Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

Vilniaus miesto 2-ųjų vaikų globos namų socialinei darbuotojai A. L.

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 159 str. laisvės atėmimu 5 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir subendrinta bausmė V. L. paskirta – laisvės atėmimas 10 mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., bausmės vykdymas V. L. atidėtas 1 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67, 72¹ str. str., V. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu prisiartinti prie nukentėjusiojo A. M., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. nuteistas už tai, kad sukėlė mažamečiui fizinį skausmą, t.y. 2011 m. liepos 7 d., apie 18.15 val. Vilniaus Minties vaikų socialinės globos namų teritorijoje Minties g. 1, Vilniuje, paimdamas ir laikydamas šių namų globotinį mažametį A. M., gim. 1998-03-18, už dešinės rankos, tokiu būdu prievarta vedėsi jį į pavėsinę, ir sudavė du smūgius kumščiu į dešinįjį pilvo šoną, po ko nusivedęs A. M. į pavėsinę liepė savo mažamečiui sūnui K. L. suduoti smūgius, kuris sudavė A. M. nemažiau penkių kartų į dešinįjį petį, tokiu būdu sukėlė mažamečiui A. M. fizinį skausmą. Šie jo nusikalstami veiksmai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 140str.2d..

Be to V. L. nuteistas už tai, kad įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką, t.y. 2011 m. liepos 7 d., apie 18.15 val. Vilniaus Minties vaikų socialinės globos namų teritorijoje Minties g. 1, Vilniuje, paimdamas šių namų globotinį mažametį A. M. už dešinės rankos, sudavė du smūgius kumščiu į dešinįjį pilvo šoną ir nusivedė jį į pavėsinę, kur liepė savo mažamečiui sūnui K. L. suduoti smūgius, po ko pastarasis sudavė A. M. ne mažiau penkių kartų į dešinįjį petį, sukeldamas mažamečiui A. M. fizinį skausmą. Šie jo nusikalstami veiksmai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 159str..

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras ir socialinė darbuotoja prašė nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. L. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Trakų rajono apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, jog V. L., suduodamas du smūgius A. M. į dešinį pilvo šoną, sukėlė mažamečiui fizinį skausmą, o liepdamas savo mažamečiui sūnui K. L. suduoti nukentėjusiajam smūgius, o šiam paklusus ir smūgiavus nukentėjusiajam, įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką. Nuteistojo V. L. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. ir BK 159 str..

Pagal BK 140 straipsnio 2 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam jį susargdino, jei šiuos nusikalstamus veiksmus jis padarė mažamečio asmens atžvilgiu.

V. L. apeliacinio skundo argumentas, kad byla jo atžvilgiu buvo suklastota, nepagrįstas.

Pats nuteistasis V. L. neneigė, kad norėjo „pamokyti“ A. M. už tai, kad šis sumušė jo 8-metį sūnų K. L., gyvenantį tuose pačiuose vaikų globos namuose. Apelianto teigimu, jis manė, kad tai vienintelė efektyvi priemonė sudrausminti agresyvų 13-metį A. M.. Nežiūrint į tai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje V. L. neigė, kad pats sudavė smūgius nukentėjusiajam. Pasak jo, jis tik stipriai suėmė A. M. už rankos, atsivedė į vaikų globos namų kieme esančią pavėsinę, kur buvo ir daugiau vaikų, ir jo paklausė: „Ką išdarinėji?“. Po to A. M. apsiverkė, o nuteistasis liepė savo sūnui K. L. suduoti A. M. taip, kaip šis anksčiau jį buvo mušęs. (t. 2, b.l. 31-32, 39-41, t. 3, b.l. 22-24). Nors V. L. neigė, kad ,vesdamasis A. M. į pavėsinę, sudavė du smūgius į šoną, tačiau šias aplinkybes patvirtina kiti bylos duomenys.

Nukentėjusysis A. M., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, dalyvaujant vaikų globos namų atstovei bei psichologui, parodė, kad V. L. vaikų globos namų kieme viena ranka užlaužė jo rankas už nugaros, kita ranka du kartus sudavė į šoną ir jį pasodino ant suoliuko. Pasak A. M., dėl vieno iš suduotų smūgių jis pajuto skausmą. Nukentėjusysis pripažino, kad V. L. jį mušė dėl to, kad prieš tai jis pats buvo sumušęs V. L. sūnų K. L., gyvenantį tuose pačiuose vaikų globos namuose (t. 1, b.l. 31-35). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant vaikų globos namų atstovei bei psichologui, kitas vaikų globos namų auklėtinis mažametis V. Č. patvirtino matęs, kaip laikydamas A. M. už rankos K. L. tėvas V. L. pastarajam kelis kartus sudavė į šono sritį, nes pyko, kad jis su visais mušasi. (t. 1, b.l. 51-54).

Taigi teismas pagrįstai rėmėsi tiek nukentėjusiojo A. M., tiek liudytojo V. Č. parodymais, kurie yra nuoseklūs. Jiems neprieštarauja liudytojomis apklaustų vaikų globos namų darbuotojų parodymai. Liudytoja R. T. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje parodė, kad, pro langą pamačiusi vaikų susibūrimą kiemo pavėsinėje, nuėjo pasižiūrėti, kas vyksta. Ten pamatė, jog V. L. jėga už alkūnės laiko apsiverkusį A. M.. Nors ji nematė, kaip V. L. sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau berniukas jai pasakė, kad V. L. jį mušė. Nusivedusi vaiką pas slaugytoją, liudytoja pastebėjo, jog ties nukentėjusiojo šonkauliais yra paraudimas (t. 1, b.l.10-11, t. 3, b.l. 24-25). Liudytoja A. C. patvirtino, kad A. M. jai sakė, jog jam sunku kvėpuoti, nes K. L. tėvas jam kelis kartus kumščiu sudavė į šono sritį. (t. 1, b.l. 66-67, t. 3, b.l. 27). Iš liudytojos J. S. parodymų matyti, kad A. M., jai girdint, sakė, jog V. L. sudavė jam kelis kartus į šoną, iš A. C. ji sužinojo, kad A. M. buvo sumušęs K. L. (t. 1, b.l. 62-64, t. 3, b.l. 25-26). Liudytoja D. M. iš vaikų namų auklėtinių žinojo, kad V. L. mušė A. M., nes šis buvo sumušęs jo sūnų (t. 1, 69-71, t. 3, b.l. 26).

Taigi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina apylinkės teismo nuosprendyje nustatytas įvykio aplinkybes, kad V. L. tyčia sudavė du smūgius kumščiu A. M. į dešinįjį pilvo šoną, tokiu būdu sukeldamas jam fizinį skausmą. Iš bylos duomenų matyti, kad nusikaltimo padarymo metu, nukentėjusysis A. M. buvo trylikos metų amžiaus, t.y., mažametis (t. 1, b.l. 84). Nuteistasis patvirtino žinojęs, kad pastarasis yra trylikos metų amžiaus. Todėl V. L. nusikalstamus veiksmus apylinkės teismas teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., kadangi jis mušdamas mažamečiui sukėlė fizinį skausmą.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad nukentėjusiojo parodymais apie įvykio aplinkybes negalima tikėti, nes jis, Vaikų globos namų auklėtojoms paliepus, davė neteisingus parodymus prieš V. L.. Nuteistojo manymu, tai patvirtina byloje esantis audio įrašas. Kaip matyti iš bylos dokumentų, V. L. minimas audio įrašas buvo darytas 2011-08-06, t.y., praėjus vienam mėnesiui po įvykio. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs šį garso įrašą bei ištyręs byloje esančią jo stenogramą (t. 2, b.l. 42-51), teisingai konstatavo, kad V. L. mažamečiui uždavinėjo menamus klausimus, taip siekdamas gauti sau palankius atsakymus. Nėra nustatyta, kokiomis aplinkybėmis šis pokalbis vyko. Be to, reaguojant į šį įrašą, 2011-09-23 A. M. buvo papildomai apklaustas. Šios apklausos metu, dalyvaujant vaiko teisių apsaugos atstovei, nukentėjusysis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus parodymus ir paaiškino, kad 2011-08-06 vykusio pokalbio su V. L. metu jis suprato, kad pokalbis įrašomas, jautė vidinę baimę (t. 1, b.l. 40-41). Ši pastarojo nurodyta aplinkybė neprieštarauja tam, kad mažametis, bijodamas prieš tai jį sumušusio asmens, davė tokius parodymus, kokių iš jo tikėjosi kaltininkas, savo klausime suformuluodamas sau reikiamą atsakymą. Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas nuteistojo pateikto jo ir nukentėjusiojo pokalbio įrašo neturėjo pagrindo pripažinti objektyviu, sudarančiu pagrindą abejoti ankstesniais nukentėjusiojo parodymais, įrodymu. Todėl pagrįstai rėmėsi A. M. duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kuriuos jis davė, dalyvaujant psichologui ir vaikų teisių apsaugos atstovei. Šie jo parodymai sutampa su jau minėtais kitais bylos faktiniais duomenimis. Netikėti įrodymų visetu teismas neturėjo pagrindo ir pagrįstai šiais įrodymais rėmėsi, grįsdamas nuteistojo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 140str.2d., padarymo.

Kaip matyti iš vaikų globos namų auklėtinių ir darbuotojų parodymų, V. L. įvairiais būdais, tame tarpe ir dovanodamas mobiliojo ryšio telefoną A. M., bandė pastarąjį paveikti, kad jis duotų nuteistajam palankius parodymus, todėl Trakų rajono apylinkės teismas, įvertinus prabėgusį laiką po įvykio, nukentėjusiojo jauną amžių ir minėtas V. L. pastangas paveikti nukentėjusįjį, teisėtai ir pagrįstai netenkino V. L. prašymo dar kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausti A. M..

Nepagrįstas nuteistojo argumentas, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas negalėjo liudytojais apklausti vaikų globos namų mažamečių auklėtinių, nes šiame teisme 2009 metais civilinio proceso tvarka buvo išspręstas V. L. vaikų globos klausimas ir priimtas jam nepalankus sprendimas. Kaip matyti iš Vilniaus miesto 2009-10-01 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo (t. 1, b.l. 92-97), teisėja R. K. civilinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą dėl V. L. vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir materialinio išlaikymo priteisimo, o visai kita ikiteisminio tyrimo teisėja Sonata Raupėnaitė atliko mažamečių liudytojų ir nukentėjusiojo apklausas. Vaikai buvo apklausti dalyvaujant vaikų teisių atstovams, psichologui, užtikrinant BPK 186 str.- je numatytų nuostatų įgyvendinimą. Taigi vykdant nepilnamečių apklausas, BPK reikalavimai nebuvo pažeisti. Nuteistasis nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų apklausą atlikusios teisėjos šališkumą. Byloje jų taip pat nėra. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, kaltinamajam buvo išaiškintos procesinės teisės, numatytos BPK 272str.1d., 22str.3d, 275str., kuriomis jis pats ir per savo gynėją aktyviai naudojosi. Dėl protokolo įstatymo nustatyta tvarka V. L. jokių pastabų nepareiškė. Ta aplinkybė, kad ne visi kaltinamojo prašymai buvo patenkinti, motyvuojant tokį sprendimą, nepatvirtina teismo šališkumo. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad, perdavus bylą teisminiam nagrinėjimui Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme, reaguojant į V. L. reiškiamus nušalinimus, siekiant išvengti nepagrįstų abejonių, Vilniaus apygardos Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko nutartimi byla buvo perduota nagrinėti Trakų rajono apylinkės teismui (t. 2, b.l. 164). Taigi V. L. teiginiai, kad bylos ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu buvo padaryti BPK pažeidimai, yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis.

A. M. prisipažinimu, mažamečių liudytojų bei vaikų globos namų darbuotojų parodymais ir direktorės pranešimu policijai, tarnybiniu pranešimu (t. 1, b.l. 120, 124, t. 2, b.l. 98-105) pasitvirtino, kad A. M. sumušė 5 metais už save jaunesnį V. L. sūnų K. L.. Dėl šio įvykio V. L. 2011-06-29 su pareiškimu kreipėsi į policiją bei kitas institucijas dėl sūnaus patirto smurto (t. 2, b.l. 89-93). Dėl šio įvykio svarstyta pradėti ikiteisminį tyrimą A. M. atžvilgiu, tačiau nustačius, kad jis dar neturi amžiaus, kuriam suėjus kiltų baudžiamoji atsakomybė už tokius veiksmus, ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti, pasiūlius vaikų globos namų administracijai kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo departamento neformaliojo švietimo skyrių dėl vidutinės priežiūros nuostatų taikymo nepilnamečiui A. M. (t. 1, b.l. 115). Į V. L. pranešimus reagavo ir kitos institucijos: svarstyti vaikų globos namų administracijos veiksmai administracinės teisės aspektu, vaikų globos namų direktorė J. S. buvo atleista iš pareigų, darbuotojai įpareigoti į vaikų smurtą reaguoti nedelsiant, policijos pareigūnams pavesta parengti metodines rekomendacijas dėl savalaikio reagavimo į informaciją, susijusią su vaiko teisių pažeidimais, A. M. buvo perkeltas iš vaikų globos namų į Švėkšnos specialiąją mokyklą, o pats V. L. įpareigotas laikytis nustatytų vaikų lankymo taisyklių (t. 2, b.l. 90, 93, 98-105, 111-117). Taigi visi šie faktiniai duomenys patvirtina nuteistojo nurodytą jo nusikalstamos veikos motyvą.

Nežiūrint nustatytų aplinkybių bei byloje esančios A. M. charakterizuojančios medžiagos, iš kurios matyti, kad nukentėjusysis yra agresyvaus, neprognozuojamo būdo, nuolat tyčiojasi ir muša kitus vaikus (t. 1, b.l. 84, 144-146), V. L. suprantamas noras apginti savo vaikus buvo išreikštas nepateisinamomis, neteisėtomis priemonėmis, t.y. mažamečio atžvilgiu padarytais nusikalstamais veiksmais, už kuriuos jis privalo atsakyti.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 159 str. atsako tas, kas įtikinėdamas, prašydamas, papirkdamas, grasindamas, apgaule ar kitokiu būdu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką. Taigi vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką pasireiškia bet kokiais aktyviais veiksmais, kuriais siekiama, kad vaikas sutiktų dalyvauti darant nusikalstamą veiką ir vaiko dalyvavimas nusikalstamoje veikoje.

Apylinkės teismas, remdamasis kaltinamojo V. L., nukentėjusiojo A. M., liudytojų K. L., V. Č. ir S. Č. parodymais, pagrįstai nustatė, jog V. L., jėga nusivedęs A. M. į pavėsinę, liepė savo mažamečiui sūnui K. L. suduoti smūgius A. M., ragindamas suduoti taip, kaip pats nukentėjusysis K. L. buvo sumušęs. Po šio nurodymo V. L. sūnus K. L. sudavė A. M. apie penkis kartų į dešinįjį petį. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. M. parodė, kad K. L. jam sudavė kelis kartus į dešinį petį, nugarą, dėl to jis juto skausmą. (t. 1, b.l. 31-35). Taigi V. L. savo aktyviais veiksmais – paliepdamas savo aštuonerių metų sūnui suduoti kitam mažamečiui vaikui, įtraukė K. L. į nusikalstamos veikos padarymą, todėl jo nusikalstamus veiksmus teismas teisingai pareikšto kaltinimo ribose kvalifikavo pagal BK 159 str..

Skirdamas nuteistajam V. L. bausmes už padarytus nusikaltimus apylinkės teismas apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis visiškai pripažino dėl vienos iš padarytų nusikalstamų veikų, t.y. dėl vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Teismas tinkamai vadovavosi LR BK 41 straipsnyje įtvirtintais bausme siekiamais tikslais ir LR BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. V. L. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 str. 3 d.) Jis neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, nedirba (t. 2, b.l. 72-73, 75), nesigailėjo dėl vienos iš padarytų nusikalstamų veikų, t.y. dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui (t. 2, b.l. 62-63). Esant šioms aplinkybėms, teismas už BK 140 str. 2 d. numatytą nusikaltimą V. L. paskyrė sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos trukmę nustatydamas mažesnę, negu sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Skirdamas bausmę už BK 159 str. numatytą nusikaltimą teismas iš sankcijoje numatytų alternatyvių bausmės rūšių parinko laisvės atėmimo bausmę, artimą minimaliai šios bausmės ribai. Nors nuteistasis anksčiau teistas nebuvo, tačiau, įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad V. L. baustas administracine tvarka, įtraukė į nusikaltimo padarymą mažametį vaiką, pats prieš tai panaudojęs fizinį smurtą kito mažamečio atžvilgiu savo sūnaus akivaizdoje, teismo parinkta bausmės rūšis, artima sankcijoje numatytai šios bausmės minimaliai ribai, negali būti vertinama kaip aiškiai per griežta. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę V. L. teismas vadovavosi jam palankesniu – dalinio, o ne pilno bausmių sudėjimo būdu, todėl ir subendrinta bausmė nėra per griežta. Taigi dar labiau švelninti paskirtas bausmes nėra įstatyminio pagrindo.

Nors apeliantas prašo pradėti ikiteisminį tyrimą Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro V. B. atžvilgiu dėl to, kad jie slėpė sunkius nusikaltimus, tokie skundo argumentai nepagrįsti, nes byloje nėra tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Be to apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose dėl pirmos instancijos priimto nuosprendžio ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Taigi nuteistojo šie prašymai konkrečiu atveju yra nesusiję su apylinkės teismo priimtu nuosprendžiu ir nėra apeliacinio proceso dalykas.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendis – teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.