Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-04-12 · Administracinė byla Nr. eI-1212-629/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-12
Bylos Nr.
eI-1212-629/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03936-2016-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Milda Vainienė, Jolita Rasiukevičienė, Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
J. Č.
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui
Trečiasis asmuo
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Advokatai
Danutė Puzirauskienė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-1212-629/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03936-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 18.10; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Margaritos Stambrauskaitės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo J. Č. atstovei advokatei Danutei Puzirauskienei,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Alinai Karpovič,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Č. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. Č. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir atsakovas, NŽT Vilniaus m. skyrius) 2016 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 49SF-1506-(14.49.104), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 1T-28-(3.5) ir įpareigoti atsakovą NŽT Vilniaus miesto skyrių per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn M. Č. (M. Č.) vardu už likusį neatkurtą buvusio savininko A. Č. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemės plotą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje. Be to, pareiškėjas prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į A. Č. iki nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Šią teisę jis įgijo po savo tėvų M. Č. ir P. Č. mirties. 2016 m. birželio 7 d. jis kreipėsi į atsakovą, prašydamas parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn už likusį neatkurtą buvusio savininko A. Č. iki nacionalizacijos turėtą žemės plotą buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, tačiau skundžiamu 2016 m. liepos 7 d. sprendimu atsakovas prašymą atmetė, motyvuodamas vieninteliu argumentu, kad pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyta tvarka neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas nurodė, jog 2003 m. kovo 27 d. pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą įpėdinė P. Č. M. Č. vardu kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydama nuosavybės teises į tenkančios neatkurtos nuosavybės dalį (3,6850 ha) atkurti tokia tvarka: 3 ha ji prašė atkurti laisvame žemės plote, o likusią žemę ji prašė grąžinti teritorijoje, kuri yra arčiau jos gyvenamosios vietos. Išreikšdama valią dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn M. Č. įpėdinė žinojo, jog susigrąžinti žemės natūra ji jokių galimybių nebeturi, taip pat žinojo, jog A. Č. žemė yra įgijusi valstybės išperkamos žemės statusą. Pasak pareiškėjo, P. Č., pakeitusi valią dėl būdo, kuriuo ji pageidauja susigrąžinti buvusio savininko žemę, negavo jokio nurodymo tikslinti prašymą, jį konkretinti ar pateikti jį Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui kitokia forma, todėl ji buvo įsitikinusi, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, neturėdamas galimybių buvusio savininko žemę grąžinti natūra, tenkins jos 2003 m. kovo 27 d. prašyme išreikštą valią gauti lygiavertį žemės plotą kitoje vietoje.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas pasiligojusios, sunkiai lietuviškai kalbančios ir rašančios pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą įpėdinės P. Č. pareiškimą aiškina jam naudinga tendencija. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai įrodo, jog laikotarpiu nuo 2000 m. rugsėjo 27 d. iki 2007 m. birželio 21 d. pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą įpėdiniai nėra gavę nei vieno Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus laiško. Teisės norma, įpareigojanti institucijas, vykdančias nuosavybės teisių atkūrimą, iki 2003m kovo 1d. raštu pasiūlyti piliečiui kitus įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas, yra imperatyvaus pobūdžio ir šios pareigos neįvykdymas, pareiškėjo nuomone, suteikia jam teisę reikalauti kad 2003 m. kovo 27 d. P. Č. prašymas būtų vertinamas taip, kaip jį suprato ir vertino pati P. Č., t. y. ji norėjo, kad nuosavybės teisės į negrąžintąją 3 ha žemės dalį jai būtų atkurtos, perduodant lygiavertį laisvą plotą kitoje vietovėje.

Atsiliepimas

Atsakovas NŽT Vilniaus m. skyrius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 29-33).

Nurodė, kad pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą M. Č. 1992 m. kovo 30 d. prašymu išreiškė pageidavimą, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko išlikusią žemę būtų atkurtos grąžinant žemę natūra, o 2003 m. kovo 27 d. prašyme nurodyta, kad pretendentas pageidauja gauti laisvos žemės plotą prie gyvenamos vietos, t. y. šio tipinės formos prašymo skiltyje „turėtos žemės vieta“ pretendentas įrašė, kad buvęs savininkas turėjo 3 ha žemės plotą Verkių seniūnijoje, skiltyje, kurioje nurodomas pageidaujamas atkūrimo būdas, įrašė, kad pageidauja gauti laisvos žemės plotą, prie gyvenamosios vietos. Vadinasi, 2003 m. kovo 27 d. prašyme neišreikšta valia perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, o prašoma perduoti laisvos žemės plotą prie gyvenamosios vietos. Pabrėžė, jog P. Č. valią gauti žemės sklypą šalia jos gyvenamojo namo patvirtina ir 2006 m. gruodžio 5 d. prašymas, kuriame P. Č. nurodė, kad prašo grąžinti natūra papildomą žemės sklypo dalį šalia jos gyvenamojo namo. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog ginčo prašyme nėra net užsiminta apie pareiškėjo nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Be to, tuo atveju, jei asmuo iš tikrųjų būtų pageidavęs gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, asmuo turėtų nurodyti, kurioje vietovėje jis pageidauja, kad nuosavybės teisių atkūrimas jam būtų įvykdytas.

Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad prašymą dėl išvados dėl žemės perkėlimo į kitą kadastrinę vietovę pareiškėjas pirmą kartą pateikė 2012 m. balandžio 9 d. Šis pareiškėjo prašymas yra visiškai savarankiškas, jame nėra referuojama į prieš tai buvusius prašymus, kuriuose neva tokia valia jau buvo išreikšta. Pabrėžė, jog NŽT Vilniaus m. skyriaus 2012 m. balandžio 26 d. rašto, kuriame išdėstytas institucijos atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą, pareiškėjas neskundė.

NŽT Vilniaus m. skyriaus teigimu, nepagrįstu laikytinas pareiškėjo teiginys, kad atsakovas neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ įtvirtintos pareigos pasiūlyti piliečiui kitus įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Atsakovas paaiškino, kad minėta informavimo pareiga buvo numatyta tuo atveju, jei Atkūrimo įstatyme nebelieka konkretaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjo nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, t. y. žemės grąžinimas turėtoje vietoje ir prie nuosavybės teise valdomų pastatų, yra įtvirtintas galiojančiame Atkūrimo įstatyme, todėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai neatsirado informavimo pareiga pagal pareiškėjo nurodytą teisės normą.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad P. Č. aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, teikė prašymus, papildomus dokumentus, todėl nėra pagrindo daryti prielaidą, kad P. Č., pateikdama 2003 m. kovo 27 d. prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja, jog nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko A. Č. žemę būtų vykdomas, grąžinant laisvos žemės plotą prie gyvenamosios vietos, siekė kitokių rezultatų, nei tiesiogiai nurodyta šiame rašte.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė prašė skundą tenkinti, remdamasi skunde išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl NŽT Vilniaus m. skyriaus 2016 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 49SF-1506-(14.49.104) ir NŽT 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 1T-28-(3.5) teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas J. Č. yra M. Č. ir P. Č. paveldėtojas (b. l. 47).

M. Č. 1992 m. kovo 30 d. pateikė Vilniaus miesto valdybai prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nurodydamas, kad pageidauja, jog nuosavybės teisių atkūrimas būtų vykdomas grąžinant žemę natūra. Visi kiti nuosavybės teisių atkūrimo būdai minėtame prašyme išbraukti (b. l. 138). M. Č. mirė 1993 m. lapkričio 6 d.

Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 01-504 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui M. Č.“ M. Č. vardu atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,1370 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prie nuosavybės teise priklausančių statinių (b. l. 127–128).

M. Č. turto paveldėtoja P. Č. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 27 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teise į A. Č. turėtą žemę. Turėtos žemės vieta – 3 ha Verkių seniūnijoje, atkūrimo būdas – laisvos žemės plotas prie gyvenamosios vietos (b. l. 125).

2007 m. vasario 26 d. P. Č. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė dar vieną prašymą, kuriame nurodė, kad prašo grąžinti natūra papildomą žemės sklypo dalį šalia jos gyvenamojo namo, kurį naudojo M. Č. tėvai (b. l. 119).

Pareiškėjas J. Č. 2012 m. balandžio 6 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas paruošti išvadą dėl jam tenkančio neatkurtos buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytos žemės perkėlimo lygiomis dalimis į pareiškėjo nurodytas kadastrines vietoves (b. l. 80).

NŽT Vilniaus m. skyrius 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-789 pareiškėjo prašymo netenkino, informuodamas, kad Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu pareiškėjas neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn, todėl už likusį M. Č. neatkurtą žemės plotą gali būti atlyginta natūra arba pinigais (b. l. 78–79).

2016 m. birželio 7 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į atsakovą, prašydamas parengti išvadą dėl žemės perkėlimo į Šiaulių apskrities Radviliškio rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinę vietovę (b. l. 36).

NŽT Vilniaus m. skyrius skundžiamu 2016 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 49SF-1506-(14.49.104.) pareiškėjo prašymo netenkino, nurodydamas, kad per įstatymo nustatytus terminus pareiškėjas nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (b. l. 34–35).

Pareiškėjas minėtą atsakovo sprendimą apskundė NŽT, tačiau NŽT jo skundo netenkino (b. l. 20, 10–11).

Pažymėtina, kad šiuo metu M. Č. atkurtos nuosavybės teisės į 0,5865 ha žemės, likusi žemės dalis, į kurią neatkurtos nuosavybės teisės – 3,2372 ha.

Teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog M. Č. savo 1992 m. kovo 30 d. prašymu pageidavo atkurti nuosavybės teises į A. Č. turėtą žemės sklypą natūra. Tačiau šiuo atveju, pareiškėjas ir atsakovas skirtingai vertina tuometinės M. Č. įpėdinės P. Č. 2003 m. kovo 27 d. pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. lapkričio 22 d. iki 2003 m. birželio 30 d.) 21 str. 3 d. buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nagrinėjamu atveju P. Č. nustatytu terminu pateikė prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, kuriame kaip nuosavybės teisių atkūrimo būdą nurodė laisvos žemės plotą prie gyvenamosios vietos (b. l. 125). Teismas pritaria atsakovo bei NŽT pozicijai, kad tokiu prašymu P. Č. nepakeitė pirminiame 1992 m. kovo 30 d. M. Č. prašyme išreikštos valios atkurti nuosavybės teises natūra. Nors 2003 m. kovo 27 d. prašyme ir nėra žodžio natūra, tačiau nurodydama, kad pageidauja žemę gauti prie gyvenamosios vietos ((duomenys neskelbtini), Vilniuje), t. y. turėtoje vietoje, o ne suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje. Teismo vertinimu, tokią P. Č. valią patvirtina ir vėlesnis jos prašymas. Atkreiptinas dėmesys, kad 2007 m. vasario 26 d. P. Č. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui nurodė, kad 2000 m. kovo 2 d. jai atkurta nuosavybės teisė į 3,822 ha žemę, tačiau namų valdai skirta tik 0,1370 ha žemės sklypo dalis. Kadangi M. Č. žemės sklypo dalį (0,1500 ha ) naudojo nuo senų laikų, t. y. nuo savo tėvų laikų, tačiau dokumentai apie mokėjimą už minėtą žemės sklypą išliko nuo 1956 m., P. Č. prašė grąžinti natūra dar papildomai žemės sklypo dalį, kurią naudojo nuo senų laikų jos vyro tėvai, kuri buvo jų nuosavybė ir kurią iki šio laiko ji naudoja. P. Č. prašyme paaiškino, kad ši žemės sklypo dalis yra šalia jos gyvenamojo namo, t. y. apie 20 m. nuo gyvenamojo namo (b. l. 119). Taigi 2007 m. vasario 26 d. P. Č. prašymo turinys patvirtina, kad ji visą laiką siekė atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje vietoje (jos sutuoktinio M. Č. tėvų valdytos žemės vietoje), todėl pareiškėjo teiginiai, kad P. Č. siekė atkurti nuosavybės teises suteikiant jai lygiavertį sklypą atmestini kaip nepagrįsti.

Kritiškai vertintini ir pareiškėjo teiginiai, kad 2003 m. kovo 27 d. P. Č. prašymas turi būti vertinamas kaip prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, nes jai nebuvo pranešta apie galimybę atkurti nuosavybę kitais būdais. Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 p. (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 6 d. iki 2003 m. spalio 18 d.) nuostata, pagal kurią, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, ginčo situacijai netaikytina. Teismas pažymi, kad minėta nuostata buvo skirta užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta, atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Nagrinėjamu atveju tiek M. Č., tiek P. Č. pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – grąžinimas natūra – nebuvo panaikintas ir egzistavo, tad atsakinga institucija neprivalėjo informuoti apie kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus.

Kaip teisingai pažymėjo NŽT Vilniaus m. skyrius, pirmą kartą prašymas dėl žemės perkėlimo į kitą kadastrinę vietovę buvo pateiktas tik 2012 m. balandžio 9 d. (2009 m. vasario 11 d. prašymas buvo atsiimtas (b. l. 113–114), t. y. jau po Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d. nurodytos datos, todėl negali būti tenkinamas. Pabrėžtina, kad atsakovo sprendimas dėl negalimumo atkurti nuosavybės teises pareiškėjui perduodant lygiavertį žemės sklypą pageidaujamoje vietovėje buvo priimtas dar 2012 m. balandžio 26 d. ir pareiškėjas minėto sprendimo neskundė.

Pagal ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 str. 5 d. tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad NŽT Vilniaus m. skyriaus 2016 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. 49SF-1506-(14.49.104) bei NŽT 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. 1T-28-(3.5) yra teisėti ir pagrįsti, taigi nėra pagrindo jų panaikinti ir įpareigoti atsakovą parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn M. Č. vardu už likusį neatkurtą buvusio savininko A. Č. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemės plotą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagristas. Atmetus skundą, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui ir jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo J. Č. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolita RasiukevičienėMargarita StambrauskaitėMilda Vainienė