- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-22
- Bylos Nr.
- 1A-243-719/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-0-00001-2015-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas (pirm.), Valdas Meidus, Evaldas Vanagas
- Advokatai
- Vytautas Kupcikevičius
Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-243-719/2016
Teisėja Beatričė Bakanauskaitė Proceso Nr. 1-01-0-00001-2015-1
2016 m. lapkričio 22 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Giedriaus Tarasevičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. buvo išteisinta iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnį jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. V. G. buvo kaltinama tuo, kad ji laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2015 m. vasario 26 d., būdama valstybės tarnautoja, dėl savo nusikalstamo nerūpestingumo pažeisdama teisės aktų reikalavimus netinkamai atliko savo pareigas ir padarė fiziniam asmeniui bei valstybei didelę neturtinę žalą – nuteistajai V. I. atvykus bausmės atlikimui į Panevėžio pataisos namus, šios įstaigos Įskaitos grupės inspektorė V. L. neteisingai skaičiavo minėtai nuteistajai paskirtos bausmės pradžią ir pabaigą, o Įskaitos grupės vyresnioji specialistė V. G. netinkamai atliko V. L. padarytų skaičiavimų ir įrašų teisingumo kontrolę, dėl ko nuteistoji V. I. minėtoje pataisos įstaigoje neteisėtai buvo laikoma 3 mėnesius ir 25 dienas; dėl neteisėto nuteistosios V. I. laisvės suvaržymo ir jos, kaip pilietės, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių bei laisvių pažeidimo buvo padaryta didelė neturtinė žala ne tik pačiai nuteistajai V. I., bet ir valstybei, nes buvo pažemintas valstybės pareigūno, privalančio kontroliuoti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminus bei užtikrinti nuteistųjų buvimo pataisos namuose teisėtumą, vardas, sumenkintas Panevėžio pataisos namų, kaip valstybinės įstaigos, privalančios kontroliuoti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminus bei užtikrinti nuteistųjų buvimo pataisos namuose teisėtumą, autoritetas.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti V. G. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnyje ir nubausti ją 35 MGL dydžio (1318,10 eurų) bauda.
2.1. Prokuroras cituoja skundžiamą nuosprendį ir nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas analizuoja išteisintosios V. G. darbo pobūdį, vykdytas funkcijas bei krūvį, tačiau tai negali būti laikoma priežastimi, pateisinančia netinkamą jos funkcijų bei pareigų atlikimą. Pažymi, kad išteisintoji V. G. buvo susipažinusi su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu bei šiuo nuosprendžiu subendrintomis bausmėmis. Turėdama didelę darbo Įskaitos grupėje patirtį bei būdama šios grupės vadove išteisintoji V. G. privalėjo ir galėjo įvykdyti savo pareigą – atlikti V. L. paskaičiuoto nuteistosios V. I. bausmės termino pabaigos kontrolę. Tai padaryti nebuvo sunku, nes: nuteistajai V. I. atvykus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę liudytoja J. K. tą pačią dieną pastebėjo, kad nuteistajai paskirtas laisvės atėmimo bausmės terminas yra pasibaigęs; tiek pati išteisintoji V. G., tiek V. L., tiek R. S., tiek E. N. patvirtino, kad gavus informaciją iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės tuoj pat buvo atliktas nuteistajai V. I. paskirtos bausmės termino pabaigos paskaičiavimas ir tuoj pat buvo nustatyta, kad į nuteistosios asmens byloje esančius dokumentus nebuvo įskaičiuotas terminas pagal vieną iš subendrintų nuosprendžių. Todėl jau 2011 m. birželio 14 d. padarydama įrašą apie naują nuteistosios V. I. nuosprendį išteisintoji V. G. savo pareigas privalėjo atlikti tinkamai ir vėlesniu laikotarpiu jos nudirbti darbai negali būti laikomi kokiu nors pateisinimu netinkamam pareigų atlikimui (tam momentui). Neatsižvelgiant į tai, kad savo pareigas išteisintoji V. G. privalėjo atlikti kruopščiai, atsakingai ir tinkamai jau nuo pat susipažinimo su nauju nuteistosios V. I. nuosprendžiu momento, iki 2015 m. vasario 26 d. yra dar 5 įrašai apie išteisintosios V. G. atliktą nuteistajai V. I. paskirtos bausmės termino tikrinimą. Taip pat, prokuroro manymu, apylinkės teismas nepagrįstai akcentavo ir hiperbolizavo inkriminuojamu laikotarpiu išteisintosios V. G. vykdytas funkcijas, nes didesnėje dalyje kitų pataisos įstaigų vienam įskaitų grupės darbuotojui teko tvarkyti dar didesnį nuteistųjų bylų skaičių, analogiškos funkcijos kaip ir išteisintajai V. G. buvo pavedamos ir kitų pataisos namų darbuotojams, kurie taip pat dalyvavo Lygtinio paleidimo komisijų darbe, daktiloskopavo nuteistuosius, darė nuteistųjų vardines korteles, patruliavo įstaigos perimetre, todėl nėra pagrindo teigti, kad išteisintosios V. G. darbas lygtinio paleidimo komisijoje galėjo būti svaria priežastimi kitų jai priskirtų funkcijų netinkamam atlikimui.
2.2. Be to, prokuroras mano, kad tvirtindamas, jog šiuo atveju nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp išteisintosios V. G. veiksmų ir kilusių padarinių, apylinkės teismas ignoravo tai, kad Panevėžio pataisos namų direktoriaus 2004 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 01/4-106 patvirtinto Įskaitos grupės vyresniojo specialisto pareigybės aprašymo 8 punktas įpareigoja šiose pareigose dirbantį asmenį kontroliuoti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminus, o to paties pareigybės aprašymo 14 punktas šiose pareigose dirbantį asmenį įpareigoja kontroliuoti nuteistųjų išleidimo į laisvę teisėtumą. Kartu prokuroras laiko nepagrįstu bei neatitinkančiu faktinių bylos aplinkybių apylinkės teismo teiginį, jog išteisintoji V. G. tinkamai neatliko savo pareigų dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios ir sąžiningai klydo, nes jokia klaida negali atsirasti savaime – ji visuomet turi savo šaltinį ir visuomet siejama su konkrečiu asmeniu ar asmenimis. Nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo ir arešto bausmės vykdymo terminų kontrolė kaip Panevėžio pataisos namų Įskaitos grupės funkcija, įtvirtinta šios grupės nuostatų 8 punkte, o 24 punkte įtvirtinta, kad Įskaitos grupės vyresnysis specialistas vadovauja Įskaitos grupei ir yra atsakingas už Įskaitos grupei pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą. Šiuo atveju per ilgą nuteistosios buvimą pataisos įstaigoje sąlygojo ne tik netinkamas V. L. paskaičiavimas, bet ir netinkama išteisintosios V. G. kontrolė, netinkamas jos pareigų atlikimas. Nuteistoji V. I. laisvės atėmimo vietoje neteisėtai buvo laikoma ne tik dėl V. L., bet ir dėl išteisintosios V. G. kaltės, todėl priežastinis ryšys tarp išteisintosios V. G. veiksmų ir kilusių pasekmių, kaip būtinas nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, požymis šioje baudžiamojoje byloje yra nustatytas.
2.3. Prokuroro manymu skundžiamame nuosprendyje išteisintosios V. G. kaltės nebuvimas nepagrįstai grindžiamas ir tuo, kad jos veiksmai neturi sistemiškumo, intensyvumo, jais nebuvo siekiama netinkamai atlikti savo pareigas. Tokią apylinkės teismo išvadą paneigia tai, jog nuteistosios V. I. bausmės terminų sutikrinimo lape yra ne vienas, o šeši išteisintosios V. G. įrašai apie šiai nuteistajai paskirtos bausmės termino tikrinimą. Be to, tarnybos pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas gali pasireikšti ne tik ilgalaikiu, sistemingu tarnybos pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, bet ir vienkartiniu poelgiu. Siekimas netinkamai atlikti savo pareigas būdingas ne nusikalstamam nerūpestingumui, bet kitai kaltės formai – tyčiai, kuri išteisintajai V. G. nėra inkriminuojama. Išteisintoji V. G. veikė neatsargiai, esant nusikalstamam nerūpestingumui – nenumatė, kad dėl jos netinkamai atliktų pareigų gali kilti didelė žala fiziniam asmeniui ir valstybei, tačiau turėjo ir galėjo numatyti šias pasekmes, kadangi ji puikiai suvokė savo darbo atsakingumą ir klaidų pasekmes.
2.4. Kartu prokuroras nurodo, kad išteisintosios V. G. parodymai apie tai, kad 2011 metais nuteistoji V. I. iš Panevėžio pataisos namų buvo išvykusi 3 kartus į Šiaulių tardymo izoliatorių ir 1 kartą į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur minėtų įstaigų darbuotojai nepastebėjo nuteistosios V. I. bausmės terminų skaičiavimo klaidos, yra klaidinantys, nes iš nuteistosios V. I. asmens įskaitos kortelės matyti, jog po Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendžio minėta nuteistoji tik 1 kartą buvo vežama į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, todėl apylinkės teismo teiginys, jog nuteistosios V. I. bausmės termino skaičiavimo klaidą darė daug asmenų yra prielaidinio pobūdžio ir niekuo nepagrįstas. Prokuroras pažymi ir tai, kad apylinkės teismas neteisingai paskaičiuotą nuteistajai V. I. bausmės pasibaigimo terminą vertindamas kaip klaidą nepagrįstai jai prilygino ir 2014 metais atlikto Panevėžio pataisos namų patikrinimo faktą, nes šio patikrinimo metu buvo tikrinamas ne bausmių terminų skaičiavimo teisingumas, o tai, ar bylos tvarkomos laikantis Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių, t. y. ar laiku komisijoms pateikiami nuteistųjų prašymai, ar laiku bylos perduodamos archyvui ir pan.
2.5. Prokuroras nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog išteisintoji savo veiksmais nesukėlė didelės žalos nei valstybei, nei nuteistajai V. I.. Neteisėtas asmens laisvės suvaržymas nepriklauso nuo vieno ar kito asmens valios, asmens laisvė gali būti suvaržyta tik vadovaujantis įstatymais. Asmens teisė į laisvę yra konstitucinė, prigimtinė teisė, kuri negali būti suvaržyta nesant tam teisėto pagrindo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad neturtinio pobūdžio žala fiziniam asmeniui paprastai pripažįstama didele, jei ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo. Šiuo atveju, būtent konstitucinė nuteistosios V. I. teisė į laisvę ir buvo pažeista, todėl apylinkės teismo teiginiai, jog didelės žalos nuteistajai V. I. padarymas byloje nėra įrodytas, jog neteisėtas asmens laikymas įkalinimo įstaigoje nėra žalingas, yra visiškai nesuprantami ir atmestini.
2.6. Pasak prokuroro atmestini ir skundžiamo nuosprendžio teiginiai, jog nebuvo padaryta didelė neturtinė žala valstybei, nes šiuo atveju nėra jokio pagrindo neigti pareigūno, privalančio kontroliuoti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminus bei užtikrinti nuteistųjų buvimo pataisos namuose teisėtumą, vardo pažeminimą, Panevėžio pataisos namų, kaip valstybinės įstaigos, privalančios kontroliuoti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminus bei užtikrinti nuteistųjų buvimo pataisos namuose teisėtumą, autoriteto sumenkinimą, kadangi tokios įstaigos paskirtis yra valstybės politikos įgyvendinimas vykdant arešto ir laisvės atėmimo bausmes, teisėtumo užtikrinimas šioje srityje.
2.7. Apibendrindamas pirmiau išdėstytas aplinkybes prokuroras mano, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį apylinkės teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nes įvertino ne visus sprendimo priėmimui reikšmingus duomenis, o tuos duomenis, kuriais grindė išteisinamąjį nuosprendį, įvertino neobjektyviai. Bylos duomenys leidžia pagrįstai teigti, jog išteisintosios V. G. veikoje yra visos nusikalstamam nerūpestingumui būdingos sudedamosios dalys, todėl ji turi būti nubausta už padarytą veiką.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintoji V. G. su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o skundžiamą nuosprendį palikti galioti. Ji cituoja BK 229 straipsnį, dėsto apie kaltės turinio atskleidimą, taip pat teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.
3.1. Išteisintoji nurodo, kad apeliaciniame skunde prokuroras iškraipė faktus apie jos darbo krūvį bei klaidingai interpretavo liudytojų R. S., E. N., V. L. ir jos parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu bei kitą bylos medžiagą, todėl apeliaciniame skunde padarė klaidingas išvadas. Iš tiesų jos darbo krūvis buvo didelis, dėl to ji kreipėsi į Panevėžio pataisos namų vadovus R. S. ir E. N., jie apie tai žinojo, tačiau atitinkami darbo organizavimo pakeitimai nebuvo padaryti. Byloje esantys duomenys apie jos nuveiktus darbus, liudytojų V. L., R. S., E. N. parodymai bei Kalėjimų departamento ataskaitos ir rekomendacijos, išteisintosios manymu, paneigia prokuroro apeliacinio skundo teiginius apie jos darbo krūvį ir leidžia pagrįstai teigti, kad jos darbas be normalių atostogų, jai priskirtas papildomas darbas bei išaugęs darbo krūvis sąlygojo sąžiningą jos suklydimą.
3.2. Taip pat išteisintoji mano, kad prokuroras netinkamai nustatė vieną iš nusikalstamos veikos požymių – priežastinį pavojingos veikos ir baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių ryšį, nes netaikė būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės ir nebandė nustatyti priežastinio ryšio pobūdžio byloje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistosios V. I. įskaitos kortelę pildė, jos laisvės atėmimo bausmės terminą paskaičiavo ir apie tai pažymėjo įskaitos kortelėje pati inspektorė V. L., kurios pareigybės aprašyme, skirtingai nuo jos (išteisintosios) bei kitų vadovų (R. S. bei E. N.) pareigybės aprašymų, atskirai išskirta, kad šias funkcijas atliekantis asmuo asmeniškai atsako už bausmės terminų tikslumą. Jos (išteisintosios) pareigybės aprašyme asmeninės atsakomybės už bausmės terminų tikslumą nebuvo numatyta, ten buvo įtvirtintos abstraktesnio ir labiau vadovaujamojo bendresnio pobūdžio funkcijos. Atlikdama vertinamojo pobūdžio laisvės atėmimo bausmės terminų paskaičiavimą ir sutikrinimą su inspektorės V. L. atliktu paskaičiavimu ji nenumanė, kad dėl jos klaidos gali kilti tokių padarinių, kurie iškilo, nes dėl blogai paskaičiuoto bausmės termino nuteistoji V. I. turėjo visas galimybes kreiptis į jas arba į teismą, jų skaičiavimus tikrino Kalėjimų departamentas patikrinimų metu, kitų laisvės vietų įskaitos tarnybos, Informatikos ir ryšių departamentas, bet šios vertinamojo pobūdžio klaidos niekas neįžvelgė. Atsižvelgdama į tai išteisintoji teigia, kad būtent klaidingas V. L. skaičiavimas, o ne jos (išteisintosios) atlikta V. L. darbo kontrolė buvo pirminė, pagrindinė ir būtinoji sąlyga kaltinime nurodytoms pasekmėms kilti, todėl ji neturėtų būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn dėl tiesioginio priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir kilusių padarinių stokos.
3.3. Išteisintosios manymu, prokuroras apeliaciniame skunde nesugebėjo pagrįsti, kad jos veiksmais buvo padaryta didelė žala nuteistajai V. I.. Šiuo konkrečiu atveju nepakako vien formaliai vertinti aplinkybes, kad nuteistoji V. I. neteisėtai buvo užlaikyta Panevėžio pataisos namuose – buvo būtina įvertinti ir pačios nuteistosios valią, t. y. ar ji pati norėjo būti paleista į laisvę. Žmogaus laisvę galima suvaržyti tik prieš paties asmens valią, o nesant valios palikti įkalinimo įstaigą nebūtų pagrindo kalbėti ir apie Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės į laisvę suvaržymą. Nuteistoji V. I. buvo daugybę kartų teista, ji labai dažnai atlikinėjo bausmę Panevėžio pataisos namuose, savo teises žinojo, laisvės atėmimo terminus susiskaičiuoti mokėjo, dėl bylai aktualaus jos laisvės atėmimo termino pabaigos neteisingo skaičiavimo laisvės atlikimo bausmės metu niekada niekam jokių pretenzijų ar paklausimų nereiškė ir jokiais kitais būdais neparodė Panevėžio pataisos namų darbuotojams, kad gali būti laikoma nelaisvėje prieš jos valią, pasibaigus bausmės atlikimo laikui nepanoro išeiti iš laisvės atėmimo vietos ir nepareiškė abejonių, kad jai netinkamai paskaičiuota laisvės atėmimo bausmės termino pabaiga. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji V. I. nurodė, kad netikėtai paleista į laisvę jaučiasi kaip „žvirblis iš lizdo išmestas“, teigė, jog gerai, kad paleido, tačiau šis netikėtumas asmeninės laimės jai nesuteikė, kas leidžia manyti, jog ji galimai dar norėjo kurį laiką pasilikti laisvės atėmimo įstaigoje tam, kad būtų išgydyta ir kelia abejones dėl nuteistosios noro bei valios palikti minėtą įstaigą. Įvertinus tai, kad nuteistosios V. I. laisvė galėjo būti suvaržyta tik prieš jos pačios valią ir nenustačius atitinkamo valios elemento, nuteistosios patirtos didelės neturtinės žalos ieškinys yra nepagrįstas. Išteisintoji V. G. atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu nuteistosios V. I. patirtos neturtinės žalos atlyginimo klausimas nebėra aktualus, pati nuteistoji mirusi, o jos patirta neturtinė žala yra neatsiejamai susijusi tik su nuteistosios asmeniu ir teisės reikalauti atlyginti tokio pobūdžio žalą jos teisių ir pareigų perėmėjams įstatymas nenumato.
3.4. Taip pat išteisintoji nesutinka su prokuroro teiginiu, kad ji padarė didelę žalą valstybei. Teigia, kad jos pareigos nebuvo tokios svarbios, kad būtų turėjusios didelę reikšmę visuomenei ir kad jos veiksmai, neva netinkamai kontroliuojant inspektorę V. L., būtų galėję padaryti didelę žalą pataisos namų autoritetui. Taip pat ji negalėjo diskredituoti pareigūno vardo, nes dirbo dėmesingai, kruopščiai ir didžiuliu krūviu tiek darbo metu, tiek pasilikusi po darbo ir poilsio dienomis, taip elgėsi, nes žinojo, kad jos padalinyje likus dirbti vienam iš dviejų darbuotojų, likusiam darbuotojui bus sunku atlikti tiek tiesioginius, tiek papildomai pavestus darbus. Išteisintoji V. G. nemano, kad pareigūno, kuris stengiasi ir padaro vertinamojo pobūdžio klaidą, veiksmai gali diskredituoti pareigūno vardą. Be to, dėl nuteistosios V. I. perlaikymo pataisos namuose valstybei buvo padaryta 302 eurų turtinė žala, kuri, nuteistosios manymu, nėra didelė.
3.5. Kartu išteisintoji V. G. tvirtina, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė, ginanti visuomenę nuo įvairių teisinės tvarkos pažeidimų. Baudžiamosios teisės principų sistemoje, vienas svarbiausių yra kaltės principas, kuris neleidžia pripažinti nusikalstamu ir baudžiamu tokio poelgio, kuris padarytas be subjektyvios asmens kaltės arba kitaip dar vadinamu – kaltu protu. Baudžiamų įstatymų, draudimų, sankcijų turėtų būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis teisinėmis ir socialinėmis priemonės apginti pažeidžiamų teisinių gėrių. Šiuo konkrečiu atveju už tuos pačius veiksmus, susijusius su nuteistosios V. I. perlaikymu pataisos namuose, ji buvo nubausta tris kartus – drausmine tvarka griežtu papeikimu, civiline tvarka kreipiantis į teismą ir prašant priteisti iš jos valstybei padarytą turtinę žalą ir pradėjus baudžiamąjį persekiojimą.
3.6. Atsižvelgdama į tai išteisintoji V. G. mano, kad prokuroro apeliacinis skundas nepagrįstas, nes bylos medžiagoje nėra duomenų, jog konkrečiai jos veiksmais nuteistajai V. I., Panevėžio pataisos namams ar valstybei būtų padaryta didelė žala, jos veiksmuose nėra kaltės ir nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp jos veikos ir kilusių padarinių.
4. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintosios gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
6. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
7. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, tinkamai įvertino jų visumą, tarpusavio sąsają, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių ir padarė teisėtas bei pagrįstas išvadas, kad V. G. nepadarė veikos, numatytos BK 229 straipsnyje.
8. Pagal BK 229 straipsnį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis, fizinis asmuo ar kitas šiame straipsnyje numatytas subjektas patyrė didelės žalos. Nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, sudėtis yra materialioji, todėl šios normos taikymas galimas nustačius, kad: 1) buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo pareigų neatlikimas arba jų atlikimas netinkamai; 2) dėl to atsirado padarinių – šiame straipsnyje nurodytas subjektas patyrė didelę žalą; 3) tarp veikos ir padarinių yra priežastinis ryšys.
9. Teismų praktikoje savo pareigų neatlikimas aiškinamas kaip neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas. O netinkamas savo pareigų atlikimas – aplaidus, atmestinas savo pareigų vykdymas, neužtikrinantis tarnybos interesų.
10. Baudžiamoji atsakomybė gali kilti tik tada, jeigu nustatoma, jog pareigūnas ar jam prilygintas asmuo akivaizdžiai nevykdė savo pareigų arba jas netinkamai atliko, kas objektyviai lėmė žalos atsiradimą.
11. Pagrindinis kriterijus, atribojantis tarnybos pareigų neatlikimą kaip nusikalstamą veiką nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos (valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui) požymis, rodantis padidintą tarnybos pareigų neatlikimo pavojingumą. Didelės žalos požymis nustatomas vertinant ne tik atskiram asmeniui atsiradusią turtinę žalą, tačiau kitą veikos padarymo aplinkybių visumą. Kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: padarytos veikos pobūdį – ar padaryti teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai; kokiais teisės aktais ginami interesai pažeidžiami; į nukentėjusiųjų skaičių; į tai kaip nukentėjusieji vertina valstybės tarnautojo padarytą veiką; į veikos trukmę; kaltininko einamų pareigų svarbą; rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir to įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir pan.
12.1. Kolegija sutinka su prokuroro skunde nurodytais argumentais, kad dėl neteisėto nuteistosios V. I. laisvės suvaržymo ir jos, kaip pilietės, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo buvo padaryta didelės neturtinės žalos ne tik pačiai nuteistajai, bet ir valstybei. Asmens teisė į laisvę yra konstitucinė, prigimtinė teisė, kuri negali būti suvaržyta nesant tam teisėto pagrindo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 ir 31 straipsniai nustato, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas; niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas; bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinio pobūdžio žala fiziniam asmeniui paprastai pripažįstama didele, jei ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo. Šiuo atveju, būtent konstitucinė nuteistosios V. I. teisė į laisvę ir buvo pažeista. Todėl apylinkės teismo teiginiai, jog didelės žalos nuteistajai V. I. padarymas byloje nėra įrodytas, jog neteisėtas asmens laikymas įkalinimo įstaigoje nėra žalingas, yra nepagrįsti.
13. Dėl V. G. veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio su atsiradusiomis pasekmėmis
13.1. Nežiūrint to, kad dėl neteisėto nuteistosios V. I. laisvės suvaržymo buvo padaryta didelės neturtinės žalos, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad nėra nustatyta, jog tarp išteisintosios V. G. veiksmų ir kaltinime nurodytų kilusių padarinių būtų tiesioginis priežastinis ryšys.
13.2. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, neatlikdamas tarnybos pareigų, pažeidžia atitinkamus teisės aktus, apibrėžiančius jo kompetenciją, teises ir pareigas, todėl turi būti nustatoma ir konkrečiais teisės aktais pagrindžiama, kokių savo pareigų jis neatliko arba atliko jas netinkamai.
13.3. Byloje nustatyta, kad Panevėžio pataisos namų Įskaitos grupėje dirbo du asmenys – Įskaitos grupės vyresnioji specialistė V. G. ir Įskaitos grupės inspektorė V. L.. Panevėžio pataisos namų Įskaitos grupės nuostatų, patvirtintų įstaigos direktoriaus 2004 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 010/4-105, 25 punkte nurodyta, kad nesant Įskaitos grupės vyresniojo specialisto (atostogos, liga, komandiruotė ir pan.), jo pareigas vykdo Įskaitos grupės inspektorius (nagrinėjamu atveju – V. L.). Tokiu būdu tiek teisės aktai, kiek kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad išteisintoji V. G. ir V. L. pavaduodavo viena kitą atostogų metų, taip pat išteisintajai atliekant Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos sekretoriaus pareigas ir kitais atvejais. Įskaitos grupėje dirbant tik dviems darbuotojoms, kuomet jų funkcijos ir pareigos, ypač viena kitos pavadavimo atvejais, persipina ir dubliuojasi, ypatingai svarbu nustatyti kokius konkrečiai veiksmus atliko ar privalėjo atlikti kiekviena iš darbuotojų, kad nekiltų kaltinime nurodytų padarinių ir dėl kurios iš jų veiksmų (neveikimo) tie padariniai galėjo kilti.
13.4. Išteisintoji V. G. buvo kaltinama, kad būdama valstybės tarnautoja, laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2015 m. vasario 26 d. dėl savo nusikalstamo nerūpestingumo netinkamai atliko savo pareigas ir pažeidė Panevėžio pataisos namų direktoriaus 2004 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 01/4-106 patvirtinto Įskaitos grupės vyresniosios specialistės pareigybės aprašymo 8 punktą, šiose pareigose dirbantį asmenį įpareigojantį kontroliuoti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminus, to paties pareigybės aprašymo 14 punktą, šiose pareigose dirbantį asmenį įpareigojantį kontroliuoti nuteistųjų išleidimo į laisvę teisėtumą. Tačiau skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad asmeniškai už bausmių terminų tikslumą atsako Įskaitos grupės inspektorė (šiuo atveju – V. L.). Byloje nustatyta, to neginčija ir prokuroras, jog būtent V. L. pildė nuteistosios V. I. asmens įskaitos kortelę ir būtent V. L. paskaičiavo nuteistosios laisvės atėmimo bausmės terminą bei apie tai pažymėjo kortelėje. Įskaitos grupės inspektorės (V. L.) pareigybės aprašymo 22 punkte nurodyta, kad šias pareigas einantis darbuotojas, siekiant išvengti neteisėto nuteistųjų paleidimo iš pataisos namų, du kartus per metus, sausio ir liepos mėnesiais, atlieka bausmės terminų sutikrinimą su asmens byloje esančiais dokumentais, nuteistųjų asmens įskaitos kortelėmis ir kompiuterio duomenų bazėje esančiais duomenimis. Be to, kaip ir buvo paminėta, šiame pareigybės aprašyme atskirai išskirta, kad šias funkcijas atliekantis asmuo asmeniškai atsako už bausmės terminų tikslumą (1 t., 177 b. l.).
13.5. Pažymėtina ir tai, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 57 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos 67 ir 69 punktuose nurodyta, jog asmens bylas pagal pareigybės aprašymą tvarko įskaitos tarnybos darbuotojas, kuris atsako už jas asmeniškai; įskaitos tarnybos darbuotojas, priėmęs suimtųjų nuteistųjų asmens bylas, privalo sutikrinti jose esančius dokumentus, kad jie būtų teisingai įforminti ir nekeltų abejonių dėl jų teisėtumo. Tokiu būdu, tiek pagal Panevėžio pataisos namų Įskaitos grupės inspektorės pareigybės aprašymą, tiek pagal minėtą instrukciją, asmeninė atsakomybė už bausmių terminų, nurodytų nuteistosios V. I. asmens įskaitos kortelėje, tikslumą asmeniškai turėjo atsakyti įrašus daręs darbuotojas, šiuo atveju – V. L., juolab, kad išteisintosios V. G., kaip Įskaitos grupės vyresniosios specialistės, pareigybės aprašyme asmeninė atsakomybė už tokių įrašų teisingumą nėra numatyta.
13.6. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį taip pat turi būti nustatyta kaltės forma – neatsargumas. Sprendžiant iš kaltinimo turinio, išteisintoji V. G. buvo kaltinama dėl to, kad tarnybos pareigų neatliko dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai asmuo, konkrečiai nenumatydamas pavojingų padarinių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ir profesines pareigas, nesilaiko įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų. Baudžiamajame įstatyme vartojama sąvoka ,,turėjo“ apibūdinama objektyviais kriterijais ir pateikia nominalų konkrečios situacijos vertinimą bei pareigą numatyti savo veikos pavojingus padarinius, o sąvoka ,,galėjo“ paprastai reiškia subjektyvias asmens savybes, dėl kurių asmuo turi realią galimybę numatyti pavojingus savo veiklos padarinius. Tačiau vien galėjimas ir turėjimas numatyti padarinius nesudaro pagrindo kvalifikuoti veiką pagal BK 229 straipsnį, nes kaltininkas, be to, dar turi suvokti ir sugebėti įvertinti savo veikos padarinių dydį.
13.7. Iš V. G. parodymų matyti, jog ji jaučiasi tiesiog padariusi techninę aritmetinio skaičiavimo klaidą. Darydama įrašus bausmės terminų sutikrinimo lape ir nuteistosios asmens įskaitos kortelėje, ji manė, kad pirminis V. L. padarytas bausmės termino skaičiavimas yra teisingas ir jokių abejonių dėl V. I. atžvilgiu priimtų nuosprendžių aiškumo jai nekilo. Kitaip tariant, ji buvo įsitikinusi, kad klaida nepadaryta. Galimai todėl, kad dirbo nuolatiniame strese, buvo ženkliai per didelis darbo krūvis ir galimai pervargimas lėmė neteisingą suvokimą.
13.8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad asmuo, netinkamai atlikdamas savo pareigas visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus, apibrėžiančius jo kompetenciją, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti būtent dėl V. G. neatsargumo, todėl dėl konkrečių pareigų netinkamo atlikimo nenustatyta būtino BK 229 str. straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėčiai subjektyviosios pusės elemento.
14.1. Prokuroras skunde nepagrįstai teigia, kad skundžiamame nuosprendyje aptariamas išteisintosios V. G. darbo krūvis negali būti laikomas priežastimi, pateisinančia netinkamą funkcijų bei pareigų atlikimą.
14.2. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo išteisintosios V. G. darbo pobūdį, vykdytas funkcijas bei darbo krūvį kaltinime laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2015 m. vasario 26 d., kadangi, nagrinėjamu atveju, šios aplinkybės turi reikšmės sprendžiant klausimą ar iš išteisintosios buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
14.3. Kaip jau buvo paminėta aukščiau, šiuo laikotarpiu Panevėžio pataisos namų Įskaitos grupėje dirbo du asmenys – vyresnioji specialistė V. G. ir inspektorė V. L.. Nors prokuroras skunde ir nurodo, kad kitose pataisos įstaigose nuteistųjų ir įskaitos personalo proporcijos yra panašios ar net didesnės, negu Panevėžio pataisos namuose, akivaizdu, kad pagal darbo pobūdį ir jo apimtį abi grupės darbuotojos turėjo pavaduoti viena kitą atostogų ir kitais nebuvimo darbe laikotarpiais, kuomet jų pareigos, funkcijos bei atsakomybė aiškiai nebuvo apibrėžtos. Yra nustatyta, kad nesant vyresniosios specialistės (V. G.), jos pareigas vykdo grupės inspektorius (V. L.). Tačiau byloje nėra nustatyta, kas šiuo atveju turi vykdyti laikinai vyresniosios specialistės pareigas einančios grupės inspektorės kontrolę. Kolegijos nuomone, tai yra svarbu, nes išteisintoji V. G. buvo kaltinama tuo, kad grupės inspektorė V. L. neteisingai skaičiavo nuteistajai paskirtos bausmės pradžią ir pabaigą, o Įskaitos grupės vyresnioji specialistė V. G. netinkamai atliko V. L. padarytų skaičiavimų ir įrašų teisingumo kontrolę. Tai yra, akcentuojamas kontrolės nebuvimas arba jos nepakankamumas ir būtent nurodoma, jog kaltinime nurodytos pasekmės atsirado dėl kontrolės nepakankamumo laikotarpiu, į kurį įeina ir išteisintosios V. G. atostogų, darbo Lygtinio paleidimo komisijoje bei kito jos pareigų nevykdymo dėl objektyvių priežasčių metas.
14.4. Nors prokuroras, apeliaciniame skunde neigdamas didelio darbo krūvio motyvus, pasisako tik dėl išteisintosios V. G. darbo Lygtinio paleidimo komisijoje Panevėžio pataisos namuose, negalima nekreipti dėmesio į bendrą darbo kiekį Įskaitos grupėje. Ypač tais atvejais, kai grupėje, dėl atostogų, nedarbingumo ar to paties prokuroro skunde aptariamo darbo Lygtinio paleidimo komisijoje, likdavo dirbti tik viena darbuotoja, kurios kontrolę, pagal byloje surinktus duomenis, galėjo vykdyti tik Panevėžio pataisos namų vadovybė. Pažymėtina, kad byloje esantis raštas patvirtina, jog nuo 2011 m. gegužės 7 d. iki 2015 m. vasario 26 d., t. y., mažiau, nei per keturis metus, išteisintoji V. G. yra parengusi virš 18400 įvairių dokumentų, pažymų ar ataskaitų (5 t., 51–94 b. l.). Todėl nėra pagrindo atmesti motyvo, kad dėl tokio pakankamai didelio darbo krūvio išteisintoji V. G. neturėjo galimybės tinkamai kontroliuoti jai pavaldžios grupės inspektorės darbo.
14.5. Apie tai, kad V. G. darbo krūvį buvo didelis, be pačios išteisintosios patvirtino ir V. L., o taip pat liudytojai R. S. E. N., rašytiniai bylos dokumentai, tame tarpe ir Kalėjimo departamento (duomenys neskelbtini) pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) tarnybinio patikrinimo išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt. Visus šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas išanalizavo, įvertino ir padarė pagrįstas išvadas, kad kaltinime nurodytos pasekmės galėjo atsirasti dėl klaidos, kurią galėjo sąlygoti ir padidintas krūvis bei pervargimas. Kad V. G. tinkamai neatliko savo pareigų dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios ir sąžiningai klydo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad klaida padaryta skaičiuojant bausmės trukmę ne pagal vieną, o net pagal tris nuosprendžius, kuriais skirtos bausmės buvo bendrinamos, pridedant bei įskaitant atliktas bausmes. Todėl negalima atmesti ir paneigti išteisintosios V. G. parodymų, jog ji tiesiog galėjo suklysti, tikrindama ir kontroliuodama inspektorės V. L. padarytų skaičiavimų teisingumą.
15. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės normų taikymu ir, iš esmės pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams, konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priimtas sprendimas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, atitinka teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose, jis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai V. G. išteisino iš kaltinimo pagal BK 229 straipsnį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, keliamos versijos ir prielaidos apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Giedriaus Tarasevičiaus apeliacinį skundą atmesti.