Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Albinas Bazilius Baudž. byla Nr. 1A–178-174/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4.; 1.2.8.2.2.; 2.4.(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2009 m. gegužės 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. B. ir E. B. apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. B., a. k. (duomenys neskelbtini), ir E. B., a. k. (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 155 straipsnio 2 dalį ir nuteisti po 10 MGL (1 300 Lt) bauda.

Priteista P. S. ir G. S. iš D. B. ir E. B. solidariai po 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kita ieškinio dalis atmesta.

Priteista P. S. iš D. B. ir E. B. 3 000 Lt advokato išlaidoms apmokėti.

D. B. ir E. B. nuteisti už tai, kad jie neviešai įžeidė P. S. ir G. S., tai yra:

D. B. iš mobiliojo ryšio telefono, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), parašė nešvankaus turinio, įžeidžiančio ir žeminančio pobūdžio žinutes: 2007 m. spalio 2 d., nuo 23.52 val. iki 2007 m. spalio 3 d. 1.30 val. į G. S. mobiliojo ryšio telefoną, kurio kortelės numeris (duomenys neskelbtini), ir į P. S. mobiliojo ryšio telefoną, kurio kortelės Nr. (duomenys neskelbtini); 2007 m. spalio 4 d. 4.41 val., 2007 m. spalio 8 d. 18.06 val. į P. S. mobiliojo ryšio telefoną, kurio kortelės Nr. (duomenys neskelbtini).

E. B. iš mobiliojo ryšio telefono, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), parašė nešvankaus turinio, įžeidžiančio ir žeminančio pobūdžio žinutes: 2007 m. spalio 3 d., nuo 1.33 val. iki 2007 m. spalio 3 d., 22.51 val., 2007 m. spalio 11 d., nuo 21.25 val. iki 23.01 val., į G. S. mobiliojo ryšio telefoną, kurio kortelės numeris (duomenys neskelbtini); 2007 m. spalio 3 d., nuo 01.33 val. iki 22.51 val., 2007 m. spalio 4 d., nuo 23.20 val. iki 23.25 val., 2007 m. spalio 11 d., nuo 21.25 val. iki 23.01 val. į P. S. mobiliojo ryšio telefoną, kurio kortelės numeris (duomenys neskelbtini).

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas vadovaujantis galimomis prielaidomis, o ne objektyviais ir patikimais įrodymais. Teismas byloje esančius įrodymus įvertino vienpusiškai, neobjektyviai. Nuosprendyje nustatytos aplinkybės nepatvirtintos konkrečiais įrodymais, faktiniai duomenys iškraipyti, neteisingai ir netinkamai įvertinti. Teigia, kad nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, nepadarė – nerašė nešvankaus turinio SMS žinučių nukentėjusiosioms, neturėjo tikslo jas įžeisti ar įskaudinti, nes jų nepažinojo ir jų mobiliojo ryšio telefonų numerių nežinojo, todėl yra nuteistas nepagrįstai.

Apeliantas D. B. remiasi BPK 412 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad skundą paduoda nukentėjusysis raštu, kuriame nurodo nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vietą, laiką, padarinius ir kitas esmines aplinkybes. Remiantis BPK 415 straipsnio 1 dalimi, privataus kaltinimo bylų procesas vyksta pagal BPK V dalyje nustatytas taisykles su šio BPK 415–417 straipsniuose numatytomis išimtimis. Teigia, kad jam konkretus kaltinimas nebuvo suformuluotas, nes P. S. ir G. S. jį kaltindamos tuo, neva jis parašė į jų mobiliojo ryšio telefonus nešvankaus turinio SMS žinutes, privataus kaltinimo skunde nei SMS žinučių turinio, nei kokios tariamai jo parašytos SMS žinutės įžeidė jų garbę ir orumą, nenurodė. Aiškina, kad pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį privatus kaltintojas turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Tačiau bylos nagrinėjimo eigoje nei pareiškėjos, nei jų atstovas advokatas P. Orlovas rašytinio prašymo dėl kaltinimo pakeitimo iki įrodymų tyrimo pabaigos teismui nepateikė. Todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio priėmimo metu pats suformulavo konkretų kaltinimą, taigi pažeidė jo teisę į gynybą.

Nuteistasis D. B. nurodo, kad tiek jis, tiek ir nukentėjusiosios P. S. ir G. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai parodė, kad jie pirmą kartą susitiko teismo salėje, iki to laiko nebuvo pažįstami, jokių ryšių nepalaikė, niekada neturėjo jokių bendrų reikalų ir vieni kitų telefonų numerių. Todėl jis neturėjo jokio tikslo įžeisti P. S. ir G. S. ir įžeidžiančio turinio SMS žinučių nerašė. Teismas privalėjo išsiaiškinti, koks galėjo būti tikslas rašyti nukentėjusiosioms nešvankaus turinio SMS žinutes, iš kur ir kokiomis aplinkybėmis jis gavo P. S. ir G. S. mobiliojo ryšio telefonų numerius, kokį suinteresuotumą turėjo jas įžeidinėti. Tačiau teismas šių esminių bylos aplinkybių visiškai netyrė – nesiaiškino ir nepasisakė nei dėl nusikaltimo padarymo tikslo, nei dėl motyvo, nors nustatė, kad jis padarė nusikaltimą tyčia įžeidinėdamas nukentėjusiąsias.

Teismas nesivadovavo LAT suformuota praktika ir apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė akivaizdžiomis prielaidomis, nors LAT 2003-06-20 senato nutarimo Nr. 40 3.1.8 p. nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Apeliantas D. B. teigia, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė ir neteisingai nuosprendyje nurodė faktines bylos aplinkybes. Aiškina, kad iš jo 2007-11-10 buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kurio IMEI (duomenys neskelbtini) (ikiteisminio tyrimo medžiagos b. l. 11). Kaip daiktinis įrodymas buvo apžiūrėtas mobiliojo ryšio telefono aparatas, kurio IMEI (duomenys neskelbtini) (b. l. 12). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad jis nukentėjusiosioms siuntė SMS žinutes iš telefono, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), nors nukentėjusiosios tokio kaltinimo, kaip minėta, nebuvo suformulavusios.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu jis atsakingai parodė, kad iš jo buvo paimtas telefono aparatas su kitokiu IMEI negu to telefono, iš kurio buvo siunčiamos SMS žinutės, ir kad niekada neturėjo kortelės, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), šia kortele nesinaudojo, iš jos SMS žinučių niekam nerašė ir tokių duomenų nei ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nei privataus kaltinimo byloje nėra. Teismo išvada, neva jam priklausė minėta kortelė ir kad nešvankaus turinio SMS žinutes jis siuntė būtent iš šios kortelės, kuri buvo dedama į mobiliojo ryšio telefonus, kurių identifikaciniai numeriai yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), visiškai neatitinka tikrovės, yra neįrodyta ir nepagrįsta. Nurodo, kad jis visą laiką naudojosi telefono kortele, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), jos niekada nebuvo pakeitęs, ir ši aplinkybė yra nustatyta ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Mano, kad SMS žinutės buvo rašomos ne iš jo mobiliojo ryšio telefono aparato. Be to, aiškina, kad jo telefonu jam nežinant ir be jo leidimo galėjo pasinaudoti pašaliniai asmenys tuo metu, kai jis iš telefono aparato buvo išsiėmęs savo kortelę, o patį telefono aparatą palikęs įkrauti degalinėje arba policijos komisariate, todėl bet kuris kitas policijos komisariate arba degalinėje dirbantis asmuo galėjo pasinaudoti jo mobiliuoju telefonu, įdėdamas į jį kitą kortelę ir išsiųsdamas SMS žinutes jam nepažįstamiems asmenims. Todėl jei ir paaiškėtų, jog SMS žinutės iš tiesų buvo rašomos iš jo mobiliojo ryšio telefono aparato, tai negalėtų būti vertinama kaip jo kaltės įrodymas. Tačiau teismas į šiuos jo teisme duotus parodymus neatsižvelgė.

Teismas padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, kad telefono aparatas, kurio IMEI (duomenys neskelbtini) ir kuris buvo paimtas iš jo, bei telefono aparatas, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), iš kurio buvo siunčiamos SMS žinutės, yra vienas ir tas pats. Šiuo klausimu kaip liudytojas apklaustas Ž. K. parodė, kad IMEI paskutinis skaičius gali nesutapti, tačiau nenurodė, kuo remdamasis jis taip teigė, ir negalėjo paaiškinti, kodėl taip yra. Taigi Ž. K. padarė tik prielaidą, kad paskutinieji IMEI skaičiai gali nesutapti. Nors teismas buvo paskelbęs pertrauką, suteikdamas nukentėjusiųjų atstovams galimybę pateikti įrodymus, patvirtinančius liudytojo Ž. K. parodymus, tačiau jokių papildomų įrodymų nukentėjusiųjų atstovas teismui nepateikė. Teismas šios aplinkybės nesiaiškino ir apkaltinamajame nuosprendyje tik pacitavo liudytojo Ž. K. parodymus, taigi padarė tik prielaidą, kad iš jo paimtas telefonas, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), ir telefonas, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), yra vienas ir tas pats, ir kad jis galėjo rašyti nešvankaus turinio SMS žinutes nukentėjusiosioms.

Apeliantas D. B. aiškina, jog teismas taip pat padarė neteisingą išvadą, kad jo ir kito nuteistojo E. B. veiksmai prieš nukentėjusiąsias buvo solidarūs. Vien ta aplinkybė, kad jie dirbo viename ekipaže, negalėjo būti pagrindu tokiai išvadai.

Be to, teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiosioms, privalėjo nurodyti, kokia žala joms padaryta, kas ją sudaro, tačiau tai nebuvo padaryta, o buvo apsiribota pačių nukentėjusiųjų nurodyta neturtinės žalos suma.

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. B. tais pačiais motyvais kaip ir apeliantas D. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį. Nurodo, kad jis nusikaltimo nepadarė, todėl yra nuteistas nepagrįstai. Papildomai nurodydamas faktines aplinkybes aiškina, kad iš jo 2008-03-15 buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kurio IMEI (duomenys neskelbtini) (ikiteisminio tyrimo medžiagos b. l. 55). Kaip daiktinis įrodymas buvo apžiūrėtas mobiliojo ryšio telefono aparatas, kurio IMEI (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojo Ž. K. parodymais, apkaltinamajame nuosprendyje padarė nepagrįstas prielaidas, kad jam priklausė kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), ir telefono aparatas, kurio IMEI (duomenys neskelbtini) , ir kad jis siuntė SMS žinutes būtent iš jų. Tokia teismo išvada visiškai neatitinka tikrovės, yra neįrodyta ir nepagrįsta, nes jis niekada neturėjo telefono aparato su nurodytu IMEI bei kortelės, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), jais nesinaudojo ir nesiuntė nešvankaus turinio SMS žinučių nukentėjusiosioms. Tokių duomenų nei ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nei byloje nėra. Be to, nukentėjusiosios tokio kaltinimo iš viso nebuvo suformulavusios ir pateikusios teismui. Teismas iškraipė jo teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, nurodydamas, neva jis turėjo telefono aparatą su tokiu IMEI, kurį nurodė nukentėjusiosios, tačiau jį pametė maždaug prieš metus laiko iki nešvankaus turinio SMS žinučių nukentėjusiosioms siuntimo. Tokia teismo išvada visiškai neteisinga, kadangi jis taip niekada nesakė, tik nurodė, kad turėjo telefono kortelę, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), bet ją kartu su telefonu pametė dar 2006 m. vasarą, todėl nežino, kas šia kortele galėjo pasinaudoti, ir tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

Atsikirtimuose į nuteistųjų apeliacinius skundus nukentėjusiosios G. S. ir P. S. prašo apeliantų skundus atmesti kaip neteisėtus ir nepagrįstus ir palikti nepakeistą Tauragės rajono apylinkės teismo 2009-01-22 nuosprendį.

Nuteistieji D. B. ir E. B., jų gynėja S. Jorudienė prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Nukentėjusiosios P. S. ir G. S., jų atstovas advokatas P.Orlovas prašo apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai E. B. ir D. B. pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 155 straipsnio 1 dalį. Su tokia apylinkės teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad D. B. ir E. B. mobiliojo ryšio telefonais 2007 m. spalio mėnesio 3, 4, 8, 11 dienomis parašė P. S. ir G. S. nešvankaus turinio, įžeidžiančio ir žeminančio pobūdžio SMS žinutes.

Apeliantai nurodo, kad P. S. ir G. S. privataus kaltinimo skunde nei SMS žinučių turinio, nei kokios tariamai jų parašytos SMS žinutės įžeidė jų garbę ir orumą, nenurodė, todėl jiems konkretus kaltinimas nebuvo suformuluotas. Teigia, kad teismas, pažeisdamas įstatymo reikalavimus, kaltinimą suformulavo savo iniciatyva, nes apkaltinamajame nuosprendyje nurodė SMS žinučių turinį. Tačiau su šiuo apeliacinių skundų argumentu sutikti negalima. Nors teismui pateiktame nukentėjusiųjų P. S. ir G. S. pareiškime ir nenurodytas SMS žinučių turinys, tačiau šie duomenys nurodyti P. S. prokuratūrai 2007-11-07 pateiktame pareiškime pradėti ikiteisminį tyrimą, kuris kartu su privataus kaltinimo pareiškimu buvo pateiktas Tauragės rajono apylinkės teismui (t. 2, b. l. 5–8). Nuteistieji D. B. ir E. B. turėjo visas galimybes susipažinti su teismui kartu su pareiškimu pateiktu SMS žinučių turiniu. Be to, šie duomenys, kaip minėta, buvo pateikti ikiteisminio tyrimo metu. Todėl apeliantai turėjo visas galimybes tinkamai realizuoti savo teises į gynybą. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje pacituodamas P. S. prokurorui pateiktame pareiškime nurodytą SMS žinučių turinį, kaltinimo nepakeitė ir apeliantų teisės į gynybą nepažeidė.

Nepagrįstas nuteistųjų apeliacinių skundų teiginys, kad teismas nesiaiškino ir nepasisakė dėl nusikaltimo padarymo tikslo ir motyvo. Nors apeliantai teigia, kad nukentėjusiųjų nepažinojo, tačiau teismas nuosprendyje nurodė, kad buvo viešai žinoma paslaptis, jog tuo metu P. S. palaikė draugiškus santykius su vienu Tauragės rajono policijos komisariato darbuotoju (šie duomenys yra ikiteisminio tyrimo medžiagoje), o D. B. ir E. B. (tuo metu jie dirbo Tauragės rajono policijos komisariate) nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas buvo paerzinti nukentėjusiąsias, pasityčioti iš jų, įžeisti jas. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), buvo dedama į mobiliojo ryšio telefoną, kurio IMEI (duomenys neskelbtini). Nors nuteistasis D. B. teigia, kad telefonas su tokiu IMEI jam nepriklauso, tačiau byloje nustatyta, kad šis mobiliojo ryšio telefonas priklauso jam.

Kaip liudytojas teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas Tauragės rajono PK KP Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas Ž. K. parodė, kad jeigu telefono identifikacinio IMEI pirmieji keturiolika skaičių sutampa, o paskutinis skaitmuo skiriasi ne daugiau kaip per dešimt skaičių, laikoma, kad telefono aparatas identifikuotas tiksliai, tai pat nurodė, kad tokia praktika yra ir kitose valstybėse. Atsižvelgdamas į Ž. K. parodymus, kuriuos patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, teismas pagrįstai nustatė, kad D. B. priklausantis telefono aparatas identifikuotas tiksliai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš D. B. paimtas mobiliojo ryšio telefonas identifikuotas tiksliai, nes iš jo paimto telefono identifikacinis IMEI (duomenys neskelbtini) bei telefono, kurio identifikacinis IMEI (duomenys neskelbtini), pirmieji keturiolika skaičių sutampa, o paskutinis skaitmuo skiriasi per keturis skaičius – vietoj 0 nurodyta 4 (minėta, kad galimas paskutinio skaitmens nesutapimas ne daugiau kaip per dešimt skaičių). Pažymėtina tai, kad mobiliojo ryšio telefonų ir kortelių priklausomybė buvo nustatinėjama Tauragės rajono policijos komisariato pareigūnų, pastariesiems įtarus, kad SMS žinutės gali būti rašomos jų darbuotojų (ikiteisminio tyrimo byla, b. l. 100–101).

Nors nuteistasis D. B. teigia, kad jo mobiliuoju telefonu galėjo pasinaudoti kiti asmenys tuo metu, kai jis palikdavo telefoną įkrauti degalinėje arba policijos komisariate, tačiau šią D. B. versiją apeliacinės instancijos teismas vertina kaip pasirinktą gynimosi būdą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad E. B. priklauso kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė nustatyta ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Be to, šį abonentinį numerį Tauragės rajono policijos komisariato sąrašuose deklaravo pats E. B., dirbęs komisariate. Nors E. B. teigia, kad šią kortelę kartu su telefonu pametė 2006 m. vasarą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistojo parodymus vertina kritiškai, nes ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad rašant nešvankaus turinio žinutes ši kortelė buvo naudojama. Be to, ši kortelė buvo naudojama ir po šios nusikalstamos veikos padarymo. Esant šiems duomenims teisėjų kolegija netiki E. B. versija, kad jis kortelę, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su telefonu pametė 2006 metais ir šią E. B. poziciją vertina kaip pasirinktą gynimosi būdą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Byloje nustatyta, kad D. B. priklausanti kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), ir kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), buvo dedamos į mobiliojo ryšio telefoną, kurio IMEI (duomenys neskelbtini). Tai įrodo, kad D. B. naudojosi minėtu mobiliojo ryšio telefonu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad išklotinių analizė rodo, jog kortelės, iš kurių buvo rašomos P. S. ir G. S. SMS žinutės, buvo dedamos į mobiliojo ryšio telefonus su skirtingais besikartojančiais identifikaciniais numeriais bei D. B. ir E. B. naudojamos ir po nusikalstamos veikos padarymo.

Byloje taip pat nustatyta, jog tuo metu, kai buvo rašomos SMS žinutės nukentėjusiosioms, nuteistieji dirbo kartu viename ekipaže, todėl būtų neįtikėtinas sutapimas, kad pasinaudojus mobiliojo ryšio telefonu, kuriuo naudojosi E. B. įdėdamas kortelę, kurią, kaip jis teigė, pametė, ir D. B. mobiliojo ryšio telefonu, kuris neigė, jog šis mobiliojo ryšio telefonas jam priklausė, žinutės buvo parašytos kitų asmenų.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teismas pagrįstai nustatė, kad D. B. ir E. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantai nurodo, kad teismas, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, padarė neteisingą išvadą, jog jų veiksmai prieš nukentėjusiąsias buvo solidarūs. Kolegija nustato, kad teismas padarė rašymo klaidą nurodydamas solidarią atsakomybę, ir ši klaida taisytina. Kaip klaidą kolegija vertina todėl, kad teismas iš nuteistųjų priteisė po 10 000 Lt, o tai rodo, kad solidari atsakomybė nenustatyta.

Nuteistieji D. B. ir E. B. teigia, kad teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiosioms, privalėjo nurodyti, kokia žala P. S. ir G. S. padaryta, kas ją sudaro, tačiau, anot apeliantų, to nebuvo padaryta. Su šiuo apeliacinių skundu argumentu sutikti negalima. Spręsdamas civilinio ieškinio dėl nukentėjusiosioms padarytos neturtinės žalos pagrįstumo klausimą pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnyje, ir nustatęs, kad nešvankaus turinio SMS žinutės buvo siuntinėjamos ilgai ir įkyriai, ir nors nebuvo plačiai paskleistos, tačiau apie jas sužinojo artimiausi nukentėjusiųjų G. S. ir P. S. giminės, todėl jos turėjo itin didelių nepatogumų prieš gimines, draugus, pažįstamus. Šios žinutės neabejotinai sukėlė nukentėjusiosioms psichologinę traumą, pablogėjo tiek fizinė, tiek moralinė jų sveikata. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgė į kaltininkų turtinę padėtį ir nukentėjusiųjų 40 000 Lt civilinį ieškinį tenkino iš dalies – priteisė G. S. ir P. S. po 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Su tokiu neturtinės žalos dydžiu sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Esant šioms aplinkybėms, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų D. B. ir E. B. apeliacinius skundus atmesti.

Nustatyti, kad neturtinė žala po 10 000 Lt priteista iš E. B. ir D. B. nesant solidariai atsakomybei.