Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės bei Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2026 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 26S52068, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2025 m. spalio 14 d. pateikė prašymą Nr. 2510-LLG-0732 išduoti leidimą laikinai gyventi darbo (duomenys neskelbtini) pagrindu. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760500737, galiojantį iki 2027 m. lapkričio 3 d.

Migracijos departamentas, nustatęs, jog įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, 2026 m. vasario 18 d. nutraukė darbo sutartį su pareiškėju, o jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba, 2026 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą Nr. 26S52068, kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento priimtu sprendimu, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2026 m. sausio 1 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas paaiškėjus, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Aptariamo straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi UTPĮ 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Nurodytų teisės aktų visuma, leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose. Teismas atkreipia dėmesį, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ numatytų reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).

Bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo (duomenys neskelbtini) pagrindu. Patikrinimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, 2026 m. vasario 18 d. nutraukė darbo sutartį su pareiškėju, o jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu taip pat nedirba. Pažymėtina ir tai, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie asmens darbą Lietuvoje.

Leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinami, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 50 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindas, pagal kurį leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu. Kaip jau minėta, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas ginčijamo sprendimo priėmimo metu nedirbo jokioje Lietuvos Respublikoje registruotoje įmonėje. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog darbo sutartis su pareiškėju faktiškai buvo nutraukta ir dėl šios aplinkybės atsirado UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas imperatyvus pagrindas leidimui laikinai gyventi panaikinti. Svarbu pažymėti, kad net jei pareiškėjas skunde nurodo, jog nutraukus sutartį su įmone, jis pradėjo ieškoti kito darbo bei jį rado, tačiau ši aplinkybė nepaneigia objektyvių duomenų, t. y. jog sprendimo priėmimo metu darbo sutartis su įmone, tarpininkavusia dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, buvo nutraukta, todėl atsakovo sprendimas grindžiamas teisingai nustatytu faktiniu pagrindu.

Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (UTPĮ 3 straipsnio 3 dalis). Teismas sutinka, kad asmeniui (užsieniečiui), kuris Lietuvos Respublikoje gyvena laikino leidimo gyventi pagrindu, gali kilti neaiškumų dėl teisinio reguliavimo ir (ar) kalbos nežinojimo, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad bandė ir (ar) kreipėsi į Migracijos departamentą.

Teismas pažymi, jog pareiškėjas skunde akcentuoja aplinkybes, susijusias su jo aktyviais veiksmais po darbo santykių nutraukimo, t. y. kad jis nedelsdamas ėmėsi naujo darbo paieškų, jį susirado bei inicijavo naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūrą. Vis dėlto teismas pažymi, kad šios aplinkybės nagrinėjamo ginčo kontekste neturi teisinės reikšmės vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip matyti iš taikytino teisinio reguliavimo, leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra aiškiai ir imperatyviai nustatyti įstatyme, o jų taikymas siejamas su konkrečių juridinių faktų – šiuo atveju darbo santykių nutraukimo – egzistavimu. Taigi, sprendžiant dėl leidimo panaikinimo teisėtumo, reikšminga yra ne pareiškėjo subjektyvi valia ar pastangos ateityje atitikti įstatymo reikalavimus, bet objektyvi situacija, susiklosčiusi sprendimo priėmimo momentu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, pareiškėjas nebeturėjo galiojančių darbo santykių su darbdaviu, kurio pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl egzistavo įstatyme įtvirtintas pagrindas šį leidimą panaikinti.

Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodomi veiksmai, t. y. naujo darbo paieška, įsidarbinimas ar naujo prašymo pateikimas, yra susiję su galimu naujo teisinio santykio atsiradimu ateityje, tačiau jie nepanaikina jau susiklosčiusio teisinio fakto, kuris buvo pagrindas priimti ginčijamą sprendimą. Kitaip tariant, šios aplinkybės gali būti reikšmingos sprendžiant dėl naujo leidimo išdavimo, tačiau jos neturi įtakos jau priimto sprendimo dėl ankstesnio leidimo panaikinimo teisėtumui vertinti. Priešingas aiškinimas reikštų, kad imperatyvios įstatymo nuostatos galėtų būti paneigiamos vien pareiškėjo ketinimais ar vėlesniais veiksmais, kas neatitiktų teisinio reguliavimo tikslų. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas neginčija esminės aplinkybės, t. y. darbo sutarties nutraukimo fakto, kuris, kaip jau minėta, yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Esant tokioms aplinkybėms, papildomų faktų, susijusių su pareiškėjo tolesne profesine veikla ar ketinimais, vertinimas nelemia kitokios teisinės išvados dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo. Pareiškėjo pateiktas argumentas dėl pradėtos naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūros nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir dėl to, kad pats prašymo pateikimo faktas nesukuria pareiškėjui teisės būti Lietuvos Respublikoje iki tol, kol dėl tokio prašymo nėra priimtas galutinis sprendimas. Taigi, pareiškėjo nurodomos aplinkybės negali būti vertinamos kaip sudarančios pagrindą netaikyti įstatyme nustatytų leidimo panaikinimo nuostatų.

Papildomai teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė dėl naujo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo nesuteikia jam teisės būti Lietuvos Respublikoje iki tol, kol toks prašymas nėra išnagrinėtas ir dėl jo nėra priimtas galutinis sprendimas. Teisinis reguliavimas aiškiai įtvirtina, kad teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra siejama su galiojančiu leidimu, o ne su pačiu kreipimosi dėl jo išdavimo faktu, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo. Priešingai, tai tik patvirtina, kad pareiškėjas, siekdamas toliau teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo atitikti įstatyme nustatytas sąlygas ir laikytis nustatytos tvarkos. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas pateikė informaciją, jog pareiškėjui 2026 m. balandžio 8 d. buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas pasinaudojo teisės aktų suteikta galimybe kreiptis dėl naujo leidimo išdavimo ir, atitikęs nustatytus reikalavimus, tokį leidimą gavo. Taigi, darytina pagrįsta išvada, kad net ir panaikinus ginčijamą sprendimą, pareiškėjo teisinė padėtis iš esmės nepasikeistų, t. y. toks sprendimo panaikinimas nesukeltų savarankiškų teisinių pasekmių, kadangi pareiškėjas jau turi naują leidimą laikinai gyventi.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 130 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2026 m. kovo 2 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 26S52068, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760500737, todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalimi 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo Y. A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.