- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-19
- Bylos Nr.
- eI-4249-541/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Fausta Vitkienė, Jolanta Vėgelienė
- Pareiškėjas
- J. Š.
- Atsakovas
- Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Š. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys: antstolis R. V. ir valstybės įmonė Registrų centras.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. Š. (toliau – ir pareiškėjas) teismui pateikė skundą, kuriame prašo: panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir atsakovė, Inspekcija) 2019 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 3R-463(2.13-1.) (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti Valstybinės duomenų apsaugos inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo J. Š. skundą ir ištirti, ar antstolis R. V., 2018 m. rugpjūčio 13 d. 11:50:38 val., 2018 m. rugpjūčio 13 d. 11:59:01 val., 2018 m. rugpjūčio 13 d. 16:18:26 val., 2018 m. rugsėjo 28 d. 11:38:55 val. ir 2019 m. vasario 13 d. 21:48:58 val. teikdamas užklausas Nekilnojamojo turto registrui (toliau – ir NTR) apie J. Š. turtą, nepažeidė Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. balandžio 27 d. reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (bendrojo duomenų apsaugos reglamento) (toliau – ir Reglamentas 2016/679, BDAR) ir/ar Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ); priteisti iš Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos bylinėjimosi išlaidas (el. b. I t., el. b. l. 1-6).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad teikia skundą dėl atsakovės Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2019 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 3R-463(2.13-1.), kuriuo atsakovė atmetė pareiškėjo skundą dėl trečiojo suinteresuoto asmens antstolio R. V. (toliau – ir antstolis) veiksmų, galimai pažeidžiančių Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. balandžio 27 d. reglamentą (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą), o taip pat ADTĮ.
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2019 m. vasario 18 d. NTR patikrinus asmens duomenų teikimo suvestinę, paaiškėjo, kad antstolis R. V. 2018 m. rugpjūčio 13 d. 11:50:38 val., 2018 m. rugpjūčio 13 d. 11:59:01 val., 2018 m. rugpjūčio 13 d. 16:18:26 val., 2018 m. rugsėjo 28 d. 11:38:55 val. ir 2019 m. vasario 13 d. 21:48:58 val. teikė užklausas apie pareiškėjo turtą – nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), t. y. rinko pareiškėjo asmens duomenis be teisėto pagrindo, be pareiškėjo sutikimo ir net pareiškėjui nieko apie tai nežinant. Pareiškėjo vertinimu, nurodytu laikotarpiu, t. y. 2018 m. rugpjūčio–2019 m. vasario mėn. antstoliui nebuvo teisėto pagrindo rinkti pareiškėjo asmens duomenis, t. y. teikti užklausas NTR apie pareiškėjo turtą – nekilnojamuosius daiktus ar kt. Atsakovė, remdamasi Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – ir Antstolių įstatymas) 21 straipsnio 1 dalimi padarė išvadą, kad antstolis R. V. nepažeidė pareiškėjo teisių, kadangi ginčo situacijai taikytina Reglamento 2016/679 6 str. 1 d. e) punkte numatyta išimtis – tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas. Pareiškėjo nuomone, tolia išvada yra nepagrįsta, kadangi Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalis suteikia teisę neatlygintinai gauti (rinkti) duomenis apie skolininko turtą ir kt., o ne gauti (rinkti) duomenis apie bet kokius kitus ir visus asmenis, kurie nėra skolininkai Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalies prasme. Pareiškėjas pažymi, kad jis aktualiu laikotarpiu nebuvo skolininkas antstolio R. V. vykdomojoje byloje, todėl antstolis be pareiškėjo sutikimo neturėjo teisės rinkti pareiškėjo asmens duomenų.
Pareiškėjas nurodo, kad 2019 m. vasario 19–20 d. pareiškėjo atstovas elektroniniu paštu kreipėsi į antstolį R. V., prašydamas paaiškinti, kodėl 2018 m. rugpjūčio–2019 m. vasario mėn. buvo teikiamos užklausos NTR apie pareiškėjo turtą – nekilnojamuosius daiktus. Antstolis R. V. 2019 m. vasario 19–20 d. elektroniniu paštu atsakė į pareiškėjo atstovo laiškus. Kadangi antstolio paaiškinimai prieštaravo objektyviai realybei, pareiškėjas kreipėsi į atsakovę, prašydamas ištirti, ar tokie antstolio R. V. veiksmai nepažeidžia Reglamento 2016/679 ir ADTAĮ. Pareiškėjo teigimu atsakovė jokio realaus tyrimo neatliko, o apsiribojo antstolio R. V. gautu paaiškinimu, kad antstolis apie pareiškėją duomenų nerinko, o rinko duomenis apie kitą asmenį G. P., tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras (toliau – ir Registrų centras) pateikia visų įrašų, kurie yra susiję su asmeniu, apie kurį renkama informacija, sąrašą ir galimai užfiksuoja, kad buvo peržiūrėta su kitu asmeniu, kuris taip pat yra susijęs su šiais įrašais, susijusi informacija, nors realiai detalus Nekilnojamojo turto registro įrašas ir neperžiūrimas. Pareiškėjo vertinimu, tokie antstolio R. V. samprotavimai, o atitinkamai ir atsakovo Sprendimo motyvai, neturi jokio pagrindo. Pareiškėjas mano, kad antstoliui R. V. galimai įtaką darė ieškovo BUAB „Virtualios pramogos“ bankroto administratorius UAB „Ius positivum“ Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3469-565/2017, asmens duomenis rinko būtent apie pareiškėją. Pareiškėjo vertinimu, atsakovė neatliko išsamaus tyrimo, nes net nesiaiškino, ar antstolis realiai peržiūrėjo detalius NTR įrašus apie pareiškėją, net nesikreipė į Registrų centrą, kad šis pateiktų įnformaciją, ar tikrai antstolis rinko informaciją apie G. P., neištyrusi, pasitenkino antstolio paaiškinimu, kad informacija apie pareiškėją neišsaugota, nors visa informacija vykdomosiose bylose turi būti saugoma.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime teismo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (el. b. II t. el. b. l. 1–4). Nurodo, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog atsakovė neatliko jokio realaus tyrimo yra nepagrįsti, atsakovė, nagrinėdama pareiškėjo 2019 m. vasario 28 d. skundą, 2019 m. kovo 27 d. raštu kreipėsi į Registrų centrą, o Registrų centras 2019 m. balandžio 1 d. pateikė atsakovei atsakymą ir NTR Centrinio duomenų banko išrašą (su istorija). Iš šių duomenų atsakovė nustatė, kad nekilnojamojo turto paieška atlikta Antstolių informacinėje sistemoje vykdomosios bylos Nr. 0179/1401216 (eil. Nr. 9580179/114/1216) (toliau – vykdomoji byla) kontekste, ieškant informacijos apie visus nekilnojamojo turto objektus, kuriuose yra įrašai skolininko G. P. duomenimis. Pagal Registrų centro pateiktą NTR Centrinio duomenų banko išrašą (su istorija), atsakovė nustatė, kad G. P. atliko pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto kadastrinius matavimus (2016 m. rugpjūčio 11 d. Nekilnojamojo daikto regiro duomenų byla). Pažymi, kad Registrų centro atsakovei pateiktą informaciją patvirtino ir antstolis R. V., pateikdamas atsakovei 2019 m. gegužės 10 d. raštą Nr. S-19-1289, kuriame nurodė, kad vykdomojoje byloje visi duomenys buvo renkami tik apie kitą asmenį, t. y. ne apie pareiškėją, o apie skolininką G. P., nurodė jog buvo surinkta bendro pobūdžio informacija apie G. P. turtinę padėtį, patikrinti istoriniai įrašai reikalingi analizuojant skolininko turtinę padėtį pakeitusias aplinkybes. Pažymi, jog aplinkybė, kad duomenys buvo rinkti ieškant informacijos apie visus nekilnojamojo turto objektus, kuriuose yra įrašai su skolininko G. P. asmens duomenimis, leido atsakovei daryti išvadą, kad antstolis rinko būtent to asmens, pagal kurio asmens duomenis atlikta paieška, t. y. skolininko, o ne pareiškėjo, asmens duomenis. Vertindama ištirtas aplinkybes ir Antstolių įstatymo 21 ir 22 straipsnių nuostatas, Inspekcija padarė išvadą, kad antstolis pagrįstai ir teisėtai rinko duomenis apie skolininką G. P.
Atsakovė mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui teigti, jog prieigos prie asmens duomenų buvo sudarytos platesne apimtimi, nei tai reikalinga Antstolių įstatyme numatytoms funkcijoms atlikti, todėl pareiškėjo argumentas, kad Registrų centras antstoliui R. V. pateikė perteklinius duomenis yra nepagrįstas. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A525-1641/2010) yra nurodęs, kad į Įnspekcijos kompetenciją neįeina tyrimas, ar Inspekcijai pateikti dokumentai yra suklastoti. Todėl Inspekcija neturi pareigos tirti jai pateiktos informacijos teisingumo. Be to, sprendžiant iš skundo nagrinėjimo metu Inspekcijos nustatytų aplinkybių, nebuvo jokių kitų objektyvių faktų ar duomenų, kurie keltų abejonių dėl pateiktos informacijos teisingumo. Laiko, kad pareiškėjo nurodytas argumentas, kad antstoliui R. V. galimai įtaką darė ieškovas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3469-565/2017, asmens duomenis rinko apie Pareiškėją neturi jokio objektyvaus pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo pareiškėjo pateiktą skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Teigia, kad Registrų centre buvo gautas Inspekcijos 2019 m. kovo 27 d. raštas Nr. 2R-1575(2.13.), kuriuo buvo prašoma: 1) nurodyti pagal kokius kriterijus 2018 m. rugpjūčio 13 d. 11:50:38 val., 2018 m. rugpjūčio 13 d. 11:59:01 val., 2018 m. rugpjūčio 13 d. 16:18:26 val., 2018 m. rugsėjo 28 d. 11:38:55 val. ir 2019 m. vasario 13 d. 21:48:58 val. buvo atlikta nekilnojamojo turto paieška ir pateikti antstolio R. V. veiksmų, atliekant duomenų apie nekilnojamąjį turtą paiešką Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, protokolą; 2) pateikti asmens duomenų teikimo sutarties, pagal kurią antstoliui R. V. teikiami Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys, patvirtintą kopiją; 3) pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašą. Registrų centras 2019 m. balandžio 1 d. raštu Nr. S-20100 (1.17 E) (toliau – ir Raštas) atsakė į Inspekcijos raštą ir pateikė prašomus duomenis bei dokumentus.
Pažymi, kad antstolis R. V. su Registrų centru yra sudaręs Antstolių informacinės sistemos naudojimo sutartį Nr. AIS-62 (toliau ir Sutartis). Sutartis sudaryta vadovaujantis Antstolių įstatymu ir Antstolių informacinės sistemos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 1R-23 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 1R-207 redakcija). Vadovaujantis Sutartimi duomenys antstoliui teikiami atliekant antstolių funkcijas, nustatytas Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje: 1) įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų priverstiniam vykdymui; 2) faktinių aplinkybių konstatavimui teismo pavedimu; 3) dokumentų įteikimui teismo pavedimu (Sutarties 8 punktas).
Nurodo, jog pagal Centrinio duomenų banko paieškų audito sistemoje esančią informaciją, nustatyta, kad pareiškėjui J. Š. priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), (registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenis, suformavę Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą su istoriniais duomenimis, peržiūrėjo antstolio R. V. kontoros darbuotoja I. K. (2018m. rugpjūčio 13 d.) ir antstolis R. V. (2018 m. rugsėjo 28 d. ir 2019 m. vasario 13 d.). Duomenys teikti automatiniu būdu pagal Sutartį. Nekilnojamojo turto paieška atlikta Antstolių informacinėje sistemoje vykdomosios bylos Nr. 9580179/1/14/1216 kontekste, ieškant informacijos apie visus nekilnojamojo turto objektus, kuriuose yra įrašai su pagrindinio skolininko asmens duomenimis. Nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 10.2 papunktyje („Daikto registravimas ir kadastro žymos“) nurodyta, jog pagrindinis bylos skolininkas G. P. atliko pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolis R. V. atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad vykdo skolos išieškojimą iš skolininko G. P., išieškotojo UAB „Intrum Lietuva" naudai (vykdomoji byla Nr. 0179/14/01216). Duomenys nurodytoje vykdomojoje byloje buvo renkami ir tvarkomi remiantis Antstolių įstatymo 22 straipsniu. Vykdomojoje byloje buvo daryta užklausa dėl Nekilnojamojo turto registro įrašų, kuriuose skolininkas nurodytas prie juridinių faktų, pavyzdžiui, čia registruojami pirkimo-pardavimo, nuomos ir kiti su skolininku susiję juridiniai faktai, kurie reikšmingi vertinant galimybes išieškoti skolą iš skolininko turto. Pažymi, kad kiekvieną kartą teikiant užklausą, Registrų centras pateikia visų įrašų, kurie susiję su asmeniu, apie kurį renkama informacija, sąrašą ir galimai užfiksuoja, kad buvo peržiūrėta su kitu asmeniu, kuris taip pat yra susijęs su šiais įrašais, susijusi informacija, nors realiai detalus Nekilnojamojo turto registro įrašas ir neperžiūrimas. Mano, kad taip nutiko ginčo atveju, nes skolininkas G. P. atliko pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto kadastrinius matavimus, todėl Nekilnojamojo turto registre peržiūrint skolininko duomenis galėjo būti peržiūrėti ir pareiškėjo asmens duomenys. Nurodo, kad nustatyti, ar buvo peržiūrėta detali Nekilnojamojo turto registro informacija apie turtą, kuris priklauso pareiškėjui, šiuo atveju neturi galimybės, nes ši informacija vykdomojoje byloje neišsaugota. Pažymi, kad vykdomojoje byloje Nr. 0179/14/01216 nėra duomenų, kad išieškotojas ar skolininkas būtų prašę informacijos apie bylos eigą ar pageidavę susipažinti su vykdomąja byla, todėl duomenys gauti vykdomojoje byloje iš Nekilnojamojo turto registro nebuvo perduoti tretiesiems asmenims.
Antstolio vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad iš bendro sąrašo apie su tikrinamu asmeniu susijusio turto Nekilnojamojo turto registro įrašų netgi nesimato su kuriais asmenimis tie įrašai papildomai yra susiję, remiantis BDAR 14 straipsnio 5 dalies b punktu, tokių trečiųjų asmenų informavimas realiai nėra įmanomas, nes tai reikalauja neproporcingų pastangų. Tokiu atveju, renkant ir tvarkant duomenis apie skolininkų turtinę padėtį ir informuojant kiekvieną asmenį, kurio duomenys Nekilnojamojo turto registro įraše yra pateikiami šalia skolininko duomenų, būtų patiriamos neadekvačios išlaidos bei eikvojami žmogiškieji ištekliai. Atsižvelgiant į nurodytą bei remiantis BDAR 14 straipsnio 5 dalies b punktu, pareiškėjas atskiru pranešimu nebuvo informuotas, kad tikrinant Nekilnojamojo turto registro duomenis apie skolininką (kitą asmenį) galėjo būti peržiūrėti ir pareiškėjo duomenys.
Šalies argumentai
Pareiškėjas byloje taip pat pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šiuo klausimu: ar Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. balandžio 27 d. reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 6 straipsnio 1 dalies e) punktas apima nagrinėjamoje byloje aptariamą situaciją, kai nekilnojamojo turto registrą tvarkantis subjektas antstoliui, kuris atlieka vykdomųjų dokumentų vykdymo funkciją ir kuris renka asmens duomenis apie vykdomosios bylos skolininko nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos, suteikiami asmens duomenys apie kito asmens, kuris nėra antstolio vykdomosios bylos skolininkas ar kitas vykdomojoje byloje dalyvaujantis asmuo ir kurį su antstoliu vykdomosios bylos skolininku sieja tik tai, kad skolininkas praeityje atliko to asmens nekilnojamųjų daiktų kadastrinius matavimus, nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos. Pareiškėjo nuomone, kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje yra būtina, nes nacionalinė teisė šioje byloje nagrinėjamos situacijos nereglamentuoja. Pareiškėjo vertinimu, Antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 dalis šioje byloje netaikytina, nes pareiškėjas nėra antstolio R. V. vykdomos vykdomosios bylos Nr. 0179/14/01216 skolininkas ar kitas vykdomojoje byloje dalyvaujantis asmuo.
Atsiliepimas
Atsakovė su pareiškėjo prašymu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nurodo, jog pareiškėjo teismui pateiktas skundas dėl atsakovės Sprendimo yra susijęs ne tiek su BDAR 6 straipsnio 1 dalies e) punkto nuostatomis, kiek su nacionalinės teisės, t. y. Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies, nuostatų taikymo ir aiškinimo klausimu. Teisingumo teismas neaiškina nacionalinės teisės – tokią kompetenciją turi tik nacionalinis teismas. Teisingumo Teismas taip pat nepriima sprendimo dėl pagrindinės bylos faktinių aplinkybių. Atkreipia dėmesį, jog atsakovė pareiškėjo skundą atmetė iš esmės tuo pagrindu, kad antstolis R. V. duomenis rinko ne pareiškėjo, o būtent to asmens, pagal kurio asmens duomenis buvo atlikta paieška, t. y. skolininko G. P. asmens duomenis. Atsakovės vertinimu, šiuo atveju antstolis nebuvo atsakingas už tai, kokia informacija jam bus pateikta iš nekilnojamojo turto registro per Antstolių informacinę sistemą.
Trečiasis asmuo Registrų centras su pateiktu pareiškėjo prašymu nesutiko, prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje klausimai yra susiję ne su Reglamento 6 straipsnio 1 dalies e) punkto aiškinimu, o Antstolių įstatymo nuostatomis. Registrų centro vertinimu, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju būtent nacionaliniai teisės aktai (Antstolių įstatymas) vertintini sprendžiant kilusį ginčą. Mano, kad pareiškėjo išdėstyto klausimo, dėl kurio siūloma kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, formuluotė yra klaidinanti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolis R. V. nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą, nes nurodytoje situacijoje Europos Sąjungos teisės taikymas yra akivaizdus. Atsižvelgiant į tai, kad vykdomojoje byloje renkami duomenys apie skolininką, o ne apie išrašuose nurodytus susijusius asmenis, nėra pagrindo teigti, kad BDAR 6 straipsnio 1 dalies e) punktas neapima nurodytos situacijos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2019 m. birželio 3 d. sprendimo Dėl J. Š. 2019 m. vasario 28 d. skundo Nr. 3R-463 (2.13.1), kuriuo nuspręsta atmesti pareiškėjo 2019 m. vasario 28 d. skundą dėl antstolio R. V. veiksmų, renkant asmens duomenis apie pareiškėją, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 28 d. skundu kreipėsi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją su prašymu ištirti, ar antstolis R. V., 2018 m. rugpjūčio 13 d. 11:50:38 val., 2018 m. rugpjūčio 13 d. 11:59:01 val., 2018 m. rugpjūčio 13 d. 16:18:26 val., 2018 m. rugsėjo 28 d. 11:38:55 val. ir 2019 m. vasario 13 d. 21:48:58 val. teikdamas užklausas Nekilnojamojo turto registrui apie J. Š. turtą, nepažeidė Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. balandžio 27 d. reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (bendrojo duomenų apsaugos reglamento) ir/ar Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo; jeigu būtų nustatyta, kad antstolis R. V. pažeidė nurodytas Europos Sąjungos ir/ar nacionalinės teisės normas ir/ar kitas teisės normas, imtis atitinkamų priemonių (el. b. II t., el. b. l. 242–244).
Inspekcija, gavusi 2019 m. vasario 28 d. pareiškėjo skundą, 2019 m. kovo 27 d. raštu Nr. 2R-1575(2.13.) kreipėsi į Registrų centrą su prašymu nurodyti, pagal kokius kriterijus buvo atlikta Nekilnojamojo turto paieška ir pateikti antstolio R. V. veiksmų, atliekant duomenų apie Nekilnojamąjį turtą paiešką NTR centriniame duomenų banke, protokolą, asmens duomenų teikimo sutarties, pagal kurią antstoliui teikiami NTR centrinio duomenų banko duomenys, patvirtintą kopiją, taip pat pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašą (el. b. II t., el. b. l. 240).
Registrų centras 2019 m. balandžio 1 d. raštu Nr. S-20100(1.17E) pateikė atsakovei jos prašomą informaciją ir su ja susijusius duomenis: Vartotojo veiksmų protokolus paieškos kriterijams; Vartotojo veiksmų protokolus; Antstolių informacinės sistemos naudojimo sutarties Nr. AIS-62 kopiją su priedais; nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą su istoriniais duomenimis (registro Nr. 44/1693831) (el. b. II t., el. b. l. 17-239).
Inspekcija 2019 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 2R-1921 kreipėsi į antstolį R. V. su prašymu pateikti informaciją, susijusią su pareiškėjo skundu (el. b. II t., el. b. l. 14, 15). Antstolis 2019 m. gegužės 10 d. Inspekcijai pateikė atsakymą Nr. S-19-1289, kuriame nurodė, kad vykdomojoje byloje Nr. 0179/14/01216 visi duomenys buvo renkami tik apie kitą asmenį – skolininką G. P. Taip pat buvo daryta užklausa dėl Nekilnojamojo turto registro įrašų, kuriuose skolininkas nurodytas prie juridinių faktų. Antstolis taip pat nurodė, jog nustatyti, ar buvo peržiūrėta detali nekilnojamojo turto registro informacija apie pareiškėjo turtą, šiuo atveju nėra galimybės, nes ši informacija vykdomojoje byloje neišsaugota. Pažymėjo, jog pareiškėjas atskiru pranešimu nebuvo informuotas, kad tikrinant nekilnojamojo turto registro duomenis apie skolininką (kitą asmenį) galėjo būti peržiūrėti ir pareiškėjo duomenys. Antstolis rašte taip pat nurodė, kad vykdomojoje byloje Nr. 0179/14/01216 nėra duomenų, kad išieškotojas ar skolininkas būtų prašęs informacijos apie bylos eigą ar pageidavę susipažinti su vykdomąja byla, todėl duomenys, gauti vykdomojoje byloje iš Nekilnojamojo turto registro, nebuvo perduoti tretiesiems asmenis. Prie šio atsakymo antstolis taip pat pateikė išrašą iš Antstolių informacinės sistemos (2019 m. balandžio 23 d.) apie antstolio kontoroje vykdomos vykdomosios bylos Nr. 0179/14/01216 šalis (skolininką ir išieškotoją), instituciją, išdavusią vykdomąjį dokumentą, vykdymo pradžios datą (2014 m. spalio 1 d.), išieškomą sumą (el. b. II t., el. b. l. 10–13).
Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą ir su juo susijusią aukščiau nurodytą medžiagą, 2019 m. birželio 3 d. Sprendimu pareiškėjo 2019 m. vasario 28 d. skundą atmetė (el. b. I t., el. b. l. 9–11). Inspekcija, įvertinusi Registrų centro pateiktus duomenis ir antstolio R. V. Raštą, bei vadovaudamasi Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi bei 22 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, kad šiuo atveju vykdant vykdomąją bylą antstolio ir jo kontoros darbuotojos užklausos atliktos vadovaujantis BDAR 6 straipsnio e) punktu, renkant duomenis apie kitą asmenį, ne apie pareiškėją, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad 2018 m. rugpjūčio 13 d. antstolio kontoros darbuotoja ir 2018 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. vasario 13 d. antstolis R. V. atliko pareiškėjo asmens duomenų paiešką Nekilnojamojo turto registro Centriniame duomenų banke ir pažeidė BDAR nuostatas (el. b. II t., el. b. l. 7–9).
Pareiškėjas skunde iš esmės teigia, kad atsakovės Sprendimas yra nepagrįstas ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, kadangi atsakovė priėmė ginčijamą Sprendimą iš esmės neatlikusi jokio realaus tyrimo, besąlygiškai patikėjo antstolio R. V. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytais teiginiais, nesiaiškino, ar šie teiginiai atitinka tikrovę ir ar buvo antstoliui teisėtas pagrindas rinkti duomenis apie pareiškėją.
Taigi nagrinėjamu atveju spręstinas skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Teismas turi nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat – ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą pagrįstumą, būtina įvertinti ir skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602–658/2013).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl įgaliojimų Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai suteikimo ir Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Inspekcijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 1 punkte nustatyta, kad Inspekcija yra Vyriausybės įstaiga, atliekanti ADTAĮ, Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų vykdant policijos ir teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, Teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo, Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymo, kitų įstatymų ir teisės aktų jai pavestas duomenų apsaugos priežiūros funkcijas.
ADTAĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – saugoti žmogaus pagrindines teises ir laisves, visų pirma – žmogaus teisę į asmens duomenų apsaugą, ir užtikrinti aukštą asmens duomenų apsaugos lygį. Šis įstatymas nustato asmens duomenų tvarkymo ypatumus, Inspekcijos teisinį statusą ir įgaliojimus, žurnalistų etikos inspektoriaus įgaliojimus, Inspekcijos ir žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau kartu – priežiūros institucija, priežiūros institucijos) atliekamo asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nagrinėjimo ir administracinių baudų skyrimo tvarką (1 straipsnio 2 dalis). Šis įstatymas taikomas kartu su Reglamentu (ES) 2016/679 ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais (1 straipsnio 3 dalis).
ADTAĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Inspekcija turi Reglamente (ES) 2016/679 nustatytus priežiūros institucijos įgaliojimus. ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalis numato, kad priežiūros institucija nagrinėja skundus dėl Reglamento (ES) 2016/679, šio įstatymo ir kitų įstatymų, reglamentuojančių asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, pažeidimų šių teisės aktų ir priežiūros institucijos nustatyta tvarka.
Reglamento (ES) 2016/679 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad šiuo reglamentu nustatomos taisyklės, susijusios su fizinių asmenų apsauga tvarkant jų duomenis ir taisyklės, susijusios su laisvu asmens duomenų judėjimu. Pagal BDAR 2 straipsnio 1 dalį šis reglamentas taikomas asmens duomenų tvarkymui, visiškai arba iš dalies atliekamam automatizuotomis priemonėmis, ir asmens duomenų, kurie sudaro susisteminto rinkinio dalį ar yra skirti ją sudaryti, tvarkymui ne automatizuotomis priemonėmis.
Pagal BDAR 4 straipsnio 2 dalį duomenų tvarkymas yra bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai – rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, sisteminimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, apribojimas, ištrynimas arba sunaikinimas.
Duomenys apie asmens turtą yra asmens duomenys Reglamento 2016/679 4 straipsnio 1 punkto prasme. Asmens duomenų tvarkymas yra laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis atitinka BDAR 5 ir 6 straipsnių nuostatų reikalavimus. Pagal BDAR 5 straipsnio 1 dalį, kuri reglamentuoja su asmens duomenų tvarkymu susijusius principus – asmens duomenys duomenų subjekto atžvilgiu turi būti tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas) (a) punktas); asmens duomenys turi būti renkami nustatytais aiškiais apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu (b) punktas); asmens duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (duomenų mažinimo principas) (c) punktas). BDAR 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma: (a) duomenų subjektas davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais; (b) tvarkyti duomenis būtina siekiant įvykdyti sutartį, kurios šalis yra duomenų subjektas, arba siekiant imtis veiksmų duomenų subjekto prašymu prieš sudarant sutartį; (c) tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė; d) tvarkyti duomenis būtina siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus; e) tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas; (f) tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas (netaikoma duomenų tvarkymui, kurį valdžios institucijos atlieka vykdydamos savo užduotis). Taigi nesant nė vieno teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijaus, asmens duomenų tvarkymas laikytinas neteisėtu.
Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Pagal Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalį antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes, teismo pavedimu perduoti ar įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ar juridiniams asmenims, atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 dalis antstoliui suteikia teisę atliekant šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas neatlygintinai gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, kadastrų ir registrų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų iš bankų ir kitų kredito bei finansų įstaigų, reikalingus duomenis, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo, dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis ar jų kopijas apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti. Pažymėtina, jog Antstolių įstatymo 22 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, jog antstolis neturi teisės reikalauti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų duomenų, dokumentų ar kitos informacijos, jeigu jie nėra susiję su antstolio funkcijų vykdymu.
Taigi minėtos Antstolių įstatymo nuostatos aiškiai apibrėžia, jog antstolis įstatymų nustatyta tvarka vykdydamas vykdomuosius dokumentus turi teisę gauti iš įstatyme įvardytų subjektų reikalingus duomenis apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti.
Nagrinėjamu atveju Inspekcija Sprendime padarė išvadą, kad antstolis R. V. atliko užklausas ne dėl pareiškėjo asmens duomenų paieškos NTR Centriniame duomenų banke, o rinko duomenis dėl kito asmens (skolininko) turto, vykdydamas vykdomąjį dokumentą, todėl užklausos atliktos vadovaujantis BDAR 6 straipsnio (e) punktu. Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad Inspekcija tokią išvadą iš esmės grindė Registrų centro Rašte nurodyta informacija bei antstolio R. V. Rašte pateiktais argumentais.
Registrų centro Rašte nurodyta, jog pareiškėjui J. Š. priklausančio nekilnojamojo turto registro duomenis, suformavęs nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą su istoriniais duomenimis, tris kartus 2018 m. rugpjūčio 13 d. ir po vieną kartą 2018 m. rugsėjo 28 d. ir 2019 m. vasario 13 d. peržiūrėjo antstolis ir jo kontoros darbuotoja. Rašte taip pat pažymėta, jog duomenys teikti automatiniu būdu pagal Antstolių informacinės sistemos naudojimo sutartį ir nekilnojamojo turto paieška atlikta Antstolių informacinėje sistemoje vykdomos vykdomosios bylos kontekste, ieškant informacijos apie visus nekilnojamojo turto objektus, kuriuose yra įrašai su pagrindinio skolininko asmens duomenimis. Taip pat nurodyta, jog pagal pareiškėjo nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 10.2 punktą, pagrindinis bylos skolininkas G. P. atliko pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto kadastrinius matavimus.
Nagrinėjamu atveju, kolegija nekvestionuoja fakto, kad antstolio užklausa Antstolių informacinėje sistemoje buvo atlikta vykdomosios bylos Nr. 9580179/1/14/1216 kontekste, ieškant informacijos apie visus nekilnojamojo turto objektus, kuriuose yra įrašai su pagrindinio skolininko (ne pareiškėjo) asmens duomenimis, ir to fakto, kad antstoliui duomenys teikti pagal Antstolių informacinės sistemos naudojimo sutartį Nr. AIS-52, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, kuris nėra minėtos vykdomosios bylos dalyvis, Inspekcijai kėlė klausimą, kodėl kelis kartus ir skirtingais laikais (2018 m. rugpjūčio 13 d., 2018 d. rugsėjo 28 d. ir 2019 m. vasario 13 d.) buvo peržiūrėti jo, kuris nėra vykdomosios bylos dalyvis, detalūs nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), registro duomenys, o pareiškėjas apie tai nebuvo informuotas ir sutikimo nedavė.
Svarbu pažymėti, jog į BDAR 4 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą duomenų tvarkymo sąvoką įeina ir duomenų rinkimas, ir susipažinimas su asmens duomenimis, ir atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis ir kt. Dėl to, teismo vertinimu, asmens duomenų peržiūrėjimas (nors ir vykdomosios bylos kontekste), nesant tam teisėto pagrindo ir pažeidus BDAR 5 straipsnio 1 dalyje su duomenų tvarkymu susijusius principus, būtų pagrindas konstatuoti asmens duomenų tvarkymo neteisėtumą.
Antstolio R. V. Rašte Inspekcijai nurodyta, jog jis vykdomojoje byloje rinko duomenis tik apie skolininką G. P. Pažymėtina, kad antstolis Rašte nenurodė jokių argumentų, kodėl vykdomosios bylos kontekste buvo peržiūrėti būtent pareiškėjo, kuris nėra susijęs su vykdomąją byla (nėra skolininkas ar vykdomosios bylos dalyvis), nekilnojamojo turto registro duomenys su istorija, kuriuose yra tik viena kadastro žyma (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 10.2 punkte) – jog skolininkas G. P. atliko pareiškėjui nekilnojamojo turto kadastrinius matavimus. Antstolio rašte taip pat nenurodytos priežastys, kodėl pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto registro duomenis su istorija antstoliui vykdomojoje byloje buvo reikalinga peržiūrėti net tris kartus ir skirtingais laikais.
Antstolis Rašte Inspekcijai darė prielaidą, jog kai antstolis kiekvieną kartą daro užklausą, Registrų centras pateikia visų įrašų, kurie susiję su asmeniu, apie kurį renkama informacija, sąrašą ir galimai užfiksuoja, kad buvo peržiūrėta su kitu asmeniu, kuris taip pat yra susijęs su šiais įrašais, susijusi informacija, nors realiai detalus Nekilnojamojo turto registro išrašas ir neperžiūrimas. Atkreiptinas dėmesys, jog Registrų centro Rašte aiškiai nurodyta, jog ginčo atveju pareiškėjo nekilnojamojo turto registro įrašas su istorija buvo peržiūrėtas (o ne galimai peržiūrėtas) ir kelis kartus skirtingais laikais. Inspekcija Sprendime dėl tokių antstolio Rašte daromų prielaidų prieštaravimo Registrų centro Rašte pateiktai informacijai nepasisakė ir šių aplinkybių nagrinėdama pareiškėjo skundą netyrė.
Minėta, kad Antstolio įstatymo 22 straipsnis suteikia teisę gauti informaciją apie skolininką vykdant išieškojimą iš jo turto tik tokioje apimtyje, kiek tai reikalinga antstolio funkcijoms atlikti. Šiuo atveju iš pareiškėjo nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad skolininkas su pareiškėju nėra bendraturtis, taip pat nėra įrašų apie kitas skolininko daiktines teises į pareiškėjo turtą, juridinius faktus, o yra tik vienintelė žyma, jog skolininkas G. P. atliko pareiškėjo turto geodezinius matavimus. Inspekcija netyrė ir nesiaiškino aplinkybių, kodėl ir kokioms antstolio funkcijoms vykdomojoje byloje atlikti antstoliui buvo reikalinga net kelis kartus peržiūrėti pareiškėjo nekilnojamojo turto registro duomenis, dėl nurodytos žymos. Asmens duomenys asmenų, kurie nėra įtraukti į vykdomąją bylą ir jų atžvilgiu nėra pradėtas išieškojimas, gali būti tvarkomi tik tuo tikslu, kuriam jie surinkti. Be to, kaip minėta, Antstolių įstatymo 22 straipsnis nesuteikia antstoliui absoliučios teisės rinkti duomenis (tik tiek, kiek reikalinga vykdyti antstolio funkcijas konkrečioje vykdomoje byloje), o šio straipsnio 2 dalis draudžia rinkti duomenis, jei jie nėra susiję su antstolių funkcijų vykdymu. Šiuo atveju Inspekcija nesiaiškino ir netyrė, kokiu tikslu antstolis peržiūrėjo pareiškėjo nekilnojamojo turto duomenis, rinkdamas duomenis apie skolininką. Dėl to, kolegijos vertinimu, Sprendime padaryta išvada, jog antstolis rinko duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti ir vadovaudamasis Antstolio įstatymo 22 straipsnio reikalavimais, yra nepagrįsta objektyviais duomenimis ir neištyrus visų šios bylos ginčui reikšmingų aplinkybių.
Antstolis Rašte Inspekcijai nurodė, kad tretiesiems asmenis pareiškėjo duomenys nebuvo atskleisti, nes nei skolininkas, nei išieškotojas su vykdomąją byla nebuvo susipažinęs. Taip pat nurodė, jog informacija (detalus pareiškėjo turto NTR išrašas) neišsaugota vykdomojoje byloje. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Civilinio proceso kodekso vykdymo procesą reglamentuojančias nuostatas (639 straipsnio 2 punktą ir 643 straipsnio 2 punktą), vykdymo proceso šalys turi absoliučią teisę bet kada susipažinti su vykdomąja byla. Inspekcija šių antstolio nurodytų aplinkybių netyrė, (nors ADTĮ 12 straipsnis tam suteikia plačius įgaliojimus) ir dėl jų Sprendime nepasisakė. Inspekcija Sprendime taip pat nepasisakė dėl antstolio pareigos informuoti pareiškėją, kuris nėra vykdomosios bylos dalyvis, apie asmens duomenų rinkimą, nors antstolis savo Rašte Inspekcijai nurodė argumentus, dėl ko, jo vertinimu, toks pareiškėjo informavimas ginčo atveju nebuvo reikalingas.
Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovė Sprendimą priėmė neatlikusi išsamaus tyrimo, o Sprendimas pagrįstas tik antstolio Rašte nurodytais subjektyviais samprotavimais dėl duomenų tvarkymo teisėtumo. Nustatytų aplinkybių kontekste kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju tik atlikus pareiškėjo skundo išsamų tyrimą yra galimas išvados darymas apie pareiškėjo, kuris nėra vykdomosios bylos dalyvis, asmens duomenų tvarkymo (nekilnojamojo turto duomenų peržiūrėjimo, pareiškėjo nekilnojamojo turto registro įrašo su istorija vykdomoje byloje buvimu/nebuvimu, trečiųjų asmenų (vykdomosios bylos skolininko, išieškotojo ir kt.) susipažinimo/nesusipažinimo su pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto registro išrašu su istorija, šių duomenų vykdomojoje byloje išsaugojimu/neišsaugojimu ir pan.) teisėtumo ir atitikimo BDAR 5 straipsnio 1 dalyje nustatytiems principams ir BDAR 6 straipsnio 1 dalyje nustatytiems teisėto duomenų tvarkymo kriterijams.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Sprendimo faktinio pagrindimo trūkumai yra esminiai, todėl, vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas pripažinti Sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti. Pažymėtina ir tai, kad ši teismo išvada nereiškia, kad Inspekcija, iš naujo nagrinėdama pareiškėjo skundą, neturi teisės priimti tokias pačias teisines pasekmes pareiškėjui sukelianti sprendimą. Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, kad jame netinkamai išdėstyti jo priėmimo motyvai, nereiškia, jog viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (LVAT 2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2008/2013, 2014 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-120/2014).
Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą
Pareiškėjas byloje taip pat pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šiuo klausimu: ar Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. balandžio 27 d. reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 6 straipsnio 1 dalies e) punktas apima nagrinėjamoje byloje aptariamą situaciją, kai nekilnojamojo turto registrą tvarkantis subjektas antstoliui, kuris atlieka vykdomųjų dokumentų vykdymo funkciją ir kuris renka asmens duomenis apie vykdomosios bylos skolininko nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos, suteikiami asmens duomenys apie kito asmens, kuris nėra antstolio vykdomosios bylos skolininkas ar kitas vykdomojoje byloje dalyvaujantis asmuo ir kurį su antstoliu vykdomosios bylos skolininku sieja tik tai, kad skolininkas praeityje atliko to asmens nekilnojamųjų daiktų kadastrinius matavimus, nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos.
Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismas priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą (SESV 267 straipsnio 3 dalis).
Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį nėra absoliuti, taikomos jos išimtys. SESV 267 straipsnio 3 dalis pagal nusistovėjusią ESTT praktiką turi būti aiškinama taip, kad tokie teismai gali, spręsdami Europos Sąjungos teisės klausimą, nesilaikyti pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo tik tuo atveju, jei jie konstatavo, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, kad dėl nagrinėjamos ES teisės nuostatos Teismas jau pateikė savo išaiškinimą arba kad tinkamas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (žr., pvz., ESTT 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimo, byloje Intermodal Transports BV prieš Staatssecretaris van Financi?n, C-495/03, ECLI:EU:C:2005:552, 33, 45 punktus). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio) (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimo, byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit?, C-283/81, ECLI:EU:C:1982:335, 9 punktas).
Nagrinėjamu atveju ieškovo keliamas klausimas nėra susijęs su konkrečių ES teisės aktų aiškinimu ar galiojimu. Nagrinėjamu atveju būtent nacionaliniai teisės aktai – Antstolių įstatymas – vertintini sprendžiant kilusį ginčą. Teisingumo Teismas neaiškina nacionalinės teisės. Nacionalinės teisės nuostatų taikymas ir aiškinimas yra nacionalinio teismo kompetencijoje. Teisingumo Teismas taip pat nepriima sprendimo dėl pagrindinės bylos faktų. Kadangi nagrinėjamoje byloje teismui nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, jis neturi pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 2 d. sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį už skundą ir 0,29 Eur komisinį mokestį už pinigų pervedimą (el. b. I t., el. b. l. 7). Kitų įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidas, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui iš atsakovės priteistina 23,29 Eur (žyminio mokesčio išlaidos) bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. Š. skundą tenkinti.
Panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2019 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 3R-463(2.13-1.).
Įpareigoti Valstybinės duomenų apsaugos inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo J. Š. skundą ir ištirti, ar antstolis R. V., 2018 m. rugpjūčio 13 d. 11:50:38 val., 2018 m. rugpjūčio 13 d. 11:59:01 val., 2018 m. rugpjūčio 13 d. 16:18:26 val., 2018 m. rugsėjo 28 d. 11:38:55 val. ir 2019 m. vasario 13 d. 21:48:58 val. teikdamas užklausas Nekilnojamojo turto registrui apie J. Š. turtą, nepažeidė Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. balandžio 27 d. reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (bendrojo duomenų apsaugos reglamento) ir/ar Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo.
Priteisti pareiškėjui J. Š. iš atsakovės Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 23,29 Eur (dvidešimt tris eurus ir dvidešimt devynis euro centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą netenkinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.