- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-07
- Bylos Nr.
- 1A-166-526/2023
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius, Linas Pauliukėnas, Eugenijus Antanauskas
- Nuteistasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- M. V.
- Advokatai
- Marina Saveljeva
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno,
nuteistajam A. K.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2023 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir uždraudžiant 6 mėnesius vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytos dvi dienos jo laikinojo sulaikymo laiko nuo 2022-08-23 iki 2022-08-25, vieną sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. K. grasino nužudyti žmogų: 2022-08-23 apie 21.55 val., adresu (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo, antros laiptinės rūsyje, būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilusio konflikto metu, išsitraukęs peilį iš šortų kišenės ir atkišęs ašmenis į priekį bei artėdamas link nukentėjusiojo M. V., siekė sukelti nukentėjusiajam baimę, įtampą, nerimą, stresą bei turėdamas tikslą įbauginti nukentėjusįjį M. V., savo veiksmais grasino padaryti jo gyvybei ir sveikatai pavojingą veiką – nužudyti, sudarydamas pakankamą pagrindą nukentėjusiajam manyti, kad tokie grasinimai gali būti įvykdyti.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Nurodo, jog jokio nusikaltimo nepadarė, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino, kad tikslios datos neprisimena, buvo vakaras, jo tėvui buvo blogai su sveikata, todėl buvo iškvietęs greitąją medicinos pagalbą. Jo tėvas turi didelį antsvorį, todėl padėjimui tėvą įkelti į greitosios medicinos pagalbos automobilį, ieškojo vyrų eidamas gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini) laiptinėje ir belsdamas į visas butų duris. Trečiame aukšte rado E. V., kuris atėjo į pagalbą. Benešant tėvą į greitosios medicinos pagalbos automobilį prie jo priėjo M. V. ir paklausė, kas atsitiko. Atsakė, kad tėvui yra blogai su sveikata ir paklausė, ar M. V. nusipirko butą adresu (duomenys neskelbtini), iš jo mamos. M. V. atsakė teigiamai, todėl jis pasakė jam, kad buto rūsyje yra likę įrankiai. M. V. atsakė, kad ankstesni gyventojai viską išvežė ir kad sandėliuką jis gali parodyti. Pastebėjo, kad M. V. rankoje turėjo dujų balionėlį. Jie dviese nuėjo į rūsį, rūsyje M. V. pradėjo grasinti susidorojimu, todėl jis pradėjo filmuoti. Jis stovėjo prie sandėliuko slenksčio, o M. V. buvo sandėliuko viduje. Nurodo, jog negrasino M. V., net nejudėjo, tik paklausė jo vardo ir pavardės, nes jo mama pardavė butą ir tėvas liko be nieko. Be to, jis paklausė M. V., kur yra jo laiškai, kuriuos jis rašė būdamas įkalinimo įstaigoje tėvui siuntė adresu (duomenys neskelbtini) M. V. atsakė, kad nežino, papurškė jam dujų, trenkė, liepė mesti peilį, išbėgo ir užrakino jį rūsyje. Pažymi, kad jokio peilio rankose neturėjo, jis jam nepriklausė, peilis visą laiką būdavo rūsio bendro naudojimosi patalpose, kur jie su draugais išgėrinėdavome alkoholį ir jis, kaip ir kiti, galėjo naudoti peilį tam, kad supjaustyti maistą. Nurodo, jog M. V. peiliu negrasino, mano, kad M. V. galėjo išsigąsti dėl neaiškių buto pirkimo - pardavimo aplinkybių ir dėl to jį apkalba. Nurodo, jog tas aplinkybes, kad peilis buvo rūsio bendro naudojimosi patalpose, kur jie visi bendrai vartojo alkoholį, patvirtino liudytojai A. N. ir E. V..
2.2. Nurodo, jog M. V. negrasino, tik norėjo išsiaiškinti, ar liko tėvo daiktų sandėliuke, kur yra jo siųsti tėvui laiškai, ir norėjo informacijos dėl buto pirkimo - pardavimo aplinkybių. Nuteistojo manymu, nukentėjusysis neturėjo jokio pagrindo suprasti, kad yra realus pavojus jo sveikatai/gyvybei, atvirkščiai, buvo pavojus jo, A. K., sveikatai, nes M. V. staiga papurškė jam dujų, išbėgo ir užrakino jį rūsyje, o jis turėjo kentėti akių skausmą dėl apipurkštų dujų. Mano, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aukščiau išdėstytų aplinkybių, susijusių su nukentėjusiojo veiksmais ir vadovavosi tik nukentėjusiojo parodymais. Pažymi, jog jis pateikė įvykio filmavimo medžiagą, iš kurios matyti, kad rūsyje jie su M. V. kalbėjo apie buto pirkimo - pardavimo aplinkybes, jis nukentėjusiajam negrasino, tačiau teismas be pagrindo padarė priešingą išvadą.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistojo A. K. apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinio skundo netenkinti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestinas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
7. Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada, jog jis grasino nužudyti nukentėjusįjį M. V.. Būtent šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisakys.
8. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tiek pati BK 145 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties formuluotė, tiek ir teismų praktika tokio pobūdžio bylose akcentuoja, kad grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes: kilusio konflikto kontekstą, pasakyto grasinimo turinį, motyvus, kodėl jis buvo išsakytas, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-639/2010, 2K-203-489/2018 ir kt.). Svarbu paminėti ir tai, kad siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinti, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-489/2018). Šio nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-106-719/2019).
9. Nors nuteistasis A. K. tvirtina, jog peiliu nukentėjusiajam M. V. negrasino, tačiau tokią jo pateikiamą versiją paneigia byloje esantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis M. V. tiek apklausų ikiteisminiame tyrime (b. l. 12-17, 62-65, 66-69, 70-72 t. 1), tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (b. l. 11-12, t. 2) nuosekliai nurodė aplinkybes, susijusias su nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. padarymo aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas kaip ir pirmosios instancijos teismas netikėti nukentėjusiojo M. V. parodymais neturi pagrindo, nes jie yra nuoseklūs nuo pat pagalbos kvietimo momento ir juos patvirtina liudytojų parodymai, kiti rašytiniai bylos duomenys ir vaizdo medžiagos.
10. Nukentėjusysis M. V. parodė, kad įvykio vakarą grįžus iš darbo ir išėjus iš dušo jam žmona pasakė, kad kažkoks asmuo jo ieškojo. Pamatęs per langą greitosios pagalbos automobilį ir stovinčius žmones, išėjo į lauką paklausti, kas atsitiko, kas jo ieškojo. Išgirdo prie greitosios pagalbos automobilio šūkaujant kaltinamąjį, kurio tada dar nepažinojo. Prie jo priėjo A. K. ir pasakė, kad nori pasikalbėti. Pasakė, kad yra gyvenęs prieš kiek tai laiko jo bute ir rūsyje yra likę jo daiktų. Jis pasakė, kad rūsyje jokių daiktų nėra, kad įsigijus butą iš rūsio buvo išvežti visi daiktai. A. K. pradėjo prieštarauti, sakyti, kad jis yra mandras, tada jis pasiūlė A. K. rūsį parodyti. Jis nuėjo į butą, pasiėmė rūsio raktą, dujų balionėlį, nes dirba apsaugoje ir žino, kad tokiose neaiškiose situacijose geriau būti atsargiam ir nuėjo su kaltinamuoju į rūsį. Atidarius sandėliuko duris, nepavyko įjungti elektros, kaltinamasis telefonu pasišvietė ir pamatė, kad sandėliuke jokių daiktų nėra. Jis buvo sandėliuko viduje, o kaltinamasis buvo tarpduryje. Kaltinamasis pradėjo jį filmuoti, šviestį į jį, reikalauti pasakyti vardą ir pavardę. Jis savo duomenų nesakė ir liepė kaltinamajam eiti lauk iš sandėliuko. Kaltinamasis susierzino, iš šorų kišenės išsitraukė jau atlenktą peilį geltona rankena ir pradėjo sakyti, kad čia yra dalis jo nuosavybės. Tada jis pasakė, kad kaltinamasis kreiptųsi su dokumentais į pareigūnus ir kad eitų lauk iš sandėliuko, bet kaltinamasis eiti lauk nesutiko, artėjo link jo turėdamas dešinėje rankoje į jį nukreiptą peilį. Neturėdamas kur trauktis, jis kaltinamajam papurškė dujų ir išbėgo iš sandėliuko bei rūsio, užrakino rūsio duris ir iškvietė policijos pareigūnus. Jokių peilių anksčiau rūsio patalpose nėra matęs. Vienareikšmiškai jis tokių kaltinamojo veiksmų, kai rūsyje tamsoje ėjo link jo su į jį nukreiptu peiliu išsigando, suprato, kad jo gyvybei ir sveikatai gresia pavojus. Nors kaltinamasis grasinimų jam neišsakė, bet jo elgesys rodė realų pavojų (b. l. 11-12, t. 2).
11. Be to, siekdamas išsamiai ir objektyviai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą ir tenkindamas nuteistojo prašymą, apeliacinės instancijos teismas atnaujino įrodymų tyrimą ir posėdžio metu peržiūrėjo nuteistojo A. K. darytą vaizdo įrašą. Iš šio įrašo matyti, kad A. K. grįžta prie daugiabučio, o asmuo (nukentėjusysis – M. V.) atrakina rūsio duris, įjungia šviesą ir leidžiasi laiptais į rūsį. Matyti, kad iš jo paskos į rūsį leidžiasi A. K.. Vaizdo įraše matyti, kad paėję truputį rūsiu, jie prieina prie sandėlio durų. M. V. atsuktuvu rakina ties užraktu apgadintas medines duris, kurios pažymėtos Nr. 19. M. V., rakindamas sandėliuko duris nurodo: „jeigu tu netiki žmogau, ką aš tau aiškinu, gali pasižiūrėti pats“. Atidaręs sandėlio duris M. V. nurodė: „tavo tėvukas išplėšė, susirinko viską. Žodžiu pasišviesk, ką nori (sklepe šviesa įjungta nebuvo). M. V. būnant sklepo viduje, o A. K. tarpduryje, stovint vienam prieš kitą, A. K. paklausia M. V.: jūsų vardas, pavardė? M. V. atsako: „kas?“. A. K. pakartoja: „jūsų vardas, pavardė?“.M. V. atsako: „kas tu man toks, kad aš tau pasakočiau savo vardą ir pavardę? Keliauk“. A. K. vėl klausia: „jūsų vardas, pavardė?“ M. V. nurodo: „keliauk žmogau, žinok, aš neturiu laiko su tavim gaišti“. A. K.: „jūsų vardas, pavardė?“. M. V.: „varyk lauk iš čia, keliauk tik tais“. A. K.: „ jūsų vardas, pavardė?“. M. V.: „aš tau, kad duosiu vardą, pavardę. Kas tu man toks esi, kad turėčiau tau pasakoti?“ A. K.: „aš jums kas toks?“. M. V.: „jo“. A. K.: „šiaip aš dalininkas jūsų buto“. M. V.: „kas?“. A. K.: „aš jūsų buto dalininkas“. M. V.: „bus dalininkas“. A. K.: „nes motina jums tiktai dalį pardavė“. M. V.: „jo, jo, jo. Tik pūsk, nachui su tuo peiliu“. A. K. paklausia M. V.: „kokiu peiliu?“. M. V. nurodo ranka į A. K. dešinę ranką ir sako: „ką čia dirbi?“. A. K.: „ką aš dirbu?“. M. V.: „eik lauk“. A. K.: „ką mane apkalbėt susiruošėt?“. M. V. nurodo: „niekas nieko apkalbėt nesusiruošė. Matai nieko nėra. A. K.: „matau, nes jūs viską išnešėt“. M. V.: „na tai taip, nes čia mano nuosavybė yra“. A. K.: „ai jūsų nuosavybė?“. M. V.: „jo, jo“. A. K.: „tada norėčiau pamatyti jūsų sutartį, kada jums yra parduota, ne tik butas“. M. V.: „kvieskis savo mamą, tau viską papasakos“. A. K.: „aš su mama vakar, ji pasakė, kad šitas sandėlis yra dar tėvo“. M. V. nusijuokia ir pasako: „nėra. Atsinešk popierius, parodyk, su popieriais, atvažiuok su pareigūnais. Kreipkis į pareigūnus“. A. K.: „o jūs tėvui pasakėt, kad iškviesit policiją“. M. V.: „tai jūs kreipkitės su pareigūnais, atvyksit ir išspręsim visus klausimus“. A. K.: „aa“. M. V.: „jo“. Ir matyti kaip M. V. nukreipia ašarines dujas į kameros pusę ir pasileidžia ašarinių dujų čiurkšlė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis vaizdo įrašas patvirtina, kad jokių grasinimų nukentėjusysis kaltinamajam neišsakė, tik liepė išeiti iš sandėliuko, atlenktas peilis įvykio vietos apžiūros metu buvo rastas rūsio laiptų apačioje. Nors kaltinamasis nurodė, kad peilis bendroms reikmėms buvo laikomas ant rūsyje buvusio stalo, kur jis su liudytojais E. V. ir A. N. vartodavo alkoholį, bet šių aplinkybių teisiamojo posėdžio metu liudytojai nepatvirtino. Liudytojas A. N. parodė, kad jokio peilio jis ten nematė (b. l. 191, t. 1), o liudytojas E. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra neteisingi, kad jam yra žinoma, jog kaltinamasis nukentėjusįjį norėjo padurti, nors ikiteisminio tyrimo metu jis buvo nurodęs, kad rūsio patalpoje ant stalo buvo padėtas bendro naudojimo peilis (b. l. 190, t. 1). Nors kaltinamasis nurodė, kad E. V. turi tikslą jį apkalbėti, kadangi buvo jam su draugu vartojant psichiką veikiančias medžiagas iškvietęs policijos pareigūnus, tačiau apeliacinės instancijos teismas kaip ir pirmosios instancijos teismas tiki liudytojo E. V. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, nes šie E. V. parodymai atitinka kitus bylos duomenis, nukentėjusiojo ir liudytojo A. N. parodymus.
12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistasis A. K., 2022-08-23 apie 21.55 val., adresu V. M. g. 5A, daugiabučio namo, antros laiptinės rūsyje, kilusio konflikto metu, išsitraukęs peilį iš šortų kišenės ir atkišęs ašmenis į priekį bei artėdamas link nukentėjusiojo M. V., siekė sukelti nukentėjusiajam baimę, įtampą, nerimą, stresą bei turėdamas tikslą įbauginti nukentėjusįjį M. V., savo veiksmais grasino padaryti jo gyvybei ir sveikatai pavojingą veiką – nužudyti, sudarydamas pakankamą pagrindą nukentėjusiajam manyti, kad tokie grasinimai gali būti įvykdyti, todėl ši nuteistojo veika yra įrodyta ir atitinka BK 145 straipsnio 1 dalies sudėtį.
13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.