Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėja R.Cemnolonskienė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.7.4. (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. gruodžio 22 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 150 str. 4 d. laisvės atėmimu devyneriems metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 2 d.d., ši bausmė sudėjimo būdu subendrinta su 2005 m. sausio 11 d. nuosprendžiu paskirta šešerių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams ir šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Iš V. P. priteista 20000 Lt V. G. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad 2005 m. vasario 16 d., apie 19 val. 30 min., savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinį smurtą – suduodamas delnu mažamečiui V.G.,(duomenys neskelbtini), į galvą, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, pasinaudodamas bejėgiška mažamečio būkle-mažametyste ir apsvaigimu nuo alkoholio, du kartus tenkino lytinę aistrą prieš mažamečio valią oraliniu būdu, tai yra mažametį V. G. seksualiai prievartavo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nuteistasis, neneigdamas savo kaltės dėl mažamečio V.G. seksualinio prievartavimo ir sutikdamas su veikos juridiniu įvertinimu, ginčija tik atskiras aplinkybes, apibūdinančias nusikaltimo objektyviosios pusės požymius, o tuo pačiu ir bausmės dydį.

Pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažino, kad būtent jis pakvietė nukentėjusįjį į savo butą, žadėdamas duoti tuščių butelių. Taigi, V.G. į V.P. butą pateko neatsitiktinai, o nuteistojo iniciatyva. Šiuo atveju visai nesvarbu kaip įvardinti šią apelianto iniciatyvą – pakvietimu ar įviliojimu į butą.

V.P. nebuvo kaltinamas ir nėra nuteistas už tai, kad jėga vertė mažametį gerti alkoholinius gėrimus. Tačiau tai kad mažametį gerti alkoholinius gėrimus ragino apeliantas yra neginčijamai nustatyta. Tai reiškia, kad V.P. nugirdė V.G. , o ne atvirkščiai. Todėl apygardos teismas mažamečio nukentėjusiojo apsvaigimą nuo alkoholio pagrįstai įvertino kaip jo fizinį bejėgiškumą, kuris kartu su psichiniu bejėgiškumu, t.y. negalėjimu suprasti prievartautojo ketinimų faktinės ir socialinės prasmes ir yra vienas iš alternatyvių seksualinio prievartavimo objektyviųjų požymių. Todėl apelianto teiginiai apie nukentėjusiojo galimą fizinį kontaktą su alkoholinių gėrimų buteliais nepaneigia teismo išvadų dėl nukentėjusiojo bejėgiškos būklės, juo labiau, kad iš specialisto išvados matyti, jog jokių V.G. pirštų pėdsakų ant butelių nerasta (b.l. 37-40 t. 1).

Kaltinamajame akte ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstant įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodyta, kad fizinis smurtas pasireiškė vieno smūgio sudavimu V.G. į galvą. Taigi, aptarinėti apelianto teiginius apie kitokio fizinio smurto nepanaudojimą nėra prasmės. Tačiau kolegija pažymi, kad įvertinus teismo medicinos specialisto išvadą (b.l. 30-31 t. 1) bei įvykio vietos apžiūros duomenis (b.l. 3-10 t. 1), galima daryti išvadą, jog nukentėjusiojo parodymai apie kitokio fizinio smurto panaudojimą (galvos daužymą į šaldytuvą) nėra išgalvoti.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad nuteistasis grasino jam diržu (b.l. 76-77, 78,82-84 t. 1).

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo V. G. papildomai nurodė, kad V. P. grasino išmesti jį per balkoną. Netikėti šiais parodymais kolegija neturi pagrindo, juo labiau, kad pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu (b.l 39, 105-106, 109-110, 111-115, 118 t. 1) ir pirmosios instancijos teisme arba pripažino grasinimo panaudoti fizinį smurtą faktą arba teigė dėl girtumo to nepamenąs.

Be abstrakčių apelianto teiginių byloje nėra jokių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) nukentėjusysis savo iniciatyva arba įkalbėtas vyresnio brolio davė melagingus parodymus apie V. P. nusikalstamų veiksmų apimtį. Konkrečių priežasčių, kurios įgalintų nukentėjusįjį apkalbėti V.P., apeliantas nenurodo.

Nuteistasis pripažįsta esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes bei nuoširdžiai gailisi seksualiai prievartavęs mažametį. Šią aplinkybę apygardos teismas pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir į ją atsižvelgė skirdamas bausmę.

Kolegijos nuomone, skirdamas V. P. bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 str. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t.y. įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę, jų tarpusavio santykį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad V. P. labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.) padarė per laisvės atėmimo bausmės paskirtos už mažametės tvirkinimą, vykdymo atidėjimo laikotarpį. Tai rodo jo padidintą pavojingumą visuomenei ir aiškiai išreikštą polinkį į pedofiliją.

Nuteistajam paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri tik vieneriais metais viršija nusikaltimo, numatyto BK 150 str. 4 d., sankcijos vidurkį. Ši bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta.

Iš 2005 m. sausio 11 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžio (b.l. 172 t. 1) matyti, kad V.P. nuteistas už savo sugyventinės mažametės dukros,(duomenys neskelbtini), tvirkinimą. Todėl niekur nedirbančio, išsituokusio ir su šeima negyvenančio apelianto teiginiai apie tariamą rūpinimąsi vaikais, jų bei sugyventinės materialine padėtimi laikytini deklaratyviais ir nesudarančiais pagrindo švelninti bausmę.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V.P. apeliacinį skundą atmesti.