- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2006-05-02
- Bylos Nr.
- A-143-365-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Edvardas Sinkevičius (pirm.), Artūras Drigotas, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Edvardo Sinkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento, ir Širvintų rajono policijos komisariatui dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. D. su skundu (b. l. 2, 28 – 30) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Širvintų rajono policijos komisariato 2 971,88 Lt žalos (nepagrįsto praturtėjimo).
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. dirba Širvintų rajono policijos komisariate. 2003 – 2004 m., vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Įstatymo įgyvendinimo įstatymas) 1 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 ,,Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 53) bei atitinkamais Širvintų rajono policijos komisariato viršininko įsakymais, už darbą buvo sumokėtas nevisas priklausantis darbo užmokestis, kadangi buvo taikytas indeksavimo koeficientas. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu konstatavo, kad nurodyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 1 ir 2 punktai bei juo patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės (Taisyklės) prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo nuomone, šis nutarimas turi prejudicinę galią, nes remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi ir 72 straipsnio 2 dalimi buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priimdama minėtą nutarimą, pasielgė neteisėtai. Teigė, jog Konstitucinio Teismo neteisėtais pripažinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei, todėl ji laikytina atsakovu (Civilinio kodekso (CK) 2.81 str. 1 d.). Be to, žala padaryta ir Širvintų rajono policijos komisariato veiksmais, kuris, vykdydamas neteisėtą sprendimą, nepagrįstai gavo naudos (be teisinio pagrindo įgijo jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį) (CK 6.237 str. 1, 2 d.). Kadangi Lietuvos valstybė jo atžvilgiu pasielgė neteisėtai, o tokie veiksmai sudarė pagrindą nepagrįstai praturtėti Širvintų rajono policijos komisariatui, todėl abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 str. 1 d.). Pareiškėjas nurodė, kad jam padaryta žala ir nepagrįstas Širvintų rajono policijos komisariato praturtėjimas sudaro jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri įrodoma šio komisariato išduota pažyma.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo A. D. skundą (b. l. 7, 43 – 44) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo atstovas nurodė, kad CK 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.263 straipsnio 1 dalies bei 6.279 straipsnio nuostatos netaikytinos, nes nėra jose nustatytų sąlygų. Širvintų rajono policijos komisariatas, taikydamas indeksavimo koeficientą, veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, o Konstituciniam Teismui priėmus nurodytą nutarimą iš karto nutraukė savo priimtų teisės aktų vykdymą. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo ir kad būtent jo neteisėti veiksmai sudarė pagrindą žalai atsirasti. Pabrėžė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog žalą padarė institucija, kuri vykdė teisės aktus, kuriuos laikė teisėtais, ir kuri tuo metu negalėjo kitaip veikti, todėl nėra valstybės atsakomybės. Teigė, jog Širvintų rajono policijos komisariatas, neišmokėdamas pareiškėjui darbo užmokesčio, negalėjo gauti naudos arba nepagrįstai praturtėti, nes taikė indeksavimo koeficientą atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas (Įstatymas), nustatęs didesnius valstybės tarnautojų atlyginimus, o 2003 m. gegužės 1 d. pradėjus įgyvendinti Vidaus tarnybos statuto nuostatas, padidėjo darbo užmokesčio išlaidos, tačiau atsakovo pajamų, gautų atliekant funkcijas, nustatytas jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, neužteko darbo užmokesčiui, o kitų papildomų pajamų iš biudžeto jis negavo. Atkreipė dėmesį, kad siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Širvintų rajono policijos komisariatas nepažeidė galiojusių teisės aktų. Įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Tačiau kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą motyvuodamos jo nekonstitucingumu.
Atsakovas Širvintų rajono policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo A. D. skundą (b. l. 10 – 11, 40 – 41) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad reikalavimas pareikštas netinkamam atsakovui, nes atstovauti valstybei bylose dėl žalos, atsiradusios iki 2004 m. gruodžio 18 d., atlyginimo policijos pareigūnams ir kitiems policijos įstaigų valstybės tarnautojams Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 220 ,,Dėl atstovavimo valstybei Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose bylose dėl žalos atlyginimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 28 d. nutarimas Nr. 220) įgaliotas Policijos departamentas. Pažymėjo, kad CK 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.263 straipsnio 1 dalies bei 6.279 straipsnio nuostatos netaikytinos, nes nėra jose nustatytų sąlygų. Pabrėžė, jog taikydamas indeksavimo koeficientą veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Teigė, kad Konstituciniam Teismui priėmus minėtą nutarimą iš karto nutraukė savo priimtų teisės aktų vykdymą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis nepagrįstai praturtėjo ir kad būtent jo neteisėti veiksmai sudarė pagrindą žalai atsirasti. Nurodė, kad neišmokėdamas pareiškėjui dalies darbo užmokesčio negalėjo gauti naudos arba nepagrįstai praturtėti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gegužės 9 d. sprendimu (b. l. 49 – 52) pareiškėjo A. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Širvintų rajono policijos komisariato komisaro įsakymais nuo 2003 m. vasario mėn. iki 2004 m. gruodžio mėn., taikant indeksavimo koeficientą apskaičiuojant darbo užmokestį, pareiškėjui nebuvo priskaičiuota 2 971,88 Lt. Teismas pažymėjo, jog teisės aktai, kurių pagrindu taikytas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 str. 3 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 1, 2 p., Taisyklės). Širvintų rajono policijos komisariato sprendimai taikyti indeksavimo koeficientą, kuriais remiantis pareiškėjui nepriskaičiuota nurodyta suma, įvykdyti, todėl šis Konstitucinio Teismo nutarimas jų atžvilgiu nėra reikšmingas (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d.). Teismas konstatavo, kad Širvintų rajono policijos komisariatas iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, taikant indeksavimo koeficientą, privalėjo vadovautis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Nėra pagrindo konstatuoti, jog ši institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nėra ir būtinos CK 6.271 straipsnyje, reglamentuojančiame valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numatytos sąlygos. Teismas pažymėjo, jog indeksavimo koeficientas vadovaujantis teisės aktais buvo taikomas būtent dėl to, kad įstaigos lėšų darbo užmokesčiui poreikis viršijo asignavimus (Taisyklių 1 p.), todėl nepriskaičiuodamas pareiškėjui dalies darbo užmokesčio Širvintų rajono policijos komisariatas negalėjo nepagrįstai gauti naudos (nepagrįstai praturtėti). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde (b. l. 56 – 57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad skundas dėl žalos atlyginimo pateiktas po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, kuriuo buvo konstatuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės neteisėti veiksmai. Teigia, jog konstatavus Lietuvos Respublikos Vyriausybės neteisėtus veiksmus, jais padarytą žalą ir tiesioginį priežastinį ryšį (neteisėti veiksmai privertė Širvintų rajono policijos komisariatą neišmokėti viso darbo užmokesčio) žala privalo būti atlyginama. Aiškinant šią situaciją kitaip būtų paneigta Lietuvos valstybės atsakomybė už neteisėtus veiksmus.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą (b. l. 64 – 66) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo atstovas nurodo, kad pagal CK 6.271 straipsnį valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, jog valdžios institucijų, išskyrus Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 16 straipsnyje nurodytus subjektus, darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Širvintų rajono policijos komisariatas veikė pagal teisės aktus, todėl nėra Lietuvos valstybės atsakomybės.
Atsakovas Širvintų rajono policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą (b. l. 62 – 63) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad taikydamas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą ir mokėdamas pareiškėjui nevisą priklausantį darbo užmokestį veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjui (jo manymu, neteisėtai) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuria, pagal pareiškėją, nepagrįstai praturtėjo atsakovas Širvintų rajono policijos komisariatas, priteisimo. Kolegija, spręsdama šioje byloje taikytinų materialinės teisės normų klausimą, konstatuoja, kad skundo reikalavimas priteisti šią darbo užmokesčio dalį ABTĮ taikymo požiūriu laikytinas skundo (reikalavimo) dalyku. Toks (pagal skunde nurodytas faktines bylos aplinkybes, aiškiai suprantamas skundo reikalavimas) suponuoja būtinumą taikyti pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančias, o ne civilinės teisės normas. Todėl nagrinėjant šį ginčą netaikytinos ir neanalizuotinos pareiškėjo skunde nurodytos civilinės (deliktinės) atsakomybės bei nepagrįsto praturtėjimo institutų normos.
Kolegija pažymi, kad nagrinėjamas ginčas turi tarnybinio ginčo požymius, tačiau tokiu nelaikytinas, nes jo privatinis pobūdis iš esmės skiriasi nuo ginčų, susijusių su valstybės tarnautojo atliekamais viešojo administravimo veiksmais, bei nuo kitų tarnybinių ginčų. Atsižvelgiant į aiškiai suformuluotą reikalavimo dalyką (konkrečių piniginių sumų priteisimas) nėra teisinio pagrindo sieti jo su šių sumų nemokėjimą sąlygojusių atitinkamų atsakovo administracinių sprendimų (įsakymų) priėmimu bei būtinumu ABTĮ nustatyta tvarka apskųsti šiuos sprendimus (įsakymus).
Kolegija taip pat pažymi, kad nei ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis (nustatanti terminus, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas), nei Valstybės tarnybos įstatymas (jo normos, reglamentuojančios santykius dėl darbo užmokesčio mokėjimo) nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Todėl vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, sprendžiant šį klausimą, turi būti taikomos Darbo kodekso (DK) nuostatos, reglamentuojančios laiko tarpą, per kurį asmuo gali apginti teismine tvarka savo pažeistas teises, t. y. DK 27 straipsnio nuostatos. Pagal DK 27 straipsnio 2 dalį, bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai. Reikalavimai dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nepatenka į atvejus, kai turi būti taikomi trumpesni negu bendrasis ieškinio senaties terminai. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas galėjo ginti teisme savo (tariamai) pažeistą teisę į uždirbtą atlygį per trejų metų senaties terminą. Tuo pačiu konstatuotina, kad pareiškėjas 2005 m. kovo 2 d. pareikšdamas teismui reikalavimą priteisti neišmokėtą nuo 2003 m. vasario iki 2004 m. gruodžio mėnesių darbo užmokestį nepraleido šio termino.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjo prašoma priteisti darbo užmokesčio dalis buvo nemokama taikant Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą spręstinas šių (prieštaraujančių Konstitucijai) nuostatų taikymo laike klausimas.
Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5).
Kaip nurodyta aukščiau, šios kategorijos reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme tai reiškia, kad pareiškėjo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka negali būti laikoma „įvykdytu sprendimu“. Todėl ir atsižvelgiant į tai, kad ši byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama iš esmės po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, t. y. po to, kai teisės aktai, kurių pagrindu pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, buvo pašalinti iš taikytinų teisės aktų sistemos, sprendimas dėl skundo turėjo būti priimtas vadovaujantis jo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Todėl teismo priimto sprendimas naikintinas, o pareiškėjo skundas tenkintinas (ABTĮ 143 str., 88 str. 2 p.).
Atsakovas Širvintų rajono policijos komisariatas pripažino, kad taikant minėtus (pripažintus prieštaraujančiais Konstitucijai) teisės aktus pareiškėjui buvo neišmokėta 2 971,88 Lt darbo užmokesčio (b. l. 21). Todėl ši suma priteistina iš šio atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti. Priteisti iš Širvintų rajono policijos komisariato A. D. 2 971,88 Lt (du tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt vieną litą 88 ct) darbo užmokesčio.
Sprendimas neskundžiamas.