Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubausto E. P. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo, kuriuo E. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 128 str. 1 d. ir nubaustas - 500,00 Lt bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

(duomenys neskelbtini) apskr. VPK (duomenys neskelbtini) r. PK VPS Kelių policijos grupės vyresnysis specialistas 2012 m. vasario 3 d. E. P. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 75P-141453-12 už tai, kad jis 2011 m. rugsėjo 25 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini) miestelyje, vairavo motociklą, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones nėra įgijęs. Šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – K.E.T.) 14 p. reikalavimus.

Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimu E. P. pripažintas kaltu pagal ATPK 128 str. 1 d. ir nubaustas – 500,00 Lt bauda.

Apeliaciniu skundu E. P. prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu išspręsti: Ar ATPK 35 str. 5 d. neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) preambulėje išdėstyto teisinės valstybės principo požiūriu. Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti: Ar ATPK neįtvirtinimas nuostatos administracinės bylos nutraukimo dėl pernelyg ilgo bylos nagrinėjimo, kokia yra numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 212 str. 2 d., neprieštarauja Konstitucijos preambulėje išdėstyto teisinės valstybės principo požiūriu. Paskirti padaryti eksperimentą (duomenys neskelbtini) dėl V. V. parodymų, įvertinant, ar būnant V. V. namuose, per langą su užtrauktomis dieninėmis užuolaidomis, įmanoma atpažinti bet kurį asmenį, važiuojantį motociklu, su šalmu ir dar iš šono. Panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Išsakė nuomonę, kad ATPK 35 str. 5 d. reglamentuota administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo tvarka prieštarauja Konstitucijos preambulėje nustatytam teisinės valstybės principui. Mano, kad esamoje situacijoje administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama kiek sugalvojama, asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn terminai ilgesni negu baudžiamosios atsakomybės terminai. Taip pat mano, kad jie turi būti adekvatūs, negali būti pratęsiami. Šioje byloje ne dėl jo kaltės byla tiek laiko nagrinėjama, tai yra pirmosios instancijos teismo klaidos, todėl nemato pagrindo terminų pratęsimui. Nurodo, kad ATPK 35 str. 5 d. reikėtų vertinti iš ATPK 282 str. pozicijų, nes kalba eitų apie patį bylos nagrinėjimą, nutarimo priėmimą, bet negalėtų būti terminų pratęsimo. Pažymėjo, kad terminų pratęsimas būtų logiškas tuo atveju, jei administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo slapstytųsi, išvyktų gyventi į užsienį, ilgai sirgtų, ko šiuo atveju nebuvo. Byla neturėtų būti nagrinėjama neribotą laiką. Šešių mėnesių terminas turėtų būti išlaikomas atsižvelgiant į baudžiamąją teisę, kai patraukimo atsakomybėn senatis sustoja, kada asmuo slapstosi. Kadangi ATPK nėra įtvirtinta nuostata dėl administracinės bylos nutraukimo dėl pernelyg ilgo bylos nagrinėjimo ir jog ATPK 35 str. 5 d. nėra nurodyta dėl kieno kaltės gražinus bylą pirmosios instancijos teismui galimas termino pratęsimas, mano, kad yra pažeidžiamas Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas. Mano, kad tokiais atvejais, kai byla grąžinama nagrinėti iš naujo dėl pirmosios instancijos teismo kaltės, o ši atsakomybė perkeliama administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui terminus pradedant skaičiuoti iš naujo, tokie veiksmai prieštarautų Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Nurodo, kad 2013 m. vasario 8 d. teismo posėdžio metu jo atstovas pareiškė motyvuotą nušalinimą teisėjai, nes ji buvo nenuosekli, nerinko įrodymų pateisinančių jį, tačiau dėl pareikšto nušalinimo nebuvo priimtas joks sprendimas, kuo buvo pažeista jo teisė į teisingą, nepriklausomą ir bešališką teismą, kaip tai yra numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas eilę kartų buvo nusprendęs apklausti R. V., tačiau to nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas buvo nenuoseklus ir pažeidė teisę į teisingą, nepriklausomą ir bešališką teismą.

Apeliaciniame skunde pabrėžiamas principas dėl draudimo versti duoti parodymus prieš save (lot. nemo tenetur se ipsum accusare), įtvirtintas Konstitucijos 31 str. 3 d., BPK 80 str. 1 p. Nurodo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. numatyta kiekvienam asmeniui teisės į teisingą procesą garantija. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save teisingo proceso principas yra pažeidžiamas. Ar liudytojui užduodami klausimai gali būti suprantami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes. Liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Kaip liudytojas apklausiamas asmuo, galintis pateikti informaciją apie reikšmingas bylai aplinkybes. Liudytojas paprastai apklausiamas apie jam žinomus kitų asmenų veiksmus, kitas nustatant tiesą byloje svarbias aplinkybes; parodymų dalyko nesudaro duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Liudytojui negali būti užduodami klausimai, į kuriuos atsakius būtų gauti duomenys, galintys būti pagrindas reikšti įtarimus ar kaltinimus šiam proceso dalyviui. BPK 80 str. 1 p. nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 str. 3 d. numatytus liudijimo ypatumus (tokiam asmeniui netaikomos BPK 163 str. numatytos procesinės prievartos priemonės bei atsakomybė už melagingų parodymų davimą pagal BPK 235 str.). Iš tikrųjų, minėtame baudžiamojo proceso įstatyme nieko neužsimenama apie tokius liudytojus, kurie apklausiami gali duoti parodymus apie savo paties, tikėtina, padarytą administracinės teisės pažeidimą - ir tai suprantama, nes Baudžiamojo proceso kodeksas reglamentuoja baudžiamųjų, o ne administracinių bylų teiseną. Pažymėjo, kad Konstitucijos 31 str. 3 d. esmė yra ta, kad asmuo negali būti kokiu nors būdu verčiamas duoti parodymus prieš save. Konstitucijos minėtame straipsnyje kalbama apie bet kokį liudijimą prieš save, neišskiriant, kokia atsakomybė liudytojui grėstų už tokius parodymus - administracinė ar baudžiamoji. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika taip pat apima bylas tiek dėl padarytų nusikalstamų veikų, tiek dėl administracinės teisės pažeidimų, ir laikomasi nuostatos, kad verčiant liudyti prieš save teisingo proceso principas, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., yra pažeidžiamas.

Apeliaciniame skunde išsakė nuomonę, kad pažeistos ATPK 248 str. nuostatos. Mano, kad M. V., R. V., V. V. melavo, nes M. V. teigia, jog kai jis neva atvažiavo motociklu buvo su R. V. kieme, tačiau nematė atvažiavimo į aikštelę momento, o R. V. teigia jog kai jis neva atvažiavo motociklu buvo kieme su M. V. ir V. V. bei matė kuomet jis nusiėmė šalmą, tuomet V. V. teigia jog kai jis neva atvažiavo motociklu buvo su R. V. kambaryje ir nieko nematė. Pažymėjo, jog R. V. vienu ir tuo pačiu metu negalėjo būti dviejuose vietose kambaryje ir kieme, o jei R. V. buvo kieme su M. V., tuomet tiek M. V., tiek R. V. turėjo matyti abu vienodai, o M. V. parodė jog nematė kai jis atvažiavo į aikštelę motociklu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas galėjo patikrinti V. V. parodymų tikrumą paskirdamas eksperimentą, tačiau tai nebuvo padaryta. Be to, mano, jog nurodytų asmenų „matomumą“ galėjo temdyti alkoholio promilės, kurių buvimą pripažino M. V., o parodymus teisme koreguoti bendras interesas padėti R. V., t.y. M. V. kaip draugo, V. V. kaip žmonos, R. V. – išvengti baudžiamosios atsakomybės. Įrodymų vertinimo aspektu daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nutarimą priėmė nesilaikydamas įstatymo reikalavimų, nesiėmė visų galimų priemonių, kad būtų išsamiai ir visapusiškai įvertintos bylos aplinkybės bei pašalinti visi prieštaravimai. Nurodo, kad neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas didesnę įrodomąją reikšmę suteikė liudytojų M. V., R. V., V. V. parodymams, jų nevertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste, taip pažeidžiant įrodymų vertinimu pricipus, kas ir sąlygojo netinkamą principo in dubio pro reo (visos abejonės bei prieštaravimai aiškinamos kaltinamojo naudai) pritaikymą ir neteisingo nutarimo priėmimą.

Pažymėjo, kad atsižvelgiant į ATPK 35 str. 1 d. ir 3 d. nuostatas, bei į tai, jog nuo tariamo teisės pažeidimo padarymo dienos - 2011 m. rugsėjo 25 d., iki nutarimo priėmimo dienos - 2013 m. vasario 22 d., yra praėjęs šešių mėnesių terminas, viso praėjo 17 mėnesių, negalėjo būti baudžiamas.

Motyvuojamoji dalis

E. P. apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

ATPK 128 str. 1 d. numato administracinę atsakomybę už transporto priemonių vairavimą neturint teisės jų vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių, o už pažeidimo padarymą sankcijoje numatyta bauda nuo vieno tūkstančio iki vieno tūkstančio penkių šimtų litų arba administracinis areštas.

Apeliaciniu skundu prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, jog ATPK nėra įtvirtinta nuostata dėl administracinės bylos nutraukimo dėl pernelyg ilgo bylos nagrinėjimo bei atitikimo ATPK 35 str. 5 d. nustatytos terminų skaičiavimo tvarkos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pažymėtina, kad 2010 m. gruodžio 14 d. įstatymu Nr. XI-1223 (įsigaliojo nuo 2011 m. kovo 1 d.) (Žin., 2010, Nr. 157-7968) ATPK 35 str. papildytas ir ATPK 35 str. 4 d. nustatyti naikinamieji administracinės nuobaudos skyrimo terminai, t. y. 2 metai nuo administracinio teisės pažeidimo dienos. Administracinėn atsakomybėn patraukto E. P. administracinis teisės pažeidimas padarytas 2011 m. rugsėjo 25 d., o administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta 2013 m. vasario 22 d., 2 metų naikinamasis nuobaudos skyrimo terminas nėra suėjęs, o terminų pagal ATPK 35 str. 5 d. skaičiavimo tvarka nepažeista. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos, nutarimas joje jau buvo priimtas Pakruojo rajono apylinkės teisme 2012 m. birželio 1 d., tačiau pirmosios instancijos teismo nutarimas Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartimi buvo panaikintas ir byla grąžinta iš naujo nagrinėti Pakruojo rajono apylinkės teismui. ATPK 35 str. 5 d. aktuali redakcija, kuri ir turi būti taikoma šioje byloje numato, kad „Kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos”. Taigi ATPK konkrečiai reglamentuota per kiek laiko administracinio teisės pažeidimo byla turi būti išnagrinėta ir joje priimtas nutarimas (ATPK 35 str. 4 d.), numatyta pareiga institucijai ar teismui nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą ją nutraukti, jeigu iki bylos išnagrinėjimo pasibaigia ATPK 35 str. numatyti terminai (ATPK 250 str. 1 d. 7 p.), taip pat apibrėžta, jog panaikinus pirmosios instancijos teismo nutarimą, terminai nuobaudos skyrimui pradedami skaičiuoti iš naujo nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ATPK 35 str. 5d.). Toks terminų nuobaudos skyrimui reglamentavimas apeliacinės instancijos teismo nuomone yra pagrįstas ir logiškas, nes numatyta maksimalus terminas – du metai – per kurį administracinio teisės pažeidimo byla turi būti išnagrinėta, nepriklausomai nuo to kiek kartų ji buvo nagrinėta apeliacinės instancijos teisme, taigi nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog jokia administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo riba laiko atžvilgiu nėra apibrėžta. Taip pat logiška yra nuostata, jog panaikinus pirmosios instancijos teismo nutarimą terminai pradedami skaičiuoti iš naujo, nes pradėjus pirmosios instancijos teisme nagrinėjimą iš naujo, šio teismo pareiga visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą negali būti varžoma, nustatant itin trumpus, apelianto nuomone, tokios bylos nagrinėjimo terminus. Taip pat negali būti pagrįsta ir apelianto išdėstyta apeliaciniame skunde nuomonė, jog nutarimą panaikinus dėl teismo padarytų materialinių ar procesinių teisės pažeidimų, terminas neturėtų atnaujinimas, nes tokiu atveju būtų iškreiptas asmenų lygiateisiškumo principas ir daliai asmenų atsirastų nepagrįstų privilegijų sprendžiant jų administracinės atsakomybės klausimą, lyginant su kitais asmenimis.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad buvo pažeista apelianto teisė į teisingą, nepriklausomą ir bešališką teismą, kadangi 2013 m. vasario 8 d. teismo posėdžio metu apelianto atstovui pareiškus motyvuotą nušalinimą teisėjai dėl pareikšto nušalinimo nebuvo priimtas joks sprendimas. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos, Joniškio rajono apylinkės teisme 2013 m. vasario 8 d. 9.00 val. prasidėjo teismo posėdis, kurio metu dalyvavo ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas E. P. su savo atstovu R. J., buvo paskelbta teismo sudėtis, klausiama dėl nušalinimo (2 t., 65 b. l., 10 pastraipa), nušalinimas nepareikštas. Apklausti atvykę liudytojai, atliktas įrodymų tyrimas, pagarsinta visa administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, išspręsti visi administracinėn atsakomybėn patraukto E. P. atstovo R. J. prašymai, priimtos teismo protokolinės nutartys. Paskelbus teismui baigiamąsias kalbas, institucijos, surašiusios ATP protokolą atstovui bei administracinėn atsakomybėn patrauktam E. P. pasisakius baigiamosiose kalbose, administracinėn atsakomybėn patraukto E. P. atstovas R. J. pareiškė nušalinimą teismui dėl nenuoseklumo, t. y. dėl sprendimo nebekviesti liudytojo R. V. ir jo prašymo pakartotinai kviesti liudytoju R. V. atmetimo. Šis nušalinimas pirmosios instancijos teismo nebuvo spręstas. Pastebėtina, kad nacionalinėje teisėje reglamentuotas procesas, nei ATPK, nei BPK, nei CPK nenumato proceso šaliai procesinės teisės pareikšti nušalinimą teismui baigiamųjų kalbų metu. Būtent todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nesprendė administracinėn atsakomybėn patraukto E. P. atstovo R. J. pareikšto teismui nušalinimo klausimo. Atkreiptinas dėmesys, kad nacionalinėje teisėje reglamentuoti nušalinimo pagrindai ne tik teismui, bet ir kitiems proceso dalyviams, o administracinėn atsakomybėn patraukto E. P. atstovo R. J. pareikštas teismui nušalinimo pagrindas nėra tas, kuris būtų laikomas pagrindu nušalinti teismą bei rodytų jo neobjektyvumą ar šališkumą konkrečiai šioje byloje.

Be to, iš administracinio teisės pažeidimo bylos matyti, kad Joniškio rajono apylinkės teisme 2013 m. sausio 31 d. 9.00 val. vyko teismo posėdis, kurio metu dalyvavo ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas E. P. su savo atstovu R. J., administracinėn atsakomybėn patraukto E. P. atstovas R. J. pareiškė nušalinimą dėl teismo šališkumo, kuris jį teikusių asmenų nuomone, pasireiškė tuo, kad buvo atsisakyta kreiptis į Konstitucinį teismą, kurį teismas nutarė perduoti spręsti Joniškio rajono apylinkės teismo pirmininkui sprendimu (2 t. 47-48 b. l.), o 2013 m. sausio 31 d. Joniškio rajono apylinkės teismo pirmininko neskundžiama nutartimi E. P. atstovo R. J. prašymą dėl teisėjos nušalinimo nuo administracinio teisės pažeidimo bylos atmetė (2 t. 49-50 b. l.), ši nutartis pasirašytinai E. P. atstovui R. J. tą pačią dieną buvo įteikta (2 t. 51 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nenuoseklus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Joniškio rajono apylinkės teisme 2013 m. sausio 15 d. teismo posėdžio metu pagal apelianto atstovo prašymą teismo buvo nutarta kviesti į teismo posėdį ir apklausti R. V., R. K., T. G., Š. Š., V. V., S. S., R. P., M. V. bei išreikalauti papildomą medžiagą (2 t. 28-32 b. l.). R. V. siųstas teismo šaukimas įteiktas žmonai V. V. (2 t. 37 b. l.). Į 2013 m. sausio 31 d. teismo posėdį kviestas liudytojas neatvyko. Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartimi nutarta atvesdinti V. V., R. V., M. V. į 2013 m. vasario 8 d. 9.00 val. teismo posėdį (2 t. 58 b. l.). (duomenys neskelbtini) apskr. VPK (duomenys neskelbtini) r. PK VTS Prevencijos poskyrio tyrėjas 2013 m. vasario 7 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl R. V.“ Nr. 40-75-4-PRS-42 Joniškio rajono apylinkės teismą informavo, kad R. V. yra Anglijoje, todėl atvesdinti jo galimybės nėra. (2 t. 63 b. l.) Joniškio rajono apylinkės teisme 2013 m. vasario 8 d. teismo posėdžio metu teismas išklausęs visus atstovo prašymus nutarė nebekviesti liudytojo V. V., nurodydamas, jog teismas „išnaudojo visas galimybes kviesti ir atvesdinti šį liudytoją, jis išvykęs į užsienį, jo parodymai yra byloje, be to, nėra baigta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje jis yra kaltinamas ir teismas mano, negalėtų apklausti R. V. prisaikdinus, kad po to nebūtų jo parodymai panaudoti prieš jį baudžiamajame procese“. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės bei nurodytos priežastys dėl liudytojo R. V. nebekvietimo į teismo posėdį, yra pagrįstos ir teisėtos. Būtent tai paneigia apeliacinio skundo argumentą pirmosios instancijos teismui buvus nenuosekliam.

Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą reiškia teismo proceso teisingumą, t. y. atsižvelgiant į kelis esminius aspektus: ar procesas nebuvo per ilgas, ar jis buvo teisingas šalių lygybės prasme, ar vyko viešumo sąlygomis, ar užtikrinta teisė į gynybą ir nekaltumo prezumpcija. Kadangi apeliantas apeliaciniame skunde nurodo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą – pirmosios instancijos teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarime iš esmės nesirėmus Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. teisiamojo posėdžio protokolu, nes nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą visi liudytojai buvo betarpiškai apklausti paties teismo bei remtasi tų pačių liudytojų parodymais duotais ikiteisminiame tyrime, laikytina nepagrįstu apeliacinio skundo argumentu.

Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Pakruojo rajono apylinkės teismo ištirtais įrodymais, kadangi Šiaulių apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartimi konstatavo, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., bylą išnagrinėjo nešališkas teismas. Be to, Joniškio rajono apylinkės teisme įvykio liudytojai apklausti pakartotinai teismo posėdyje, buvo aiškintasi iš naujo visos su įvykiu susijusios aplinkybės. Tam ne tik neprieštaravo, bet ir to prašė pats apeliantas bei jo atstovas. Visa administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga pagarsinta įrodymų tyrimo metu, net ir prie administracinio teisės pažeidimo bylos prijungtos ikiteisminio tyrimo metu atliktos liudytojų apklausos bei baudžiamosios bylos teismo posėdžio protokolas. Todėl pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje tiesiogiai apklausęs liudytojus bei ištyręs administracinio teisės pažeidimo medžiagą, tarp jų ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, priimdamas sprendimą (nutarimą) pagrįstai ją vertino, analizavo ir rėmėsi (ATPK 57 str.).

Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su apeliacinio skundo dalimi dėl vertimo duoti parodymus prieš save, principu draudžiančiu versti duoti parodymus prieš save (lot. nemo tenetur se ipsum accusare), įtvirtintu Konstitucijos 31 str. 3 d., BPK 80 str. 1 p., nustatė, kad šioje skundo dalyje tik konstatuota kur numatytas nacionalinėje teisėje šis draudimas bei apelianto pamąstymai, kad baudžiamojo proceso įstatyme nieko neužsimenama apie tokius liudytojus, kurie apklausiami gali duoti parodymus apie savo paties, tikėtina, padarytą administracinės teisės pažeidimą - ir tai suprantama, nes Baudžiamojo proceso kodeksas reglamentuoja baudžiamųjų, o ne administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną. Tačiau apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodoma kuo šis principas susijęs su šia nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla, taip pat kaip buvo pažeistos apelianto teisės, jeigu jos, apelianto nuomone, buvo pažeistos, todėl dėl šio apeliacinio skundo apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas visą administracinio teisės pažeidimo bylą bei apeliacinio skundo argumentus sprendžia, jog nurodant šį argumentą turima omenyje situacija, kai E. P. kaip liudytojas apie 2012 m. rugsėjo 25 d. įvykį davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu dėl kito kalto asmens, o jo pateikti parodymai, kuriuose buvo įžvelgta galimai buvus jo paties padarytam administraciniam teisės pažeidimui, policijos pareigūno, kaip gauta informacija, buvo perduota atitinkamai institucijai, tačiau tai šiuo konkrečiu atveju nevertintina kaip asmens vertimas duoti parodymus prieš save. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad „Aiškindamas Konvencijos 6 straipsnį EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad, nors tai jame tiesiogiai nenurodyta, nėra abejonių, kad teisė tylėti per policijos apklausą ir teisė neduoti prieš save parodymų yra visuotinai pripažįstami tarptautiniai standartai, priskiriami teisės į teisingą bylos nagrinėjimą reguliavimo sričiai. Saugant kaltinamąjį nuo valdžios institucijų prievartos yra sudaromos galimybės išvengti teisingumo klaidų ir apsaugoti Konvencijos 6 straipsnio tikslus (1996 m. vasario 8 d. sprendimas byloje John Murray prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 18731/91). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad teisė tylėti ir teisė neduoti prieš save parodymų nėra absoliučios (2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Weh prieš Austriją (peticijos Nr. 38544/98); ne kiekviena tiesioginė prievarta savaime lemia pažeidimą; nors Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą teismą yra absoliuti, šios teisės elementai negali būti vienos nekintančios taisyklės dalykas, jie turi priklausyti nuo konkrečios bylos aplinkybių. Sprendžiant, ar buvo pažeista teisės tylėti ir teisės neduoti parodymų prieš save esmė, turi būti atsižvelgiama į prievartos, naudotos siekiant gauti įrodymus, pobūdį ir laipsnį, tinkamų saugiklių buvimą ir šitaip surinktos medžiagos panaudojimą (2007 m. birželio 29 d. sprendimas byloje O’Halloran ir Francis prieš Jungtinę Karalystę (peticijų Nr. 15809/02 ir 25624/02). EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad pareiga informuoti valdžios institucijas yra bendras valstybių narių teisės ypatumas ir ji gali būti susijusi su įvairaus pobūdžio klausimais (pvz., pareiga tam tikrais atvejais atskleisti policijai asmens tapatybę) (2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Weh prieš Austriją (peticijos Nr. 38544/98)“ (Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarimas).

ATPK 248 str. numatyti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai, t. y. laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, užtikrinti priimto nutarimo įvykdymą, taip pat išaiškinti priežastis ir sąlygas, padedančias padaryti administracinius teisės pažeidimus, užkirsti kelią teisės pažeidimams, auklėti piliečius, kad jie laikytųsi įstatymų, stiprintų teisėtumą.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N444-4788/2009, Nr. N756−450/2010, Nr. N63-992/2010, taip pat Administracinių teismų praktika 1. P. 305, Administracinių teismų praktika Nr. 7, l. 259).

Apeliaciniame skunde išsakyta nuomonė, kad M. V., R. V., V. V. davė melagingus parodymus, todėl jais remtis negalima.

Ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. gruodžio 30 d. liudytoja apklausta V. V. parodė, kad E. P. pažįsta iš matymo. Jie gyvena (duomenys neskelbtini) miestelyje prie parduotuvės „A.“, gerai matosi kas atvažiuoja prie parduotuvės esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Ji dažnai matydavo vasarą keliu pravažiuojantį E. P.. Jo motociklo garsas labai juos erzino, galvojo, kad motociklui nėra duslintuvo. Ji dažnai kalbėdavo su vyru, kuris ketino su pačiu E. P. dėl to pasikalbėti. 2011 m. rugsėjo 25 d. apie 20 val. ji su vyru buvo kieme ir matė, kad su motociklu pravažiavo pro jų namus vienas pats E. P. ir sustojo prie parduotuvės. Neprisimena ar jis buvo su šalmu. Matė, kad jis ir po aikštelę važinėjo. R. V. pasakė, kad eina pasikalbėti, o ji tada su vaikais įėjo į kambarį. Kieme liko M. V.. Ji matė kažkuriuo momentu, kad M. V. taip pat buvo ten nuėjęs. (1 t. 11 b. l.) Teisme 2013 m. vasario 8 d. V. V. parodė, jog administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį pažįsta kaip tos pačios gyvenvietės gyventoją. Tą dieną matė, kaip E. P. pats motociklu atvažiavo į aikštelę prie parduotuvės. Ji E. P. pažino. E. P. buvo užsidėjęs šalmą, bet jo apsauginis stiklas buvo neuždengtas. Kai važiavo E. P., ji matė ir pro namo langą, ir iš kiemo. Matė kaip E. P. sustojo aikštelėje. Iš kiemo aikštelė matosi (2 t. 66 b. l.). E. P. minimą dieną važiavus motociklu tvirtino ir Pakruojo rajono apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą (1 t. 95 b. l.).

Liudytoju ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. lapkričio 8 d. apklaustas M. V. parodė, kad jis buvo nuėjęs pas draugą R. V., kalbėjo su juo kieme. Automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri yra netoli R. V. namų, važinėjosi E. P. motociklu. Jis E. P. pažįsta iš matymo. R. ėjo E. P. sudrausminti, kad nevažinėtų su motociklu pastoviai. Jam nuėjus į aikštelę R. kalbėjosi su E. Konfliktas įvyko dėl motociklo skleidžiamo garso (1 t. 12 b. l.). 2013 m. vasario 8 d. teismo posėdžio metu liudytojas M. V. paaiškino, jog E. P. pažįsta iš matymo. Tą dieną buvo pas R. V., pamena, jog tarp R. V. ir E. P. kilo konfliktas. Pats matė, kaip E. P. motociklu važinėjo po (duomenys neskelbtini) miestelį. Matė, jog motociklą vairavo pats E. P., kuris buvo užsidėjęs šalmą. E. P. sustojęs aikštelėje prie parduotuvės nusiėmė šalmą. Jis apsirikti negalėjo. Aikštelė iš V. namų matosi (2 t. 65 b. l.). E. P. minimą dieną važiavus motociklu tvirtino ir Pakruojo rajono apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą (1 t. 84 b.l.).

2011 m. spalio 13 d. įtariamuoju apklaustas R. V. nurodė, kad tą dieną buvo namuose tuo laiku E. P. važinėjo motociklu. E. P. važinėjo motociklu kiekvieną dieną. Motociklo garsas labai didelis, jis erzino R. V., todėl jis nuėjo pakalbėti su E. P. (1 t. 15, 16 b. l.). Iš Pakruojo rajono apylinkės teismo 201 m. kovo 9 d. teisiamojo posėdžio protokolo, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-57-744/2012 matyti, jog, R. V. nurodė, kad įvykis buvo 2011 m. rugsėjo 25 d., sekmadienio vakare. Visą dieną nukentėjusysis važinėjo motociklu, tiksliau, jau ne vieną dieną tuo motociklu jis važinėjo, todėl kai jis sustojo aikštelėje, esančioje šalia jo namų, jis nutarė nueiti ir be jokių piktų kėslų jo paprašyti, kad nebevažinėtų, kadangi jam pasirodė, jog motociklo skleidžiamas garsas per didelis ( 1 t. 73 b. l.)

2011 m. rugsėjo 29 d. pirminės apklausos metu E. P. nurodė, kad jis pats vienas atvažiavo motociklu į aikštelę prie parduotuvės „A.“, kad ten įvyko konfliktas su R. V. dėl jo motociklo skleidžiamo garso (1 t. 7 b. l.). Šie parodymai visiškai atitinka apklaustų R. V., V. V., M. V. parodymus, taip pat ir Š. Š. 2011 m. lapkričio 4 d. duotus parodymus. Tačiau juos E. P. ne kartą pakeitė. Nurodė neva motociklu važiavo jo brolis (1 t. 13 b. l.), kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo išvykęs į užsienį; kitu atveju aiškino motociklą stūmęsis, kadangi buvęs kažkoks gedimas (tiksliai nežinojo koks), nors jo tėvas jam nedavė motociklo tvarkyti, neprašė pareguliuoti, nedraudė išstumti iš kiemo, bet su R. V. susimušė dėl motociklo didelio skleidžiamo garso (1 t. 77 b. l.); trečiu atveju teigė būtent jo tėvą važiavus su motociklu, motociklui kažkas buvo atsitikę, jis nusprendęs nusivaryti į aikštelę esančią už 300 metrų nuo namų parodyti draugams pareguliuoti, tačiau negalėjo įvardyti, kurie draugai nusimano technikoje (2 t. 31 b. l.). Būtent todėl E. P. parodymai laikytini gynybine versija siekiant išvengti administracinės atsakomybės už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Juo labiau, kaip jis pats teisme aiškino, nežinąs kodėl pirminiai parodymai skirias nuo teisme duotų parodymų, jog jis nepagalvojęs, kad iš baudžiamosios bylos gali būti iškelta dar viena byla dėl važiavimo motociklu, jis nebuvo susikoncentravęs ir nemanė, kad viskas taip pasisuks, būtent todėl jo pirminiai parodymai klaidingi, nes iškėlė kitą bylą dėl motociklo vairavimo, o jis negalvojo, kad kels tokią bylą, nes viskas buvo dėl muštynių (2 t. 30 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, nesutinka su apeliaciniame skunde esančiu apelianto liudytojų parodymų vertinimu. Tai, kad V. V. buvo kieme ir matė E. P. važiuojantį motociklu, jį nusiimant šalmą, tvirtina ne tik pati V. V., R. V. bei M. V., bet ir liudytojas T. G., teismo posėdžio metu tvirtinęs ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y. kad V. V. buvo kieme ir matė kaip R. V. pirmą kartą buvo nuėjęs aiškintis prie E. P., tačiau jos nebuvo antrą kartą, t. y. jų muštynių metu. Duomenų, kad liudytojai V. V. ir M. V. būtų buvę neblaivūs, nėra. Taip pat, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo konstatuoti šioje konkrečioje administracinio teisės pažeidimo byloje M. V. kaip draugo, V. V. kaip žmonos, suinteresuotumo, o R. V. asmeninį interesą išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi priimtas sprendimas šioje byloje neturės jokios teisinės reikšmės R. V. atžvilgiu, be to, nėra ir kitų galimą suinteresuotumą patvirtinančių duomenų.

Atsižvelgiant į tai, kad V. V. E. P. matė važiuojantį motociklu būdama ir kieme, darytina išvada, kad nėra jokio pagrindo skirti atlikti eksperimentą, patikrinant V. V. parodymus, t. y. įvertinant, ar būnant V. V. namuose, per langą su užtrauktomis dieninėmis užuolaidomis, įmanoma atpažinti bet kurį asmenį, važiuojantį motociklu, su šalmu ir dar iš šono.

Apeliaciniame skunde išsakyta nuomonė, jog pirmosios instancijos teismas didesnę įrodomąją reikšmę suteikė liudytojų M. V., R. V., V. V. parodymams, jų nevertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo pricipus, kas, apelianto nuomone, sąlygojo netinkamą principo in dubio pro reo (visos abejonės bei prieštaravimai aiškinamos kaltinamojo naudai) pritaikymą ir neteisingo nutarimo priėmimą. Atsižvelgiant į paties apelianto parodymų kintamumą, nenuoseklumą, į liudytojų S. S. parodymų prieštaringumą (pamatė E. P. važiuojantį motociklu, bet sustojo pakalbėti su E. P. stumiančiu motociklą), Š. Š. parodymų prieštaringumą (atvažiavo motociklu, atsistūmė motociklą), kitų apklaustų liudytojų nematymą kokiu būdu E. P. atvyko į aikštelę su motociklu, kadangi jie atėjo jam jau būnant aikštelėje prie parduotuvės, taip pat buvo ir iš viso nemačiusių E. P. buvus su motociklu, bei į nuoseklius nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios duotus parodymus dėl E. P. atvažiavimo motociklu į automobilių stovėjimo aikštelę prie parduotuvės „A.“ bei konflikto kilimui dėl didelio motociklo skleidžiančio garso, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų M. V., R. V., V. V. parodymams ir laikė juos teisingais.

Nors sprendžiant šioje administracinio teisės pažeidimo byloje priimto nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą neturi jokios tiesioginės reikšmės, tačiau apeliaciniame skunde yra išsakytas argumentas, kuriuo apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog eksperimentas būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą, nes jis turėtų būti daromas analogiškomis sąlygomis, bei, apelianto nuomone, tai parodo pirmosios instancijos neobjektyvumą ir tyčinį vengimą atlikti eksperimentą, kadangi pagal metų laikus meteorologinėmis sąlygomis ir dienos laiko trukme, ruduo yra panašus į pavasarį, o šio skundo surašymo laikas yra kalendorinį pavasarį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašomas atlikti eksperimentas užvilkintų administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimą, pirmiausia tuo aspektu, kad pats apeliantas apeliacinį skundą grindžia tuo, jog administracinio teisės pažeidimo byla yra nagrinėjama jau 17 mėnesių, o tai labai ilgas laiko tarpas bei buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį teismą dėl pernelyg ilgos bylos nagrinėjimo trukmės, nes pažeistos apelianto teisės. Antras aspektas, kuriuo netenkintas prašymas, jog toks eksperimentas yra visiškai nereikalingas; trečias aspektas tuo, jog šioje administracinio teisės pažeidimo byloje net ir sulaukus rudens, abejotina tikimybė, jog rugsėjo 25 d. tiek šviesos atžvilgiu, tiek oro sąlygų ir kitomis aplinkybėmis, turinčiomis įtakos matomumui namo viduje pro užuolaidas, bus tokia pat kaip 2011 metais buvusi rugsėjo 25 d.; ketvirtas aspektas tuo, jog nebuvo aiškintasi visiškai tikslių oro sąlygų minimą dieną, minimoje teritorijoje, nenustatytas visiškai tikslus E. P. atvažiavimo į aikštelę laikas; penktas aspektas, apeliacinio teismo nuomone, jog numatyti pavasarį konkrečią dieną, kai bus tokios pat oro sąlygos, apšvietimas konkrečiu momentu, aplinka (šešėliai, vėjas, lapų skraidymas ir t.t.,) ir kitas aplinkybes atitinkančias analogiškas 2011 metais buvusios rugsėjo 25 d. sąlygas nėra jokios realios galimybės.

Pažymėtina, kad nepagrįstai skunde teigiama, jog dėl teismų kaltės administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama tiek ilgai.

Konstatuotina, Pakruojo rajono apylinkės teisme byla gauta 2012 m. vasario 28 d. Bylos nagrinėjimas pradėtas 2012 m. vasario 21 d., atidėtas dėl neatvykusios liudytojos V. V. iškvietimo į teismo posėdį, liudytojų R. K. ir T. G. kvietimo į teismo posėdį, jų ikiteisminio tyrimo metu apklausų protokolų bei specialisto išvados išreikalavimo (1 t. 40-47 b. l.). 2012 m. kovo 21 d. bylos nagrinėjime padaryta pertrauka iki nenustatytos datos, iki baudžiamosios bylos Nr. 1-57-744/2012 išnagrinėjimo Pakruojo rajono apylinkės teisme (1 t. 57-60 b. l.). 2012 m. gegužės 14 d. gautas pranešimas, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-57-744/2012 paskelbta pertrauka iki 2012 m. rugpjūčio 2 d. (1 t. 69 b. l.). 2012 m. gegužės 14 d. teismo posėdis atidėtas neatvykus administracinėn atsakomybės patraukto E. P. atstovui R. J., kuris, kaip nurodė E. P., serga, o paskelbta pertrauka pratęsta iki 2012 m. gegužės 25 d. 2012 m. gegužės 25 d. teismo posėdis tęsiamas ir byla baigiama nagrinėti (1 t. 104-105 b. l.), 2012 m. birželio 1 d. paskelbtas Pakruojo rajono apylinkės teismo nutarimas (1 t. 107-115 b. l.). Pakruojo rajono apylinkės teisme 2012 m. birželio 19 d. gautas apelianto E. P. apeliacinis skundas (1 t. 118-121). 2012 m. rugpjūčio 28 d. Šiaulių apygardos teisme vyko teismo posėdis dėl apeliacinio skundo (1 t. 129-131 b. l.) 2012 m. rugsėjo 10 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nutarimas panaikintas ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo Pakruojo rajono apylinkės teismui (1 t. 133-135 b. l.). 2012 m. rugsėjo 14 d. administracinio teisės pažeidimo byla gauta Pakruojo rajono apylinkės teisme. 2012 m. spalio 18 d. į teismo posėdį neatvyko administracinėn atsakomybėn patrauktas E. P., jo atstovė pagal įstatymą D. P. ir jo atstovas R. J., o E. P. neatvykimo priežastis jo tėvas teismui žodžiu nurodė neva sūnus yra Kauno klinikose, daroma operacija (2 t. 6-7 b. l.). 2012 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn patraukto E. P. atstovas R. J. pareiškė nušalinimą visam Pakruojo rajono apylinkės teismui (2 t. 12-14 b. l.). 2012 m. gruodžio 4 d. teisėja R. Razumienė nutartimi pareikštą nušalinimą tenkino (2 t. 15-16 b. l.). 2012 m. gruodžio 13 d. nuo administracinio teisės pažeidimo bylos nusišalino teisėjas L. Zaderštremas, nes jis nagrinėja baudžiamąją bylą dėl to 2011 m. rugsėjo 25 d. įvykio, kurioje E. P. nukentėjusysis, o R. V. kaltinamasis (2 t. 17-18 b. l.). Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byla perduota Joniškio rajono apylinkės teismui (2 t. 22 b. l.). 2013 m. sausio 15 d. Joniškio rajono apylinkės teismo posėdyje padaryta bylos nagrinėjime pertrauka pagal administracinėn atsakomybėn patraukto E. P. atstovo R. J. prašymą kviesti prašomus liudytojus bei išreikalauti papildomą medžiagą (2 t. 28-32 b. l.). 2013 m. sausio 31 d. teismo posėdžio metu nuspręsta bylos nagrinėjime daryti pertrauką dėl pakartotino liudytojų kvietimo į teismo posėdį (2 t. 47-48, 53-56 b. l.). 2013 m. vasario 8 d. teismo posėdyje tęsiamas bylos nagrinėjimas, ji baigiama nagrinėti (2 t. 65-72 b. l.). 2013 m. vasario 22 d. skelbiamas skundžiamas nutarimas (2 t. 74-79 b. l.). Įvertinus visa, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo kaltės, sprendžiant klausimą dėl pernelyg ilgo bylos nagrinėjimo, nėra, bylos nagrinėjimas vyko pakankamai intensyviai, pertraukos tarp paskirtų teismo posėdžių, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismų bendrą darbo krūvį, atitinka protingus terminus, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo taip pat buvo prašoma šią administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka teismo viešame posėdyje. ATPK 302¹⁰ str. 2 d. numatyta, kad „bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip”. Vertinant šią įstatyme įtvirtintą nuostatą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo šioje administracinio teisės pažeidimo byloje pateiktą apeliacinį skundą nagrinėti viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, nes susipažinus su administracinio teisės pažeidimo byla bei apeliaciniu skundu, apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių bei įrodymų pakankamumo ir jų vertinimo, todėl apeliacinis skundas išnagrinėjamas bendrąja tvarka – rašytiniu procesu.

Apeliaciniame skunde neprašoma įvertinti pirmosios instancijos teismo skirtos nuobaudos E. P., todėl dėl bausmės individualizavimo teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Teismas išanalizavęs apeliacinio skundo argumentus ir administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė, byla išnagrinėta išsamiai ir objektyviai, surinktų įrodymų visumoje pagrįstai konstatuota apelianto kaltė padarius ATPK 128 str. 1 d., paskirta administracinė nuobauda tiek savo dydžiu, tiek savo rūšimi atitinka nubaustojo asmenybę bei padaryto teisės pažeidimo pobūdį, o apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą ir bylą perduoti Joniškio rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo, nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

E. P. apeliacinio skundo netenkinti ir Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.