gebėjimų veikti pasikeitus situacijai, situacijos pavojingumo laipsnio, nesiėmė visų būtinų saugumo priemonių, tarp jų ir galimybės apriboti sulaikyto asmens veiksmus (rankas fiksuoti antrankiais, prisegti saugos diržu). Nurodyta, kad pareigūnai neužtikrinę tinkamos sulaikyto asmens kontrolės, apribojant galimybę sulaikytam asmeniui judėti, pabėgti, pasipriešinti, bei užtikrinti savo saugumą ir nenumatydami galimų grėsmių, prisiėmė asmeninę riziką, ko pasėkoje pasikeitus situacijai, pareigūnai nesugebėjo jos tinkamai suvaldyti, veikti ryžtingai ir profesionaliai, dėl ko V. T. atsirado nustatytas sužalojimas. Konstatuota, jog konkrečioje situacijoje V. T. ir V. J. veiksmuose yra pačių pareigūnų neatsargumo požymiai, t. y. pareigūnų veiksmai buvo neryžtingi ir nekvalifikuoti, o susidariusioje situacijoje nuo asmens pasodinimo į tarnybinį automobilį, pareigūnų veiksmai taktikos aspektu buvo neprofesionalūs ir pasikeitus situacijai, pareigūnai nesiėmė ryžtingų taktinių veiksmų sulaikyti asmenį. Tačiau, pažymėtina, kad Skundžiamoje išvadoje nėra įvardinta kokios konkrečios saugumo taisyklės (nenurodyta kur jos įtvirtintos), kurios nustato kaip būtent pareiškėja turėjo veikti aptariamoje situacijoje, buvo pažeistos. Dėl to negalima kategoriškai tvirtinti, kad pareiškėja nesilaikė kokių nors taisyklių. Kita vertus, net jei kai kurių taisyklių nepaisyta, tai neužkerta kelio teiginiui dėl padidėjusios rizikos, siekiant pareigūnams iškeltų uždavinių įgyvendinimo. Net tuo atveju, jei būtų galima tvirtinti apie taisyklių nesilaikymą, tai tokie pažeidimai turėtų būti akivaizdūs bei suponuojantys išvadą, kad vykdant tarnybines pareigas buvo nepagrįstai padidintas pavojus pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Teismo posėdžio metu, liudytojas Lietuvos policijos mokyklos Profesinių įgūdžių valdybos 3-iojo skyriaus viršininkas R. R. patvirtino, kad pareigūnai prieš įsodinant į tarnybinį automobilį turėjo teisę, tačiau ne pareigą, surakinti pažeidėją M. G. antrankiais, be to, paaiškino, jog automobilio saugos diržas apskritai nėra naudojamas kaip prievartos priemonė. Skundžiamoje išvadoje nurodyta, kad V. T. 2018 m. lapkričio 20 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-26051 „Dėl kūno sužalojimo“, kuris tyrimui pateiktas 2018 m. gruodžio 11 d., nurodė, jog 2018 m. lapkričio 19 d. patruliuojant kartu su tyrėju V. J., ekipaže L1109, 17.10 val. gavo „A“ lygio iškvietimą, apie tai, kad adresu (duomenys neskelbtini) „Kūno sužalojimas dabar“. Atvykus į įvykio vietą, įvykio vietoje jau buvo ekipažo L1816, pareigūnai, kurie į jų tarnybinį automobilį įsodino sulaikytą asmenį, t. y. M. G., bei nurodę asmenis mačiusius įvykį, išvyko. V. T. teigė, jog pažeidėjas M. G. nesipriešino, nekalbėjo ir nebuvo agresyvus ir tik bendraujant su liudininkais, bei laukiant kol atvyks greitoji medicinos pagalba, M. G. būdamas tarnybiniame automobilyje, kojomis ėmė spardyti tarnybinio automobilio durelių stiklą. Skundžiamoje išvadoje taip pat nurodyta, kad V. J. 2018 m. gruodžio 12 d. ir 2018 m. gruodžio 17 d. tyrimui pateiktuose tarnybiniuose pranešimuose Nr. 30-PR2-26174 ir 30-PR2-26532 „Dėl įvykio ROIK 0118000630628“, nurodytos identiški įvykio aplinkybės, kaip ir V. T. tyrimui pateiktame tarnybiniame pranešime. Ekipažo L1816 Kelių policijos tarnybos Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio vyriausiasis patrulis G. N. 2018 m. gruodžio 19 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-26743, „Dėl informacijos pateikimo“, nurodė, jog įvykyje dalyvavę asmenys su jais bendravo mandagiai, nekonfliktavo, todėl specialiųjų priemonių nenaudojo.

Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad policijos veikla grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, politinio neutralumo, veiklos viešumo ir konfidencialumo derinimo, tarnybinio pavaldumo, subsidiarumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais. Sulaikyto asmens elgesio ir savo gebėjimų veikti pasikeitus situacijai įvertinimas, situacijos pavojingumo laipsnis ir kt. yra kiekvieno asmens suvoktinas savaip, priklausomai nuo amžiaus, gyvenimo patirties, turimų žinių ir panašiai, tai subjektyvus individualios situacijos vertinimas, priklausantis nuo tam tikrų faktorių. Aptariamu atveju, pareigūnai vykdė jiems priskirtas tarnybines funkcijas bei uždavinius, vertino situaciją, ją suvokė, sprendžiant pagal įvykio aplinkybes, kaip nepavojingą visuomenės ir jų pačių saugumui, todėl iš pradžių nesiėmė prievartos priemonių. Tokie veiksmai, vykdant tarnybines pareigas, padidino pavojų pareigūno sveikatai ar gyvybei, tačiau pareigūnai negalėjo numatyti pažeidėjo – M. G. veiksmų, t. y. išorinių nuo pareigūnų valios nepriklausančių veiksnių. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareiškėjos sveikatos sutrikdymo ir tarnybinių pareigų atlikimo, susijusio su padidėjusiu pavojumi pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Vadovaujantis tuo kas išdėstyta, konstatuojama, kad atsakovas Skundžiama išvada nepagrįstai atsisakė spręsti Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 50 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos išmokėjimo klausimą, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjos skundas dėl Skundžiamos išvados panaikinimo tenkintinas. Pažymėtina, kad, panaikinus Skundžiamą išvadą, atsakovas teisės aktų tiesiogiai yra įpareigotas iš naujo imtis veiksmų dėl Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 50 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos išmokėjimo pareiškėjai.

Dėl pareiškėjos skundo reikalavimo pripažinti, kad pareiškėja susižalojo vykdydama tarnybines pareigas, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susiję su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jos gyvybei ar sveikatai, pažymėtina, jog toks reikalavimas nelaikytinas savarankišku ir yra išvestinis iš reikalavimo dėl administracinio akto panaikinimo. Teismui konstatavus, kad Skundžiama išvada naikintina kaip nepagrįsta, pasisakyta ir dėl pareiškėjos sužalojimo vertinimo. LVAT ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015). Vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu administracinė byla šio skundo reikalavimo nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Tenkinti pareiškėjos V. T. skundo atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dalį dėl tarybinio patikrinimo išvados panaikinimo.

Panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto valdybos 2019 m. sausio 30 d. tarybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS3-2 „Dėl V. T. traumos“, patvirtintą 2019 m. sausio 31 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko.

Nutraukti administracinę bylą dalyje pagal pareiškėjos V. T. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl pripažinimo, kad pareiškėja susižalojo vykdydama tarnybines pareigas, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susiję su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jos gyvybei ar sveikatai.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.