Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-10-30 · Civilinė byla Nr. 2A-354/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-10-30
Bylos Nr.
2A-354/2006
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas, Gintaras Pečiulis
Atsakovas
A., A. R.
Ieškovas
Alytaus
Nuteistasis
A. R.
Kategorijos
  • 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 106.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-354/2006Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1; 106.10
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės ir Gintaro Pečiulio (pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorei Astai Bernatavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-524-324/2006 pagal ieškovo Alytaus rajono apylinkės prokuratūros ieškinį, ginant viešąjį interesą, atsakovui A. R. dėl žalos atlyginimo. Tretysis asmuo be savarankiškų reikalavimų Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

Šalies argumentai

Alytaus rajono apylinkės prokuratūra, gindama viešąjį interesą, 2004 m. vasario 26 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu ir prašė iš atsakovo A. R. priteisti trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (AVMI) naudai 234 603 Lt žalos atlyginimą. Nurodė, kad 2003 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismas panaikino Alytaus rajono apylinkės teismo 2003 birželio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria A. R. nuteistas pagal 1961 m. BK 277 straipsnio 1 dalį, ir bylą dėl šio kaltinimo nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, taip pat panaikino nuosprendžio dalį, kuria buvo patenkintas ieškinys baudžiamojoje byloje ir iš nuteistojo A. R. priteistas 234 603 Lt žalos atlyginimas. Šis baudžiamojoje byloje pareikštas ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas. Kita teismo nuosprendžio dalis dėl A. R. nuteisimo pagal 2000 m. BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį palikta galioti. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, jog A. R. , būdamas UAB „Plūvija“ vienintelis akcininkas ir direktorius, betarpiškai dalyvavo klastojant finansinės apskaitos dokumentus - PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius, apgaulingai vedė įmonės buhalterinę apskaitą, siekdamas gauti asmeninės naudos. Atsakovas A. R. , atlikęs teismo nuosprendyje išvardintus neteisėtus veiksmus, nesumokėdamas privalomų mokesčių, padarė valstybei turtinę žalą. Žalos dydį pagrindžia 2000 m. balandžio 14 d. revizijos aktas Nr.25-06/14. Jame nurodyta, kad laikotarpiu nuo 1998 m. spalio 1 d. iki 1999 m. spalio 4 d. pagal PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius, įsigytus ne LR Vyriausybės nustatyta tvarka, pažeidžiant Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 18 straipsnį, UAB „Plūvija“ nesumokėjo 89 845 Lt PVM mokesčio, pažeidžiant Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnį nesumokėjo 144 757,60 Lt pelno mokesčio. Vadovaudamasis CK 6.245 – 6.249 straipsniais ieškovas prašė iš atsakovo A. R. priteisti 89 845 Lt nesumokėto PVM ir 144 757,60 Lt nesumokėto pelno mokesčio trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų Alytaus AVMI naudai.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2006 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė valstybės naudai iš atsakovo A. R. 234 602,60 Lt žalos atlyginimą, išieškant priteistą sumą į Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Teismo sprendime rašoma, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 9 d. nuosprendžiu nustatyta, jog A. R. , būdamas UAB ,,Plūvija’’ direktoriumi, atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, atskaitomybės pateikimą laiku, apskaitos dokumentų išsaugojimą, privalėdamas užtikrinti, kad bendrovės buhalterinė apskaita būtų tvarkoma nepažeidžiant buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo ir kitų norminių aktų reikalavimų, 1998 m. spalio 1 d. – 1999 m. spalio 4 d. laikotarpiu tyčia apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Dėl šios priežasties iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės komercinės ūkinės veiklos rezultatų ir įvertinti turtą. Pažeisdamas Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnio, 1993 m. gruodžio 22 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. I-345 18 straipsnio, 1990 m. liepos 31 d. Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo Nr. I-442 5 straipsnio reikalavimus ir nurodymus, A. R. organizavo buhalterinės apskaitos dokumentų - PVM sąskaitų faktūrų ir kasos pajamų orderių, išrašytų UAB ,,Mazūra“, S. S. IĮ ir UAB ,,Sigmanta“ vardu, suklastojimą, patvirtino žinomai suklastotus dokumentus savo parašu ir pateikė juos įmonės buhalterei įvertinti įmonės buhalterinėje apskaitoje. Teismo nuosprendžiu konstatuota, jog šiais veiksmais A. R. padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso (patvirtintas 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968) 222 straipsnio 1 dalyje. Be to, A. R. nuteistas už tai, jog minėtu laikotarpiu, pažeidžiant 1993 m. gruodžio 22 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. I-345 18 straipsnio reikalavimą dėl galimybės atskaityti kitiems PVM mokėtojams priklausančias sumokėti mokesčių sumas tik tuo atveju, kai jos išskirtos juridinę galią turinčiose PVM sąskaitose faktūrose, 1990 m. liepos 31 d. Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo Nr. I-442 5 straipsnio reikalavimą, kad nustatant įmonės apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės pajamų galima atimti tik juridinę galią turinčiais dokumentais patvirtintus faktiškus gamybos kaštus, tyčia apgaulės būdu pateikė žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras UAB „Plūvija“ buhalterei, kad ji įvertintų šiuos apskaitos dokumentus įmonės buhalterinėje apskaitoje ir Alytaus AVMI teikiamose deklaracijose, atskaitytų 89 845 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir į savikainą nurašytų 499 164,13 Lt, sumokėtus už medieną, pirktą pagal juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras. Šiais veiksmais A. R. išvengė, kad UAB „Plūvija“ sumokėtų į valstybės biudžetą pridėtinės vertės ir pelno mokesčius, tuo padarydamas valstybei 234 406 Lt žalą. Tokius A. R. veiksmus Alytaus rajono apylinkės teismas kvalifikavo pagal 1961 m. BK 277 straipsnio 1 dalį. Pastaroji nuosprendžio dalis Kauno apygardos teismo 2003 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu panaikinta ir byla dėl šio kaltinimo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Prokuroro civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teismas nurodė, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą civilinėje byloje nereikia įrodinėti asmens veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudicinių faktų). Atsakovo kalti veiksmai dėl neteisingų duomenų įrašymo į deklaracijas apie įmonės pajamas ir jų pateikimo Alytaus AVMI, siekiant, kad UAB „Plūvija“ išvengtų PVM ir pelno mokesčių sumokėjimo, yra nustatyti teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu.

Atsakovas A. R. neteisėtus veiksmus padarė 1998 – 1999 m. laikotarpiu, todėl spręsdamas deliktinės atsakomybės klausimą teismas taikė 1964 m. CK normas. Bendruosius civilinės atsakomybės už padarytą žalą pagrindus nustatantis 1964 m. CK 483 straipsnis įtvirtino, jog žalą, padarytą fizinio asmens asmenybei ar turtui, taip pat žalą, padarytą organizacijai, turi atlyginti ją padaręs asmuo pilnutinai, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. 1964 m. CK 227 ir 496 straipsniai negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų, apibrėžia kaip turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė dėl nesumokėtų PVM ir pelno mokesčių patyrė turtinę žalą, kurią pagal CK 483 straipsnį privalo visiškai atlyginti kaltas asmuo, - šiuo atveju atsakovas A. R. . Padarytos turtinės žalos neteisingai atliekant buhalterines operacijas dydį pagrindžia ir įrodo Mokesčių policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos Alytaus apskrities skyriaus 2000 m. balandžio 14 d. revizijos aktas Nr.25-06/14. Jo išvadose pažymėta, kad UAB „Plūvija“ revizuojamu laikotarpiu neteisingai apskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 89 845 Lt PVM ir 144 757,60 Lt pelno mokesčio (iš viso - 234 602, 60 Lt).

Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad civilinėje byloje dėl mokesčių nesumokėjimu padarytos turtinės žalos valstybei atlyginimo atsakovu turi būti ne jis, kaip UAB „Plūvija“ direktorius, o UAB „Plūvija“, kaip mokesčių mokėtojas. Ši išvada grindžiama tuo, jog byloje nagrinėjamas ne mokestinis ginčas tarp mokesčio mokėtojos UAB „Plūvija“ ir mokesčio administratoriaus (toks ginčas turėtų būti sprendžiamas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka), o civilinis ginčas tarp valstybės ir asmens, nesančio mokestinių teisinių santykiu subjektu, kurio nusikalstami veiksmai lėmė, kad mokesčių mokėtojas išvengė mokesčių valstybei. 1992 m. birželio 18 d. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr.1-2654 14 straipsnis nustato, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Esant specialiajai įmonės savininko ir jos administracijos vadovo atsakomybę nustatančiai normai, teismo nuomone, netaikytinas 1964 m. CK 484 straipsnis dėl organizacijos atsakomybės už jos darbuotojų padarytą žalą, todėl civilinė atsakomybė atlyginti valstybei padarytą turtinę žalą atsiranda būtent atsakovui A. R. .

CPK 43 straipsnis numato, kad ieškovui prašant teismas atsakovais į bylą gali įtraukti kitus byloje nedalyvaujančius asmenis. Teismo nuomone, ieškovui nesutinkant, kad dalyvauti byloje atsakovais būtų patrauktos V. V. , A. K. ir A. C. , atsakovo A. R. prašymas pastarųjų asmenų procesinės padėties klausimu negalėjo būti patenkintas. Priežastinis ryšys mokesčių nesumokėjimą sieja ne su V. V. , A. K. , nenustatyto asmens ar buhalterės A. C. veiksmais, o su atsakovo A. R. neteisėtais veiksmais.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas A. R. skundžia šį teismo sprendimą, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą atsakovui nedalyvaujant teismo posėdyje, nors buvo pateiktas pateisinantis dokumentas, jog teismo posėdyje atsakovas negali dalyvauti dėl ligos, negali vaikščioti, tik su ramentais gali nueiti nedidelį atstumą. Advokatui pasisamdyti atsakovas neturi lėšų, šiuo metu yra nedarbingas.

Taip pat apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 45 straipsniu, galėjo įtraukti į bylą kitus asmenis, tačiau to nepadarė, suteikdamas atsakovui teisę reikšti ieškinį prieš kitus nedalyvavusius byloje asmenis. Apeliantas pažymi, kad pagal Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 14 straipsnį, už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako juos surašę ir pasirašę asmenys. Vienu iš tokių asmenų buvo UAB ,,Plūvija“ buhalterė A. C. , todėl ir ji turėtų būti atsakinga pagal pareikštą ieškinį.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo Alytaus AVMI prašo Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovui apie teismo posėdį buvo pranešta tinkamai, todėl nebuvo pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Alytaus rajono apylinkės prokuratūra prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atsakovo kalti veiksmai dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos vedimo ir neteisingų duomenų įrašymo nustatyti apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, todėl pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą, nereikia įrodinėti asmens veiksmų pasekmių, kurie nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Atsakovas turi sudaręs atstovavimo sutartį su advokate, kuriai buvo pavesta atstovauti jį teisme, todėl teismas neturėjo pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės bei materialinės teisės normas, objektyviai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl patenkindamas ieškinį priėmė teisingą sprendimą.

Bylos šalys civiliniame procese turi pareigą domėtis bylos eiga, aktyviai dalyvauti byloje, rūpintis greitu jos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui prašymus ir argumentus, motyvuotai pranešti teismui apie pagrįstas aplinkybes, dėl kurių negali dalyvauti teismo posėdyje, sąžiningai naudotis proceso įstatymo suteiktomis teisėmis, nepiktnaudžiauti savo teisėmis. Teismas turi pareigą imtis priemonių, kad bylos procesas atitiktų koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos principus (CPK 7 str., 8 str., 42 str. 5 d., 246 str.).

CPK 156 straipsnis numato, kad teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą dėl svarbių priežasčių. CPK 156 straipsnį detalizuoja CPK 246 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu jis iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis). Taigi įstatymas galimybę atidėti bylos nagrinėjimą sieja su svarbių priežasčių, kurių įvertinimas yra teismo prerogatyva, buvimu (CPK 185 str.). Įstatymo nuostata dėl priežasčių, paprastai nelaikomų svarbiomis, aiškintina taip, kad įvertinti tokias priežastis kitaip, tai yra pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik padaręs išvadą, jog šalies nurodytos neatvykimo į teismo posėdį priežastys realiai sutrukdė ar atėmė jai galimybę dalyvauti teismo posėdyje, apie kurio laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai, arba dėl to ji neturėjo galimybės pasirūpinti tinkamu atstovavimu.

Pagal bylos duomenis, atsakovas A. R. prašė atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi jis serga ir negali dalyvauti teismo posėdyje, o pasisamdyti advokatą neturi lėšų. Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas A. R. turi atstovę, su kuria yra sudaręs atstovavimo sutartį, jai sumokėjęs už teisinę pagalbą 500 Lt (t. 2, b. l. 46, 47), todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas neturi galimybės pasisamdyti advokato. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas, sąžiningai naudodamasis savo procesinėmis teisėmis, galėjo pasinaudoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo suteikta galimybe kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nesinaudojo. Pažymėtina, kad civilinė byla nagrinėjama nuo 2004 m. vasario 26 d., tačiau atsakovas ar jo atstovas nedalyvavo nei viename teismo posėdyje. Darytina išvada, kad apeliantas A. R. turėjo galimybę pasirūpinti tinkamu savo atstovavimu, tačiau to nepadarė. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, bylą išnagrinėdamas nedalyvaujant atsakovui, nepažeidė CPK 246 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Byloje konstatuota, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 9 d. nuosprendžiu atsakovas A. R. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas. Nusikalstamą veiką A. R. vykdė būdamas UAB „Plūvija“ direktoriumi. Dėl apelianto nusikalstamos veikos valstybei buvo padaryta 234 406 Lt žala. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai yra prejudiciniai faktai, kurie šioje civilinėje byloje papildomai neįrodinėtini (CPK 182 straipsnio 3 punktas).

Apelianto padaryta žala atsirado iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ji turi būti atlyginama pagal 1964 m. CK normas (2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalis). 1964 m. CK 483 straipsnis įtvirtino norminę taisyklę, jog žalą, padarytą fizinio asmens asmenybei ar turtui, taip pat žalą, padarytą organizacijai, turi atlyginti ją padaręs asmuo pilnutinai, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. 1964 m. CK 227 ir 496 straipsniai negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų, apibrėžia kaip turtinę žalą, kurią pagal 1964 m. CK 483 straipsnį privalo visiškai atlyginti kaltas asmuo, t.y. atsakovas A. R. . 1992 m. birželio 18 d. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. 1-2654, galiojusio žalos padarymo metu, 11 straipsnis nustatė, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė 1964 m. CK 484 straipsnio dėl organizacijos atsakomybės už jos darbuotojų padarytą žalą, nes šioje byloje nagrinėjamu atveju civilinė atsakomybė atlyginti valstybei padarytą turtinę žalą atsirado atsakovui A. R. .

Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų ir jų civilinių teisinių pasekmių, esančių civilinės bylos įrodinėjimo dalyko sudėtyje, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Nagrinėjamos bylos atveju dėl atsakovo buvo priimtas teismo nuosprendis, kuriuo konstatuota neteisėta atsakovo - bendrovės vadovo ir jos savininko veika, dėl kurios valstybei nebuvo sumokėti pridėtinės vertės ir pelno mokesčiai. Įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo santykiai. Vadovaudamas įmonei administracijos vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Remiantis šiais motyvais laikytinas nepagrįstu apeliaciniame skunde išsakytas teiginys, kad padarytą žalą turi atlyginti ir įmonės buhalterė. Byloje objektyviai nustatyta, kad priežastinis ryšys mokesčių nesumokėjimą, o tuo pačiu ir žalos valstybei padarymą, sieja ne su buhalterės, o su įmonės vadovo A. R. neteisėtais veiksmais.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir išvadomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apelianto A. R. apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Atsakovui buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą – 5 692, 06 Lt mokėjimas (t. 2, b. l. 27). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą šis žyminis mokestis turi būti priteistas iš atsakovo (CPK 96 str.). Iš atsakovo taip pat priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p.; t. 2, b. l. 51).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo A. R. 5 692,06 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 9 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Konstantinas GurinasAudronė JarackaitėGintaras Pečiulis