- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-08
- Bylos Nr.
- 2S-304-210/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- UAB „Girtrans“
- Atsakovas
- V. D.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Kursevičius
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Girtrans“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3491-650/2019, kuria atsisakyta priimti ieškovės UAB „Girtrans“ ieškinį atsakovui V. D. dėl žalos, kilusios iš darbo teisinių santykių, priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Girtrans“ kreipėsi į teismą su prašymu prašydama iš atsakovo V. D. ieškovei priteisti 260,72 Eur turtinės žalos. Iškovė nurodė, kad 2018-12-17 kreipėsi į Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisiją su prašymu priteisti iš atsakovo V. D. 260,72 Eur dydžio žalą. Vadovaudamasi Darbo kodekso (toliau – DK) 2015 straipsnio 3 dalimi, Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisija 2019 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. DGKS-295 (toliau – Ginčo sprendimas) nusprendė atsisakyti nagrinėti ieškovės UAB „Girtans“ prašymą atsakovui V. D., kaip nepriskirtiną darbo ginčų komisijos kompetencijai. Ieškovė, nesutikdama su Ginčo sprendimu bei nepraleisdama DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, reiškia ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme. Nagrinėjamu atveju žala UAB „Girtrans“ padaryta kaltais atsakovo veiksmais, t. y. atsakovas, gavęs 300 Eur dydžio avansą į savo atsiskaitomąją sąskaitą, išvyko į Ukrainą ir neatvyko į darbą bei negrąžino darbdaviui gautų pinigų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 22 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės UAB „Girtrans“ ieškinį atsakovui V. D. ir jį su priedais grąžino ieškovei. Išaiškino ieškovei, kad ji turi teisę ieškinį paduoti Ukrainos Respublikos teismui pagal atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos adresą.
3. Ieškovė Lietuvos Respublikos teismo jurisdikciją grindžia 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – Reglamentas) 25 straipsnio nuostatomis, tačiau teismas akcentavo, kad šiuo atveju atsakovas yra Ukrainos Respublikos pilietis ir Ukrainoje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, o bylos, kurioms taikomas šis reglamentas, turi būti susijusios su valstybių narių teritorija. Atitinkamai bendros jurisdikcijos taisyklės iš esmės turėtų būti taikomos tada, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra vienoje iš valstybių narių (Reglamento preambulės 13 punktas).
4. DK 215 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad, jei darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti kodekso nustatyta tvarka. Nors ieškovė ir motyvuoja, kad šalys 2018-01-23 darbo sutartyje Nr. GT-334 susitarė, kad visi ginčai, kylantys iš darbo sutarties, nagrinėjami pagal Lietuvos Respublikos teisę Lietuvos Respublikos teisme, aptariama DK 215 straipsnio nuostata aiškiai nustato, kad dėl darbdavio inicijuojamo darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo DK nustatyta tvarka turi būti susitarta jau kilus ginčui, o šiuo atveju tokio susitarimo darbdavys teismui nepateikė. Darbo ginčą dėl teisės inicijuoja būtent darbdavys UAB „Girtrans“, atsakovas V. D. Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturi, todėl teismas sprendė, kad toks ginčas turi būti nagrinėjamas Ukrainos Respublikos teismuose.
5. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienos susitarančios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jei atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. Šios nuostatos papildomai teismui patvirtino, kad esant atsakovo nuolatinei gyvenamajai vietai Ukrainoje, būtent Ukrainos Respublikos teismai yra kompetentingi nagrinėti šį šalių ginčą. Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytą reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad ieškovės pateiktas ieškinys yra neteismingas Šiaulių apylinkės teismui, nes atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ukrainoje, ir ieškinį atsisakė priimti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Girtrans“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą dėl bylos teismingumo išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Apeliantė pažymi, jog ginčo šalys 2018-01-23 darbo sutartyje Nr. GT-335 susitarė, jog visi ginčai, kylantys iš darbo sutarties, nagrinėjami pagal Lietuvos Respublikos teisę Lietuvos Respublikos teisme. Nagrinėjamu atveju darbo santykiai susiklostė ir buvo vykdomi Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl ginčas kilęs šioje byloje turi būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teisme.
6.2. Ginčo nutartyje cituojama Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Teisinį pagalbos sutartis) 21 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad kiekvienos susitarančios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jei atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei sutartis nenumato kitaip. Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog susitariančiųjų šalių teismai nagrinėja bylas ir kitais atvejais esant raštiškam šalių susitarimui. Kaip jau minėta, ieškovė su atsakovu darbo sutartyje susitarė, jog ginčai, kylantys iš darbo sutarties, nagrinėjami pagal Lietuvos Respublikos teisę Lietuvos Respublikos teisme. Apeliantė įsitikinusi, kad darbo ginčų komisija nepagrįstai atsisakė nagrinėti kilusį ginčą, todėl mano, kad jog kilęs ginčas yra teismingas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams.
6.3. Apeliantės teigimu, pagal Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnį prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir teisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju žala padaryta Lietuvos Respublikos teritorijoje, 2018-10-12 pavedimu į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą pervedant avansą 300 Eur prieš numatytą komandiruotę, atsakovas 2018-10-15 be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą ir negrąžino jam sumokėtų pinigų, todėl byla teisminga Lietuvos teismams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Byloje kilo ginčas dėl civilinės bylos, turinčios tarptautinį elementą, teismingumo Lietuvos Respublikos teismams. Taigi, apeliacine tvarka sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tarptautinio teismingumo taisykles, kai ieškinys pareiškiamas atsakovui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ukrainoje.
8. Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja asmeniui, kurio teisės ir laisvės yra pažeistos, teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka, kurią numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK). Kreipdamasis į teismą su ieškiniu asmuo turi laikytis įstatyme nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurias gavęs ieškinį teismas privalo aiškintis ex officio. Ieškinio priėmimo, atsisakymo priimti ieškinį, bylos iškėlimo teisme terminai ir tvarka, atsisakymo priimti ieškinį pagrindai ir teisiniai padariniai yra reglamentuoti CPK 137 straipsnyje. Kiekvienu atveju, kai nacionaliniame teisme yra pareiškiamas ieškinys užsienio valstybės subjektui, teismas ex officio privalo patikrinti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti šį ieškinį, t. y. teismas turi nustatyti, ar įstatymai ir kiti teisės aktai suteikia teismui teisę nagrinėti tam tikros kategorijos bylą, ar ji priskirtina ir teisminga konkrečiam teismui. Teisingai nustatyti civilinių bylų su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumą svarbu tiek vidaus, tiek ir tarptautinės teisės požiūriu, kadangi teisingas teismingumo taisyklių taikymas turi tiesioginę įtaką priimto teismo sprendimo pripažinimui ir vykdymui užsienio valstybėje. Taigi, CPK 782 straipsnyje nustatyta, kad teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
9. Siekiant išspręsti Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos nagrinėti reikalavimo, pareikšto Ukrainos fiziniam asmeniui, klausimą, reikia nustatyti, koks yra santykis tarp Tarptautinės dvišalės sutarties ir Europos Sąjungos teisės.
10. 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublika ir Ukraina sudarė tarptautinę sutartį „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – Sutartis). Šios tarptautinės sutarties nuostatos, nustatančios bylų teismingumą, aktualios nagrinėjamoje byloje kaip ir Lietuvos Respublikos nacionalinės tarptautinės privatinės teisės nuostatos ir šių nuostatų santykis. Kadangi Lietuva yra ES narė, o Ukraina Europos Sąjungos teisės aspektu yra trečioji šalis, tai šioje byloje aktuali ir ES teisė, reguliuojanti atitinkamai valstybės narės santykius su trečiosiomis šalimis, nes aplinkybė, kad byloje egzistuojantis tarptautinis elementas yra susijęs su trečiąja valstybe, nelemia autonominio Europos Sąjungos teisės netaikymo (Reglamento Nr. 44/2001 II skyriuje nustatyti tikslai, 2 konstatuojamoji dalis, Briuselio konvencijos 2 straipsnis, ESTT 2005 m. kovo 1 d. sprendimas Owusu, C-281/02, 34 p.).
11. Teisės normų, apibrėžiančių valstybių narių iki prisijungimo prie Europos Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų santykį su Bendrijos aktais nustato Europos Sąjungos pirminė teisė. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 351 straipsnio 1 pastraipoje įtvirtinta, kad Sutarčių nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų stojančioms valstybėms iki įstojimo dienos tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių. Pažymėtina, kad reglamento „Briuselis I“ nuostatos, sprendžiant Lietuvos teismo jurisdikciją nagrinėti ieškinį Ukrainos fiziniam asmeniui, netaikomos. Taigi jurisdikcijos klausimai spręstini taikant tarptautinę dvišalę sutartį ir joje nustatytas jurisdikcijos nustatymo taisykles.
12. Byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos, kilusios iš darbo teisinių santykių, atlyginimo, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Sutarties 33 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. To paties straipsnio 2 dalis nurodo, kad tais atvejais, jeigu padariusysis žalą ir nukentėjusysis yra vienos susitariančiosios šalies piliečiai, taikomi susitariančiosios šalies, kurios teisme gautas pareiškimas, įstatymai. Pagal Sutarties 33 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą.
13. Sutarties 33 straipsnio 3 dalyje nurodytos dvi alternatyvos, kurių pagrindu galimas jurisdikcijos nustatymas – „veiksmas“ arba „kitokia aplinkybė“, tapę pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Iš aptariamoje teisės normoje esančios formuluotės „taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą“, matyti, jog actio sequitur forum rei jurisdikcijos principas šiame kontekste pateikiamas kaip viena iš jurisdikcijos nustatymo alternatyvų, taigi ši teisės norma per se nepaneigia forum actoris principo taikymo galimybės.
14. Atsižvelgiant į Sutartimi reglamentuojamų teisinių santykių esmę (teisiniai santykiai, susiję su keliomis valstybėmis) manytina, kad ji turėtų apimti ir tas situacijas, kai neteisėti veiksmai atliekami ir žala atsiranda skirtingose valstybėse. Todėl „kitokių aplinkybių, tapusių pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ teisinė kategorija aiškintina kaip apimanti ir patį žalos atsiradimo faktą, kaip pagrindą reikalauti jos atlyginimo, ir suteikianti žalos atsiradimo vietos valstybei jurisdikciją nagrinėti tokio pobūdžio bylą. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste aptariama teisės norma įtvirtina dvi jurisdikcines alternatyvas – 1) reikšti ieškinį pagal neteisėtų veiksmų atlikimo vietą arba pagal žalos atsiradimo vietą; 2) reikšti ieškinį pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Šios jurisdikcinės galimybės laikytinos lygiavertėmis, o jų pasirinkimo prerogatyva turėtų tekti ieškovei. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį grindžia žalos, kilusios iš darbo teisinių santykių, atsiradimo faktu. Siekiant išspręsti jurisdikcijos klausimą dėl žalos priteisimo iš atsakovo, kurio gyvenamoji vieta yra Ukrainoje, reikia analizuoti atsiradusios žalos sudėtį ir nustatyti, kur tie veiksmai (žala) įvyko.
15. Ieškinyje ieškovė nurodo, kad tarp jos ir atsakovo buvo sudaryta darbo sutartis, 2018-10-12 pavedimu į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą ieškovė pervedė 300 Eur avansą prieš numatytą komandiruotę, tačiau atsakovas 2018-10-15 be pateisinamos priežasties į darbą neatvyko ir sumokėtų pinigų negrąžino. Remdamasis apeliantės nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad ieškovės patirtų nuostolių atsiradimo vieta yra Lietuvoje. Vadinasi, vadovaujantis Sutarties 33 straipsnio 3 dalimi, nagrinėjamu atveju ieškinys gali būti reiškiamas pagal neteisėtų veiksmų atlikimo vietą ir (ar) pagal žalos atsiradimo vietą (Lietuvos teismuose) bei pagal atsakovo gyvenamąją vietą (Ukrainos teismuose).
16. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos faktą, netinkamai taikė nurodytos Sutarties nuostatas, todėl neteisingai išsprendė ieškinio priėmimo ir teismingumo Lietuvos teismams klausimą. Skundžiama nutartis naikinama ir klausimas dėl ieškinio priėmimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.