- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-16
- Bylos Nr.
- 2A-2418-577/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-300187-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis, Loreta Lipnickienė, Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Ieškovas
- J. Š.
- Atsakovas
- V. M.
- Kategorijos
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovui V. M., išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, gyvenamosios vietos nustatymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. M. išlaikymą nepilnamečiam sūnui A. M. po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki jo pilnametystės, išlaikymo įsiskolinimą – 9 600 Lt, paskiriant ją vaiko išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise, nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su ja ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu santuokos sudarę nebuvo, 1996-01-30 jiems gimė sūnus A. M. (A. M.). Atsakovas tėvystę pripažino, sūnaus gimimo liudijime jis buvo įrašytas vaiko tėvu. Nuo pat vaiko gimimo su atsakovu ji gyveno kartu, kol sūnui suėjo septyneri metai. Vėliau jie išsiskyrė ir pradėjo gyventi atskirai. Atsakovas vaiku rūpinosi, pasiimdavo pas save, tačiau nuo 2008 metų sausio mėnesio visiškai nustojo rūpintis sūnumi. Jai vienai sunku išlaikyti sūnų, nes vaiko poreikiai auga, jam per mėnesį vidutiniškai reikia skirti ne mažiau kaip 800 Lt. Išlaikymą vaikui turi teikti abu tėvai. Šiuo metu ji viena išlaiko ir rūpinasi sūnumi, o jos materialinė padėtis nėra itin gera, jos darbo užmokestis sudaro 364 Lt per mėnesį. Atsakovas yra jaunas ir sveikas žmogus, todėl privalo teikti išlaikymą sūnui.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog vaiku rūpinosi nuo pat jo gimimo, rūpinosi jo auklėjimu bei teikė materialinį išlaikymą. Su ieškove gyveno kartu, tačiau dėl charakterių nesuderinamumo išsiskyrė, nuo to laiko niekas nepasikeitė, jis ir toliau dalyvavo sūnaus auklėjime bei teikė jam išlaikymą, kuris buvo teikiamas skirtingomis formomis. Pagal žodinį susitarimą ieškovei duodavo pinigų 200-250 Lt ir pirkdavo vaikui būtiniausius daiktus. Ieškovės motyvai, kad jis neteikė išlaikymo, yra nepagrįsti, nes jis sūnui išlaikymą teikė reguliariai ir nuolat bei gera valia, todėl nesutiko su ieškovės reikalavimu dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Mano, kad ieškovės pateikta vaiko poreikių lentelė yra nepagrįsta jokiais įrodymais. Jis neturi nekilnojamojo turto ir automobilio, todėl jo materialinė padėtis yra sunkesnė nei ieškovės. Kadangi jis prižiūri savo senyvo amžiaus ligotą močiutę, todėl negali dirbti brangiai apmokamo darbo. Jis yra pajėgus sūnaus išlaikymui teikti po 250 Lt kas mėnesį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-05-16 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – nustatė nepilnamečio A. M. nuolatinę gyvenamąją vietą su motina J. Š.; priteisė iš atsakovo nepilnamečio sūnaus išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 400 Lt nuo ieškinio pateikimo (2011-01-10) iki kol A. M. sulauks pilnametystės ir išlaikymo įsiskolinimą – 9 430 Lt, priteistą sumą kasmet indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka; vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise pavedė tvarkyti motinai J. Š.. Taip pat iš atsakovo priteisė 289,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti 2011-05-16 sprendimą ir nustatyti A. M. išlaikymą 250 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, palikti ieškovės reikalavimą dėl gyvenamosios vietos nustatymo nenagrinėtą bei panaikinti teismo sprendimą dalyje dėl įsiskolinimo priteisimo ir ieškinį šioje dalyje atmesti. Nurodo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos ir vaiko teisių ir interesų pažeidimą ar būtinybę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą. Mano, jog reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pagrįstas tik santykiuose tarp sutuoktinių. Kadangi tarp šalių santuoką nesudaryta, ieškovės reikalavimas šioje dalyje nepagrįstas, todėl teismas turėjo šioje dalyje ieškinį palikti nenagrinėtą. Apeliantas pažymi, jog ieškovė yra nekilnojamojo turto objektų savininkė ir turi tris transporto priemones, tuo tarpu atsakovas nekilnojamojo turto neturi. Tačiau pirmos instancijos teismas ieškovės turto sprendime nenurodė, tuo pažeidė lygybės principą. Taip pat teismas nurodė, jog apeliantas yra darbingas, todėl gali užsidirbti pakankamai pinigų sūnaus išlaikymui, tačiau ieškovei šis kriterijus nebuvo taikomas. Apeliantas nesutinka su ieškovės pateiktais vaiko poreikių apskaičiavimais, nes jie neparemti jokiais įrodymais, poreikių būtinumą formuoja tėvų galimybės. Be to, teismas pažeidė pusiausvyros principą, vertindamas šalių padėtį. Teismui buvo pateiktas apelianto močiutės prašymas dėl rūpybos paskyrimo, tačiau teismas rėmėsi teoriniais samprotavimais apie kitus močiutės vaikus, kurie galėtų ja pasirūpinti. Taip pat nurodo, jog sprendžiant klausimą dėl įsiskolinimo negalima remtis vien tik ieškovės, kaip suinteresuoto asmens, teiginiu, kad išlaikymas nebuvo mokamas. Ieškovė nepateikė jokio įrodymo, kad kreipėsi į apeliantą su reikalavimu dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis turi atlyginti už sūnaus dantų gydymą, kadangi ieškovė tokio atskiro reikalavimo neteikė.
Atsiliepimas
Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, paliekant galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-05-16 sprendimą, bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pagrįstai sprendė nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, kadangi teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tada, kai vaiko tėvai gyvena skyriumi ir kai tarp tėvų kyla ginčas. Mano, kad taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismas netinkamai vertino šalių turtinę padėtį, kadangi teismas įvertino ir ieškovės, ir atsakovo turtinę padėtį, abiejų tėvų galimybes teikti išlaikymą. Priteista 400 Lt per mėnesį išlaikymo suma užtikrins bent minimalius nepilnamečio vaiko poreikius. Pažymi, jog nors ieškovė yra UAB „Shakolia“ akcininkė, kuriai priklauso 50 proc. įmonės akcijų, tačiau jokių pajamų iš šios įmonės veiklos negauna, ieškovės pajamos sudaro 346 Lt. Ieškovės vardu yra registruotos transporto priemonės, tačiau jų vertė yra nedidelė ir ieškovė jomis nesinaudoja. Taip pat teismas teisingai sprendė, kad atsakovo argumentas, jog jis turi rūpintis savo močiute, nepagrįstas, kadangi atsakovas į teismą dėl rūpybos nustatymo kreipėsi tik ieškovei pareiškus ieškinį šioje byloje, o be to, atsakovas pats nurodė, kad yra močiutės vaikai, kurie turėtų ja rūpintis. Ieškovė nurodo, jog teismas pagrįstai priteisė papildomą 2 030 Lt įsiskolinimą už vaiko dantų gydymą, kadangi teismas tokio pobūdžio bylose užima aktyvų vaidmenį ir turi teisę peržengti ieškinio ribas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti.
Bylos medžiaga nustatyta, kad nepilnametis A. M. yra ieškovės J. Š. ir atsakovo V. M. sūnus. Ieškovė ir atsakovas santuokos sudarę nebuvo. Ieškovė prašė nustatyti sūnaus A. M. gyvenamąją vietą su ja, kadangi nuo pat gimimo ir iki šiol sūnus gyvena su ja, ji rūpinasi sūnumi, atsakovas paskutiniu metu visiškai neprisideda prie sūnaus išlaikymo. Berniukas taip pat pareiškė norą gyventi kartu su motina. Vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, jog vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove geriausiai atitiktų nepilnamečio vaiko interesus. Nurodė, jog ieškovės namuose vaikui yra sudarytos tinkamos sąlygos augti ir vystytis. Pirmos instancijos teismas šį ieškovės prašymą tenkino ir A. M. gyvenamąją vietą nustatė su motina J. Š.. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti minėtą teismo sprendimo dalį, nes reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra pagrįstas tik santykiuose tarp sutuoktinių. Teisėjų kolegija nurodo, kad apelianto reikalavimas nepagrįstas, kadangi kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo gali ir vaiko tėvas, ir vaiko motina nepriklausomai nuo to, ar buvo tarp jų sudaryta santuoka, ar ne (CK 3.174 str.). Ieškovė kreipėsi į teismą su tokiu prašymu, atsakovas sutiko, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove, todėl teismas teisėtai ir pagrįstai ieškovės prašymą tenkino.
CK 3.192 straipsnis reglamentuoja tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. CK 3.198 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Vertinant konkrečioje byloje nurodytas faktines aplinkybes, reikia ne tik laikytis teisės normose, reglamentuojančiose vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigas, išdėstytų reikalavimų, bet ir vadovautis kitais civiliniame kodekse įtvirtintais principais, tarp kurių ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai bei CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t.y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2008). Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas įpareigoja teismą sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą, įvertinti tėvų galimybes tenkinti vaiko poreikius. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodytų normų ir principų iš esmės nepažeidė.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir atsižvelgęs į abiejų šalių turtinę padėtį bei vaiko poreikius, konstatavo, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovo sūnaus išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 400 Lt nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki kol vaikas sulauks pilnametystės. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas pažeidė lygybės principą, kadangi neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė turi nekilnojamojo turto ir tris automobilius, apeliantas neturi nei nekilnojamo turto, nei automobilio, be to, turi rūpintis močiute. Tačiau teisėjų kolegija nurodo, jog apelianto nurodytas aplinkybes pirmos instancijos teismas įvertino; taip pat atsižvelgė į tai, kad vaikui yra 15 metų, jis lanko anglų kalbos užsiėmimus, kompiuterių mokyklą, karate treniruotes, be to, turi specialių poreikių dėl dantų gydymo, kitų sveikatos problemų neturi, todėl vaiko poreikiai buvo prilyginti suaugusio žmogaus poreikiams. CK 3.198 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Aiškinant ir taikant šias nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečiams vaikams reikalingo išlaikymo dydžio nustatymą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vieningos praktikos, kad orientaciniai kriterijai, nustatant priteistino išlaikymo dydį, gali būti, pavyzdžiui, CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA). Šiuo metu minimali mėnesio alga yra 800 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-12-17 nutarimas Nr. 1368). Be to, pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto argumentą dėl senyvo amžiaus ir ligotos močiutės rūpinimosi, kadangi atsakovas posėdžio metu patvirtino, jog yra ir jo močiutės vaikai, kurie ir turėtų pasirūpinti savo motina. Be to, teismas teisingai pažymėjo, kad ši aplinkybė neatleidžia jo nuo išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikimo.
Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas tik atsakovui nurodė, jog jis yra darbingo amžiaus, todėl gali užsidirbti, o ieškovei šis kriterijus nebuvo taikomas. Teisėjų kolegija pažymi, jog vaikas gyvena su atsakove, kuri imasi aktyvių priemonių vaiko turtinėms teisėms ir interesams įgyvendinti – teikia išlaikymą, suteikia gyvenamąjį būstą, rūpinasi kasdieniais vaiko priežiūros ir ugdymo klausimais, o atsakovas pastaruoju metu visiškai neprisideda prie vaiko išlaikymo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pakankamai sunkią abiejų šalių turtinę padėtį ir vaiko poreikius, iš atsakovo priteisė sūnaus išlaikymui 400 Lt per mėnesį. Kolegijos vertinimu, tokio dydžio išlaikymas gali patenkinti tik pačius būtiniausius vaikų poreikius, o mažesnis išlaikymo dydis tam būtų nepakankamas ir šių poreikių neužtikrintų, dėl to jo mažinti dar labiau nėra pagrindo ir tai pažeistų vaiko interesus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, tinkamai įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovo turtinę padėtį, tiek vaiko poreikius, todėl apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje iš atsakovo priteistas išlaikymo įsiskolinimas; išlaidos už vaiko dantų gydymą. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso ar jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių. Pagal nepatenkintų poreikių dalies dydį turi būti konstatuojamas išlaikymo įsiskolinimas ir jis gali būti priteisimas pagal CK 3.200 straipsnį (LAT 2008-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008). Išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: (a) vaiko poreikiai, (b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, (c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, (d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, (e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (LAT 2007-01-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmos instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog teismas nepagrįstai priteisė išlaikymo įsiskolinimą bei dalį išlaidų už dantų gydymą. Byloje esantys ieškovės rašytiniai įrodymai patvirtina, kad vaikui buvo atliekamas dantų gydymas ir ieškovė patyrė išlaidų – 5060 Lt, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad pastarasis būtų prisidėjęs prie minėtų išlaidų, išskyrus nustatytus 500 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės reikalavimus dėl išlaikymo įsiskolinimo, susidariusio nuo 2008 m. sausio mėnesio priteisimo, iš esmės išsiaiškino visas civilinės bylos aplinkybes bei įvertinęs tai, kad atsakovas prie išlaikymo prisidėjo kita forma, pagrįstai nustatė, kad teikiamas išlaikymas buvo nepakankamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo 9430 Lt išlaikymo įsiskolinimą, tame tarpe 2030 Lt už sūnaus dantų gydymą, kuriuos vertino kaip papildomas vaiko priežiūros išlaidas (CK 3.200 str.). Dėl nurodyto apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jo išlaikymo įsiskolinimą bei dalį išlaidų už vaiko dantų gydymą, laikytini nepagrįstais ir atmestini.
Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo V. M. valstybei priteistina 11,50 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje, bei 340 Lt už ieškovei sutektą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 11,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, AB “Swedbank”, įmokos kodas 5660), bei 340 Lt už ieškovei sutektą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje (išieškotojas Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, AB “Swedbank”, įmokos kodas 5630).