Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-09 · Administracinė byla Nr. I-2915-402/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-09
Bylos Nr.
I-2915-402/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02302-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
A.B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2915-402/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02302-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.; 74.
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 9 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2012-10-30 iki 2014-05-17 jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – tekste Lukiškių TI) buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl to patyrė didelius nepatogumus ir išgyvenimus. Tualete nebuvo vėdinimo sistemos. Pareiškėjas miegojo už metro nuo tualeto, jis visada jausdavo nemalonų kvapą. Kadangi nebuvo tinkamo vėdinimo, kamerose buvo drėgna. Dėl drėgmės išplauti drabužiai ne džiūvo, bet pradėdavo pūti. Pažymėjo, kad Lukiškių TI nėra sudaryta galimybė išsiskalbti viršutinius drabužius. Kamerose taip pat nėra skalbinių virvių, ant kurių būtų galima pasidžiauti išskalbtus drabužius. Lukiškių TI kamerose buvo 50 x 50 cm stalas, dvi kėdės, todėl pareiškėjas dažnai valgydavo stovėdamas. Kamerų sienos buvo supelijusios, krisdavo tinkas. Netinkamas apšvietimas. Žiemą kamerose buvo šalta, todėl būdavo užsandarinami langai ir į patalpas nepatekdavo oro. Trumpalaikio sulaikymo kamerose pareiškėjas praleisdavo apie 5–6 valandas, paaiškinus, kad šiose patalpose jis gali būti laikomas tik iki 2 valandų, pareiškėją pervesdavo į kitą sulaikymo patalpą ir tvirtindavo, kad taip gali laikyti dar 2 valandas. Atvykdamas į Lukiškių TI ir iš jo išvykdamas, pareiškėjas nebuvo maitinamas. Dėl netinkamų, žiaurių ir nežmoniškų sąlygų Lukiškių TI pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Tai yra nežmoniškas elgesys, pažeidžiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. Gyvenimo sąlygos kalinimo įstaigoje visą jo buvimo laikotarpį buvo nežmoniškos, kas akivaizdžiai pažeidė galiojančius teisės aktus. Jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI ir vertina 10 000 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 10-18) nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI buvo kalinamas nuo 2012-10-30 iki 2014-05-20. Lukiškių TI pripažįsta, kad dėl teismo nutarčių, sprendimų vykdymo, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygų, atskirais laiko tarpais nuteistieji ir suimtieji laikomi mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m.) normą, tačiau įstaigos administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, taip pat visada stengiamasi, kad tai truktų kuo trumpesnį laiko tarpą. Pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad pažeidžiant galiojančius teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Lukiškių TI buvo laikomas nuo 2012-10-30 iki 2014-05-20 (b.l. 10-11).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Lukiškių TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Lukiškių TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.

Pareiškėjas nurodo, kad jo buvimo laikotarpiu Lukiškių TI kamerose buvo mažai vietos, t.y. trūko ploto.

Atsakovo atsiliepimo (b. l. 10-13) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI nuo 2012-10-30 iki 2014-05-20 buvo laikomas kamerose Nr. 119, 126, 155, 104, 272, 404, 316, 311, 275, 312, 107, 270, 379, 269, 105, 255, 110, 118, 317. Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau pažymėjo, kad įstaigos administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai (b.l. 14).

Iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI 179,5 paras jo kalinimo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Atsakovas neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti. Todėl konstatuotina, kad Lukiškių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui.

Dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad gyvenamosiose kamerose būdavo labai drėgna ir prastas vėdinimas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6, 13 punktus laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas), santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35–65 proc., šaltuoju – 35–65 proc. (26 punktas). Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 46-47, 51, 62-63, 77, 83, 97, 104) matyti, kad buvo tiriama kamerų Nr. 104, 404, 311, 270, 379, 317, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, būklė ir jose esančios gyvenimo sąlygos. Patikrinimų metu nustatyta, kad langai vėdinimui buvo pritaikyti, santykinės oro drėgmės pažeidimų esmės nenustatyta. Duomenų apie santykinės oro drėgmės ir vėdinimo sąlygų kitose kamerose atitikimą HN 76:2010 reikalavimams byloje nėra pateikta, tačiau pareiškėjas, teigdamas apie nurodytų pažeidimų egzistavimą, jų papildomai nekonkretizavo, nenurodė, kuriomis konkrečiai dienomis ir kuriose kamerose buvo pažeista jo teisė į HN 76:2010 nustatytus santykinės oro drėgmės ar vėdinimo reikalavimus, todėl teismas pareiškėjo argumentus šioje dalyje atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas teigia, kad buvo netinkamas apšvietimas, netinkamas naktinis apšvietimas. Pagal HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procentų, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurių laikotarpis apytiksliai atitinka pareiškėjo laikymo tikrintose kamerose laikotarpį, matyti, kad kameroje Nr. 404, 311, 270, 379 dirbtinio dieninio apšvietimo normų pažeidimų nenustatyta (b. l. 66, 77, 83, 97), išskyrus nustatyta, jog naktinė dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 107 neatitiko HN 76:2010 23 punkto, kur nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (b.l. 79).

Vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėtina, kad skaidraus stiklo langų, užtikrinančių tinkamą dieninį apšvietimą, įrengimas kamerose yra susijęs su rekonstrukcijos darbais, todėl net ir tuo atveju, jei būtų pagrindas konstatuoti, jog kamerose dieninis apšvietimas neatitiko HN76:2010 reikalavimų, teismas neturėtų pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamo apšvietimo. Be to, pareiškėjo nusiskundimai dėl apšvietimo reikalavimų pažeidimo yra pernelyg abstraktūs, pareiškėjas skunde nenurodė, kuriose kamerose ir kuriuo metu buvo pažeista jo teisė į tinkamą apšvietimą, kodėl, pareiškėjo manymu, jis buvo netinkamas, todėl atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl HN76:2010 22 punkto pažeidimo.

Pareiškėjas teigia, kad ant kamerų sienų matėsi pelėsis, nuo lubų krisdavo tinkas. Pagal HN 76:2010 56 punkto reikalavimus, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (62 punktas). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, patikrinimų (b.l. 66, 77, 79, 83, 98 ) matyti, kad Lukiškių TI ginčo laiku nekonstatavo paprastojo remonto poreikio kamerose Nr. 404, 311, 107, 270, 379, be to, kameroje Nr. 404, 317 buvo nustatyta pelėsio buvimo požymių, kameroje Nr. 311, 317 nustatyta, kad vietomis nuo lubų ir sienų nubyrėję (atsilupę) dažai. Duomenų apie kitų gyvenamųjų kamerų pareiškėjui aktualiu laikotarpiu buvusią būklę byloje nėra, tačiau pareiškėjas šių nusiskundimų nedetalizavo. Aplinkybė, kad kamerose Nr. 311, 317 (b.l. 77, 104) buvo konstatuota, kad vietomis nuo lubų ir sienų nubyrėję (atsilupę) dažai, o kamerose Nr. 404, 317 nustatyta pelėsio pėdsakų, leidžia daryti išvadą, kad Lukiškių TI pareiškėjo laikymo laikotarpiu pažeidė HN 76:2010 28, 56 ir 62 punktų reikalavimus.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI kamerose stalas ir sėdimos vietos nebuvo pritaikytos valgyti tokiam skaičiui žmonių, kiek jų būdavo apgyvendinta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.6 punkte nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Teisės aktai nenustato gyvenamojoje kameroje stalo dydžio, tačiau atsiliepime į skundą nurodyti argumentai, kad dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ar kitų baldų, patvirtina pareiškėjo teiginius, kad kamerose trūkdavo sėdimų vietų. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.6 punktopažeidimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių sanitariniame mazge nėra atskiros patalpos sanitariniam mazgui bei atskiros oro šalinimo sistemos, todėl nuolat sklido nemalonūs kvapai.

Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lukiškių TI atsiliepime nurodė, jog sanitarinio mazgo patalpa su klozetu nuo likusios kameros dalies atitverta 1,5 metro aukščio pertvara (b. l. 16). Teismo nuomone, tokia tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Ginčo, kad prausyklose yra šaltas vanduo, nekyla. Kamerose tiekti šiltą vandenį teisės aktai Lukiškių TI administracijos neįpareigoja. Lietuvos higienos normos HN76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktas nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Pagal šios higienos normos 64 punktą, laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 65 punktas). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 66 punkte įtvirtinta, kad lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 67 punktą lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose, patvirtintose teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad tardymo izoliatorių kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas, metalinė lova, spintelė, stalas, 2 taburetės arba stalo ilgio suoliukai, maisto produktų spintelė arba lentyna, sieninė viršutinių drabužių pakaba, šiukšlių dėžė, valymo inventorius ir elektrinis virdulys. Skalbinių džiovyklos įrengimas nėra nustatytas. Drabužių džiovinimo įranga pagal reikmę turi būti įrengiama džiovykloje. Cituojamas teisės aktas nenumato galimybės įrengti viršutinių rūbų džiovinimo vietą pačioje kameroje, tačiau įpareigoja tardymo izoliatoriaus administraciją įvertinti reikmę ir džiovinimo įrangą įrengti atskiroje patalpoje – džiovykloje. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 (redakcija, galiojusi iki 2015-09-01) 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas ypatingas dėmesys klimato sąlygoms, ypač kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Tardymo izoliatorių personalas, lankytojai ir suimtieji privalo griežtai laikytis higienos ir priešepideminių taisyklių. Kiekvienam suimtajam tardymo izoliatoriuje turi būti lengvai prieinama būtinoji higienos ir visuomenės sveikatos saugos informacija (105 punktas). Pagal minėtų taisyklių 107 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Suimtieji privalo laikytis asmens higienos, dėvėti tvarkingus drabužius pagal sezoną, kamerose palaikyti tvarką ir švarą (109 punktas). Įpareigojimas, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose atitiktų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkto nurodymas, jog laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, o taip pat įpareigojimas pagal reikmę įrengti džiovinimo įrangą džiovykloje bei pareigos suimtajam vaikščioti tvarkingais rūbais nustatymas, reiškia, kad suimtajam turi būti suteikiama galimybė viršutinius drabužius nemokamai išsidžiovinti tardymo izoliatoriaus džiovykloje. Nei už vieną Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įpareigojimo vykdymą suimtasis ar nuteistasis nėra ir negali būti įpareigotas mokėti, jis taip pat negali būti įpareigotas mokėti už higienos normos HN 76:2010 64 punkto vykdymą. Tai, kad Lukiškių TI-K tinkamai neužtikrina Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkto laikymosi, yra teisės akto pažeidimas.

Pagal Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 19 punktą priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Pareiškėjas nurodė, kad trumpalaikio sulaikymo kamerose praleisdavo apie 5–6 valandas, o jam paaiškinus, kad gali būti laikomas tik iki 2 valandų, būdavo pervedamas į kitą sulaikymo patalpą. Atsakovo atstovas nurodė, kad laikino laikymo kamerose, esančiose administraciniame pastate, asmenys laikomi ne ilgiau nei dvi valandas. Iš Lukiškių TI pateiktų duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjas buvo perkeliamas iš vienos laikymo kameros į kitą, jog asmenį tokiose kamerose būtų galima laikyti ilgiau nei 2 valandas. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateikta informacija. Pareiškėjas teiginių dėl netinkamo laikymo laikino laikymo kamerose niekuo nepagrindė, nenurodė, kada konkrečiai jis laikino laikymo kamerose buvo laikomas ilgiau nei dvi valandas, kada buvo perkeltas iš vienos laikino laikymo kameros į kitą, kokie pareigūnai, pareiškėjui pasiskundus, jį perkeldavo į kitą laikino laikymo kamerą. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl šio pažeidimo į Lukiškių TI administraciją nesikreipė, todėl darytina išvada, kad jo teisės nebuvo pažeidžiamos.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 31 punktu, asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių (taisyklių 32 punktas). Tų pačių taisyklių 34 punkte nustatyta, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Taigi, Lukiškių TI, žinodamas, kad konvojavimas truks mažiau nei 6 valandas, neturi pareigos aprūpinti maisto produktais, tačiau turi pareigą iš vakaro informuoti, o konvojui išvykus patikslinti informaciją apie konvojuojamus asmenis. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytos pareigos įvykdymą. Atvykusio asmens maitinimu turi pasirūpinti įstaiga, į kurią asmuo atvyksta. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas iš Lukiškių TI buvo konvojuojamas į Pravieniškių pataisos namus – atvirą koloniją (b.l. 10-13). Kitų duomenų nėra pateikta. Konvojavimas iš Lukiškių TI į Pravieniškių pataisos namus – atvirą koloniją trunka neilgai. Taigi, net ir padarius išvadą, kad pareiškėjas, kaip jis teigia nebuvo tinkamai pamaitintas, pastebimos žalos jam tai padaryti negalėjo. Taigi, turinčių reikšmės galimai kylančiai žalai pažeidimų dėl maitinimo nebuvo nustatyta.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje esantys duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikru laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Kaip minėta, atsakovas taip pat neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. Ramūnas Jankauskas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teismas taip pat konstatuoja, kad nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, būdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kilnojamas į skirtingas kameras, taip pat tam tikrais laikotarpiais buvo išvykęs iš Lukiškių TI. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pažymėtina, kad bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 str. 1 d.) ir taikomas tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti skriaudą, byloje nėra.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje yra įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą dėl pareiškėjo neužtikrintos teisės aktuose nustatytos kameros ploto tenkančio vienam asmeniui normos, tualeto tinkamo neatskyrimo, teisės džiovinti išskalbtus rūbus neužtikrinimo, kamerose esančio pelėsio ir kt., dėl to pareiškėjas neabejotinai galėjo patirti neigiamus išgyvenimus (stresą, pažeminimą).

Aplinkybė, kad Lukiškių TI administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į kalinimo laikotarpio, kai kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines sąlygas, ekonominę krizę, pragyvenimo lygį. Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, teismas mano, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą, neadekvatus, nesuprantamas ir nepateisinamas nei teisingumo, nei protingumo prasme. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas nenurodė jokių duomenų bei nepateikė įrodymų, jog dėl dvasinių ir emocinių sukrėtimų, baimės, patiriamo streso būtų kreipęsis į gydytojus.

Atsižvelgus į pareiškėjo laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Lukiškių TI trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl tokių atsakovo veiksmų (neveikimo) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kurių intensyvumas pagal bylos aplinkybes neišvengiamai viršijo kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, taip pat į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Pats teisės pažeidimo pripažinimas ginčo atveju nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, nesant duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat byloje nesant ir skunde teismui pareiškėjui nenurodžius jokių įrodymų, patvirtinančių anksčiau aptartos gyvenamosios normos vienam asmeniui nesilaikymo reikšmės ir poveikio jo sveikatos būklei, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 1000 Eur suma. Nurodytas dydis nustatytinas taip pat atsižvelgus į Lukiškių TI-K specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirtos dvasinės skriaudos nėra pagrindo vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 10 000 Eur, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1000 Eur, kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R.B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Natalja Zelionkienė