- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-14
- Bylos Nr.
- 2A-339-302/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Algirdas Auruškevičius, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- K. S.
- Atsakovas
- J. S.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. S. ieškinį atsakovui J. S. dėl nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė K.S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo J. S. 10 642,22 Lt įsiskolinimą. Nurodė, kad šalys susituokė 1981-07-04, jie 1990-05-24, įsigijo gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini). 1996-01-30 teismo sprendimu santuoka tarp šalių buvo nutraukta, tačiau santuokoje įgytas turtas padalintas tik 2007-03-06 teismo nutarties pagrindu. Iki turto padalijimo šalys name gyveno kartu, buvo nurodyto namo bendraturčiai ir bendrai naudojosi tiekiama įvairių rūšių energija (dujomis, elektra, vandeniu, ryšių paslaugomis), tačiau ieškovė viena mokėjo už visas suteiktas paslaugas nuo 1996-02-01. Atsakovas privalėjo proporcingai turimai daliai apmokėti išlaidas, skirtas namui išlaikyti ir išsaugoti. Ieškovė taip pat nurodė, kad siekdama išsaugoti 1984 m. pastatytą namą, jį remontavo pirkdama įvairias medžiagas, todėl pusę patirtų išlaidų turi padengti atsakovas. Iš atsakovo priteistinos išlaidos, dalintinos iš keturių asmenų: 732,92 Lt už vandenį, 1 252,28 Lt už elektrą, 401,20 Lt už ryšių paslaugas, 4 475,93 Lt už dujas, 3 779,89 Lt už atliktus remonto darbus name, viso – 10 642,22 Lt įsiskolinimo.
Atsakovas J. S. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas laikė, jog ieškovė neteisingai nurodė santuokos nutraukimo momentą, kadangi santuoka nutraukta tik 2005-03-01, kai santuokos nutraukimas buvo įregistruotas civilinės metrikacijos įstaigoje. Tokiu būdu ir santuokos nutraukimo pasekmės atsirado tik nuo 2005-03-01. Visi ieškovės atlikti mokėjimai iki nurodytos datos laikytini atliktais iš lėšų, sudarančių bendrąją jungtinę nuosavybę, todėl šios lėšos negali būti laikomos atsakovo įsiskolinimu. Taip pat atsakovas nurodė, jog nuo 1996 m. negyvena nurodytame name kartu su ieškove, todėl negalėjo naudotis nurodytomis paslaugomis. Ieškovės reikalavimams priteisti pinigų sumas už neva susidariusius įsiskolinimus laikotarpiu nuo 1996-02-01 iki 1998-08-01 turi būti taikoma ieškinio senatis, todėl jie atmestini tuo pagrindu. Jokie remonto darbai nebuvo vykdomi.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas laikė, jog šalių santuokos nutraukimas vyko pagal 1970 m. SŠK normas, kadangi šalių ištuoka užregistruota 2005-03-01, santuokos nutraukimo teisinės pasekmės kilo tik nuo 2005-03-01, todėl visi mokėjimai buvo atliekami iš lėšų, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas nuo 1996-01-30 negyveno name (duomenys neskelbtini), kadangi šį faktą patvirtino apklausti liudytojai bei pati ieškovė. Teismas vertino kritiškai liudytojos J. F. parodymus, jog atsakovas visą nurodytą laikotarpį gyveno name (duomenys neskelbtini), nes jie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Teismas sprendė, jog atsakovui nesinaudojant komunalinėmis ir kitomis paslaugomis, nėra jokio pagrindo reikalauti mokėti už jas. Teismas laikė pagrįstu atsakovo teiginį, jog skolos iš jo priteisimui taikytinas 3 metų ieškininės senaties terminas, kuris buvo nustatytas pagal 1964 m. CK, galiojusio iki 2001-07-01, normas. Teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimai priteisti jai namo remonto išlaidas negali būti patenkinti, nes su atsakovu nebuvo derinami jokie namo remonto darbai, atsakovui atitekusioje namo dalyje pagal teismo patvirtintą taikos sutartį nebuvo atlikti jokie remonto darbai.
Šalies argumentai
Ieškovė K.S. apeliaciniu skundu prašo 2007-12-22 teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį patenkinti bei priteisti iš atsakovo 9 893,03 Lt įsiskolinimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Teismas nepagrįstai nurodė, jog santuokos nutraukimo teisinės pasekmės kilo tik nuo santuokos nutraukimo užregistravimo 2005-03-01, todėl neva visi mokėjimai buvo atliekami iš lėšų, kurios yra bendroji jungtinė nuosavybė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, teisingai nurodydamas, jog iki Civilinio kodekso įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal galiojusius įstatymus, turėjo vertinti santuokos nutraukimo aplinkybes vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijais, atsižvelgti į teismų praktikoje vyraujančią nuomonę, jog faktiškai nutraukus šeimyninius santykius ir namų ūkio tvarkymą be ketinimo juos atnaujinti, šiuo laikotarpiu įgytas turtas yra kiekvieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė, kas ir buvo nagrinėjamu atveju. Teismas neatsižvelgė į 2007-03-06 teismo nutartį, patvirtinančią, jog šalys visą savo turtą, įgytą nuo 1996-01-30, laikė savo asmenine nuosavybe.
Net ir pripažinus, jog šalių turtas nurodytu laikotarpiu laikytinas jungtine nuosavybe, tokiu būdu atsakovui tektų prievolė padengti pusę susidariusios skolos, proporcingai turimai daliai.
Teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas negyveno nurodytame name, tokia teismo išvada prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, liudytojų parodymams.
Atsiliepimas
Atsakovas J. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, tinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas. Ieškovė nenurodo, kokius įrodymus teismas netinkamai vertino, be to, nepateikia jokių su šiais savo teiginiais susijusių teisinių argumentų, tokiu būdu jos apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnyje numatytų reikalavimų, keliamų apeliacinio skundo turiniui. Tai, kad atsakovas negyveno nurodytame name ginčo laikotarpiu, o taip pat ir nesinaudojo komunalinėmis ir kitomis paslaugomis, patvirtina byloje esanti medžiaga.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktą medžiagą, pateiktus įrodymus, liudytojus parodymus, sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas iš dalies netinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendrasavininkų pareigą rūpintis jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu, todėl tokį sprendimą yra pagrindas pakeisti.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos medžiaga nustatyta, jog ieškovė ir atsakovas susituokė 1981-07-04 (b.l. 7). Santuokos metu (1990-05-24) šalys nusipirko gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 13-14). Vilniaus rajono apylinkės teismo 1996-01-30 sprendimu santuoka nutraukta, civilinės metrikacijos skyriuje santuokos nutraukimas įregistruotas 2005-03-01. 2007-03-06 teismo nutartimi buvo padalintas šalims priklausantis turtas ir nustatyta naudojimosi juo tvarka, ieškovei atiteko gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), projekte pavaizduotas 136,31 kv. m. ploto butas Nr. 1, atsakovui – 98,64 kv. m. ploto butas Nr. 2. Ieškovė reikalavimą atlyginti nuostolius, patirtus išlaikant bendrą turtą, grindžia Civilinio kodekso 4.76 straipsnio nuostatomis.
Kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo argumentu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad šalių santuokos nutraukimo pasekmės kilo tik nuo santuokos nutraukimo įregistravimo 2005-03-01, todėl ieškovės nurodyti mokėjimai buvo atliekami iš lėšų, kurios yra bendroji jungtinė nuosavybė, neatsižvelgė į bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su santuokos nutraukimu. Teismas neįvertino to, jog nors 1996-01-30 tarp šalių sudaryta santuoka buvo nutraukta teismo sprendimu ir pagal tuo metu galiojusias teisės normas, reglamentuojančias šeimos teisinius santykius, santuoka buvo laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose (Santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnis), nagrinėjamu atveju santuokos nutraukimas įregistruotas 2005-03-01, jau po santuokos nutraukimo 1996-01-30 šalių santuokiniai ryšiai faktiškai nutrūko, jie nebevedė bendro šeimyninio ūkio ir neketino šių santykių atnaujinti, šį faktą pripažino abi šalys, kas, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo kriterijais, teismui turėjo sudaryti pagrindą išvadai, jog po 1996-01-30 šalys visą savo įgytą turtą, gautas pajamas laikė asmenine nuosavybe. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino, jog ieškovė atliktiems mokėjimams naudojo lėšas, kurios laikytinos bendrąja jungtine nuosavybe.
Kolegija nurodo, jog teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovės pareikšto ieškinio faktinį pagrindą ir netinkamai atliko teisinę ginčo kvalifikaciją, todėl konstatuotina, jog ieškovė reikalauja priteisti ne skolą, bet patirtus nuostolius išlaikant ir išsaugant bendrą turtą, kadangi šalių nesieja jokie sutartiniai santykiai. Kolegijos vertinimu, tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams turėjo būti taikytos teisės normos, reglamentuojančios santykius, susijusius su nuosavybės teisės į daiktą įgyvendinimu, o tiksliau - bendraturčių teises ir pareigas naudojantis bendru turtu (Civilinio kodekso IV knyga). Atsižvelgiant į tai, jog šalys santuokos metu įgytą turtą pasidalino tik 2007-03-06 teismo nutartimi, ir ginčo laikotarpiu šis turtas buvo bendroji jungtinė nuosavybė, teismas turėjo vadovautis Civilinio kodekso 4.86 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta bendraturčių pareiga solidariai apmokėti išlaidas turtui išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms, kitoms įmokoms, jeigu jie nėra susitarę kitaip ar įstatymai nenustato ko kita. Kolegija, įvertindama tai, jog šalys nepateikė įrodymų, kad šalys būtų susitarusios kokia nors kita tvarka rūpintis bendru turtu, atsižvelgdama į tai, jog Civilinio kodekso 4.76 straipsnis reglamentuoja kito bendraturčio turėtų nuostolių atlyginimo galimybę tuo atveju, kai kitas bendraturtis nevykdo pareigos proporcingai savo daliai (pagal įstatymo analogiją – solidariai) apmokėti aukščiau minėtų išlaidų, sprendžia, jog teismas nepagrįstai visa apimtimi atmetė ieškovės ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl atsakovo gyvenamosios vietos nustatymo. Apeliacinio skundo argumentas, jog teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, niekuo nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas įrodymus, susijusius su atsakovo gyvenamosios vietos nustatymu, vertino visapusiškai ir išsamiai, atsižvelgdamas į šių įrodymų sąsajumą. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas neteisingai konstatavo, kad atsakovas negyveno ginčo name nuo 1996-01-30. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas gyveno kitur : ieškovė, kuri, būdama proceso šalis, turi pareigą pateikiamame procesiniame dokumente, šiuo atveju – ieškinyje, nurodyti tikslią atsakovo gyvenamąją vietą, jog būtų įmanoma informuoti šį asmenį apie pareikštą ieškinį ir suteikti jam galimybę pateikti atsikirtimus į pareikštą ieškinį, nurodė atsakovo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini); pateikdama teismui atsiliepimą į atsakovo ieškinį kitoje civilinėje byloje ieškovė nurodė taip pat kitą atsakovo gyvenamosios vietos adresą – (duomenys neskelbtini); liudytojai T. B. ir I. S. taip pat paliudijo, jog atsakovas negyvena (duomenys neskelbtini), tokiu būdu liudytojos J. F. parodymai, jog atsakovas ginčo laikotarpiu gyveno šiame name ir tai buvo jo nuolatinė vieta, teismo pagrįstai vertinti kritiškai kaip prieštaraujantys byloje esantiems kitiems - rašytiniams įrodymams.
Tačiau kolegija negali visa apimtimi sutikti su teismo padaryta išvada, jog atsakovui nesinaudojant komunalinėmis ir kitomis paslaugomis, nėra jokio pagrindo reikalauti mokėti už jas. Kolegija, vadovaudamasi Civilinio kodekso 4.76 straipsnio nuostatomis, sprendžia, jog ieškovei gyvenant ginčo name ir mokant mokesčius, skirtus namui, bendrai priklausančiam abiems šalims iki 2007-03-06, išlaikyti ir išsaugoti, o atsakovui kaip bendraturčiui turint pareigą solidariai prisidėti prie šio namo išlaikymo ir išsaugojimo, nemokant jokių mokesčių, ieškovė įgijo teisę į nuostolių atlyginimą šios teisės normos prasme. Tačiau kolegija nurodo, jog ieškovės pareikšti reikalavimai atlyginti išlaidas, patirtas už sunaudotą elektros energiją (1 252,28 Lt), ryšių paslaugas (401,20 Lt), negali būti laikomi pagrįstais, kadangi šios išlaidos negali būti pripažintos būtinomis namo išlaikymui ir išsaugojimui. Šios išlaidos pagal susiformavusią teismų praktiką yra pripažintinos susijusiomis su asmenų, gyvenančių šiame name, poreikių tenkinimu, ir kaip jau buvo nustatyta, ieškovė neįrodė, kad atsakovas gyveno šiame name ginčo laikotarpiu.
Kolegijos vertinimu, ieškovės patirtos išlaidos – sumokėti mokesčiai už namui suteiktas komunalines paslaugas, kurias sudaro vandens tiekimas bei šiukšlių išvežimas, nagrinėjamu atveju pripažintinos būtinomis išlaikant ir išsaugant namą, kadangi jos yra paskaičiuotos remiantis žmonių skaičiumi, o kaip matyti iš Gyventojų registro tarnybos 2007-10-30 pažymos J. S. gyvenamoji vieta deklaruota būtent (duomenys neskelbtini) (b.l. 83), kiti asmenys, įregistruoti ir gyvenantys nurodytu adresu kaip J. S. šeimos nariai, yra ieškovė ir dvi dukros (b.l. 84), tačiau kolegija nesutinka su ieškovės patirtų nuostolių atliktais paskaičiavimais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė teismui pateikė mokėjimo kvitus už komunalines paslaugas laikotarpiu nuo 1996-02-12 iki 2003-08-08, bendra šiuose kvituose nurodyta suma, išskyrus vieną kvitą, kuriame visiškai nesimato sumokėta suma dėl to, jog teismui buvo pateikta nekokybiškai atšviesta šio kvito kopija, yra 1 568,28 Lt (b.l. 15-27), taip pat išrašą iš buto sąskaitos už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2007-03-31 (b.l. 50), kuriame nurodyta, jog šiuo laikotarpiu apmokėta 970,82 Lt suma, o skola – 538,70 Lt, bendrai ieškovės patirtos išlaidos pagal pateiktus dokumentus sudaro 2 539,10 Lt. Kolegija, atsižvelgdama į tai, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį už laikotarpį nuo 1996-02-01 iki 1998-08-01, bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog yra pagrindas taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, kurį nustatė 1964 m. red. Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001-07-01, normos, ir už nurodytą laikotarpį nepriteisti dalies ieškovės reikalaujamų išlaidų už vandenį, šiukšlių išvežimą, keičia teismo sprendimą iš dalies tenkindama ieškinį. Kolegija nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad pagal Civilinio kodekso 4.76 straipsnio nuostatas yra atlyginamos tik bendrasavininko turėtos išlaidos, be to, tik ta dalis išlaidų, kuri paskaičiuota vienam žmogui, sprendžia, jog yra pagrindas iš atsakovo ieškovės naudai priteisti 546,73 Lt {2 186,90 Lt [2 539,10 Lt – 352,20 Lt (išlaidos, kurioms pritaikytas ieškinio senaties terminas)] / 4 žm. sk.}.
Kolegija laiko, jog nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo dėl ieškovės nurodomų 4 475,93 Lt išlaidų už dujas, t.y. už dujas namo šildymui (3 355,93 Lt) ir už dujas karšto vandens ir maisto ruošimui (1 120 Lt, apeliacinės instancijos teisme ši suma sumažinta iki 420,92 Lt), priteisimo. Kaip jau buvo nustatyta, atsakovas nevedė bendro ūkio kartu su ieškove ir negyveno nurodytame name, tačiau jam išliko pareiga solidariai rūpintis bendros nuosavybės teise priklausančiu turtu. Nors išlaidos, patiriamos šildant namą, teismų praktikoje yra priskirtinos prie būtinųjų išlaidų, skirtų turtui išlaikyti ir išsaugoti, ir jos, atsižvelgiant į tai, kad dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nėra nustatyta, turėtų būti dengiamos po lygiai remiantis Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atlyginti šių ieškovės patirtų nuostolių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė ieškinyje, taip pat posėdžio metu (b.l. 3, 104) nurodė, kad sezono metu ji šildydavo ne visą naudingą plotą (pagal 2005-11-18 nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą – 106,88 kv.m.), bet tik gyvenamąsias patalpas – 64,30 kv.m., tokiu būdu pačiai ieškovei pripažinus, kad ji nuspręsdavo, kiek ir kokias patalpas šildyti, t.y. šildydavo ne visas patalpas, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas negyveno nurodytame name su ieškove ginčo laikotarpiu, teismui nebuvo pagrindo priteisti išlaidų, patirtų už namo šildymą, iš atsakovo. Kolegija taip pat nurodo, jog reikalavimas priteisti išlaidas, patirtas už dujas karšto vandens ir maisto ruošimui yra laikytinas nepagrįstu atsižvelgiant į tai, kad nurodytos išlaidos yra susijusios su ginčo name gyvenančių asmenų kasdieninių poreikių tenkinimu ir neturi jokios įtakos išlaikant ir saugant turtą, t.y. gyvenamąjį namą.
Kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti išlaidas, patirtas už ginčo namui atliktus remonto darbus, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė atliko remonto darbus ne siekdama išlaikyti ir išsaugoti namą, bet siekdama jį pagerinti, be to, ji nepateikė jokių įrodymų, kad remonto darbai buvo atliekami visame name, t.y. ir toje namo dalyje, kuri faktiškai buvo priskirta atsakovui, o nuo 2007-03-06 – teisiškai, t.y. teismo nutartimi.
Kadangi teismo sprendimas yra keistinas, atitinkamai turi būti pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas remiantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, numatančia, jog ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 16,40 Lt (546,73 Lt * 3 %) žyminio mokesčio. Iš ieškovės atsakovo naudai priteistos 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidos už atstovavimą mažintinos iki 200 Lt motyvuojant tuo, jog pagal byloje pateiktus įrodymus atsakovas patyrė 800 Lt bylinėjimosi išlaidų (b.l. 86-87), ieškovė – 1 000 Lt (b.l. 82), todėl apibendrinus šalių patirtas išlaidas už atstovavimą ir įvertinant tai, kad ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro vos apie 5 proc., kas sudaro pagrindą ją laikyti faktiškai pralaimėjusia šalimi, todėl pagrįsta ir teisinga priteisti iš ieškovės atsakovui 200 Lt bylinėjimosi išlaidų remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis.
Apeliacinės instancijos teisme šalys ieškovė sumokėjo 297 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kitų bylinėjimosi išlaidų šalys nepatyrė, todėl vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalimi iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 16,40 Lt žyminio mokesčio.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimą pakeisti ir ieškovės K. S. ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo J. S. ieškovės K. S. naudai 546,73 Lt nuostolių atlyginimui, 16,40 Lt žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme.
Iš K. S. priteistas 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidas J. S. naudai sumažinti iki 200 Lt pirmosios instancijos teisme.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš J. S. K. S. naudai 16,40 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.