Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-09-03 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. N-63-1566-10

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-03
Bylos Nr.
N-63-1566-10
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Antanas Ablingis
Kategorijos
  • 45.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N63-1566/2010Procesinio sprendimo kategorija 45.4.1. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 19 d. nutarimo L. L. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad L. L. 2009 m. birželio 5 d., apie 19.45 val., kelyje Vilnius – Panevėžys (127 km), Panevėžio r., vairuodamas automobilį ir neturėdamas 2 metų vairavimo stažo, važiavo 130 km/h greičiu, kai jam toje vietoje maksimalus leistinas greitis yra 70 km/h, viršijo leistiną greitį 60 km/h. Tuo L. L. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124 straipsnio 6 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 19 d. nutarimu L. L. atžvilgiu administracinę bylą pagal ATPK 124 straipsnio 6 dalį nutraukė, nes jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad pažeidėjas kaltės nepripažino ir nurodė, kad jam yra nustatytas 50 proc. neįgalumas (nuo insulino priklausomas cukrinis diabetas – CD I tipas, vidutinio sunkumo forma, subkompensacijos fazė), važiuodamas iš Vilniaus į Panevėžį pasijuto blogai, pasitikrino cukraus kiekį – jis stipriai viršijo normą, buvo būtina insulino injekcija, o su savimi insulino neturėjo, artimiausia vieta, kur galėjo gauti insulino – Panevėžio m., todėl iškilo realus pavojus jo gyvybei ir jis prispirtas būtinojo reikalingumo viršijo leistiną greitį. Iš 2009 m. birželio 5 d. J. V. ir E. M. tarnybinių pranešimų matyti, kad 2009 m. birželio 5 d., apie 19.45 val., kelyje Vilnius – Panevėžys sustabdė automobilį, jį vairavo L. L., kuris viršijo leistiną greitį 60 km/h. Vairuotojas nurodė, kad skubėjo į Panevėžį, nes neturėjo su savimi gyvybiškai svarbaus insulino. Iš UAB „Šeimos medicinos klinika“ rašto matyti, kad L. L. nuo vaikystės nustatytas 1 tipo cukrinis diabetas, jam reikalingas nuolatinis gydymas insulinu. Iš 2009 m. balandžio 24 d. sprendimo dėl L. L. darbingumo lygio matyti, kad L. L. yra nustatytas 50 proc. neįgalumas, nuo insulino priklausomas cukrinis diabetas – CD I tipas, vidutinio sunkumo forma, subkompensacijos fazė. ATPK 17 straipsnyje nurodyta, kad „administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala“. Teismas pažymėjo, kad L. L. pažeidė ATPK 124 straipsnio 6 dalį, nes jis serga cukrinio diabeto vidutinio sunkumo forma ir netikėtai pasijuto blogai, buvo būtina insulino injekcija, insuliną greičiausiai galėjo gauti Panevėžio m., jis aiškiai suprato, kad pažeidžia privalomas elgesio kelyje taisykles, bet buvo sąmoningas, blaivus, viršijo leistiną greitį už miesto ribų, kur jo pažeidimas galimiems eismo dalyviams kėlė minimalią grėsmę, pažeidimas padarytas vakare, kuomet kelyje labai mažai eismo dalyvių, todėl teismas konstatavo, kad L. L. padarytoji žala, pažeidžiant ATPK 124 straipsnio 6 dalį, yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala ir jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, todėl administracinę bylą, vadovaudamasis ATPK 250 straipsnio 4 punktu, nutraukė.

II.

Institucija apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai tyrė bei vertino surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, jog L. L. negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn, nes veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Pažymi, kad būtinasis reikalingumas gali būti pripažįstamas teisėtu, tik nustačius visas numatytas sąlygas, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Nurodo, kad teismas netyrė, ar iš tikrųjų aptariamu atveju insulinas L. L. buvo gyvybiškai būtinas nedelsiant, ar nebuvo įmanoma gauti insulino injekciją šiek tiek vėliau, nuvažiavus įsigyti vaisto leistinu greičiu. Siekiant ištirti šią aplinkybę, teismas turėjo iškviesti bei apklausti L. L. gydymo paslaugas teikiantį medicinos specialistą, kuris galėjo panaikinti pastarąją abejonę. Teismas netyrė, ar kilęs pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis (galbūt L. L. galėjo sustoti ir išsikviesti medikus). Institucija taip pat nesutinka su teismo padaryta išvada, kad L. L., viršydamas maksimaliai leistiną greitį 60 km/h, kėlė minimalią grėsmę. Institucija mano, kad asmuo, būdamas blogos savijautos ir neturėdamas 2 metų vairavimo patirties, vairuodamas automobilį bei taip ženkliai viršydamas leistiną greitį, kėlė milžinišką pavojų kitiems eismo dalyviams, nes kelyje Vilnius - Panevėžys eismas yra vienas iš intensyviausių Lietuvos Respublikoje nepriklausomai nuo paros laiko. Todėl Institucija mano, kad teismas nepilnai, nevisapusiškai ištyrė bei įvertino byloje esančias aplinkybes, todėl nepagrįstai nutraukė L. L. atžvilgiu pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną ATPK 250 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu.

Atsiliepimas

L. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad, važiuodamas keliu Vilnius – Panevėžys, pasijuto blogai, su savimi neturėjo insulino, buvo priverstas kuo greičiau pasiekti Panevėžį, todėl ir viršijo leistiną greitį. Nurodo, kad, nesusileidus insulino dėl padidėjusio cukraus kraujyje, jam galėjo kilti įvairių komplikacijų, ištikti koma. Toks pavojus yra realus ir akivaizdus, pablogėjimo sveikatai jis galėjo išvengti tik skubiai susileidęs insulino. Kadangi iki Panevėžio miesto buvo likęs nedidelis kelio atstumas, nebuvo reikalo kviesti medicinos pagalbos į vietą, nes tai būtų užtrukę ilgiau nei pačiam pasiekti miestą ir įsigyti būtino insulino. Nurodo, kad jokio eismo įvykio nesukėlė, todėl jokios papildomos žalos valstybei ir tretiesiems asmenims nepadarė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

ATPK 124 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 50 kilometrų per valandą – vairuotojams, neturintiems dvejų metų vairavimo stažo, užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki vieno tūkstančio penkių šimtų litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo vienerių metų iki vienerių metų ir šešių mėnesių.

Ginčo byloje, kad L. L., neturėdamas 2 metų vairavimo patirties, viršijo maksimaliai leistiną greitį 60 km/h, nėra. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagoje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad L. L. padarytoji žala, pažeidžiant ATPK 124 straipsnio 6 dalį, buvo mažiau reikšminga negu išvengtoji žala, jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, todėl administracinę bylą, vadovaudamasis ATPK 250 straipsnio 4 punktu, nutraukė.

ATPK 17 straipsnyje nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.

Pažymėtina, jog tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, yra būtinos visos sąlygos – gresiantis pavojus pačiam asmeniui, kitiems asmenims, jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams; realus ir akivaizdus pavojus; gresiantis pavojus, kurį galima pašalinti tik darant žalą teisės saugomiems interesams, trečiajam asmeniui; padaryta žala, kuri yra mažesnė nei išvengta.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pažeidimas buvo padarytas būtinojo reikalingumo situacijoje, nėra pagrįsta objektyvių ir pakankamų įrodymų visuma. Nors L. L. nurodo, kad viršijo leistiną maksimalų greitį 60 km/h, nes pasijuto blogai, jam reikėjo insulino injekcijos, dėl to jis skubėjo nuvažiuoti į Panevėžio miestą ir ją įsigyti, šie teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokiais L. L. paaiškinimais, vadovaudamasis dokumentais, patvirtinančiais minėto asmens ligą – vidutinio sunkumo cukrinį diabetą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šie dokumentai niekaip nepatvirtina L. L. būsenos Kelių eismo taisyklių pažeidimo metu, t.y. byloje nėra duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų gresiantį L. L. realų ir akivaizdų pavojų (pvz., medicininių dokumentų, patvirtinančių L. L. būseną tuo konkrečiu laikotarpiu, insulino įsigijimo faktą ir pan.). Net ir darant prielaidą, kad pavojus L. L. sveikatai buvo, teismas netyrė, ar gresiančio pavojaus nebuvo galima pašalinti leistinomis priemonėmis, ar iš tikrųjų aptariamu atveju insulinas L. L. buvo gyvybiškai būtinas nedelsiant, ar nebuvo įmanoma gauti insulino injekciją šiek tiek vėliau, nuvažiavus įsigyti vaisto leistinu greičiu ar sustojus ir išsikvietus medicininę pagalbą. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad L. L. pažeidimas galimiems eismo dalyviams kėlė tik minimalią grėsmę. Pažymėtina, kad L. L., neturėdamas 2 metų vairavimo patirties ir būdamas nepatyrusiu vairuotoju, ženkliai viršijo jam leistiną maksimalų greitį, tokiais savo veiksmais padarydamas didelę žalą kitiems eismo dalyviams, o būtent kėsindamasis į jų saugumą. Nebuvo įvertinta ir ta aplinkybė, kad L. L., žinodamas apie savo ligą ir jam gresiančius pavojus, iš anksto nebuvo pasirūpinęs ir su savimi neturėjo būtinų vaistų.

Apibendrinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra nepagrįstas, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, nerinko galimų naujų įrodymų, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl apeliacinis skundas tenkinamas, bylos nagrinėjimą grąžinant pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 19 d. nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėRičardas Piličiauskas