- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-05
- Bylos Nr.
- 2-351/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- V. A.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 119.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Kazio Kailiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 17 d. nutarties, kuria nutarta ieškovo V. A. ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo dėl servituto nustatymo jam atsiradusius 7 423 000 Lt nuostolių. Nurodė, kad 1998 m. balandžio 17 d. nusipirko žemės sklypą Vilniuje. 2000 metų gegužės mėnesį pagal ieškovo prašymą Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo rengti detalųjį šio sklypo užstatymo planą, kad šiame sklype galėtų statyti gyvenamosios paskirties namus ir vieną visuomeninės paskirties statinį. Jis parengė žemės sklypo užstatymo projektą, jį suderino su visomis instancijomis, liko patvirtinti savivaldybėje, kurioje sužinojo, kad per jo sklypą yra suprojektuota gatvė. Apie tai savivaldybės darbuotojai ieškovui nepranešė. Ieškovas toliau rengė verslo planą ir gyvenamųjų namų bei komercinės paskirties statybos projektus nežinodamas, kad negalės statyti gyvenamosios ir komercinės paskirties pastatų. Parengtą detalųjį planą pradėjęs derinti savivaldybėje, 2001 m. rugpjūčio viduryje sužinojo, kad negalės savo žemėje statyti pastatų, nes 2001 m. rugpjūčio 6 d. pakeistas detalusis planas. Apie pakeistą detalųjį planą, kad per sklypą bus tiesiama gatvė, savivaldybė ieškovui nepranešė, todėl jis turėjo keisti užstatymo projektą, papildomai nupirkti greta esantį 3144 kv. m žemės sklypą, iš naujo rengti pasikeitusio žemės sklypo detalųjį planą. Ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl susitarimo dėl infrastruktūros plėtojimo pasirašymo. Savivaldybės darbuotojai paaiškino ieškovui, kad pasirašius šį susitarimą, greitai parengs pasikeitusio žemės sklypo detalųjį planą. Apie tai, kad servitutas bus nustatytas ir kituose sklypuose ieškovui nepranešė, nes susitarime buvo minimas tik sklypo Nr. 1 servitutas, o jo dydis nenurodytas. Savivaldybės darbuotojai neišaiškino ieškovui, kaip dėl servituto nustatymo atlygins atsiradusius nuostolius, be to, šiuo susitarimu tik ieškovas prisiėmė įsipareigojimus, o savivaldybė praktiškai jokių. Ieškovas nurodė, kad minėtas susitarimas buvo iš anksto suplanuota apgaulė. Jeigu jam būtų paaiškinę, kad servitutas sudarys praktiškai visą sklypo Nr. 1 plotą, jis tokio susitarimo būtų nepasirašęs, nes jam tai nenaudinga, o savivaldybė būtų priversta išpirkti iš jo minėtą sklypą. Ieškovui pasirašius minėtą susitarimą, savivaldybės darbuotojai greitai parengė detalųjį planą, o ieškovas iš karto jį pasirašė, t.y. ieškovui buvo pasiūlyta sklypą padalinti į 12 atskirų sklypų, kad galėtų juose statyti gyvenamuosius namus. Su tokiu pasiūlymu ieškovas sutiko ir 2001 m. rugsėjo 19 d. su Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu Nr. 405 buvo patvirtintas ieškovo ir Vilniaus miesto savivaldybės mero pirmojo pavaduotojo pasirašytas susitarimas dėl infrastruktūros plėtojimo sąlygų. Atsakovas 2001 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 4124-01 sujungė ieškovui nuosavybės teise priklausančius sklypus - 113566 kv. m ploto ir 3144 kv. m ploto į vieną sklypą ir jį padalino į 12 dalių - atskirų sklypų. Tame pačiame įsakyme nustatyta: sklype Nr. 1 servitutas visam sklypui tiesti Gilužio gatvę, sklype Nr. 5 servitutą 138 kv. m daliai leisti tiesti pravažiavimą ir inžinerinius tinklus, sklype Nr. 9 servitutą 55 kv. m daliai inžinerinės infrastruktūros objektui statyti. Šiuo metu ieškovas negali disponuoti ir nieko negali statyti minėtuose trijuose sklypuose. Ieškovas taip pat nurodė, kad dėl servituto nustatymo negalės naudotis žemės sklypais ir vykdyti projektų, todėl jis turi teisę į nuostolių atlyginimą, nes abi valstybinės institucijos elgėsi nepadoriai, slaptai ir, jam nežinant įstatymų, ji apgavo, nors privalėjo išaiškinti įstatymo nuostatas. Nei viena institucija su ieškovu nesitarė ir nesiūlė atlygini jam nuostolius. Žemės įstatymo 23 str. 8 d. nustato, kad dėl nuostolių, patiriamų dėl servituto nustatymo, žemės savininkas turi teisę kreiptis į viešpataujančio daikto savininką, todėl ieškovas kreipėsi į viešpataujančio daikto savininką (valstybinės žemės patikėtinį) Vilniaus apskrities viršininko administraciją, kuri atsisakė atlyginti nuostolius. Turto vertinimo įmonė UAB „Baltijos auditas nustatė, kad dėl servitutų atsiradę nuostoliai gali sudaryti 7 423 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. kovo 17 d. nutartimi ieškovo V. A. ieškinį paliko nenagrinėtą. Teismas nurodė, kad ieškovas Žemės įstatymo 23 str. ir CK 4.129 str. pagrindu prašo priteisti dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius. Kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, įstatymas nustato nuostolių atlyginimo būdą, t. y. vienkartinę ar periodinę kompensaciją, kuri apskaičiuojama pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką (Žemės įstatymo 23 str.). Teismas sprendė, kad šios kategorijos byloms įstatymu yra nustatyta ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka, kuria ieškovas iki ieškinio padavimo teismui nepasinaudojo, t. y. nesikreipė dėl vienkartinės ar periodinės kompensacijos apskaičiavimo pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką ir šia tvarka dar galima pasinaudoti. Todėl, vadovaujantis CPK 296 str. 1 d. 1 p., teismas ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtą. Teismas taip pat nurodė, kad nuostolius dėl nustatytų servitutų turi apskaičiuoti ir atlyginti Vilniaus m. savivaldybės administracija, nes Teritorijų planavimo įstatymas vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą priskiria savivaldybių funkcijoms.
Šalies argumentai
Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas, spręsdamas, kad ginčui taikytina išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka, rėmėsi Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu patvirtintos Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos (toliau – Metodika) nuostatomis. Pagal CPK 22 str. 1 d. išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka turi būti numatyta įstatymuose, o ne įstatymų lydimuosiuose aktuose. Todėl negali būti taikomas CPK 296 str. 1 d. 1 p., jei ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka nustatyta ne įstatyme, o Metodikoje.Nepagrįsta teismo išvada, kad Metodikos 3 p. įtvirtinta neteisminė ginčo sprendimo tvarka, nes nėra numatyta jokio imperatyvaus reikalavimo tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkui prieš paduodant ieškinį teismui kreiptis į teritorijų planavimo dokumento rengėją, kad šis apskaičiuotų dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių dydį. Teismas be pagrindo Metodikos 3 p. reikalavimus pripažino neteismine ginčo sprendimo tvarka. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad, vadovaujantis Metodikos 3 p., dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių dydį turi apskaičiuoti Vilniaus m. savivaldybės administracija. Detalųjų planą tvirtinanti institucija negali būti tapatinama su detaliojo plano rengėju. Nagrinėjamu atveju detaliojo plano, kuriuo buvo suprojektuoti servitutai ieškovui priklausančiuose sklypuose, rengėjas buvo R. R. architektūrinio projektavimo firma. Todėl Vilniaus m. savivaldybės administracija negali būti laikoma institucija, į kurią turi kreiptis ieškovas dėl nuostolių dydžio paskaičiavimo. Be to, pagal Metodikos 3 p. nuostolių dydis apskaičiuojamas būtent teritorijų planavimo dokumento rengimo metu. Nagrinėjamoje byloje detalusis planas buvo patvirtintas Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 19 d. sprendimu, t. y. iki 2004 m. gruodžio 2 d. Vyriausybės nutarimo, kuriuo patvirtinta Metodika, priėmimo, todėl detaliojo plano rengimo metu nei šio plano rengėjas, nei jį tvirtinusi Vilniaus m. savivaldybės taryba neturėjo pareigos apskaičiuoti nuostolių dydį. Be to, teismas padarė išvadą, kad servitutai buvo nustatyti administraciniu aktu, t. y. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 27 d. įsakymu, kurio priėmimo metu galiojo Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 27 d. nutarimu patvirtinta Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarka. Minėtos tvarkos 6.2 p. numatė, kad tuo atveju, jei derinimo metu asmenys raštu pareikalauja atlyginti nuostolius dėl žemės servitutų nustatymo, apskrities valdytojas sudaro komisiją, kuri nustato nuostolių dydį. Būtent apskrities viršininko administracija yra ta institucija, kuri turėtų apskaičiuoti dėl servituto atsiradusių nuostolių dydį. Pažymi, jog byloje esantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštas patvirtina, jog ieškovas kreipėsi į apskrities viršininką dėl nuostolių atlyginimo. Todėl teismo išvada, kad nuostolių dydį turi apskaičiuoti apeliantas yra nepagrįsta. Nesutinka su teismo išvada, kad nuostolius turi atlyginti apeliantas, kadangi pačio viešpataujančio daikto iki šiol sklype nėra ir neaiškus būsimas viešpataujančio daikto savininkas. Pažymi, kad kol sklype nėra tiesiama gatvė., t. y. kol nėra įgyvendinamos servituto suteikiamos teisės, nėra pagrindo kalbėti ir apie nuostolių atsiradimą. Ieškovas nuostolius patirs tik tuo atveju, jei servituto suteiktos teisės bus realiai įgyvendinamos, t. y. bus pradėta tiesti gatvė, neišpirkus iš ieškovo sklypo Nr 1 arba nepaėmus jo visuomenės poreikiams. Tokiu atveju ieškovas ateityje įgis teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, o šiuo metu jo reikalavimas nepagrįstas. Apeliantas nesutinka su ieškovo nurodytu nuostolių dydžiu, teigia, kad ieškovas nepatyrė jokių nuostolių. Taip pat nurodo, kad ieškovas nepagrįstai rėmėsi UAB „Baltijos auditas“ atliktu turto vertinimu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, kad, vadovaujantis Vyriausybės patvirtinta Metodika, nuostolius dėl administraciniu aktu nustatyto žemės servituto, apskaičiuoja teritorijų planavimo dokumento rengėjas. Todėl atmestinas skundo teiginys, kad apskrities viršininko administracija yra ta institucija, kuri turėtų apskaičiuoti nuostolių dydį. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į viešpataujančio daikto savininką. Vilniaus apskrities administracija nėra nei viešpataujančio daikto (būsimos gatvės, inžinierinių tinklų objektu) nei savininkė, nei valdytoja, todėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriaus 2002 m. birželio 5 d. raštas negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu, jog žemės įstatymo 23 str. 8 d. nustatyta išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka išlaikyta. Apeliantas teisingai nurodo, kad viešpataujantis daiktas (gatvė) sklype Nr. 1 atsiras tik ateityje, nuostolius dėl servituto ieškovas patirs tik tuo atveju, jei servituto suteiktos teisės bus realiai įgyvendintos, ieškovas ateityje įgis teisę reikalauti nuostolių atlyginimo. Ieškinio palikimas nenagrinėtu neužkirs kelio kreiptis dėl nuostolių atlyginimo, kai tokie nuostoliai atsiras.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal civilinio proceso įstatymo nuostatas kiekvienas asmuo, manydamas, kad jo teisės pažeistos, gali ginti jas, pareikšdamas ieškinį teisme tas teises pažeidusiam asmeniui (CPK 5 str.). Tačiau teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas gali būti siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu; viena jų – realizuota galimybė ginti savo pažeistą teisę išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarka.
Ieškovas V. A. , vadovaudamasis Žemės įstatymo 23 straipsniu bei CK 4.129 straipsniu, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, trečiajam asmeniui Vilniaus m. savivaldybės administracijai dėl nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi šį ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtą, konstatavęs, kad ieškovas nesilaikė tos kategorijos byloms įstatymo nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 296 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka.
CPK 22 straipsnis nustato, kad išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka turi būti numatyta įstatymuose. Pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalį žemės savininkas dėl nuostolių, patiriamų dėl servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančio daikto savininką. Nuostolių dydis ir atlyginimo terminai nustatomi viešpataujančio ir tarnaujančio daiktų savininkų susitarimu, o šalims nesusitarus, ginčus dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka sprendžia teismas. Taigi įstatymo leidėjo tikslas yra siekti, kad šalys dėl nuostolių atlyginimo pirmiausia stengtųsi susitarti pačios, ir tik tokio susitarimo nepasiekus, kreiptųsi į teismą. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovas ne kartą kreipėsi tiek į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, tiek ir į Vilniaus apskrities viršininko administraciją su prašymais dėl nuostolių, atsiradusių nustačius servitutą, atlyginimo ir siūlymo susitarti. Tai patvirtina byloje esantys duomenys: 2002 m. birželio 5 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštiškas atsakymas, iš kurio matyti, kad ieškovas kreipėsi į šią instituciją dėl nuostolių atlyginimo (t. 1, b. l. 49); 2002 m. liepos 29 d., 2005 m. lapkričio 8 d. prašymai Vilniaus miesto savivaldybės Plėtros departamentui dėl nuostolių atlyginimo (t. 1, b. l. 50-51, 53) ir minėtos institucijos atsakymai (t. 1, b. l. 52, 54); 2006 m. spalio 25 d. pareiškimas dėl nuostolių atlyginimo Vilniaus apskrities viršininko administracijai (t. 1, b. l. 55-56) ir minėtos institucijos atsakymas (t. 1, b. l. 57). Pastebėtina, kad tai, jog ieškovas iki ieškinio pateikimo teismui kreipėsi į atsakovą ir trečiąjį asmenį dėl nuostolių atlyginimo, be kita ko, nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje.
Iš minėtų institucijų atsakymų į ieškovo prašymus, taip pat iš atsiliepimų į ieškinį akivaizdu, kad šalims nepavyko susitarti dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo. Taigi nagrinėjamu atveju minėtas įstatymo leidėjo tikslas – kad šalys pačios susitartų dėl nuostolių atlyginimo, nebuvo pasiektas. Tokią išvadą patvirtina ir trečiojo asmens pateiktas atskirasis skundas, kuriuo jis prašo ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Todėl, kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo išnagrinėti civilinę bylą iš esmės.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad aiškindamas ir taikydamas įstatymus, teismas privalo vadovautis teisingumo ir protingumo principais (CPK 3 str. 1 d.). Minėtų principų taikymas leidžia konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus ir pan. Atsižvelgiant į minėtus principus bei įvertinus tai, kad ginčas tarp šalių tęsiasi jau pakankamai ilgą laiką (pirmas prašymas atsakovui dėl nuostolių atlyginimo pateiktas dar 2002 metais), iš šalių susirašinėjimo bei kitų byloje esančių duomenų akivaizdžiai matyti, kad šalys dėl nuostolių atlyginimo nesusitars, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paliko ieškovo ieškinį nenagrinėtą, remdamasis tuo pagrindu, kad ieškovas nesilaikė išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.