Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-01-23 · Administracinė byla Nr. A-822-790-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-01-23
Bylos Nr.
A-822-790-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Vaida Urmonaitė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
E. M., A. P., V. B., E. A., S. B., R. B., D. J., I. K., A. M., S. N., R. P., Z. R., A. S., I. S., E. Š., D. V., I. Č.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos miesto apylinkės teismui
Administracinė byla Nr. A822-790/2009Procesinio sprendimo kategorija 76; 77 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gegužės 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant atsakovo atstovui Virginijui Varnaičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo atstovo prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutarties išaiškinimo, pareiškėjų E. M. , A. P. , V. B. ir E. M. prašymus dėl papildomo sprendimo priėmimo administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 pagal pareiškėjų E. A. , S. B. , R. B. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. ir I. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. A. , S. B. , R. B. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. ir I. Č. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos miesto apylinkės teismui dėl padarytų pažeidimų pašalinimo ir įpareigojimo išmokėti negautų atlyginimų skirtumą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai kreipėsi į administracinį teismą, prašydami: 1) pripažinti, kad jų tarnybiniai atlyginimai sumažinti neteisėtai ir nepagrįstai; 2) panaikinti 1999 m. gruodžio 23 d. Teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 1 punktą dėl 40 proc. tarnybinio priedo, nurodant nuo 2000 m. sausio 3 d. apylinkių teismų teisėjams palikti ne mažesnį kaip 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientą) priedą; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 "Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“; 4) įpareigoti Finansų ministeriją pervesti Klaipėdos miesto apylinkės teismui lėšas, reikalingas teisėjų, teismo pirmininko ir pavaduotojo negautoms atlyginimų dalims išmokėti nuo 2000 m. sausio 3 d. iki teismo sprendimo priėmimo (D. G. - iki 2001 m. sausio 17 d., E. M. - iki 2000 m. spalio 20 d., A. P. - iki 2000 m. lapkričio 10 d.); 5) įpareigoti Klaipėdos miesto apylinkės teismą išmokėti teisėjams negauto atlyginimo skirtumą nuo 2000 m. sausio 3 d. už kiekvieną mėnesį pagal priedėlius, o išmokant atlyginimus A. P. ir R. P. , vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689.

Pareiškėjai paaiškino, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 apylinkių teismų teisėjams buvo mokamas 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedas, tačiau Teisingumo ministerija 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 šį priedą nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažino iki 40 procentų visiems teismo teisėjams. Pareiškėjai pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas teisėjas ir teismas, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, valstybinės valdžios ar valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių bei visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas (109, 114 str. str.). Tuo tarpu valstybinės valdžios ir valdymo institucijos pažeidė jų teises gauti sutartą tarnybinį atlyginimą ir jo priedus, nes nuo 2000 m. sausio 1 d. jie buvo sumažinti Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 (teismo pirmininkui A. P. ir jo pavaduotojui R. P. ). Pareiškėjai nurodė, jog Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose bei 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl minėto nutarimo išaiškinimo konstatuota, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra kėsinimasis į teisėjo ar teismų nepriklausomumą. Pareiškėjų manymu, pripažinus jiems nustatytų tarnybinių atlyginimų sumažinimą nepagrįstu ir neteisėtu, atsakovai įpareigotini pašalinti pažeidimus, išmokant nuo 2000 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo jų negautą atlyginimo dalį. Pareiškėjai nurodė, jog 1995 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad principas, kuriuo remiantis einančiam pareigas teisėjui negali būti sumažintas atlyginimas, tapo viena iš universalių teisėjo nepriklausomumo garantijų. Ši garantija įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, ji priskiriama teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijai. Šiuo aspektu ir vertintinas Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370. Pareiškėjai taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu, detalizuojančiu 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimo nuostatas. Pareiškėjų manymu, akivaizdu, kad Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 savo esme yra nekonstitucinis ir negalėjo būti priimtas. Pareiškėjai pažymėjo, jog 2000 m. sausio 12 d. sprendime Konstitucinis Teismas, atsakydamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo nuostatas, nurodė, kad sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima ne kurią nors sudedamąją darbo užmokesčio dalį (pareiginę algą, priedą už ištarnautus metus ar vienkartines priemokas), o visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto. Konstituciniam Teismui nutraukus pradėtą teiseną dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai tuo pagrindu, kad minimas Vyriausybės nutarimas neteko galios, pareiškėjų teigimu, susidarė teisės spraga. Pareiškėjai nurodė, jog priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas panaikino Vyriausybės nutarimo Nr.1494 galiojimą, tačiau nepanaikino šiuo nutarimu sukurtų teisinių pasekmių (atlyginimas teisėjams skaičiuojamas su 40, o ne 50 procentų priedu, teismo pirmininkui ir jo pavaduotojui nustatytas tarnybinio atlyginimo (koeficiento) „ padidinimas“ nuo 2,5 karto sumažėjo iki 1,75 karto). Jeigu teismui atrodys tikslinga laikytis Teisingumo ministerijos pozicijos senaties taikymo klausimu, pareiškėjai prašė šį terminą atnaujinti, nurodydami, kad kreipimasis į teismą yra paskutinė galima pasinaudoti priemonė, iki tol buvo bandoma ieškoti taikių problemos sprendimo būdų (ministerija žadėjo įsakymą pakeisti ir to buvo laukiama). Kadangi nėra ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų, pareiškėjų manymu, jų prašymas turėtų būti tenkinamas tiesiogiai taikant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnį (civilinė byla Nr. 3K-3-108,1999, Teismų praktika Nr.12, p. 14-17). Pareiškėjai pažymėjo, jog Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 bei Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes yra priimti jau po Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimo, kuriame nurodyta, jog teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžia teisėjų nepriklausomumo principą (Konstitucijai prieštarauja priedų sumažinimas, o ne paskyrimas). Vyriausybės atstovo teiginys, kad Vyriausybė (ir Teisingumo ministerija) tik paskirsto Biudžeto įstatymu paskirtas lėšas, jų manymu, negali būti priimtas domėn, nes Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodė, kad kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą yra ne tik teisėjų atlyginimo mažinimas, bet ir teismų finansavimo ribojimas. Teiginys, kad byla turėtų būti nutraukta, nes Vyriausybės nutarimo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams klausimo sprendimas priskiriamas Konstitucinio Teismo kompetencijai, pareiškėjų teigimu, nepagrįstas, nes nė vienas iš jų negali kreiptis į Konstitucinį Teismą pats (vienas iš galinčių tai padaryti subjektų yra teismas, nagrinėjantis bylą; Civilinio proceso kodekso 11 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d.). Pareiškėjai R. A. ir D. G. savo reikalavimų atsisakė ir prašė bylą dalyje dėl jų reikalavimų nutraukti (b. l. 54-55).

Pareiškėjai 2001 m. balandžio 18 d. patikslintu prašymu prašo priteisti negauto atlyginimo skirtumą nuo 2000 m. sausio 3 d. už kiekvieną mėnesį pagal pateiktas patikslintas konkrečiai dienai skaičiuotes.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Teisingumo ministerija su prašymu nesutiko.

Atsakovai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ nustatė, jog iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Vyriausybė. Vadinasi, kol nebuvo priimtas teisėjų darbo apmokėjimo įstatymas, tol šį pavedimą Vyriausybė privalėjo vykdyti. Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr.666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ nustatė teisėjų tarnybinius atlyginimus, tarnybinių atlyginimų priedus už ištarnautą laiką ir kitas darbo apmokėjimo sąlygas, numatydama galimybę skirti atitinkamo dydžio priemokas (priedus) prie tarnybinio atlyginimo. Minėto nutarimo 2.5.2 punkte numatyta, kad teismų (išskyrus Aukščiausiojo teismo) teisėjams papildomos darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos Teisingumo ministerijos nustatyta tvarka. 1998 m. gruodžio 24 d. Teisingumo ministras įsakymu patvirtino apylinkių teismų teisėjams 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedą nuo 1999 m. sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. Atsakovai pažymėjo, jog teisėjų darbo užmokesčio fondą kiekvieniems metams tvirtina ne Vyriausybė, bet Lietuvos Respublikos Seimas biudžeto įstatymu. Pagal šio fondo dydį nustatomi teisėjų atlyginimai bei jų priemokos (priedai). Tai pažymėta ir Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime. Nutarime taip pat akcentuota, kad Vyriausybės nutarimu pagal bendrus kriterijus nustatyta teisė skirti teisėjams tarnybinių atlyginimų priemokas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vyriausybė (ir Teisingumo ministerija) vykdo Seimo įstatymu nustatytą pavedimą dėl teisėjų tarnybinių atlyginimų bei priemokų nustatymo, tačiau realios tokio pavedimo ribos nustatomos Seimo kiekvienais metais priimame Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. Lietuvos Respublikos Seimui tokiu įstatymu sumažinus darbo užmokesčio fondui skirtų lėšų sąmatą, Teisingumo ministerija nustatė priedo prie tarnybinio atlyginimo dydį Seimo priimto įstatymo nustatytose ribose. Tik įstatymų nustatyta tvarka pripažinus teisės aktą neteisėtu (pvz., kai teisės aktas Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai), jo taikymas būtų negalimas. Atsakovai pažymėjo, jog nei vienas teisės aktas, kuriais vadovaujantis buvo priimtas 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymas, nėra pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, jie yra galiojantys ir teisėti. Todėl teigti, kad teisingumo ministras, priimdamas tokį įsakymą, padarė pažeidimą, ir kad toks įsakymas prieštarauja teisės aktams, negalima. Atsakovai nurodė, jog teismas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo neįgaliotas nagrinėti bylų dėl reikalavimų įpareigoti viešojo administravimo subjektą savo veiksmais nepažeisti asmenų teisių bei teisėtų interesų. Teismas gali įpareigoti panaikinti priimtą neteisėtą teisės aktą, tačiau negali įpareigoti priimti kitą teisės aktą. Kadangi skundžiamas teisės aktas yra teisėtas, priimtas vadovaujantis galiojančiais įstatymais bei Vyriausybės nutarimais, jį panaikinti nėra teisinio pagrindo. Be to atsakovai teigė, jog jeigu būtų panaikintas 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymas, priemokos teisėjams prie tarnybinių atlyginimų apskritai nebūtų nustatytos, nes 1998 m. gruodžio 24 d. teisingumo ministro įsakymas galiojo tik iki 1999 m. gruodžio 31 d. Atsakovai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalimi, nurodydami, kad atsižvelgiant į sudėtingą Lietuvos ekonominę situaciją, papildomų apmokėjimo sąlygų pakeitimai neturėtų daryti įtakos teisingumo vykdymui. Atsakovų manymu, Vyriausybė negali būti atsakovu šioje byloje, nes ne jos priimtas teisės aktas skundžiamas. Be to, pareiškėjai, ginčydami Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 teisėtumą, praleido Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti (20 str. 1 d. 1999 m. sausio 1 d. redakcija, 33 str. 1 d. 2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), todėl yra pagrindas bylą nutraukti. Reikalavimas panaikinti Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr.1494, atsakovų manymu, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 3 punktas bylas dėl Vyriausybės aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams priskiria Konstitucinio teismo kompetencijai.

Atsakovas Klaipėdos apylinkės teismas su prašymu sutiko, nurodydamas, kad ieškinį pripažįsta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. sausio 27 d. sprendimu bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 pirmą punktą bei dalyje dėl pareiškėjų R. A. ir D. G. reikalavimų nutraukė, o likusioje dalyje prašymą atmetė.

Teismas nustatė, kad skundžiamo Teisingumo ministerijos 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo priėmimo metu pareiškėjai buvo teisėjai (b. l. 10-11). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.I4-10-02 konstatavo, kad Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr.370 yra centrinio administravimo subjekto priimtas teisės aktas, tačiau ne norminis administracinis teisės aktas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 13, 14 d.). Teismo konstatavimu, ginčijamas teisės aktas yra skirtas individualiais požymiais apibrėžtiems subjektams (apylinkės teismų teisėjams), jis nebuvo skelbtas „Valstybės žiniose“. Todėl atsisakyta tirti ginčijamo teisės akto teisėtumą, nurodant, kad jo teisėtumą ir pagrįstumą turi įvertinti teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą dėl subjekto teisių pažeidimo. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2001 m. sausio 1 d.), 33 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2001 m. sausio 1 d.). Nors pareiškėjai, prašydami panaikinti Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.370 pirmą punktą, nenurodė, kada konkrečiai sužinojo apie ginčijamą aktą, atsižvelgęs į tai, kad teisėjams atlyginimas yra išmokamas kiekvieną mėnesį (darbo apmokėjimo įstatymo 11 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 1 d.), teismas nusprendė, jog pareiškėjams ginčijamo akto pasekmės, o tuo pačiu ir pats ginčijamas aktas, tapo žinomas 2001 m. vasario mėnesį (kai jiems buvo išmokėtas atlyginimas, pritaikant sumažintą tarnybinio atlyginimo dydžio priedą). Teismas nusprendė, kad buvo praleistas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą dėl skundžiamo individualaus teisės akto, nurodydamas, kad nurodomos termino praleidimo priežastys (ministerijos pažadai pakeisti įsakymą) nėra pagrįstos įrodymais, todėl nėra pripažintinos svarbia termino praleidimo priežastimi (Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str.). Byla dalyje dėl Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.370 pirmo punkto panaikinimo nutraukta.

Teismas nustatė, jog pareiškėjų A. P. , R. P. , S. N. atlyginimai buvo sumažinti ir pagal pakeistą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr.689 (1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 redakcija), todėl nagrinėtas ir šio atlyginimo sumažinimo teisėtumas. Teismo konstatavimu, nagrinėjamu atveju prašymas negali būti grindžiamas vien tik principu, kad teisėjų atlyginimų mažinti negalima, nes pareiškėjų atlyginimo dydis buvo ir yra reglamentuojamas teisės aktais. Kadangi galioja Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr.VIII-1904 nuostatos, reglamentuojančios apylinkės teismo pirmininko bei jo pavaduotojo atlyginimo dydį, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo ginčo santykiui taikyti minėtą principą, nes yra įstatymas, reglamentuojantis ginčo santykį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 5 d.). Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. vasario 3 d. įstatymu Nr.1-76 nustatė, kad iki kol bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimai nustatomi Vyriausybės nutarimais. Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 patvirtino teismų teisėjų atlyginimus. 1997 m. birželio 30 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 689 Vyriausybės nutarimais nustatytus teisėjų tarnybinius atlyginimus buvo nutarta padidinti, neviršijant darbo užmokesčio fondo, 2,5 karto. 1999 m. gruodžio 28 d. šis nutarimas iš dalies pakeistas, sumažinus atlyginimų padidinimą nuo 2,5 karto iki 1,75 karto. Teismo konstatavimu,1993 m. vasario 3 d. įstatymo, laikinai pavedančio Vyriausybei nustatyti teisėjų bei kitų valstybės pareigūnų atlyginimo dydžius, nuostatos vertintinos kaip delegavimas Vyriausybei reguliuoti su teisėjų atlyginimų nustatymu ir mokėjimu susijusius santykius. Taigi, iki kol Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, teisėjų atlyginimų dydžių nustatymas buvo priskirtas Vyriausybės kompetencijai. Pažymėta, jog dėl 1993 m. vasario 3 d. įstatymo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos normoms nebuvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, o šiuo metu jis nebegalioja. Teisėjų atlyginimui skiriamos lėšos kasmet numatomos Lietuvos Respublikos Seimo priimame Biudžeto įstatyme. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nustatė draudimo vykdomajai valdžiai kištis į teisingumo vykdymą bei teisėjų atlyginimų mažinimo negalimumo principus. 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo normos ta apimtimi, kuria įteisintas valstybės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų kišimasis į teismų veiklą, pažeidžiant valdžių padalijimo bei teismų ir teisėjo nepriklausomumo principą, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Šiuo nutarimu užkirstas kelias teisėjų, įskaitant ir pareiškėjų, atlyginimų mažinimui, numatytam 2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatyme. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr.499, 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr.666 bei 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Jis taip pat nutraukė pradėtą teiseną dėl 2000 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 6 priedėlio ir 2000 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio atitikties Konstitucijai. Tokiu būdu, nenustatyta, kad prašomas ištirti Vyriausybės nutarimas Nr.1494, kuriuo nustatytas teisėjų atlyginimų padidinimo nuo 2,5 karto iki 1,75 karto sumažinimas, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas pažymėjo, jog ar Vyriausybės aktai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sprendžia tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo įstatymo 63 str. 1 d. 1 p.). Teismas nurodė, kad Vyriausybės nutarimais nustatomi teisėjų atlyginimo dydžiai buvo siejami su kiekvienais metais priimamais valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymais, nustatančiais teisėjų darbo užmokesčiui skirtų lėšų dydį. Pagal Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, 20 straipsnį lėšų, skiriamų kiekvieno teismo teisėjų darbo užmokesčiui, dydį, nustato tik įstatymas, todėl jį ir pakeisti galima tik įstatymu. Nuspręsta, kad įpareigojimas atsakovams skirti lėšas išmokėti darbo užmokestį, mokėtą iki 2000 m. sausio 1 d., bei išmokėti susidariusį atlyginimo skirtumą, pažeistų Biudžeto sandaros įstatymo nuostatas, o taip pat 2001 m. gegužės 14 d. Vyriausybės nutarimo Nr.543 17 punktą, nustatantį, kad naudoti valstybės biudžeto lėšas be patvirtintos valstybės išlaidų sąmatos draudžiama. Kadangi teisėjo pareigos yra siejamos su valstybės tarnyba (jis skiriamas bei atleidžiamas iš pareigų Lietuvos Respublikos Prezidento, jo atlyginimas nustatytas įstatymo ir mokamas iš valstybės biudžeto), konstatuota, jog ginčas yra kilęs iš administracinių, o ne civilinių teisinių santykių, ir Civilinio kodekso 1.2 straipsnyje bei kitose normose įtvirtinti visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos ir kiti pareiškėjų nurodyti civilinių santykių reglamentavimo principai negali būti taikomi. Esant minėtoms aplinkybėms, pareiškėjų A. P. ir R. P. , S. N. reikalavimai, grindžiami Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr.689 (1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 redakcija) neteisėtumu, atmesti kaip nepagrįsti. Nurodyta, kad nepatenkinus pareiškėjų reikalavimų dėl Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 1 punkto panaikinimo, pripažinus nepagrįstais pareiškėjų A. P. ir R. P. , S. N. reikalavimus, nėra teisinio pagrindo patenkinti reikalavimus dėl įpareigojimo pervesti lėšas atlyginimų išmokėjimui bei išmokėti šį atlyginimą. Pareiškėjams R. A. ir D. G. savo reikalavimų atsisakius, atitinkamoje dalyje byla nutraukta.

III.

Pareiškėjai E. A. , S. B. , R. B. , I. Č. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003-01-27 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - tenkinti patikslintus pareiškėjų reikalavimus.

Nurodo, kad teismas nepilnai ištyrė ir neobjektyviai įvertino senaties taikymo, atnaujinimo pagrindus. Motyvais, jog atlyginimas teisėjams išmokamas kiekvieną mėnesį ir pareiškėjams ginčijamo akto pasekmės, o tuo pačiu ir pats ginčijamas aktas, tapo žinomi 2001 m. vasario mėnesį, teismas padarė tik prielaidą, kuri paneigtina šiomis aplinkybėmis: pareiškėjai nebuvo supažindinti su teisės aktais, kurių pagrindu buvo skaičiuojami, perskaičiuojami ir mažinami atlyginimai, teisėjai iki šiol negauna atlyginimo paskaičiavimo išklotinių, nėra žinomi ir teisėjų atlyginimų skaičiavimo teisiniai pagrindai. Pareiškėjai neginčija supratę, jog išmokėti mažesni atlyginimai, tačiau buvo tikri, kad teisės aktai negali prieštarauti Konstitucijos nuostatoms ir Konstitucinio Teismo nutarimui: 1995-12-06 Konstitucinio Teismo nutarime konstatuojama, kad principas, kuriuo remiantis einančiam pareigas teisėjui negali būti sumažintas atlyginimas, tapo viena iš universalių teisėjo nepriklausomumo garantijų. Ši garantija įtvirtinta ir Konstitucijos 109 str. 2 d. ir priskiriama teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijai. Be to, iki pat kreipimosi į teismą dėl pažeistos teisės atstatymo, ikiteisminėmis priemonėmis ir būdais buvo aiškintasi dėl sumažinto atlyginimo aplinkybių. Nepavykus šiomis priemonėmis išspręsti ginčo, 2000 m. liepos mėnesį buvo kreiptasi į teismą. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad ABTĮ 33 str. 1d. (2000 m. redakcija) reglamentuoja galimybę kreiptis į teismą per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi teisės akto įvykdymo terminas. Teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymo Nr.370 įvykdymo terminas baigiasi, kaip nurodyta pačiame įsakyme, 2000-12-31, todėl mano, jog 2000 m. liepos mėnesį į teismą kreiptasi nepraleidus senaties termino. Mano, kad šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą pripažinti, jog kreipimosi į teismą dėl pažeistos teisės gynimo terminas nebuvo praleistas, o jei šis terminas būtų įvertintinas, kaip praleistas, yra pakankamas pagrindas jį atnaujinti. Taip pat nurodo, kad motyvai ir argumentai, kurių pagrindu kita prašymo dalis įvertinta kaip nepagrįsta, ne tik neteisingi, bet ir prieštaraujantys įstatymams. Sprendimas grindžiamas įvairiapusiškai interpretuojant, kad yra teisinga teisėjų atlyginimų sumažinimą saistyti su valstybės biudžetu. Darydamas išvadą, kad teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi vadovaujantis ir biudžeto klausimus reglamentuojančiu įstatymu, teismas visiškai ignoruoja Konstitucinio Teismo neginčijamą nuostatą "neleistinumą mažinti teisėjo gaunamą atlyginimą", įtvirtintą 1995-12-06, 2001-07-12 nutarimuose. 2001-0712 Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos detalizuoja 1995-12-06 nutarimo nuostatas, todėl akivaizdu, kad dėl šių nuostatų Teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymas Nr.370, nustatęs 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedą vietoje buvusio 50 procentų dydžio priedo, yra neteisėtas, nes pagal savo esmę yra nekonstitucinis ir negalėjo būti priimtas. Mano, jog sprendimo motyvas, kad nei vienas teisės aktas, kuriais vadovaujantis buvo priimtas Teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymas, nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra galiojantys ir teisėti, yra neteisingas, nes yra prašoma pripažinti neteisėtu Teisingumo ministro įsakymą ne kitų teisės aktų atžvilgiu, o laikant, kad aktas yra neteisėtas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nuostatas, įtvirtinančias teisėjo nepriklausomumo garantijas. Apeliantai sutinka, jog Vyriausybės teisė skirti teisėjams tarnybinių atlyginimų priemokas neprieštarauja Konstitucijai, tačiau ginčo pagrindas yra ne tai, jog priemoką paskyrė Vyriausybė, o tai, kad ją neteisėtai sumažino. Prieštaraujantis Konstitucijai yra sumažinimas, o ne paskyrimas. 2000-01-12 sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad sąvoka teisėjo atlyginimas apima ne kurią nors sudedamąją darbo užmokesčio dalį - pareiginę algą, priedą už ištarnautus metus ar vienkartines priemokas, o visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto. Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr.1494 apylinkių teismų pirmininkams ir pavaduotojams nustatytas tarnybinio atlyginimo (koeficiento) padidinimas 1,75 karto, vietoje buvusio 2,5 karto. Todėl ir šis teisės aktas yra neteisėtas ir antikonstitucinis. Mano, kad prašymas turėtų būti tenkinamas tiesiogiai taikant Konstitucijos 6 straipsnį, nes ginčo santykio nedetalizuoja kiti norminiai aktai - įstatymai ar poįstatyminiai aktai, neprieštaraujantys Konstitucijai (civ. byla Nr. 3K-3-108,1999, Teismų praktika Nr.12, p.14-17). Ginčijami aktai - Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr.1494 ir Teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymas Nr. 370 prieštarauja Konstitucijai, nes priimti jau po Konstitucinio Teismo 1995-12-06 nutarimo, kuriame nurodyta, jog teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžia teisėjų nepriklausomumo principą. Šių aplinkybių pagrindu paneigtini teismo motyvai, kad atlyginimų sumažinimas teisėjams yra pagrįstas, nes tiesiogiai yra priklausomas nuo valstybės biudžeto. Teisinėje ir demokratinėje valstybėje negali būti priimami neteisėti teisės aktai, reglamentuojantys teisėjų atlyginimų nustatymo ir skaičiavimo tvarką. Teisėjų atlyginimai nustatomi ir paskirstomi ne pagal Biudžeto įstatymą, o Biudžeto įstatymas turi atitikti ir neprieštarauti įstatymams, kuriuose reglamentuojami teisėjų atlyginimų dydžiai. Tačiau visais atvejais, įstatymai negali pažeisti “Neleistinumo mažinti teisėjo gaunamą atlyginimą“ nuostatos, „Teisėjų (Teismų) nepriklausomumo“ principo, įtvirtinto ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos šešto straipsnio pirmoje dalyje.

Paaiškinime prie apeliacinio skundo pareiškėjai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003-02-14 pasitarimo metu padarytose išvadose pažymėta, kad vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės, taigi ir teisinio saugumo, principo elementų yra visuotinai pripažintas lex retro non agit principas, kuris reiškia, kad įstatymų galia „negrįžta į praeitį“, t.y. naujai priimti įstatymai netaikomi tiems santykiams, kurie atsirado iki jų įsigaliojimo, todėl ta aplinkybė, kad teisės aktas, šiuo atveju Vyriausybės nutarimas, reguliavęs teisėjų atlyginimus bei priedus, Konstitucinio Teismo požiūriu negalioja (nes vėliau priimtame Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei ankstesniame Vyriausybės nutarime), reiškia, kad šis teisės aktas (Vyriausybės nutarimas) negalioja po nurodyto įstatymo įsigaliojimo į teisėjo pareigas priimtų asmenų atlyginimų santykiams, tačiau tai nereiškia, kad išnyksta (pasibaigia) iki minėto įstatymo įsigaliojimo į teisėjų pareigas priimtų asmenų teisė į tarnybinį atlyginimą, taigi ir priedą už ištarnautą laiką. Paminėtos išvados reiškia, jog negalima mažinti teisėjo tarnybinio atliginimo priedo už ištarnautus metus, bei teisėjų tarnybinių atlyginimų. Nagrinėjant skundą prašoma atsižvelgti į minėtą išvadą, kadangi pagal Teismų įstatyme nurodytą kompetenciją Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Finansų ministerija atsiliepimuose į apeliantų skundą prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003-01-27 sprendimą. Dėl pareiškėjų teiginio, kad Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 yra neteisėtas ir antikonstitucinis, nurodo, kad Seimui 2000-08-29 priėmus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kuriuo buvo nustatyti teisėjų atlyginimai, Vyriausybei nustatytas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus neteko galios. Atsižvelgiant į tai, kad minėtame įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Vyriausybės 1991-11-29 nutarimu Nr. 499, 1997-05-24 nutarimu Nr.666 ir 1999-12-28 nutarimu Nr.1494 nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad yra pagrindas pagal šią bylos dalį pradėtą teiseną nutraukti, ir ją nutraukė. Tokiu būdu Konstitucinis Teismas dar kartą patvirtino teisės teorijoje suformuluotą taisyklę, kad teisės aktų galiojimas baigiasi, kai išleidžiamas naujas norminis teisės aktas, kurio normos kitaip reguliuoja tuos pačius visuomeninius santykius. Konstitucinis teismas nenurodė, kad Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 prieštarauja Konstitucijai ir pradėtą teiseną nutraukė. Nurodo, kad pareiškėjų reikalavimą dėl teisėjų atlyginimų skirtumo išieškojimo reikia vertinti kaip reikalavimą netaikyti Vyriausybės 1999-12-28 nutarimo Nr.1494 nuo jo įsigaliojimo ir atkreipia dėmesį, kad prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas Vyriausybės nutarimas negali būti taikomas tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo momento (Konstitucijos 107 str. Konstitucinio teismo įstatymo 72 str.), t. y. tiems santykiams, kurie atsirado po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Nei Konstitucija, nei įstatymai nenustato, kad Konstituciniam Teismui nutraukus pradėtą teiseną dėl teisės akto atitikties Konstitucijai, jo nuostatos būtų besąlygiškai netaikomos teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusiems nuo teisės akto įsigaliojimo. Dėl pareiškėjų teiginio, kad nagrinėjant bylą dėl teisėjų atlyginimo turėjo būti tiesiogiai taikytos Konstitucijos nuostatos, pažymi, jog tiesiogiai taikant Konstituciją negalima pažeisti konstitucinių normų ir principų bei Konstitucijoje ginamų vertybių. Konstitucija nustato specialų teisių, kai jos pažeidžiamos Vyriausybės nutarimu, gynimo mechanizmą - Konstitucinio Teismo vykdomą Vyriausybės nutarimų konstitucinę kontrolę, t. y. nustatyti, kad Vyriausybės nutarimas yra neteisėtas gali tik Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą nutraukti pradėtą teiseną. Konstitucinis Teismas dėl šios nuostatos yra ne kartą pasisakęs, kad jos nereikia vertinti kaip nustatančios privalomą taisyklę, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teiseną turi būti nutraukta (2002-08-21 nutarimas). Konstitucinis Teismas, priimdamas 2001-07-12 nutarimą, pasinaudojo įstatymo suteikta galimybe pradėtą teiseną nutraukti, kadangi sprendimo priėmimo metu Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 nustatytas teisinis reguliavimas nebegaliojo.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 27 d. sprendimą palikdamas nepakeistą.

Teismo konstatavimu, teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylą dėl Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.370 pirmo punkto panaikinimo ir atmetė pareiškėjų A. P. , R. P. ir S. N. reikalavimus dėl Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr.689 (1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 redakcija) sumažintos atlyginimų dalies priteisimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į objektyviai egzistavusią situaciją ir teisines pasekmes sukėlusius faktus, padarė teisingą išvadą, jog į teismą kreiptasi praleidus vieno mėnesio terminą, įstatyme nustatytą individualių teisės aktų ginčijimui. Apeliacinio skundo argumentai, jog pareiškėjai nebuvo supažindinti su teisės aktais, kurių pagrindu buvo skaičiuojami, perskaičiuojami ir mažinami atlyginimai, iki šiol negauna atlyginimo paskaičiavimo išklotinių, nėra žinomi ir jų atlyginimų skaičiavimo teisiniai pagrindai, o taip pat ir argumentai, jog pareiškėjai buvo tikri, kad teisės aktai negali prieštarauti Konstitucijos nuostatoms ir Konstitucinio teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimui, be to, iki kreipimosi į teismą dėl pažeistos teisės atstatymo ikiteisminėmis priemonėmis ir būdais aiškinosi dėl sumažinto atlyginimo aplinkybių ir tik nepavykus šiomis priemonėmis išspręsti ginčo, 2000 m. liepos mėnesį kreipėsi į teismą, įvertinti kaip nepagrįsti. Teismo konstatavimu, bandymas neteisminėmis priemonėmis išspręsti ginčą, kaip konfliktų sprendimo būdas, yra galimas bei priimtinas, tačiau tai, išskyrus atvejus, kai ikiteisminės ginčų sprendimo procedūros kaip privalomos numatytos įstatymuose, nesustabdo termino kreiptis į teismą eigos ir jo nepratęsia. Kadangi šiuo atveju terminas praleistas, svarbių jo praleidimo priežasčių nenustatyta, byla teisėtai šioje dalyje nutraukta. Sprendžiant, kiek realiai pareiškėjai turėjo galimybių suvokti ir įvertinti jų teisių pažeidimo pagrindus, akcentuotas jų viešosios veiklos pobūdis ir profesiniai gebėjimai, todėl motyvas, kad jiems nebuvo žinomi teisės aktai, kurių pagrindu buvo skaičiuojami, perskaičiuojami ir mažinami atlyginimai, įvertintas kaip nepagrįstas. Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, nurodė, jog sprendžiant dėl kreipimosi į teismą terminų, taikytinas įstatymas, galiojęs procesinio veiksmo atlikimo metu, t.y. Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2001 m. sausio 1 d., 20 straipsnio 1 dalis, todėl nėra pagrindo analizuoti, ar galėtų būti taikomos Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies (įstatymo 2000 m. rugsėjo 19 d. Nr.VIII-1927 redakcija) nuostatos dėl terminų kreiptis į teismą skaičiavimo nuo tos dienos, kai baigiasi teisės akto įvykdymo terminas. Teismas nusprendė, jog administraciniam teismui ėmusis vertinti Vyriausybės nutarimo Nr. 1494, kuriuo nustatytas teisėjų atlyginimų padidinimo nuo 2,5 karto iki 1,75 karto sumažinimas, atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, būtų “įsibrauta” į konstitucinę jurisdikciją, be teisinių pagrindų griaunant Lietuvoje veikiančius konstitucinius bei įstatyminius teismų jurisdikcijos atribojimo principus, o atlyginimo sumažėjimo, kaip juridinio fakto, įvertinimas skyrium pagal Lietuvos konstitucinės teisės doktriną nėra galimas.

V.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gauti pareiškėjų E. A. , S. B. , R. B. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. , E. M. , V. B. ir I. Č. prašymai atnaujinti procesą administracinėje byloje dėl reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Prašymus dėl proceso atnaujinimo pareiškėjai grindžia šiais argumentais:

1. Anot pareiškėjų, jų prašymo atnaujinti procesą byloje tiesioginis faktinis ir teisinis pagrindas - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartis - taikytina sistemiškai su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Tarptautiniais teisės šaltiniais ir aktais, kurie aptarti minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 21 d. nutartyje. Pareiškėjų teigimu, jau suformuota teisminė praktika dėl teisėjų atlyginimo sumažinimo yra pagrindas išvadai, kad teismai, nagrinėję pareiškėjų reikalavimus priteisti sumažinto atlyginimo dalį, taikė formalius faktinius valstybės ekonominės ir finansinės padėties kriterijus. Byloje nėra duomenų apie teisėjų atlyginimo sumažinimo laikotarpiu egzistavusias faktines aplinkybes, kurios būtų visuotinai pripažintos ir valstybės paskelbtos dėl sunkios valstybės ekonominės ir finansinės padėties, kurią galėjo įtakoti stichinės nelaimes, ypatinga padėtis šalyje ir kitos ypatingos aplinkybės. Pareiškėjų teigimu, taip pat nėra duomenų apie tai, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, pareigūnams, mažinti atlyginimai, asignavimai įvairioms šių institucijų sritimis, dotuojamoms iš valstybės biudžeto, siekiant išvengti sunkios valstybės ekonominės ir finansinės padėties. Be to, kaip nurodo pareiškėjai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutarties nuostatos sudaro pagrindą konstatuoti, kad teismai, nagrinėję pareiškėjų neteisėtai sumažintų atlyginimų reikalavimus, padarė esminius materialinės teisės normų - Teismų įstatymo ir kitų su reikalavimais susijusių teisės aktų pažeidimus jas taikant ir tai įtakojo neteisingą sprendimą pareiškėjų atžvilgiu. Pareiškėjų nuomone, teismų, išnagrinėjusių jų reikalavimus, sprendimų motyvai ir argumentai, kurių pagrindu pareiškėjų reikalavimai atmesti, yra neteisingi ir prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams, suformuotai teismų praktikai, tarptautiniams teismų praktikos ir teisės šaltiniams.

2. Pareiškėjų manymu, jų atžvilgiu priimti sprendimai neatitinka administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų praktikos, įvertinus šiuo metu iš esmės nagrinėjamus teisėjų reikalavimus dėl neapgrįstai sumažinto ir neišmokėto darbo užmokesčio: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sauso 18 d. nutartis (administracinė byla Nr. A(l0)-01/2007), Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 11 d. nutartis (civilinė byla Nr. 2-1721/2007). Ši aplinkybė, pasak pareiškėjų, yra dar vienas jų bylos proceso atnaujinimo pagrindas, siekiant vienodos teismų praktikos, kartu sudarant sąlygas pilnai, visapusiškai ir objektyviai įgyvendinti teisingumo principą Lietuvoje. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog kitų teismų teisėjų iškeltose bylose dėl atlyginimų priteisimo pirmosios instancijos teismų sprendimai naikinami, o bylos grąžinamos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Paaiškėjus nurodytoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į šiuo motyvus, pareiškėjų nuomone, procesas byloje turi būti atnaujintas ir turi būti patikrinta ir įvertinta kaip ir kitose analogiškose bylose, ar buvo pagrindas sumažinti atlyginimus arba atnaujinti sumažintos dalies mokėjimą pasikeitus aplinkybėms bei sprendžiamas pagrindinis reikalavimas dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo ar įpareigojimo tai ateityje padaryti.

3. Pareiškėjai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutarties pagrindu jų byla išnagrinėta neįtraukus į bylos nagrinėjimą valstybės ir tai atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytą proceso atnaujino pagrindą, kai sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, nes į bylą buvo būtina įtraukti pagal pareiškėjų reikalavimus privalantį atsakyti asmenį - valstybę, kuri turi pareigą įrodyti pareiškėjų atlyginimo sumažinimo teisėtumą.

VI.

2008 m. liepos 9 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjų E. A. , S. B. , R. B. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. ir I. Č. prašymus dėl proceso atnaujinimo tenkino. Atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 pagal pareiškėjų E. A. , S. B. , R. B. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. ir I. Č. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos miesto apylinkės teismui dėl padarytų pažeidimų pašalinimo ir įpareigojimo išmokėti negautų atlyginimų skirtumą ir perduoti šią bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Šalies argumentai

Pareiškėjų E. M. ir V. B. prašymus dėl proceso atnaujinimo atmetė.

Atsižvelgiant į šios teisės normos formuluotę, teismas padarė išvadą, jog naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme gali būti pripažįstamos administracinės bylos nagrinėjimo metu objektyviai egzistavusios bylos aplinkybės, kurios dėl tam tikrų priežasčių nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjams.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai savo prašyme dėl proceso atnaujinimo tokių objektyvių administracinės bylos nagrinėjimo metu egzistavusių ir buvusių jam nežinomomis aplinkybių nenurodė. Nors pareiškėjai ir teigė, kad naujai paaiškėjusių esminių administracinės bylos Nr. A7-295/2003 aplinkybių buvimą patvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, šiuos pareiškėjų teiginius teismas laikė nepagrįstais. Nurodytame nutarime, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nekonstatavo jokių naujai paaiškėjusių administracinės bylos Nr. A7-295/2003 aplinkybių, tik pateikė atitinkamų Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatų teisinį vertinimą, kuriuo prašymuose dėl proceso atnaujinimo remiasi pareiškėjai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėjai prašymuose dėl proceso atnaujinimo pateikia jau nustatytų ir bylos nagrinėjimo metu buvusių žinomomis administracinės bylos aplinkybių naują teisinį vertinimą. Todėl vien tik naujai suformuluoti pareiškėjų reikalavimus pagrindžiantys teisiniai motyvai nėra ir negali būti pripažįstami naujai paaiškėjusiomis esminėmis užbaigtos administracinės bylos aplinkybėmis.

Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime pateikiamas administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 taikytinų materialinės teisės normų aiškinimas, kuriuo remiasi pareiškėjas, iš esmės pagrindžia kito, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto, pagrindo dėl proceso atnaujinimo buvimą. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir galiausiai 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Bet koks teisėjo atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos turi paisyti tiek įstatymų leidėjas, tiek ir teismas nagrinėjantis konkrečią bylą.

Teisėjų atlyginimų mažinimas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 įsigaliojimo ir jo taikymo pirmą kartą atliktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Lietuvos Respublikos Vyriausybė šį teisės aktą priėmė atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, nutardama iš dalies pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (Žin., 1997, Nr. 64-1511; 1999, Nr. 73-2257), įrašydama 1 punkto pirmojoje pastraipoje vietoj žodžių „2,5 karto“ žodžius „1,75 karto“. Tokiu būdu teisėjų atlyginimai, pakeitus koeficientą, sumažėjo.

Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 teisėjų atlyginimų sumažinimas argumentuotas šalies ekonominės ir finansinės situacijos pablogėjimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra suformavęs nuostatą, kad toks sumažinimas (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt. atvejais) iš esmės neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A7-295/2003 ir taikydamas minėtas materialinės teisės normas, nesiaiškino aplinkybių, kokia buvo valstybės ekonominė ir finansinė būklė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ priėmimo metu. Administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 nėra jokių duomenų apie šalies ekonominius ir finansinius rodiklius, apie valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas, biudžeto vykdymą, bendrojo vidaus produkto augimą, valstybės vidaus ir išorės skolas. Nėra aišku, ar toks atlyginimų mažinimas nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo atliktas tik Nutarime Nr. 1494 nurodytiems pareigūnams ir valdininkams ar ir kituose valstybės sektoriuose dirbantiems asmenims.

Dėl šios priežasties teismas konstatavo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjęs pareiškėjų reikalavimą dėl darbo užmokesčio (teisėjų atlyginimų) už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. priteisimo, neišsiaiškino nurodytų reikšmingų aplinkybių. Tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime bei 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime išdėstytu teisės normų aiškinimu, galėjo įtakoti neteisingą materialinės teisės normų taikymą administracinėje byloje Nr. A7-295/2003.

Atsižvelgiant į tai, procesas šioje administracinėje byloje atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, o administracinė byla pagal pareiškėjų E. A. , S. B. , R. B. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. ir I. Č. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos miesto apylinkės teismui perduota Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Kartu konstatavo, jog pagal ABTĮ 160 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai skundžiami sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, byla atnaujinus procesą nagrinėti iš naujo priimama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Iš bylos medžiagos matyti, jog prašymus dėl proceso atnaujinimo padavusios pareiškėjos E. M. ir Violeta Balčytienė administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 nebuvo pateikusios apeliacinių skundų (b.l. 174), todėl atnaujinus procesą byla dėl jų skundų negali būti nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų E. M. ir V. B. prašymus dėl proceso atnaujinimo teismas atmetė. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog pareiškėjų E. M. ir V. B. reikalavimų pagrįstumas atnaujinus procesą galės būti įvertintas ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. atsižvelgiant į įstatyme apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

VII.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. nutartimi pareiškėjų E. A. , S. B. , R. B. , I. Č. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. apeliacinį skundą tenkino iš dalies.

Panaikino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta vertinti teisines pasekmes, tai yra atlyginimo sumažėjimą, ir nagrinėti prašymą dėl nesumokėto atlyginimo skirtumo priteisimo, o likusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 27 d. sprendimą pakeitė: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjų prašymas dėl nesumokėto atlyginimo skirtumo priteisimo, ir išdėstė ją taip:

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nesumokėto atlyginimo skirtumą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d.:

E. A. – 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,

S. B. - 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,

R. B. - 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,

D. J. - 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,

I. K. – 8 505 (aštuonis tūkstančius penkis šimtus penkis) Lt,

A. M. – 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,

S. N. – 99 252 (devyniasdešimt devynis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt du) Lt,

R. P. – 94 991,71 (devyniasdešimt keturis tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt vieną Lt ir septyniasdešimt vieną ct) Lt,

A. P. – 53 235 (penkiasdešimt tris tūkstančius du šimtus trisdešimt penkis) Lt,

Z. R. – 77 490 (septyniasdešimt septynis tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt) Lt,

A. S. - 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,

I. S. - 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,

E. Š. - 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,

D. V. - 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt,

I. Č. - 11 340 (vienuolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt) Lt.

Likusioje dalyje apeliacinį skundą atmetė.

IV.

Pareiškėjai E. M. ir A. P. pateikė prašymą dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, pareikštų reikalavimų išsprendimo ir papildomos nutarties priėmimo. Teigia, kad teismas jų apeliacinį skundą patenkino, tačiau nenurodė konkrečios priteistinos sumos. Be to, 2009 m. sausio 23 d. nutartyje klaidingai nurodyta, kad jie nuo 2003 m. sausio 1 d. nebedirba teisėjais.

Pareiškėjos E. M. ir Violeta Balčytienė pateikė prašymus dėl papildomo sprendimo priėmimo. Prašo priimti papildomą sprendimą ir išspręsti jų prašymus dėl nesumokėto atlyginimo skirtumo vadovaujantis ABTĮ 95 ir 136 straipsniais.

Atsakovo atstovas pateikė prašymą dėl 2009 m. sausio 23 d. nutarties išaiškinimo. Kadangi teismo nutarties priėmimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar nebuvo nustačiusi nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad įstatymas nepradėtas įgyvendinti, todėl jo netaikė, tačiau nurodė, jog „teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą“.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo patvirtintos tvarkos aprašo 3 punkte nustatyta, kad „šiuo aprašu vadovaujamasi išmokant nesumokėtą darbo užmokesčio dalį teisėjams ir jų įpėdiniams, kuriems ji nebuvo priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis pagal šį aprašą nemokama“. Taigi, nustatant, kokia suma teisėjams yra išmokėtina pagal įstatymą, yra būtina išsiaiškinti teismo suformuluotos išvados, kad „teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą“, prasmę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. nutartyje pažymėjo, kad Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turi būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose. Vadovaudamasis šia teisės norma, teismas pareiškėjams priteisė nesumokėto darbo užmokesčio dalį už trejus metus. Tačiau Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje irgi yra numatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams išmokama tik už trejus metus.

Pažymi, kad šioje byloje abu laikotarpiai nesutampa: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjams priteisė nesumokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., o pagal įstatymą jiems priklausytų išmoka už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31d. iki 2008 m. spalio 31 d. Kadangi teismas apgynė pareiškėjų teises ir priteisė neišmokėtą atlyginimo dalį už trejus metus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas pareiškėjams apskritai neturėtų būti taikomas, nes jiems buvo priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis už visą Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytą laikotarpį, t.y., trejus metus, nepaisant to, kad nurodytas laikotarpis nesutampa su numatytuoju įstatyme. Priešingu atveju, būtų pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą ir nediskriminavimo principas, kadangi pareiškėjams būtų išmokama atlyginimo dalis ne tik už trejų metų laikotarpį pagal įstatymą, bet ir už trejus metus pagal teismo sprendimą, kai teisėjams, kurių atžvilgiu nėra priimtas teismo sprendimas, nesumokėta atlyginimo dalis būtų išmokama tik pagal įstatymą. Be to, esant tokiam neaiškumui, atsiranda prielaidos piktnaudžiauti turimomis teisėmis ir gauti nesumokėtą atlyginimo dalį tiek pagal teismo sprendimą, tiek pagal įstatymą, t.y. valstybei gali atsirasti pareiga vykdyti prievolę pakartotinai. Kadangi teismo išvada, jog pareiškėjai negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, gali būti traktuojama nevienareikšmiškai, būtina, kad teismas ją išaiškintų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Dėl 2009 m. sausio 23 d. nutarties išaiškinimo

Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalis nustato, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Administracinių bylų teisenos įstatymas nenurodo kokiais atvejais teismo sprendimas gali būti išaiškinamas. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, pagal įstatymo analogiją administracinių teismų sprendimų išaiškinimui taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 278 straipsnis, reglamentuojantis teismo sprendimo, priimto civilinio proceso nustatyta tvarka, išaiškinimą. CPK 278 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sprendimas gali būti išaiškinamas, kai jis yra neaiškus. Taigi pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalyje ir CPK 278 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teismo sprendimo aiškinimo instituto prasmę, sprendimo neaiškumas yra esminė sąlyga teismui išaiškinti priimtą sprendimą, papildomos sąlygos - gali būti aiškinamas neįvykdytas sprendimas, išaiškinant sprendimą negali būti keičiamas jo turinys. Todėl byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę prašyti teismą išaiškinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jei sprendimas nėra aiškus ir jis nėra įvykdytas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalies taikymo praktiką, teismo sprendimas laikytinas neaiškiu ir gali būti aiškinamas tada, jei yra neaiškios šiuo sprendimu sukuriamos teisės ar pareigos ir (ar) sprendimo vykdymo tvarka; jei įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl jame pavartotų nepakankamai aiškiai apibrėžtų sąvokų tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiai (pav., 2005 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-04/2005; 2007 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-29/2007; 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-370/2007, 2009 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-78/2009).

Įvertinusi atsakovo atstovo prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateiktas prašymas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teismo sprendimo išaiškinimo instituto prasmės. Iš atsakovo atstovo prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad keliamas klausimas ne dėl teismo nutarties rezoliucinės dalies neaiškumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalies prasme), o dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo ir Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatų taikymo ateityje priimtos 2009 m. sausio 23 d. nutarties kontekste, nes šia nutartimi priteista nesumokėto darbo užmokesčio dalis nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. , o pagal įstatymą teisėjams priklausytų išmoka už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d., tai yra abu laikotarpiai nesutampa. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2009 m. sausio 23 d. nutarties rezoliucinėje dalyje yra aiškiai ir vienareikšmiškai suformuluotas priteistinas iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės nesumokėto atlyginimo skirtumas, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti asmenys, kuriems yra priteisiama ir laikotarpis, už kurį yra priteisiama, tai yra materialinio pobūdžio reikalavimai išspręsti aiškiai. Dėl šios priežasties atsakovo atstovo prašymas išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį atmetamas, o minėtą nutartį administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 atsisakytina išaiškinti.

Dėl pareiškėjų E. M. ir A. P. prašymo dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, pareikštų reikalavimų išsprendimo ir papildomos nutarties priėmimo

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjų pateiktame 2007 m. gegužės 17 d. prašyme dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje dėl reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 27 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje dėl neapmokėto darbo užmokesčio skirtumo išmokėjimo yra patikslinti paskaičiavimai priteistino neišmokėtos darbo užmokesčio dalies: pagal šį prašymą A. P. negauto atlyginimo dalis sudaro 27570 Lt., jo darbo laikotarpiu Klaipėdos miesto apylinkės teisme (II t., 4-5 l.), tai patvirtina ir prie šio prašymo pridėta darbo užmokesčio nedamokos paskaičiavimo pažyma - 2007 m. gegužės 2 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininko A. P. darbo užmokesčio sumažinimo preliminari pažyma už 2000 m. – II t., 50 l.); E. M. negauto atlyginimo dalis sudaro 7560 Lt., jos darbo laikotarpiu Klaipėdos miesto apylinkės teisme (II t., 4-5 l.), tai patvirtina ir prie šio prašymo pridėta darbo užmokesčio nedamokos paskaičiavimo pažyma - 2007 m. gegužės 2 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjos E. M. darbo užmokesčio sumažinimo preliminari pažyma už 2000 – 2001 m. – II t. 49 l.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje buvo priimta tik atnaujinto proceso administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 ribose ir atsižvelgiant į pareiškėjų 2007 m. gegužės 17 d. pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje patikslintus priteistinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies paskaičiavimus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad, skirtingai nei kiti pareiškėjai, pareiškėjai E. M. ir A. P. 2007 m. gegužės 17 d. prašyme dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje priteistiną neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra nurodę tik už 2000 m. ir už 2000 – 2001 m. jų darbo laikotarpiu Klaipėdos miesto apylinkės teisme, taip pat šių prašymų vėliau nėra patikslinę, tuo tarpu 2009 m. sausio 23 d. nutartimi kitiems pareiškėjams buvo priteista iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nesumokėtas atlyginimo skirtumas už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d., tai yra kai pagerėjo valstybės ekonominė ir finansinė padėtis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti. Vadinasi, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 95 straipsnio 1 dalį, papildomas teismo sprendimas yra priimamas tuo atveju, kai atitinkamas bylos klausimas, kuris teismo sprendime turėjo būti išspręstas, iš viso nėra išspręstas. Tuo tarpu situacija, kai atitinkamas bylos klausimas teismo sprendime yra išspręstas, tačiau jo išsprendimas netenkina pareiškėjų, nėra pagrindas priimti papildomą sprendimą.

Kaip matyti iš šios administracinės bylos medžiagos bei priimtos 2009 m. sausio 23 d. nutarties administracinėje byloje, ši teismo nutartis iš esmės apima ir pareiškėjų prašyme dėl papildomo sprendimo priėmimo nurodytus klausimus, be to, 2009 m. sausio 23 d. nutarties konstatuojamoje dalyje teismas yra nurodęs teismo priimto sprendimo pareiškėjų E. M. ir A. P. atžvilgiu motyvus. Pareiškėjų paduotas prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo šiuo atveju iš esmės reiškia nesutikimą su priimtu teismo sprendimu, bet ne teismo sprendime neišspręsto klausimo iškėlimą. Todėl pareiškėjų pareiškimas dėl papildomo sprendimo priėmimo turi būti atmetamas.

Teisėjų kolegija nustatė 2009 m. sausio 23 d. nutarties konstatuojamoje dalyje (nutarties 19 psl.) esantį rašymo apsirikimą, kuris Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 2 dalies pagrindu taisytinas, vietoje „kadangi E. M. ir A. P. 2003 m. sausio 1 d. jau nebedirbo teisėjais ir negavo darbo užmokesčio“ išdėstant taip „kadangi E. M. ir A. P. 2003 m. sausio 1 d. jau nebedirbo teisėjais ir negavo darbo užmokesčio Klaipėdos miesto apylinkės teisme“.

Dėl pareiškėjų E. M. ir V. B. pateikto prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo

2008 m. liepos 9 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjų E. A. , S. B. , R. B. , D. J. , I. K. , A. M. , S. N. , R. P. , A. P. , Z. R. , A. S. , I. S. , E. Š. , D. V. , E. M. , A. P. ir I. Č. prašymus dėl proceso atnaujinimo tenkino. Pareiškėjų E. M. ir V. B. prašymus dėl proceso atnaujinimo atmetė. Lietuvos vyriausiasiasis administracinis teismas neatnaujindamas administracinės bylos nagrinėjimo pareiškėjų E. M. ir V. B. atžvilgiu, pažymėjo, kad šios pareiškėjos administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 nebuvo pateikusios apeliacinių skundų.

E. M. 2007 m. gegužės 17 d. pareiškėjų prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje dėl reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 27 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje dėl neapmokėto darbo užmokesčio skirtumo išmokėjimo nėra pasirašiusi, nors šiame prašyme tarp pareiškėjų ji yra nurodyta (II t., 5 l.), taip pat šiame prašyme nurodyta priteistina E. M. atlyginimo dalis. Pareiškėja E. M. 2007 m. gegužės 28 d. Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui yra pateikusi prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A7-295/2003, palaikydama reikalavimus, išreikštus 2007 m. gegužės 17 d. pareiškėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje.

Palaikydama reikalavimus, išreikštus 2007 m. gegužės 17 d. pareiškėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje, pareiškėja Violeta Balčytienė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 yra pateikusi tik 2008 m. liepos 9 d., tai yra praėjus penkeriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 156 straipsnio 3 dalis), kuris nebuvo tenkintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A7-295/2003. Pabrėžtina, kad Violeta Balčytienė nėra nurodyta tarp pareiškėjų 2007 m. gegužės 17 d. pareiškėjų prašymo dėl proceso administracinėje byloje prašyme, taip pat šiame prašyme nėra nurodyta priteistina V. B. atlyginimo dalis.

Teisėjų kolegija, įvertindama išdėstytus faktus ir tai, kad administracinės bylos nagrinėjimas pareiškėjų E. M. ir V. B. atžvilgiu nėra atnaujintas, pažymi, kad tokiu atveju nebuvo pagrindo šių pareiškėjų atžvilgiu tikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, kad teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, tačiau šios nuostatos neįgalina teismo atnaujinus bylos nagrinėjimą patikrinti sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų pareiškėjų atžvilgiu, kurių atžvilgiu nėra atnaujintas administracinės bylos nagrinėjimas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos V. B. atveju procesas negalėjo būti atnaujintas ir dėl to, kad prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 yra pateikusi praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 156 straipsnio 3 dalis).

Kadangi pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 95 straipsnio 1 dalį, papildomas teismo sprendimas yra priimamas tik tuo atveju, kai atitinkamas bylos klausimas, kuris teismo sprendime turėjo būti išspręstas, iš viso nėra išspręstas, o 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje buvo priimta tik atnaujinto proceso administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 ribose, tai nagrinėjamu atveju pareiškėjų pareiškimas dėl papildomo sprendimo priėmimo turi būti atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 95 straipsniu, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria

atsakovo atstovo prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje A822-790/2009 atmesti ir atsisakyti išaiškinti 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje A822-790/2009.

Atmesti pareiškėjų E. M. ir A. P. prašymą dėl papildomos nutarties priėmimo ir atmesti pareiškėjų E. M. ir V. B. prašymą dėl papildomo sprendimo.

Ištaisyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutarties konstatuojamoje dalyje (nutarties 19 psl.) esantį rašymo apsirikimą, sakinio dalį „kadangi E. M. ir A. P. 2003 m. sausio 1 d. jau nebedirbo teisėjais ir negavo darbo užmokesčio“ išdėstant taip „kadangi E. M. ir A. P. 2003 m. sausio 1 d. jau nebedirbo teisėjais ir negavo darbo užmokesčio Klaipėdos miesto apylinkės teisme“.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRičardas PiličiauskasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė