- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-28
- Bylos Nr.
- 2A-2317-560/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-09281-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Natalja Cikoto, Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- O. T., O. B.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Lex Veritas“
- Atsakovas
- UADBB „Astrum Vitae“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Nataljos Cikoto ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UADBB „Astrum Vitae“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. B. ieškinį atsakovui UADBB „Astrum Vitae“ dėl drausminių nuobaudų panaikinimo, neteisėto atleidimo iš darbo, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, tretysis asmuo UAB „Lex Veritas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė O. B. pateikė ieškinį, kuriuo prašė panaikinti visas paskirtas jai drausmines nuobaudas nuo 2010 m. kovo mėnesio, pripažinti 2006-02-13 darbo sutarties Nr. 15 nutraukimą neteisėtu, priteisti iš atsakovo jos naudai kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, 60,56 Lt gydymo išlaidas, 26,45 Lt pašto išlaidas, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad ji pas atsakovą dirbo draudimo sutarčių administratore nuo 2006-02-13. Šioje bendrovėje dirbo neterminuotos darbo sutarties pagrindu pirmaeilėse pareigose. Darbo metu gaudavo padėkas už darbo rezultatus, buvo paaukštinta pareigose. Su atsakovu ją sieja ir civiliniai teisiniai santykiai pagal 2007-06-29 informacijos teikimo apie brokerio veiklą sutartį, pagal kurią ji turėdama individualios veiklos pažymėjimą iš atsakovo gaudavo komisinį atlyginimą už informacijos apie atsakovo veiklą teikimą ir naujų klientų suradimą. Konfliktas tarp šalių kilo tada, kai ieškovė pareikalavo atsakovo grąžinti jai skolą - 5000 Lt, kurių atsakovas jai nemokėjo pagal informacijos teikimo sutartį nuo 2009 m. liepos mėnesio. Ieškovė teigė, kad prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo ji įteikė atsakovo direktorei D. K. 2010-02-02, kuri patikino, kad ji įformins atostogas. Dėl ligos atostogos prasitęsė iki 2010-03-01. Atėjus į darbą 2010-03-02 direktorė pareiškė, kad jokių atostogų suteikusi nebuvo, prašymo nematė, privertė rašyti pasiaiškinimą dėl pravaikštos. Tačiau per visą šį laiką joks darbuotojas nesiekė išsiaiškinti, kur ji buvusi. Dėl to jai buvo skirta drausminė nuobauda – papeikimas. Su šia nuobauda ieškovė nesutiko, įsakymo kopijos jai nedavė. 2010-03-02 ji juto direktorės ir vyr. finansininkės prievartą, buvo kaltinama jų sugalvotais nusižengimais, ją kaltino viešai prieš visus darbuotojus melavimu, įžūlumu, jautėsi dėl to žeminama. Dėl patirto stipraus streso ieškovė pasijuto blogai, nusilpo, sutriko apetitas, miegas, pablogėjo sveikata. D. K. ieškovę privertė skambinti ir užsiregistruoti pas gydytoją, bei rašyti prašymą dėl išleidimo pas gydytoją. Buvo diagnozuotas reakcijos į stiprų stresą bei adaptacijos sutrikimas. Buvo priversta gerti vaistus, gydytis, turėjo nedarbingumą nuo 2010-03-04 iki 2010-04-14, gydosi iki šiol. Nurodė, kad ji 2010-03-03 ir 2010-03-08 raštu kreipėsi į direktorę dėl kasmetinių atostogų neįforminimo, komisinio atlyginimo nemokėjimo, klaidingai skaičiuojamos ir mokamos algos. Atsakovas 2010-03-10 rašte pripažino jos atostogų prašymo buvimą, neteisingai skaičiuojamas atlyginimas paaiškintas programos klaida, nepasisakyta dėl nemokamo komisinio atlyginimo. 2010-04-15 grįžus į darbą ieškovei buvo įteikti reikalavimai pasiaiškinti dėl klientų pasisavinimo ir dėl grynųjų pinigų neįnešimo į kasą. Rašte „Dėl klientų pasisavinimo“ minimus asmenis jai yra perdavusi buvusi atsakovo darbuotoja G. G. tolimesniam jų draudimo sutarčių administravimui ir kontrolei. Direktorei šis faktas buvo žinomas. Bendrovėje nėra jokios patvirtintos tvarkos, kaip turi būti forminami ir priskiriami konkrečiam darbuotojui tam tikri klientai, kokia tvarka už tokius klientus išmokamas komisinis atlyginimas, kas turi teisę kontroliuoti šį procesą. Direktorė ją apkaltino, kad ji neįnešė į kasą pagal draudimo polisus 5 248,90 Lt. Bendrovėje nėra jokios draudimo polisų ir sutarčių išrašymo, grynųjų pinigų priėmimo-perdavimo į kasą patvirtintos tvarkos, draudimo polisą ir sutartį gali įforminti bet kuris darbuotojas, išrašydamas kvitą, draudimo dokumentus vėliau pasirašo brokerio kvalifikaciją turintis darbuotojas, įformintus dokumentus gali klientams atiduoti bet kuris darbuotojas, pinigai iš karto dedami į direktorės kabinete esantį seifą. Apmokėti kvitai prisegami prie draudimo dokumentų ir dedami į jiems skirtas vietas, rūšiuojant pagal draudimo bendroves. Mėnesio pabaigoje bendrovė paruošia ataskaitas į draudimo bendroves, kartu perveda joms iš klientų surinktus pinigus. Tik po to kiekvienam pinigus pridavusiam asmeniui išrašomi kasos pajamų orderiai, kuriuose įrašoma ataskaitų ir pinigų pateikimo draudimo bendrovėms data. Ir tada orderiai įteikiami darbuotojams pasirašyti. Esant tokiai tvarkai kontroliuoti direktorės ir vyr. finansininkės veiksmus neįmanoma. Todėl direktorės kaltinimai pasisavinus pinigus yra nepagrįsti. Vadovaudamasi nepagrįstais kaltinimais direktorė apkaltino ją šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu ir atleido iš darbo pagal DK 235 str. 4 d. Atsakovas nepateikė jokių kaltinimus pagrindžiančių įrodymų, todėl atleidimas iš darbo yra neteisėtas. Pasak ieškovės, atsakovo direktorės veiksmai traktuotini kaip aiškus priešiškas nusistatymas ieškovės atžvilgiu, kryptinga psichologinė ir net fizinė prievarta, kas sukėlė jai fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, pažeminimą. Be to, darbo praradimas ekonominės krizės metu ir atsakovo nenorėjimas grąžinti skolos atsiliepė finansinei padėčiai. Todėl, ieškovės teigimu, atsakovas turi atlyginti ir neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas UADBB „Astrum Vitae“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. Paaiškino, jog atostogos ieškovei nebuvo suteiktos, yra nustatyta kasmetinių atostogų suteikimo tvarka, ir ieškovė apie ją žino, t.y. kad su įsakymu turi būti supažindintas darbuotojas. Tačiau įsakymo nebuvo, ir ieškovė nebuvo su juo supažindinta. Ieškovės pravaikštos sukėlė atsakovui didelius nepatogumus, pakenkė sėkmingam bendradarbiavimui su klientais. Vienašališkas darbuotojo prašymo įteikimas darbdaviui nelaikomas atostogų suteikimu ir jų tinkamu įforminimu. Nurodė, kad nesutinka su ieškovės nurodytais argumentais dėl psichologinio streso sukėlimo, viešo žeminimo, smurto jos atžvilgiu vartojimo. Reikalauti raštiški prašymai dėl išleidimo konsultacijai pas gydytojus reikalingi siekiant pateisinti ieškovės nebuvimą darbe. Atsakovas pagal išgales teikė visus atsakymus į ieškovės paklausimus. Iki atleidimo iš darbo ieškovė pažeidinėjo darbo drausmę, aplaidžiai atlikinėjo pavestas užduotis, ir nedarė tinkamų išvadų. Dėl tokio ieškovės požiūrio įmonė prarado stambaus kliento užsakymą, šio kliento pasitikėjimą. Dėl to ieškovei buvo skirtas papeikimas. Ieškovė be pateisinamos priežasties darbe nebuvo nuo 2010-02-17 iki 2010-03-01, todėl jai buvo paskirtas griežtas papeikimas. Ir tik paaiškėjus ieškovės neteisėtiems veiksmams – pasinaudojimu pareigomis, siekiant gauti naudos sau, t.y. klastojant ataskaitų duomenis, o būtent ieškovė priskyrė prie savo surastų klientų net ir tuos klientus, kurie draudėsi atsakovo įmonėje dar iki jos atėjimo dirbti. Pakeitusi duomenų bazės duomenis ieškovė gavo didesnius nei priklauso priedus prie atlyginimo, tokiu būdu padarė žalą įmonei. Prie šios duomenų bazės prieiga buvo suteikta tik trims darbuotojams: direktorei D. K., O. B. ir E. A.. Dėl šių veiksmų ieškovė prarado pasitikėjimą, dėl ko buvo nutraukta darbo sutartis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-02-22 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir panaikino UADBB „Astrum Vitae“ direktoriaus 2010-03-02 įsakymą Nr.K-10-05 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“, 2010-03-03 Nr.K-10-06 įsakymą „Dėl O. B. pravaikštų“ bei 2010-04-15 įsakymą Nr.K-10-10 „Dėl O. B. darbo sutarties nutraukimo be įspėjimo“ ir pripažino ieškovės O. B. atleidimą iš darbo pagal UADBB „Astrum Vitae“ direktoriaus 2010-04-15 įsakymą Nr.K-10-10 pagal LR DK 235 str. 4 d. neteisėtu; nustatė, kad ieškovės O. B. darbo sutartis su atsakovu UADBB „Astrum Vitae“ nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, priteisė iš atsakovo UADBB „Astrum Vitae“ ieškovės O. B. naudai 2 527,56 Lt išeitinę išmoką, 1 348,06 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 10 431,20 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką bei po 40,12 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011-04-23 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; taip pat priteisė iš atsakovo UADBB „Astrum Vitae“ ieškovės O. B. naudai 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 200 Lt bylinėjimosi išlaidų. Be to, skundžiamu sprendimu buvo priteista iš atsakovo UADBB „Astrum Vitae“ 460 Lt žyminio mokesčio bei 23,16 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad ieškovė pagal darbo sutartį dirbo draudimo sutarčių administratore, tačiau duomenų apie tai, kokias konkrečiai funkcijas ieškovė turėjo atlikti, byloje nėra pateikta. Atsakovo įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo nėra konkrečiai įvardinta, kokių darbo pareigų ieškovė neatliko. Taip pat, nėra duomenų, kad būtent ieškovė turėjo užtikrinti tinkamo pasiūlymo draustis parengimą bei nurodyti visus duomenis. Tokiu būdu nėra aišku, kokį konkrečiai pažeidimą ieškovė padarė, už kurį jai buvo skirta drausminė nuobauda. Nesant duomenų, ką konkrečiai ieškovė netinkamai vykdė, kas priklausytų pagal jos darbo pareigas, nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo padarytas darbo drausmės pažeidimas, todėl atsakovo 2010-03-02 įsakymą Nr.K-10-05 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ dėl ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo teismas naikintino kaip nepagrįstą. Taip pat, teismas įvertinęs bylos įrodymus – šalių paaiškinimus, kitus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2010-02-08 iki 2010-02-22 šalių susitarimu ieškovei buvo suteiktos kasmetinės atostogos, todėl teismas atsakovo argumentus, jog ieškovė savavališkai neatvyko į darbą be pateisinančios priežasties, t.y. nesuderinus atostogų su darbdaviu, laikė nepagrįstais. Kadangi ieškovė laikotarpiu nuo 2010-02-08 iki 2010-02-12 dienos buvo nedarbinga ir pateikė nedarbingumo lapelį, o pagal DK 174 str. nuostatas atostogos turėjo būti pratęstos, teismas priėjo išvados, kad ieškovė nepadarė darbo drausmės pažeidimo ir neatvyko į darbą dėl pateisinamų priežasčių – buvo nedarbinga, o vėliau atostogavo. Dėl šių aplinkybių atsakovo 2010-03-03 įsakymą Nr.K-10-06 „Dėl O. B. pravaikštų“ dėl ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – griežto papeikimo teismas panaikintino kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Be to, teismas pažymėjo, jog ieškovė pas atsakovą dirbo darbo sutarties pagrindu bei civilinės sutarties pagrindu dėl informacijos teikimo. Pagal darbo sutartį ieškovė atliko sutarčių administratorės pareigas, o darbo drausmės pažeidimas gali būti taikomas tik už darbo pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą. Tuo tarpu, teismo vertinimu, iš įsakymo, kuriuo buvo skirta drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo, matyti, kad ieškovei drausminė nuobauda buvo skirta už veiksmus, kuriuos ji turėjo atlikti pagal civilinę sutartį, todėl drausminė atsakomybė šiuo atveju negali būti taikytina. Be to, byloje nėra pateikta įrodymų, kad konkretus klientas gali būti aptarnaujamas tik konkretaus darbuotojo ir neturi teisės jo keisti. Dėl šių aplinkybių teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nurodė, jog ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, numatytą DK 235 str. 4 d., todėl atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu ir nepagrįstu bei panaikino 2010-04-15 įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo.
Konstatavus ieškovės darbo teisių pažeidimą bei panaikinus įsakymus, kuriais ieškovei buvo paskirtos drausminės nuobaudos ir nutraukta darbo sutartis, pirmosios instancijos teismas ieškovės negrąžino į darbą, bet priteisė įstatymo nustatytas ir ieškovės reikalaujamas pinigines išmokas. Taip pat teismas iš dalies tenkino ieškovės prašymą priteisti neturtinės žalos ir iš atsakovo priteisė 1 000 Lt neturtinei žalai kompensuoti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UADBB „Astra Vitae“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-04-22 sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškinį atmesti. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai išaiškino faktines aplinkybes bei klaidingai taikė procesinės ir materialinės teisės normas. Skunde pažymima, kad ginčijamų įsakymų paskyrimo momentu, priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, ieškovė dirbo ne draudimo sutarčių administratorės pareigose, o gyvybės draudimo skyriaus vadovės pareigose. Su skyriaus vadovės pareiginiais nuostatais ji buvo pasirašytinai supažindinta 2009-10-15. Šių nuostatų 2 skyriaus dalyje, kuriame kalbama apie vadovo pareigas 2.1.5 punkte nurodyta - rengti draudimų paslaugų pardavimo projektus ir juos įgyvendinti; 2.1.15 punkte nurodyta - organizuoti darbą, susijusį su ne gyvybės ir gyvybės paslaugų rinkos pristatymu fiziniams ir juridiniams asmenims; 2.1.18 punkte nurodyta - rūpintis Bendrovės ir draudėjų draudiminiais interesais, išsamiai ir teisingai informuoti draudėjus apie galiojančias draudimo grupių sąlygas, aiškinti jų privalumus. Be to, LR DK 35 str. 1 d., 228 str. imperatyviai įpareigoja darbuotoją dirbti dorai ir sąžiningai, tačiau ieškovė, vykdydama savo pareigas, pasielgė atsainiai, neprotingai ir tokiu būdu padarė žalą atsakovui, už ką 2010-03-02 ir buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Skunde taip pat pažymima, kad nei dokumentais, nei ieškovės ar liudininkų parodymais nėra įrodyta, jog atsakovė būtų išleidusi vidaus administravimo individualų administracinį aktą - įsakymą, kurio pagrindu Ieškovei buvo suteiktos kasmetinės atostogos, ir kad toks aktas šalių buvo pasirašytas, todėl teismas negalėjo aiškinti subjektyvios ieškovės ir liudininkų nuomonės, dėl ieškovės nebuvimo darbo vietoje priežasties, kaip įrodymą, kad ieškovei buvo suteiktos kasmetinės atostogos. Dėl šių aplinkybių, pasak apelianto, teismas nepagrįstai panaikino 2010-03-03 įsakymą, kuriuo ieškovei skirta drausminė nuobauda – griežtas papeikimas. Be to, skunde teigiama, kad pagal 2007-06-29 šalių pasirašytą Sutartį dėl informacijos teikimo apie draudimo brokerio veiklą ieškovė įsipareigojo teikti informaciją potencialiems atsakovo klientams apie įmonės veiklą, jos tikslus, bendrovės teikiamas paslaugas bei atlikti kitus veiksmus, susijusius su šios sutarties vykdymu. Tačiau pagal šią sutartį ieškovė neturėjo teisės prisijungti prie klientų duomenų bazės ir keisti joje duomenis apie atsakingus asmenis už sutarties priežiūrą, todėl, pasak apelianto, teismas netinkamai išsiaiškino faktines aplinkybes, dėl ko buvo ieškovei taikoma drausminė nuobauda nutraukiant 2006-02-13 darbo sutartį Nr. 15 be įspėjimo, bei nepagrįstai sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu. Dėl šių aplinkybių, apelianto vertinimu, pripažintina, kad teismas netinkamai išaiškino faktines aplinkybes, o byloje yra pateikta pakankamai objektyvių įrodymų, kad visos ginčijamos nuobaudos taikytos teisėtai.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog ieškovė nekėlė reikalavimo sugrąžinti ją į pareigas pas atsakovą, o teismas nemotyvavo savo sprendimo ieškovės negražinti į ankstesnes pareigas, bet priteisti pinigines kompensacijas, todėl netinkamai taikė LR DK 297 str. 4 d. nuostatas, kas pripažintina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (LR CPK 329 str. 2 d. 4 p.), t.y. kai sprendimas yra be motyvų (be sutrumpintų motyvų). Taip pat teismas išsprendė ne visus byloje ieškovės pareikštus reikalavimus, t.y. ieškovės prašymo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iki teismo įsigaliojimo dienos, kas taip pat pripažintina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pagal LR CPK 329 str. 2 d. 7 p. Be to, teismas, priteisdamas iš Atsakovo 10 431,20 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, neišsiaiškino, ar ieškovė visą tą laiką dirbo kitoje įmonėje. Tuo atveju, jei ieškovė tuo metu dirbo kitoje įmonėje, tai ji niekaip negalėjo vienu metu gauti pajamas už pilną darbo dieną iš dviejų darbdavių, kadangi įstatymai draudžia dirbti įstatymo nenustatytus viršvalandžius, bei, vadovaujantis LR DK 144 str. 3 d., teismas galėjo skaičiuoti po papildomas 24 valandas mėnesiui.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas netinkamai pritaikė LR DK individualaus darbo ginčo normas nagrinėjant ieškovės reikalavimus dėl 2010-03-02 ir 2010-03-03 įsakymų, kuriais ieškovei buvo paskirtos drausminės nuobaudos, panaikinimo. Pagal LR DK 286, 295 str. nuostatas, ieškovės reikalavimai dėl minimų įsakymų panaikinimo pirmiausia turėjo būti išnagrinėti ikiteismine tvarka sudarytoje darbo ginčo komisijoje. Tuo tarpu ieškovė neapskundė atsakovės taikytų nuobaudų darbo ginčų komisijai, o teikė tiesiogiai reikalavimus teismui. Todėl, remiantis LR CPK 137 str. 1 d. 3 p. ir 412 str. 1 d., teismas šioje dalyje turėjo atisakyti priimti ieškinį, o priėmus ir pradėjus nagrinėti bylą teismas, vadovaujantis LR CPK 293 str. 3 p., Ieškovei nesilaikant darbo ginčo kategorijos byloms nustatyto ginčo išankstinio sprendimo ne teismine tvarka ir nesant galimybės šia tvarka pasinaudoti, privalėjo nutraukti šioje dalyje civilinę bylą.
Be to, ieškovė neturtinės žalos atlyginimą savo ieškinyje grindė jos pažeminimu ir reputacijos pablogėjimu, kas laikytina darbo garbės ir reputacijos pažeidimais, o pagal LR DK 36 str. 7 d. šie pažeidimai ginami vadovaujantis civiliniu kodeksu. Taip pat LR CPK 410 str. 2 d. numatyta, kad dėl žalos atlyginimo ginčai atskiriami nuo darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos. Taigi reikalavimas priteisti sumą dėl neturtinės žalos atlyginimo kyla iš civilinių santykių, todėl yra apmokestinamas žyminiu mokesčiu bendra tvarka. Šiuo gi atveju, ieškovė žyminio mokesčio už reikalavimą nėra sumokėjusi, byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų pateikusi prašymą dėl žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo ar atleidimo nuo jo, todėl teismas privalėjo vadovautis LR CPK 296 str. 1 d. 7 p. ir palikti šioje dalyje ieškinį nenagrinėtą.
Skunde taip pat teigiama, kad ši civilinė byla buvo išnagrinėta pažeidžiant CPK numatytus terminus, juos viršijant net 10 mėnesių ne dėl atsakovo kaltės. Dėl šių aplinkybių buvo priteista ieškovei iš atsakovės vidutinio darbo užmokesčio už 260 dienų, kas sudarė 10 431,20 Lt, kai tuo tarpu darant prielaidą, jog atsakovas neteisus, atsakovo teisėtas lūkestis būtų, kad sankcija bus skaičiuojama ne daugiau kaip už 60 dienų t.y. neviršijant 2 407,20 Lt. Apelianto įsitikinimu, dėl šių aplinkybių teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 8 024 Lt, nes byla buvo išnagrinėta pažeidžiant CPK numatytus terminus ne dėl atsakovo kaltės, o dėl to, kad teismas netinkamai organizavo teisminį procesą ir vykdė teisingumą. Taigi, atsakovo vertinimu, ieškovei priteista suma, kuri skaičiuotina viršijant LR CPK terminus, numatytus tokių bylų nagrinėjimui, turi būti priteisiama iš asmens, dėl kurio kaltės susidarė išieškoma suma, t.y. iš Lietuvos Respublikos valstybės, kuri turi būti įtraukta į civilinę bylą trečiuoju asmeniu.
Taip pat apelianto teigimu, teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas (LR CPK 330 str.), t.y. teismas, taikydamas LR DK 297 str. 4 d. ir priteisdamas 10 431,20 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, pritaikė ne tą materialinės teisės normą, priteisdamas pagal šį straipsnį sankciją (laikytinus kaip delspinigius) už uždelstą atsiskaitymą.
Atsiliepimas
Ieškovė O. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-04-22 sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovės manymu, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Nurodo, kad apeliantas savo teiginius apie tariamas ieškovės funkcijas, kurios buvo pažeistos, grindžia byloje nesančiu įrodymu. Taip pat atsakovas nepateikė jokių drausmės pažeidimus patvirtinančių kitų įrodymų. Priešingai, nei teigia apeliantas, iš bylos įrodymų seka, jog su draudimo pasiūlymu taksi firmai dirbo ne vien tik ieškovė, bet AB „Lietuvos draudimo" darbuotojai. Be to, derybas su taksi firma vedė ir tiesiogiai bendravo atsakovo direktorė. Todėl esant daugybei faktorių, įtakojusių tariamą kliento praradimą, ir nesant įrodymų, patvirtinančių betarpišką ieškovės kaltę, ir neteisėtus veiksmus (DK 234, 236 straipsniai), teismas pagrįstai padarė išvadą, kad apeliantė neįrodė darbo drausmės pažeidimo, ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą – panaikinti 2010-03-02 paskirtą drausminę nuobaudą papeikimą. Be to, ieškovės vertinimu, teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, teisingai nustatė, kad ieškovė, šalių sutarimu, buvo išėjusi kasmetinių atostogų, todėl darbo drausmės nepažeidė. Dėl šių aplinkybių, ieškovės įsitikinimu, teismo sprendimas panaikinti 2010-03-03 drausminę nuobaudą – griežtą papeikimą yra pagrįstas. Taip pat ieškovės įsitikinimu, apeliantas neįrodė, kad buvo padarytas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, o teismas pagrįstai sprendė, kad 2010-04-15 įsakymu Nr. K-10-10 buvo išspręstas civilinis deliktas, nereguliuojamas DK normomis, todėl pagrįstai ir teisėtai darbo sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu. Atsiliepime į apeliacinį skundą tai pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė LR DK 297 str. 4 d. bei priteisė pagrįstas, atitinkančias įstatymo nuostatas pinigines išmokas, todėl nėra pagrindo konstatuoti absoliučių spendimo negaliojimo pagrindų, kaip tą nepagrįstai teigia apeliantas. Be to, kiti apelianto nurodomi neva teismo padaryti procesiniai pažeidimai ar netinkamas materialinės teisės normos taikymas ir aiškinimas yra pagrįsti vien apelianto subjektyviais išvedžiojimais, todėl apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176, 185 str.), bei darbo kodekso materialines teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už darbo drausmės pažeidimus bei darbo sutarties nutraukimą LR DK 136 3 d. 2 p. pagrindu. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 326 str. 1 p. 1 d.).
Bylos ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad ieškovė O. B. su atsakovu UADBB „Astrum Vitae“ 2006-02-13 sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 15, kurios pagrindu ji dirbo pas atsakovą draudimo sutarčių administratore 2 valandas per dieną, apmokant pagal minimalų darbo užmokestį ir priedą už atlikto darbo rezultatus. 2006-11-17 darbo sutartis pakeista, ieškovė pervesta dirbti draudimo sutarčių administratore pilną darbo dieną – 8 valandas, apmokant pagal minimalų darbo užmokestį ir priedą už atlikto darbo rezultatus. 2008-03-03 ieškovės darbo sutartis pakeista, pervedant ją dirbti ne gyvybės draudimo skyriaus vadove. Taip pat 2007-06-29 tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta civilinė sutartis dėl informacijos teikimo apie draudimo brokerio veiklą Nr.AV/INF-2007-15, kurios pagrindu ieškovė turėdama LR Valstybinės mokesčių inspekcijos išduotą Individualios veiklos pažymėjimą iš atsakovo gaudavo komisinį atlyginimą už informacijos apie atsakovo veiklą teikimą, naujų klientų atsakovui suradimą. Taip pat nustatyta, kad atsakovas ieškovei yra skyręs šias drausmines nuobaudas: 2010-03-02 įsakymu Nr. K-10-05 už darbo pareigų netinkamą vykdymą – papeikimą, 2010-03-03 įsakymu Nr. K-10-06 už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – griežtą papeikimą. 2010-04-15 ieškovės darbo sutartis nutraukta remiantis DK 235 str. 4 d., t.y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą - „pasinaudojimą pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau“. Atsakovas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, teigia, kad teismas nepagrįstai, neteisėtai panaikino paskirtas drausmines nuobauda, nes teismas netinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes, klaidingai taikė procesines ir materialines teisės normas, o skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. 4 p., 7 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, nesutinka su šiais apelianto teiginiais, nes juos paneigia byloje surinkti įrodymai.
LR DK 234 straipsnyje nustatyta, kad darbo drausmės pažeidimas – tai darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Neteisėtais darbuotojo veiksmais yra pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris prieštarauja norminiuose teisės aktuose, darbo tvarkos taisyklėse ir pareiginėse instrukcijose numatytoms taisyklėms. Teisme tikrinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą tenka darbdaviui. Darbdavio įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo atleidimo iš darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-10/2006). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė nagrinėjamu atveju pažeidė darbo drausmę bei nevykdė ar netinkamai vykdė jai pavestas funkcijas.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip minėta, 2010-03-02 atsakovo įsakymu Nr. K-10-05 Dėl drausminės nuobaudos skyrimo ieškovei O. B. buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas (b.l 57). Įsakyme nurodoma, kad skubiai reikėjo paruošti VIP klientui – kelioms taksi firmoms draudimo pasiūlymus, kurių ruošimas buvo pavestas ne gyvybės draudimo skyriaus vadovei O. B., kuri netinkamai įformino pasiūlymą draustis, t.y. ruošdama draudimo pasiūlymus taksi firmai draudimo bendrovės programoje nepažymėjo, kad draudimas bus taksi, o ne paprastam automobiliui, t.y. draudimo pasiūlymai buvo pateikti ir polisai atspausdinti kaip paprastiems automobiliams, ką pastebėjus, taksi firma atsisakė draustis ir apkaltino įmonę sukčiavimu. Kitaip tariant, ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda už tai, kad ji, rengiant draudimo pasiūlymus, klaidingai nurodė draudėjo duomenis – nepažymėjo, kad draudžiami taksi automobiliai. Su tuo ieškovė kategoriškai nesutiko bei teigė, kad klaida buvo padaryta toliau rengiant pasiūlymą AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojams. Pagal susiformavusią teismų praktiką, tikrinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą tenka būtent darbdaviui. Nagrinėjamu atveju nei pirmosios instancijos teisme, nei pateikdamas apeliacinį skundą atsakovas neįrodė, kad būtent ieškovė netinkamai vykdė savo pareigas - klaidingai užpildė duomenis draudimo pasiūlymui parengti, nenurodė, kad draudžiami taksi automobiliai. Ieškovės kaltės ar neteisėtų veiksmų netinkamai atliekant pavestas pareigas nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Iš byloje surinktų įrodymų (apklaustų liudytojų, atsakovo vadovės bei pačios ieškovės parodymų) seka, kad rengiant pasiūlymą, derantis dėl sąlygų dalyvavo ir kiti asmenys – AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojai, atsakovo vadovė D. K.. Kadangi byloje nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad būtent ieškovė, rengiant pasiūlymus, nenurodė, kad bus draudžiami taksi automobiliai, kartu vertinant tai, jog pasiūlymo rengime bei sąlygų derinime dalyvavo ir kiti asmenys, teismas negalėjo remtis vien atsakovo vadovės ar kitų atsakovo darbuotojų paaiškinimais dėl tariamai ieškovės netinkamai atliktų darbinių pareigų, tuo labiau, jog byloje nėra paneigti ieškovės paaiškinimai, kad atsakovo nurodoma draudimo pasiūlymo klaida galėjo būti padaryta dėl kitų pasiūlymo rengime dalyvavusių asmenų apsirikimo (aplaidumo), o taip pat nepaneigta, kad klientas pasiūlymo atsisakė ne dėl atsakovo nurodomos klaidos, o dėl kitų aplinkybių – draudimo sąlygų, kainos ir pan.. Dėl aukščiau išdėstyto nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė nagrinėjamu atveju padarė darbo drausmės pažeidimą.
Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje dalyje klaidingai nurodė, kad ieškovė drausminės nuobaudos skyrimo metu pagal darbo sutartį dirbo draudimo sutarčių administratore. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai laikytina rašymo apsirikimu, nes, kaip seka iš skundžiamo sprendimo, teismas taip pat nustatė, kad nuo 2008-03-03 ieškovės darbo sutartis buvo pakeista ir ji paskirta dirbti ne gyvybės draudimo skyriaus vadove. Šis apsirikimas nėra esminis, jis nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo, nes, kaip teisingai nurodyta skundžiamame sprendime, byloje nėra pateikta jokių duomenų, kokias konkrečiai funkcijas ieškovė turėjo atlikti, nėra duomenų, kad būtent ieškovė turėjo užtikrinti tinkamo pasiūlymo draustis parengimą bei nurodyti visus duomenis, t.y. byloje nėra įrodymų, ką konkrečiai ieškovė netinkamai vykdė, kas priklausytų pagal jos darbo pareigas. Apeliaciniame skunde atsakovas, teigdamas, jog ieškovė neatliko konkrečių vadovės pareigų, remiasi skyriaus vadovės pareiginiais nuostatais. Tačiau šių nuostatų atsakovas į bylą nepateikė, nėra įrodymų, jog ieškovė tikrai buvo tinkamai supažindinta su šiais nuostatais. Teismas negali remtis byloje nesančiu įrodymu, jį vertinti bei daryti atitinkamas išvadas, todėl atsakovo skundo argumentai dėl ieškovės netinkamai atliktų vadovės pareigų yra atmestini kaip nepagrįsti. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2010-03-02 įsakymas Nr. K-10-05 dėl ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos - papeikimo yra neteisėtas, todėl jis panaikintas pagrįstai. Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas šią drausminę nuobaudą, netinkamai išaiškino faktines aplinkybes, yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2010-03-03 įsakymu Nr. K-10-06 (b.l. 64) ieškovei neteisėtai buvo paskirta drausminė nuobauda – griežtas papeikimas, nes, kaip nustatyta bylos duomenimis, ji į darbą neatvyko dėl pateisinamų priežasčių, t.y. buvo nedarbinga, o vėliau atostogavo. Atsakovas, nesutikdamas su šia teismo išvada, apeliaciniame skunde teigia, jog nebuvo priimtas joks įsakymas, kurio pagrindu ieškovei būtų suteiktos kasmetinės atostogos, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2010-02-12 iki 2010-03-01 (imtinai) atostogavo. Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Įstatymas nedraudžia šiai bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatyti šalių bei liudytojų parodymais, todėl priešingai nei teigia apeliantas, teismas pagrįstai ir teisėtai rėmėsi byloje esančiais šalių ir liudytojų paaiškinimais dėl ieškovei suteiktų atostogų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors ir nebuvo priimtas joks atsakovo rašytinis įsakymas dėl atostogų ieškovei suteikimo, tačiau iš šalių paaiškinimų, liudytojos E. A. parodymų, buvusios atsakovo darbuotojos E. P. rašytinių paaiškinimų bei kitų rašytinių įrodymų seka, kad ieškovė atsakovo vadovei buvo pateikusi rašytinį prašymą suteikti kasmetines atostogas, šis jos prašymas buvo svarstomas, dėl atostogų leista susitarti ieškovei su E. P., kuri taip pat ketino tuo pačiu metu išeiti kasmetinių atostogų, tačiau neišėjo, o ieškovei atostogos buvo suteiktos bendru šalių sutarimu, t.y. atsakovo vadovei sutinkant. Atsakovo vadovės veiksmai, kai ji neieškojo ieškovės bei nesikreipė į ją, dėl kokių priežasčių ji ilgą laiką neatvyksta į darbą, nesiėmė kitų veiksmų ieškovei pranešti apie jos neatvykimą į darbą be pateisinamos priežasties, taip pat patvirtina, kad ieškovei nurodomu laikotarpiu buvo suteiktos atostogos atsakovo vadovės sutikimu. Be to, iš liudytojų parodymų matyti, kad įmonėje buvo praktikuojama įsakymus dėl kasmetinių atostogų suteikimo, o kartais ir prašymus dėl atostogų suteikimo surašyti atbuline data, atostoginius sumokėti mėnesio pabaigoje, darbuotojui grįžus iš atostogų. Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz. civilinėse bylose Nr. 3K-3-516/2004, 3K-3-513/2004 ir kt.). Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, tarp šalių susiklosčiusius santykius, šalių veiksmus tiek ieškovei pateikiant prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo, tiek ir jai neatvykus į darbą, taip pat susiklosčiusią įmonėje praktiką dėl atostogų suteikimo, atostoginių išmokėjimo, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės atostogos buvo šalių suderintos ir kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė į darbą neatvyko be pateisinamos priežasties. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai panaikino 2010-03-03 įsakymu Nr. K-10-06 ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – griežtą papeikimą, o priešingi apelianto teiginiai yra niekuo nepagrįsti, todėl atmestini.
Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo sprendimu panaikinti ieškovei O. B. 2010-04-15 įsakymu Nr. K-10-10 paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Kaip matyti iš 2010-04-15 įsakymo Nr. K-10-10 (b.l. 68) teksto, atsakovo atstovų paaiškinimų, ieškovei ši drausminė nuobauda buvo paskirta už tai, kad per 2006-2009 metus O. B., turėdama slaptažodžius ir pasinaudodama savo tarnybine padėtimi, programoje „Mintak“ pakeitė klientą aptarnaujantį darbuotoją ir pasisavino 1 758,22 Lt priemoką. Tai atsakovas kvalifikavo kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą pagal LR DK 235 str. 4 d.. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tuo atveju, kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys (atsakovas) turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar padarytą nusižengimą darbdavys (atsakovas) pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-01-05 nutartis byloje Nr. 3K-3-13/2005). Nagrinėjamu atveju atsakovas teismui nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė padarė minimą darbo drausmės pažeidimą. Iš bylos įrodymų seka, kad prie duomenų bazės „Mintak“ galėjo prisijungti bei duomenis keisti ir kiti darbuotojai – E. A. ir atsakovo vadovė D. K.. Įmonėje nėra jokios patvirtintos darbo su duomenų baze „Mintak“ tvarkos, nėra jokio už darbo su kompiuterinėmis sistemomis patikimumą ir apsaugą atsakingo asmens. Taip pat byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų (pvz. išrašų iš duomenų bazės, patvirtinančių atliktų veiksmų, pakeitimų chronologiją), jog pakeitimus duomenų bazėje atliko būtent ieškovė ir kada tie pakeitimai buvo atlikti. Vien tas faktas, kad ieškovė galėjo prisijungti prie duomenų bazės ir koreguoti jos duomenis, nesudaro pagrindo teigti, kad būtent ji pakeitė duomenis, sau priskyrė klientus ir taip pasisavino piniginę priemoką, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė padarė 2010-04-15 įsakyme Nr. K-10-10 nurodytą darbo drausmės pažeidimą. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikta įrodymų, kad konkretus klientas gali būti aptarnaujamas tik konkretaus darbuotojo ir neturi jo teisės keisti. Iš bylos duomenų seka, kad atsakovės nurodomus neva ieškovės pasisavintus klientus 2006-2009 metų laikotarpiu, ieškovė draudė, dėl ko gavo už tai priemokas. Bylos duomenimis nustatyta, kad priemokos paskaičiuotos pagal duomenų bazės „Mintak“ duomenis buvo mokamos gana ilgą laiko tarpą (2006-2009 metais). Atsakovo vadovė D. K. patvirtino, kad ji tikrindavo duomenų bazės duomenis, tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog anksčiau būtų nustatyti kokie nors pažeidimai, ieškovei dirbant su duomenų baze, byloje nėra. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog darbo drausmės pažeidimą, atsakovo kvalifikuotą kaip šiurkštų, jei jis toks buvo, atsakovas galėjo nustatyti žymiai anksčiau, o ne susidarius tarp šalių konfliktinei situacijai bei atsakovui be teisėto pagrindo ieškovei paskyrus dvi drausmines nuobaudas. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.
Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje, pasisakant dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo panaikinimo, neteisingai teigė, kad ieškovė atliko sutarčių administratorės pareigas. Tačiau, kaip minėta aukščiau, tai laikytina rašymo apsirikimu ir šis pasirikimas nėra esminis, jis nepaneigia pirmosios instancijos teismo paradytų išvadų pagrįstumo, nes byloje nėra nustatyta, jog ieškovė būtų padariusi šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 d. 4 p., 7 p.). LR DK 297 str. 4 d. numatyta, kad tais atvejais, kai teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam LR DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Sutinkamai su LR CPK 414 str. 3 d. teismas gali viršyti pareikštus reikalavimus ir taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų darbuotojų teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą. Apie tokią teismo teisę bylos šalys buvo įspėtos. Kaip matyti iš pareikšto ieškinio, ieškovė nereikalavimo grąžinti ją į buvusias pareigas, o, pripažinus jos atleidimą iš užimamų pareigų neteisėtu, ji reikalavimo priteisti visas pagal įstatymą mokėtinas sumas, taip pat ir LR DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką, iš ko seka, kad ieškovė, paduodama ieškinį, nepageidavo būti sugrąžinta į pirmesnį darbą. Nors pirmosios instancijos teismas ir nepateikė išsamių argumentų dėl sprendimo taikyti LR DK 297 str. 4 d. numatytą darbuotojo teisių gynimo būdą, tačiau iš skundžiamo sprendimo seka, kad teismas nustatė, jog ieškovei be teisėto pagrindo per ypatingai trumpą laiko tarpą buvo paskirtos dvi drausminės nuobaudos, o neužilgo ieškovei taip pat nepagrįstai buvo paskirta ir pati griežčiausia drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo be teisėto pagrindo konstatavus, kad ieškovė padarė šiukštų darbo drausmės pažeidimą, t.y. atsakovas šiais savo veiksmais pats siekė nutraukti darbo santykius su ieškove. Kaip seka iš bylos medžiagos, ieškovės paaiškinimų, atsakovo darbuotojai jos atžvilgiu darė psichologinį spaudimą, dėl ko jai buvo sutrikusi sveikata, ji vartojo medikamentus. Taigi šios paminėtos aplinkybės pagrįstai leidžia teigti, kad, ieškovę grąžinus į pirmesnį darbą, jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė LR DK 297 str. 4 d. numatytą darbuotojo teisių gynimo būdą. Kaip minėta, pati ieškovė neprašė jos sugrąžinti į darbą, o prašė priteisti visas įstatyme numatytas pinigines išmokas, todėl, kolegijos vertinimu, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepasisakė dėl priimto pagrįsto sprendimo taikyti LR DK 297 str. 4 d. numatytą darbuotojo teisių gynimo būdą, skundžiamo teismo sprendimo nedaro neteisėtu.
Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog apylinkės teismas išsprendė ne visus byloje ieškovės pareikštus reikalavimus bei netinkamai taikė LR DK 297 str. 4 d. nuostatas, t.y. neišsprendė ieškovės prašymo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas sprendė klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką pagal LR DK 297 str. 4 d. nuostatas priteisimo. Nors teismas nurodė, kad iš atsakovo priteistina 10 431,20 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos 2010-04-15 iki teismo sprendimo priėmimo dienos imtinai (2011-04-22), tačiau tai nagrinėjamu atveju laikytina rašymo apsirikimu, nes kaip minėta, apskaičiuodamas šią sumą teismas teisėtai rėmėsi LR DK 297 str. 4 d., o ne LR DK 141 str. 3 d. ar kitomis DK straipsnių nuostatomis. Be to, šis rašymo apsirikimas buvo pakartotas ir sprendimo rezoliucinėje dalyje. Tai nėra esminis pažeidimas, dėl kurio teismo sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu, tačiau, siekiant išvengti galimų nesusipratimų sprendimo vykdymo eigoje, teisėjų kolegija mano, kad yra pagrindas patikslinti teismo sprendimo motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis, nustatant, kad sprendimu buvo priteista 10 431,20 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką (o ne už uždelstą atsiskaityti laiką) nuo darbo sutarties nutraukimo dienos 2010-04-15 iki teismo sprendimo priėmimo dienos imtinai (2011-04-22).
Atmestini apelianto argumentai, jog teismas nesiaiškino, ar ieškovė po atleidimo iš darbo dirbo kitoje įmonėje, kiek laiko dirbo, bei nesumažino jos priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką gautų pajamų suma. Pasak apelianto, toks dvigubas apmokėjimas už tariamai negautas pajamas pažeidžia teisingumo principą. Įstatyme nustatyta, kad darbuotojo negrąžinus į pirmesnį darbą, neteisėtai atleistam darbuotojui yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Taigi šios išmokos dydis ir laikotarpis yra nustatyti įstatymo bei nenurodyta galimybės jį mažinti dėl kokių nors priežasčių. Siekimas sumažinti šią išmoką ne įstatyminiu pagrindu reikštų darbuotojo teisių ir garantijų, įtvirtintų įstatyme, pažeidimą. Vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimas apelianto nurodytu pagrindu galėtų reikšti sankcijos taikymą už tai, kad neteisėtai atleistas iš darbo ir negaunantis darbo užmokesčio darbuotojas įsidarbino darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu. Kitu atveju, jeigu darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu darbuotojas kitur neįsidarbintų, tai, vadovaujantis apelianto logika, mažinti jam DK 297 str. 4 d. nustatytą išmoką nebūtų pagrindo. Tokia pozicija yra nepateisinama nei DK normų aiškinimo principų (DK 10 straipsnis) požiūriu, nei darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo (DK 35 straipsnis) aspektu. Dėl šių aplinkybių duomenys apie ieškovės įsidarbinimą bylos nagrinėjimo metu, jos pajamas ir pan. šioje byloje nėra teisiškai reikšmingi, nes, priešingai nei teigia apeliantas, ta aplinkybė, jog ginčo nagrinėjimo metu ieškovė įsidarbino bei gavo pajamas, nesudaro pagrindo sumažinti ieškovei priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Taip pat atmestini atsakovo teiginiai, jog priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką turi būti sumažintas dėl per ilgai užtrukusio bylos nagrinėjimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo vilkinamas ar kad byla buvo išnagrinėta ne per įstatyme nustatytą terminą ne dėl objektyvių priežasčių, o dėl teismo ar ieškovės kaltės. Iš bylos medžiagos seka, kad byla buvo išnagrinėta per beveik 11 mėnesių, pasirengimas bylos nagrinėjimui užtruko dėl objektyvių priežasčių: atsiliepimas į ieškinį buvo gautas praėjus beveik mėnesiui nuo ieškinio priėmimo teisme dienos, parengiamieji posėdžiai buvo atidėti esant šalių prašymams (taip pat ir atsakovo) bei dėl laikino bylą nagrinėjusios teisėjos nedarbingumo, o byla iš esmės buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį (2011-04-08). Taigi ieškovės vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumažinimas, nesant ieškovės kaltės dėl bylos nagrinėjimo trukmės, galėtų reikšti sankcijos taikymą, o taip pat ir darbuotojo, dėl darbdavio neteisėtų veiksmų atleisto iš darbo, teisių ir teisėtų lūkesčių pažeidimą. Be to, kaip minėta, įstatyme nenurodyta galimybė LR DK 297 str. 4 d. numatytą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką mažinti dėl kokių nors priežasčių, todėl priešingi apelianto teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Taip pat nepagrįsti apelianto teiginiai, kad ieškovė paskirtas nuobaudas - papeikimą ir griežtą papeikimą pirmiausia turėjo skųsti ikiteismine tvarka, t.y. skųsti darbo ginčų komisijai, tačiau, ieškovei nesilaikius nustatytos ikiteisminės paskirtų nuobaudų apskundimo tvarkos ir dėl paskirtų nuobaudų panaikinimo tiesiogiai kreipusis į teismą, pirmosios instancijos teismas privalėjo atisakyti priimti ieškinį šioje dalyje, o priėmus ir pradėjus nagrinėti ieškovės reikalavimus – privalėjo šioje dalyje civilinę bylą nutraukti. Su tokiais teiginiais teisėjų kolegija nesutinka. Pirmiausia pažymėtina, kad šiomis aplinkybėmis atsakovas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nesirėmė, todėl remiantis LR CPK 306 str. 2 d. nuostatomis apeliacinis skundas taip pat negali būti grindžiamas aukščiau išvardintomis aplinkybėmis. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal LR DK 295 str., 296 str. nuostatas paskirtos drausminės nuobaudos per tris mėnesius gali būti skundžiamos darbo ginčų komisijai, tačiau LR DK 295 str. 2 d. 5 p. nustatyta, kad nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami visi ginčai kai darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo yra nutrūkę. Kaip minėta, drausminės nuobaudos papeikimas ir griežtas papeikimas buvo paskirtos 2010 m. kovo 2-3 dienomis, darbo santykiai tarp šalių buvo nutraukti 2010-04-15, o ieškinys dėl paskirtų nuobaudų panaikinimo teismui buvo pateiktas 2010-05-20, t.y. ieškinys dėl nuobaudų panaikinimo buvo pareikštas nepraėjus numatytam trijų mėnesių apskundimo terminui ir jau nutrūkus tarp šalių darbiniams santykiams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tyrė ir vertino visų paskirtų skundžiamų drausminių nuobaudų pagrįstumą bei teisėtumą bei, nustačius, jog drausminės nuobaudos paskirtos neteisėtai, pagrįstai jas panaikino.
Apelianto teiginiai, kad ieškovė už reikalavimą priteisti neturtinę žalą privalėjo sumokėti atitinkamo dydžio žyminį mokestį, yra nepagrįsti. LR CPK 83 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad darbuotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio nuo visų reikalavimų bylose, kylančių ir darbo teisinių santykių. Pagal LR DK 250 str. darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas, nes toks reikalavimas kildinamas iš darbo teisinių santykių – neteisėtų nuobaudų skyrimo ir atleidimo iš darbo, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, ieškovė neprivalėjo mokėti žyminio mokesčio už reikalavimą priteisti neturtinę žalą, nes nuo tokio žyminio mokesčio ji yra atleista įstatymu.
Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UADBB „Astrum Vitae“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.
Atmetus atsakovo apeliacinį skundą apelianto prašymas priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas, o, remiantis 88 str. 1 d. 6 p. ir 98 str., ieškovės naudai iš atsakovo priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti – 400 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-330 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo UADBB „Astrum Vitae“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Patikslinti sprendimo motyvuojamąją bei rezoliucinę dalis, nustatant, kad sprendimu buvo priteista 10 431,20 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.
Priteisti iš atsakovo UADBB „Astrum Vitae“ ieškovės O. T. (ankstesnė pavardė B.) naudai 400 Lt išlaidų teisinei pagalbai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti.