Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1671-324/2015 pagal ieškovų akcinės bendrovės „Swedbank“ ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Stagro“ ieškinius atsakovams G. K. ir V. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1085-324/2015 apelianto atžvilgiu jau taikytos laikinosios apsaugos priemonės 87 610,06 Eur sumai. Todėl teismas pakartotinai be jokio tam pagrindo padidino mastą iki 384 555,49 Eur. Teismo naujai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės ir nepagrįstai suvaržančios apeliantą, kuriam užkertamas kelias toliau vykdyti savo įprastinę ūkinę veiklą, dėl ko iškyla reali tikimybė apeliantui bankrutuoti. 2015 m. kovo 9 d. teisėjos V. G. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1085-324/2015, kuria teisėja savo nuožiūra nusprendė pakeisti civilinių bylų sujungimo formą (prie vėliau pradėtos, prijungė anksčiau pradėtą), yra priimta pažeidžiant procesinės teisės normas (CPK 136 str. 4 d.). Apelianto teigimu, šis procesinis pažeidimas sudarė prielaidas iš naujo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nors jis jau buvo išspręstas 2014 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2468-324/2014. Byloje esant nepasikeitusioms aplinkybėms dėl apelianto atžvilgiu reiškiamo ieškinio dalyko ir pagrindo (sutarties panaikinimas ir restitucijos taikymas), laikinųjų apsaugos priemonių klausimas jau yra išspręstas, arešto mastas ir būdas nustatyti, todėl tai negalėjo būti teismo sprendžiamas pakartotinai (CPK 293 str. 3 d.). BUAB „Stagro“, reikšdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo bei prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalėjo pateikti ieškinyje nurodytus argumentus patvirtinančius įrodymus inter alia kad ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovo teises; kad ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; kad ieškovo vadovė V. R. bei apeliantas buvo nesąžiningi. Tačiau tokių įrodymų ieškovas nepateikė. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad sudarytos sutarties kaina yra akivaizdžiai per maža, o ieškinys grindžiamas tik hipotetiniais pamąstymais. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Taikydamas turto areštą 384 555,49 Eur sumai, teismas neįvertino šio arešto pasekmių apelianto, vykdančio ūkininkavimą, veiklai, kurios didžiąją dalį sudaro galvijų auginimas. Apelianto ūkinė veikla susideda iš galvijų įgijimo, maitinimo, kuris trunka maksimaliai 2-3 mėnesius, ir tolimesnio jų perpardavimo mėsai. Apeliantas neturi ilgalaikiam galvijų saugojimui tinkamai įrengtų patalpų, jokių galimybių (techninių ar finansinių) išlaikyti galvijus visą bylos nagrinėjimo laiką, kuris gali trukti ilgiau nei 18 mėnesių. Suvaržius apelianto turtą, dėl piniginių lėšų stygiaus apeliantas negalės tinkamai pasirūpinti galvijais. Suvaržydamas apelianto teisę disponuoti kilnojamuoju turtu, į kurį patenka ir apelianto turimas gyvasis turtas, teismas užkirto kelią laisvai disponuoti galvijais ir gauti planuotas pajamas iš jų perpardavimo. Apeliantui yra būtina pasirengti prasidedančiai pavasarinei sėjai, pirkti kurą, sėklas, trąšas, todėl ūkinės veiklos vykdymui būtina mažiausiai 60 000 Eur suma per mėnesį. Teismui nusprendus nenaikinti pritaikyto arešto apelianto atžvilgiu, paliktina apeliantui teisė netrukdomai naudotis kas mėnesį minėta suma, nes to nepadarius, apeliantas nebegalės toliau vykdyti ūkinės veiklos, jo turimas gyvasis turtas (galvijai) pražus, apeliantas bus priverstas atleisti darbuotojus ir bankrutuos. Dėl to teismo sprendimas tikrai taps realiai nebeįvykdomu. Skundžiama nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas neatitinka ginčijamo teisinio materialinio reikalavimo pobūdžio ir pažeidžia ekonomiškumo, proporcingumo, lygiateisiškumo ir šalių interesų pusiausvyros principus. Apelianto teigimu, be jokio tam būtinumo, ieškovas šioje situacijoje nepagrįstai įgyja byloje pranašumą prieš apeliantą, kuris dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalės toliau vykdyti savo įprastinės ūkininko veiklos ir gauti išgyvenimui būtinų pajamų.

Teismas skundžiama nutartimi pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu, o atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti. Teismas 2015 m. kovo 23 d. nutartimi pakeitė 2015 m. kovo 9 d. nutartimi atsakovams taikytas laikinąsias apsaugos priemones, leidžiant atsakovei V. R. iš areštuotų piniginių lėšų kas mėnesi naudotis 300 Eur suma pragyvenimui, o apeliantui kas mėnesį leista naudotis 30 000 Eur ūkio išlaidoms. Aplinkybės, susijusios su tarp šalių sudarytos sutarties teisėtumu, dėl to patirtų nuostolių, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, o atsižvelgiant į ieškovo kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus, patvirtinančius ieškinio faktinį pagrindą, preliminariai spręsti, kad iš esmės negalėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, nėra pagrindo. Todėl teismas pagrįstai sprendė dėl ieškovo reikalavimų tikėtino pagrįstumo. Apeliantas su atskiruoju skundu nepateikė duomenų, kad jo turtinė padėtis nėra bloga ir ieškinio suma jam nėra didelė. Ieškovo teigimu, apelianto nurodomos aplinkybės nepaneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimą. 2014 m. spalio 15 d. ir 2015 m. kovo 9 d. teismo nutartimis apelianto atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina skirtingų byloje dalyvaujančių asmenų interesus. Be to, skundžiama nutartimi į 384 555,49 Eur dydžio areštuotino turto sumą įskaičiuota 2014 m. spalio 15 d. nutartimi areštuoto apelianto 87 610,06 Eur vertės turto dalis. Antstoliui vykdant skundžiamą nutartį, pirmiausiai buvo areštuotas apeliantui priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas visai ieškovo reikalavimo sumai, t.y. nėra apribota apelianto teisė disponuoti piniginėmis lėšomis. Taip pat apelianto turimas gyvasis turtas, t.y. galvijų banda taip pat nėra areštuota, kas paneigia apelianto nurodytus argumentus, kad jis negali gauti jo planuojamų pajamų iš galvijų perpardavimo. Be to, nutartimi neapribota teisė apeliantui iš piniginių lėšų išmokėti darbo užmokestį savo darbuotojams, mokėti valstybei mokesčius, atsiskaityti su ieškovu. Todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad laikinosios apsaugos priemonės daro neigiamą įtaką apelianto veiklai. Teismas skundžiama nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, jų taikymo principų nepažeidė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo jo tenkinimui, juo labiau, turint omenyje tai, kad po skundžiamos nutarties buvo priimta Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartis, kuria skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo iš dalies pakeistos - buvo ištaisytas rašymo apsirikimas skundžiamoje nutartyje ir nurodyta, kad joje turi būti areštuotas ne „turtas“, o „daiktai“; apeliantui leista naudoti kas mėnesį po 30 000 Eur ūkio išlaidoms. Taigi, atskirojo skundo argumentai, susiję su gyvojo turto areštu, su lėšų ūkinės veiklos vykdymui poreikiu (iš dalies) nebėra aktualūs.

Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1085-324/2015 apelianto atžvilgiu jau taikytos laikinosios apsaugos priemonės 87 610,06 Eur sumai. Todėl apeliantas nurodo, kad teismas pakartotinai nepagrįstai sprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, be to, procesiškai neteisingai sujungė bylas. Tokie argumentai nėra pagrįsti.

Visų pirma apelianto argumentai, susiję su procesiškai netinkamu (anot apelianto) bylų sujungimu, nėra reikšmingi sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, nes bylų sujungimas ne tik nėra nagrinėjimo dalykas, bet teismo procesiniai sprendimai šiuo (bylų (ne)sujungimo) klausimu ir nėra apeliacinio apskundimo objektas. Tuo tarpu sujungus dvi bylas pasikeitė ir bendras reikalavimų apeliantui dydis. Bylose keičiantis tam tikroms aplinkybėms neretai iškyla būtinumas priimti ir atitinkamus procesinius sprendimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių rūšies, masto ir pan. pakeitimų, tokią galimybę numato įstatymas (CPK 148 str.). Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad teismas antrą kartą sprendė tą patį klausimą, kuris jau buvo išspręstas, nes 2014 m. spalio 15 d. nutartimi buvo išspręstas klausimas tik vieno ieškovo atžvilgiu.

Apeliantas nemažą atskirojo skundo dalį grindžia motyvais, susijusiais su ieškinio reikalavimo pagrindimo nebuvimu. Tačiau teisminėje praktikoje nuosekliai nurodoma, kad preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ne)būtinumą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui, t. y. bylos nagrinėjimo metu surinkus papildomą medžiagą, įvertinus šalių papildomus argumentus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti sprendžiamas pakartotinai. Pažymėtina, kad ir nenurodymas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pateikti prie ieškinio dokumentai leidžia manyti, jog reikalavimas tikėtinai yra pagrįstas. Nenagrinėjant apelianto argumentų dėl ieškinio nepagrįstumo iš esmės, apeliacinės instancijos teismas neturi pakankamo pagrindo prieštarauti minėtai pirmosios instancijos teismo išvadai ir konstatuoti, jog ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas.

Laikinosios apsaugos priemonės iš esmės visais atvejais sukelia tam tikrus nepatogumus asmeniui, kurio atžvilgiu jos taikomos. Svarbu tai, kad šios priemonės, jei jas taikyti būtina, tokiam asmeniui tik nebūtų akivaizdžiai neproporcingos savo pasekmėmis. Iš bylos duomenų matyti, kad apelianto atžvilgiu realiai yra areštuotas tik (ne)kilnojamasis turtas. Jokių argumentų, dėl kurių šio turto areštas sukelia itin neigiamas pasekmes apeliantui, atskirajame skunde iš esmės ir nenurodoma. Taip pat atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo manyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal pareikštus reikalavimus nėra apskritai apelianto atžvilgiu būtinas dėl to, jog, nepaisant didelės ieškinio sumos, nėra jokios grėsmės tinkamam galimai apeliantui nepalankaus sprendimo įvykdymui (šiuo aspektu atskirajame skunde argumentų taip pat iš esmės nenurodoma).

Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad skundžiama nutartis turėtų būti naikinama.

Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartyje, keičiant laikinąsias apsaugos priemones, buvo sprendžiamas klausimas ir dėl nagrinėjamame atskirajame skunde apelianto nurodomos 60 000 Eur sumos kaip reikalingos ūkinės veiklos vykdymui. Klausimas išspręstas tenkinus apelianto prašymą iš dalies (30 000 Eur). Iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų galima spręsti, kad 2015 m. kovo 23 d. nutartis nebuvo skundžiama apeliacine tvarka, todėl yra pagrindas manyti, kad toje nutartyje nustatyta suma ūkinei veiklai vykdyti paties apelianto nelaikoma kaip žlugdanti jo verslą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas toje nutartyje vertino tuos pačius apelianto nurodomus išlaidų ūkinei veiklai duomenis, kurie teikiami prie atskirojo skundo. Kaip minėta, gyvasis turtas nėra areštuotas. Todėl tenkinti apelianto prašymą, nesant galimybių panaikinti skundžiamą nutartį, pakeisti ją leidžiant laisvai disponuoti gyvuoju turtu bei 60 000 Eur suma ūkinei veiklai taip pat nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.