Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. G. (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. buvo kaltinamas tuo, kad nesilaikydamas nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėtiems interesams, o būtent:

jis, 2012 m. spalio mėn. Savanorių pr. 15, Vilniuje esančio prekybos centro HYPER RIMI automobilių stovėjimo aikštelėje iš M. M. remontui ir pardavimui gavo M. M. priklausančius automobilius VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1 500 Lt ir OPEL VECTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2 400 Lt vertės ir veikdamas tiesiogine tyčia, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, vykdydamas nerealizuotą savo teisę ir laikydamas, kad M. M. yra jam skolingas, 2012 m. pabaigoje be M. M. žinios automobilius pardavė ir pinigų jam negrąžino, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiojo interesams didelę 3900 Lt turtinę žalą.

Apklaustas teisme kaltinamasis V. G. parodė, kad jis su M. M. užsiiminėjo prekyba automobiliais. Jis, V. G. surasdavo automobilius, kartu su M. M. važiuodavo jų pirkti, automobiliai stovėdavo prie jo, V. G. namų. Jis, V. G. tvarkydavo automobilius ir į servisą nuvarinėjo. Apie 9 mėn. tai vyko, užsiiminėjo prekyba automobiliais. Jis, V. G. ir M. M. išsiskyrė 2012 m. lapkričio mėn. Jis, V. G. atidavė M. M. automobilių techninius pasus ir raktus. Pasakė, kad nenori daugiau su M. M. turėti reikalų, nes jam, V. G. reikia maitinti šeimą. Pasak kaltinamojo, jei pažiūrėti į M. M. praeitį, tai visi jo darbuotojai padavė jį į teismus, nes jis nenori dalintis pinigais. Pasak V. G., jis atidavė visus automobilių dokumentus M. M.. Apie 10 automobilių buvo. Prieš tai M. M. draugas, taip pat iš Izraelio, atvažiavo pas jį, V. G. nuomotis butą. Jis, V. G. nuvažiuodamas atsiimti nuomos paėmė striukę, jau buvo šaltoka, striukėje buvo likę du techniniai pasai nuo „Passat“ ir „Opel“ automobilių. M. M. draugas dingo, nes buvo jam, V. G. skolingas už butą. Jis, V. G. iš pykčio pamatęs skelbimą, kad supirkinėja mašinas susirado žmogų ir jam pasakęs, kad jis, V. G. su M. M. dalinasi verslą ir jei nori pasiima automobilių techninius pasus. Už tuos techninius pasus tas žmogus, jam V. G. sumokėjo 1000 Lt. Raktų tų automobilių jis, V. G. neturėjo. Automobilis dar mėnesį stovėjo prie jo, V. G. namų, rakteliai pas M. buvo. Visus dokumentus jis, V. G. atidavė tam žmogui. Jis, V. G. nebenorėjo su M. M. reikalų turėti. Jis, V. G. negalėjo nei šeimai pinigų uždirbti, M. M. žadėjo verslą ir paliko jį, V. G. ,,ant ledo“. Volkswagen Passat ir Opel Vectra, šių automobilių techniniai pasai buvo parduoti. Jis, V. G. tikėjosi, kad M. jam paskambins dėl šių automobilių ir jie išsiaiškins, bet jis iš karto nuėjo ir parašė pareiškimą policijai. Pasak V. G., parduodamas techninius pasus tam žmogui užsidirbti pinigų norėjo. Pirkimas-pardavimas automobilių buvo forminamas M. M. vardu. M. M. investuodavo pinigus. Jis, V. G. pirkdavo ir pardavinėdavo automobilius. Formaliai automobiliai priklausė M. M.. Asmenims, kuriems jis, V. G. pardavė automobilių techninius pasus, pasakė kur automobiliai stovi. Civilinis ieškinys M. M. per didelis. Opel automobilis pirktas už 1400 Lt, o Passat už 1000 Lt. Į Passat buvo įdėta apie 200 Lt. 2600 Lt jis, V. G. galėtų atlyginti. Kaip jis, V. G. galėjo užvaldyti automobilius, jis turėjo tik automobilių techninius pasus. Jis, V. G. iš dalies kaltę pripažįsta. Jis, V. G. M. M. viską atidavė, M. M. mėnesį numetė mašinas prie jo, V. G. namų ir nesiruošė jų imti. Imdamas iš M. M. minėtus automobilius jis, V. G. norėjo juos pardavinėti, kai ėmė automobilius, visos mašinos stovėjo prie jo, V. G. namų. Jis, V. G. neplanavo nieko užvaldyti, jau buvo atidavęs M. automobilių raktelius. Jis, V. G. pardavė valandos bėgyje techninius pasus, kai sugalvojo, kad reikia parduoti. Kad iš anksto planavo, tai tikrai ne. Važiuodamas pamatė skelbimą, kad superka mašinas ir paskambino. Pasak V. G., M. M. kiekvieną savaitę žadėjo, kad atsiras pinigai, jis, V. G. laukė apie pusę metų, tai atsiųs pinigus iš Izraelio, jis žadėjo realų verslą, buvo ir į Ukrainos ambasadą nuvažiavęs ir su klientais susitikinėjo iš Kirkizijos. Be to V. G. parodė, kad supyko ant nukentėjusiojo, kad verslas neįvyko. Buvo virš metų dirbta su M. M. ir nieko neuždirbta. M. M. gauna pinigus iš brolio, jam reikėjo tik praleisti laiką Lietuvoje. Jis, V. G. norėjo tik gauti kažkiek pinigų ir padengti už savo sugaištą laiką ir darbą. Pasakė M. ,,vežam į Ukrainą automobilius“,. M. M. pasiūlė, pasakė, kad duos pinigų, bet sakė įkeisti jo, V. G. butą. V. G. mano, kad M. jam yra skolingas apie 10 000 Lt. Spalio viduryje jis, V. G. pasirašė vekselį, po to prasidėjo vėl, kad jis neduoda jam pinigų. M. M. sakė, kad įkeisk jam butą, tada duos pinigų. Pasirašė vekselį, po savaitės M. M. jam, V. G. sako, kad neduos pinigų. Vyko verslas ir jis, V. G. realių pinigų neturėjo. M. M. pasakė, kad pasirašyk vekselį ir nuo nulio pradedame. Vekselis apie 1000 ar 1500 litų. Pasak V. G., kaltinime nurodytų automobilų suma nereali, nes buvo jos išlūžusios. Jei sutvarkius iki galo ir nebūtų lūžių, tada taip, o dabar jų kaina ne tokia. Passat tik nupirko ir pavažiavus 10 km jis sulūžo, jį M. M. pirko už 900 Lt. Apie 300 Lt remontuojant buvo įdėta. Tuo metu M. nuomojo butą pas tą asmenį kuris remontavo mašinas. Mašiną sutvarkė ir bevažiuojant mašina atsisuko vairas. Po to meistrai atvažiavo ir pritvirtino vairą. Tie kurie tvarkė automobilį padarė dar daugiau žalos. Jie tvarkė pavarų dėžę, buvo atsukta kolonėlė, atsisuko vairas, buvo nuimtas ratas, jie neprisuko rato, jis išlūžo. Opelis buvo pradėtas tvarkyti, bet buvo pirktas dėl to, kad buvo įdėta dujinė įranga. Ji buvo pataisyta ir vėl subyrėjo. Opel buvo pirktas už kiek jis, V. G. neprisimena. Įdėta į remontą apie 70 Lt. Opel kainavo apie 1500 Lt. Jis, V. G. nematė, kiek nukentėjusysis mokėdavo už remontus.. Automobilis ilgai stovėjo apie 3 mėn. kieme.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu V. G. kaltu prisipažino ir parodė, kad įtarime minimą M. M. pažįsta, anksčiau su juo dirbo, perpardavinėjo automobilius. Automobilius pirkdavo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Iš viso jis kartu nupirko apie dešimt nenaujų automobilių. Dažniausiai nupirktus automobilius reikėdavo remontuoti tuo rūpindavosi jis, todėl M. M. jam atiduodavo šių automobilių raktus ir dokumentus. Vienas iš nupirktų automobilių buvo automobilis VW PASSAT, jo valstybinių numerių neprisimena. Atrodo, jis buvo nupirktas 2012 metų vasaros pabaigoje, už 1 500 Lt. Kadangi automobilį vyrai pirko kartu ir jį reikėjo šiek tiek paremontuoti, V. G. pasiėmė jo raktus ir dokumentus. Automobilį pastatė prie prekybos centro HYPER RIMI, esančio Savanorių prospekte, kadangi gyvena netoli šios parduotuvės. Kokie buvo automobilio sugadinimai, jis neprisimena. 2012 m. spalio pabaigoje tarp jo ir M. M. kilo konfliktas dėl piniginių reikalų. Po to šio konflikto jis atidavė M. M. turėtų automobilių raktus ir dokumentus. Tuo metu V. G. atrodė, kad jis atidavė visų turėtų automobilių raktus ir dokumentus. Po kelių savaičių, gal lapkričio pradžioje, tiksliai neprisimena, jis nuvažiavo aplankyti savo motinos, kuri gyvena Lentvaryje. Pas ją namuose V. G. lankosi dažnai, todėl ten yra įvairių jo daiktų. Būdamas pas motiną vienoje iš jos namuose esančių savo striukių jis rado dviejų automobilių registracijos liudijimus. Vienas iš šių automobilių buvo minėtas VW PASSAT, kitas – OPEL VECTRA. Kadangi tuo metu jam reikėjo pinigų, nusprendė parduoti abu šiuos automobilius. Grįžęs į Vilnių pradėjo ieškoti automobiliui pirkėjų. Įvairiuose skelbimuose rado telefonus asmenų, superkančių automobilius. Jis paskambino vienu iš turėtų automobilių supirkėjų telefonu. Atsiliepė vyras ir V. G. su juo susitarė susitikti prie prekybos centro HYPER RIMI Jokių pirkėjo duomenų jis neklausė. Vyras apžiūrėjo automobilius, jam viskas tiko ir jis sutiko šiuos automobilius pirkti už 1 000 Lt. Kur dabar yra automobilis minėtas automobilis jis nežino. Apie tai, kad pardavė automobilį M. M. nesakė. (B. l. 68).

Apklaustas teisme nukentėjusysis M. M. parodė, kad jis yra pažįstamas su kaltinamuoju. Buvo susitarę su kaltinamuoju ir kaltinamasis sutiko, kad jis sutvarkys techniškai ką reikia sutvarkyti automobiliuose, parduos automobilius, jis, M. M. nekalba apie tas konkrečias mašinas. Susitarimas buvo, kad V. G. užsiims visa technine automobilių puse, o pinigai kurie atsiras po pardavimo, juos jis, M. M. ir V. G. dalinsis. Dėl tų dviejų konkrečių mašinų, jis, M. M. norėjo jas gauti atgal, bet jų negavo. Jis, M. M. pradėjo prašyti tų automobilių nuo 2012 metų rugsėjo mėn. Buvo ir trečia mašina, kurios nenorėjo V. G. atiduoti, tik kai jis, M. M. pasakė, kad eis į policiją, tada grąžino. Abu kaltinime nurodytus automobilius, jis, M. M. pirko už savo pinigus, datų tiksliai negali pasakyti, jos surašytos dokumentuose ir abi mašinos buvo pastatytos stovėjimo aikštelėje šalia PC „Rimi“, kur gyvena kaltinamasis. Rugsėjo mėnesį, jis, M. M. pradėjo prašyti mašinų atgal. Bet jų kaltinamasis negrąžino, vieną dieną atidavė „Passat“ raktus, jis pasakė, kad jie nuo „Passat“, bet jie nuo kitos mašinos buvo. Jis, M. M. net nežino nuo kokios mašinos. Jis, M. M. atvedė darbuotoją, kad šis išvarytų automobilį iš aikštelės, tada paaiškėjo, kad čia ne tos mašinos raktai, po to mašina dingo. Tai buvo „Passat“. Kita mašina stovėjo aikštelėje prie PC „Mada“, ji taip pat dingo. Jis, M. M. bendravo apie pusę metų su V. G.. Jokio konflikto nebuvo visą bendravimo laiką su kaltinamuoju. Jis, M. M. duodavo nedideles sumas V. G., norėjo susigrąžinti tas mašinas, nes nieko nebuvo daryta. Prieš tai jis, M. M. pats sau pirko mašinas, V. G. tris mėnesius negražino tos mašinos, kai gražino mašina buvo labai prastame techniniame stovyje. V. G. sakydavo kad rytoj ar poryt atiduos mašinas. Pasak M. M., tai ne jo draugas, pažįstamas, jis apsigyvendino pas V., teigė, kad kartu nuėjo į banką ir padavė pinigus ir sumokėjo V. G., tame bute liko daug vertingo turto izraeliečio. Pats V. kalbėjo apie paveikslus, jis teigė kad jie daug kainuoja.

Teisminio nagrinėjimo metu teisėja vadovaudamasi LR BPK 276 str. 4 d. pagarsino nukentėjusiojo M. M. parodymus, kai jis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis yra Izraelio pilietis, tačiau turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. 2012 m. pradžioje, interneto portale „Autogidas“ rado skelbimą apie parduodamą automobilį VW PASSAT. Automobilis buvo parduodamas viename iš rajonų, prie Latvijos sienos, bet pavadinimo jis neprisimena. Automobilio apžiūrėti jis nuvažiavo kartu su pažįstamu, vardu V., kuris gyvena (duomenys neskelbtini) (tyrimo metu nustatyta, kad tai V. G.). Vyrai apžiūrėjo automobilį ir M. M. jį nupirko už 900 Lt. su pardavėju jis surašė pirkimo – pardavimo sutartį. Atgal į Vilnių jis grįžo savo automobiliu Scoda Octavia, o V. grįžo su nupirktu VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Šis automobilis buvo pastatytas prie prekybos centro „HYPER RIMI“, savanorių pr. 16, Vilniuje. Jis su V. žodžiu susitarė, kad jis (V.) apžiūrės automobilį ir pasiūlys, kur jį remontuoti. M. M. jam atidavė automobilio raktus ir registracijos dokumentus. Po poros dienų V. paskambino ir pasakė, kad automobilį reikia remontuoti, kadangi yra problemų su pavarų dėže ir starteriu. Už automobilio remontą M. M. sumokėjo 600 Lt. Į servisą, kuris buvo Nemėžyje, automobilį „atvarė“ V. Atlikus remontą, V. automobilį „atvarė“ atgal prie prekybos centro „HYPER RIMI“. M. M. ne kartą prašė V. grąžinti automobilį ir jo raktus bei dokumentus, tačiau pastarasis vis tempė laiką. 2012 m. spalio pabaigoje V. jam atidavė automobilio raktus, tačiau nepateikė dokumentų. M. M. paėmė raktelius ir nuėjo prie automobilio, tačiau turėtas raktas jam netiko, o vėliau jis automobilio iš viso neberado. Automobilio vertė buvo 1 500 Lt. (B. l. 15). Nukentėjusysis M. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2012 m. vasarą, interneto svetainėje www.autogidas.lt, nusipirko automobilį OPEL VECTRA. Prieš tai su pardavėju buvo susiskambinta telefonu. Skambino M. M. pažįstamas V., kuris gyvena (duomenys neskelbtini) (tyrimo metu nustatyta, kad tai V. G.) Su V. M. M. susipažino, kai šis norėjo įsidarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorius yra M. M.. Automobilio pardavėjas paaiškino, kad automobilį galima apžiūrėti Vilniuje, Laisvės prospekte esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, prie bažnyčios. Į nurodytą vietą M. M. nuvyko kartu su V. Apžiūrėję automobilį vyrai nusprendė jį pirkti. Buvo surašyta pirkimo – pradavimo sutartis, kurios grafoje „pardavėjas“ buvo įrašytas J. S.. Joje pasirašė M. M., o V. pardavėjui padavė 1 500 Lt, gautus iš M. M.. Automobilį reikėjo remontuoti, o V. minėjo, kad gali tai padaryti, todėl automobilį, jo raktus ir dokumentus M. M. atidavė V. Jis automobilį pervežė į Salininkus, kuriuose turėjo būti atliktas automobilio remontas. Už remonto darbus M. M. V. davė 1000 Lt. Po kurio laiko M. M. pradėjo klausinėti, kaip sekasi automobilio remontas, bet V. vis atidėliojo, sakė, kad nėra laiko, arba trūksta įrankių. M. M. nusibodo laukti, todėl jis liepė V. automobilį atvežti į Vilnių. V. automobilį pastatė Statybininkų gatvėje, priešais perkybos centrą „HYPER RIMI“ ir ten paliko. M. M. iš jo paėmė automobilio raktus, o kur liko dokumentai, jis nežino. M. M. liepė V. juos atiduoti, tačiau šis to nepadarė. Automobilis buvo be akumuliatoriaus. 2012 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, M. M. jį pervežė į nesaugomą automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie prekybos centro „MADA“. Automobilį jis norėjo remontuoti autoservise „Matsuda“. 2013-01-28 jis atvyko į minėtą vietą ir pamatė, kad automobilio nėra. Automobilį M. M. įvertino 2 400 Lt. (b.l. 29). Papildomos apklausos metu M. M. parodė, kad automobilio VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertė yra 1 500 Lt., o automobilį OPEL VECTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jis vertina 2 400 Lt. abu automobiliai buvo apdrausto privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu, be to, važinėdamas į policiją M. M. patyrė kelionės išlaidų. Draudimą ir kelionės išlaidas jis bendrai vertina 200 Lt, todėl bendras jam padarytos turtinės žalos dydis yra 4 100 Lt. (B. l. 33)- nukentėjusysis patvirtino, jog šie jo parodymai teisingi. Kai paduodavo automobilį, jis, M. M. tas sumas pinigų kaltinamajam paskolindavo, jis pasirašydavo, tuos popierius turi, tai buvo skolinti pinigai, jis, M. M. juos skolino V. G.. Šitie pasirašymai tai dokumentai, kad negrąžinimo atveju galima kreiptis į teismą. Pasak nukentėjusiojo, jis, M. M. V. G. nėra skolingas, nes į tą sumą įtraukė ir savo darbą ir jei jis, M. M. V. G. būtų skolingas būtų atvirkčiai, jis, M. M. jam turėtų išrašyti vekselį. Jis, M. M. ir V. G. bendradarbiavo, jis, M. M. nebuvo jo viršininkas, finansavo ir pirko automobilius ir mokėjo už jų remontą. Jam, M. M. kaltinime nurodytų automobilių kaina yra didelė suma, dabar jis, M. M. ieško naujo darbo, pajamos šiuo metu labai žemos, bando persikvalifikuoti į kitą sritį, dabar dirba savo bendrovėje ir tik vieną valandą per dieną. 2012 metų pabaigoje jo, M. M. pajamos buvo apie 1000 Lt per mėnesį. Pasak M. M., kaltinamasis prieštarauja pats sau, jis važiavo su juo, M. M. kaip ekspertas automobilių, buvo tas žmogus, kuris įvertino automobilį, pasakė, kad jis tinkamas, todėl automobilį, jis, M. M. pirko. Dabar V. G. teigia, kad automobilis supuvęs ir netinkamas. Už „Opel Vectra“ buvo sumokėta pagrindinė kaina. Automobilio kaina susideda iš pagrindinės automobilio kainos, išlaidų, susijusių su atvežimu į Vilnių, išlaidų už detales, už taisymą, išlaidų už atskiras detales. Turėjo panašų automobilį į „Opel Vectra“, kurį beveik tais pačiais metais pardavė už 2500 litų. Reali tokio automobilio kaina buvo 3000 litų, nes vien dujų sistema kainuoja tik 1000 litų. „VW Passat“ markės automobilis buvo geros būklės, kadangi pats kaltinamasis paprašė šio automobilio tam, kad jis galėtų nuvežti savo dukrą į ligoninę. Automobilis buvo važiuojantis.

Liudytojas M. J. parodė, kad prieš du metus, galimai praeitą žiemą iš kaltinamojo nupirko du automobilius: „Opel Vectra“ ir „VW Passat“. Kadangi jis, M. J. užsiima automobiliais, jam paskambino kaltinamasis, kuriuo iki tol jis, M. J. nepažinojo, ir pasiūlė pirkti automobilius. Jis, M. J. atidarė įmonę, matosi, kad perka automobilius. Su kaltinamuoju susitiko degalinėje, esančioje netoli PC „Hyper Rimi“. Sutartą dieną susitiko su kaltinamuoju, jis atsisėdo į jo, M. J. automobilį ir parodė, kur stovi „Opel Vectra“ markės automobilis. Automobilio neužvedė. Automobilis buvo labai blogos būsenos, tik į metalo laužą. Net nebuvo atidaręs automobilio, nes tai buvo svarbu. Automobilio kaina buvo simboliška – 1000 litų. Automobilį pirko detalėms. Dokumentus kaltinamasis jam, M. J. turėjo paduoti kitą dieną. Kaltinamasis davė tik raktelius, tiksliai negali pasakyti, kadangi neatsimena. Jis, M. J. tikrai žino, kad pasirašė sutartį. Antra mašina stovėjo PC „Hyper Rimi“ aikštelėje. Kaltinamasis sakė, kad kartu su kolega mašinas pirko pardavimui, niekas jų neperka, įmonė bankrutavo. Matėsi, kad mašinos buvo ilgai stovėjusios ir žmogui buvo nereikalingos. Kaltinamasis sutartį pildė savo vardu. Buvo pasiėmęs jo pasą. Dėl kitos mašinos „VW Passat“ jie važiavo į PC „Hyper Rimi“ aikštelę. Mašina buvo stovėjusi, ratas buvo užlūžęs. Už antrą mašiną jis, M. J. sumokėjo 500 litų. Tai buvo reali kaina. Dėl „VW Passat“ markės automobilio pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį. Automobilį jis, M. J. apžiūrėjo, atidarė kapotą, atrodo buvo automobilio rakteliai, dėl VW Passat automobilio dokumentų neatsimena.

Vadovaujantis LR BPK 276 str. 4 d. teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo pagarsinti liudytojo M. J. parodymai, kai jis parodė, kad maždaug prieš tris mėnesius internete rado skelbimą apie parduodamą automobilį Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tokį automobilį norėjo pirkti detalėms, todėl paskambino skelbime nurodytu telefono numeriu. Atsiliepė vyras su kuriuo susitikti tą pačią dieną, prie Naujamiestyje esančios NESTE degalinės. Maždaug po poros valandų prie minėtos degalinės susitiko su automobilio pardavėju. Vyras buvo maždaug 35 metų amžiaus, plikas, kalbėjo lietuviškai. Jis jam paaiškino, kad automobilis yra Statybininkų g., prie prekybos centro ,,Hyper Rimi“. Kartu nuvažiavo prie automobilio. Automobilis buvo baltos spalvos, su išoriniai defektais ir nevažiuojantis. Jam, M. J. tai tiko. Vyrui už jį sumokėjo 1000 Lt. Pirkdamas automobilį gavo registracijos liudijimą. Pardavėjas jam pasakė, kad automobilis išregistruotas, patikrinęs įsitikino, kad tai tiesa. Pardavėjas paaiškino, kad automobilio raktelis yra pamestas, todėl jo nedavė. Daugiau to vyro nematė. Kadangi iš karto negalėjo automobilio pasiimti, paliko jį toje pačioje vietoje. Maždaug po trijų savaičių atvažiavo jo pasiimti, bet nerado. Kreipėsi į 2 PK ir parašė pareiškimą.Maždaug po savaitės pamatė tą automobilį Viršuliškių g. prie prekybos centro ,,Mada“, automobilį užstatė savo automobiliu ir pranešė policijai, kad automobilį rado. Kitą dieną automobilį pardavė nepažįstamam vyrui. (b.l. 41) Liudytojas M. J. papildomos apklausos metu paaiškino, kad 2012 m. pabaigoje iš nepažįstamo žmogaus nusipirko automobilį Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vyro pardavusio automobilį vardas V. Tą patį kartą iš jo nusipirko ir automobilį VW Passat, kurio valstybinio numerio neprisimena, bet jis buvo raudonos spalvos. Abu automobiliai buvo tvarkingi, su dokumentais, todėl jokie įtarimai nekilo. Šiuos automobilius pardavė pagal skelbimus internete, bet kam neprisimena. (b.l. 45) -liudytojas patvirtino, kad šie jo parodymai teisingi. Pasak M. J., galimai pardavėjas pasakė, kad automobilio rakteliai pamesti, nepasirodė keista, kad pardavėjas neatiduoda raktų. Jis sakė, kad jeigu labai reikės, raktelius suras. Jis, M. J. nepamena, kieno vardu buvo registruoti automobiliai. Kaltinamasis sakė, kad automobiliai buvo deklaruoti. Jeigu mašina yra deklaruota, nesvarbu, kas yra parašyta technikiniame pase. Pasak M. J., kainą, kurią sumokėjo, nepasirodė nupiginta, savininko pateiktos kainos (1500 ir 2400 litų) yra nerealios. VW Passat reali kaina - iki 1000 litų. Opel markės automobilis gana geros būklės kainuotų iki 2000 litų. Antrą mašiną jis, M. J. pasiėmė ne iš PC „Hyper Rimi“ stovėjimo aikštelės. Praėjus savaitei nuo mašinos pirkimo, atvažiavo traliukas pasiimti „Opel Vectra“ markės automobilį, tačiau jo nerado. Tada jis, M. J. nuvažiavo į policiją, padavė skundą, kad pavogta mašina. Ją surado Viršuliškių mikrorajone. Pasak liudytojo, viename automobilyje pilnai buvo sulūžęs ratas, t.y. buvo išlūžusi ašis. Salonas buvo suplėšytas. Tai buvo metalo laužas. Jeigu automobiliai būtų tvarkingi, galimai sumos galėtų atitikti.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu M. J. atpažino V. G., kaip žmogų, iš kurio nupirko automobilį Opel Vectra. (b. l. 42 – 44).

Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su tokiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, jog tikrosios ar tariamos teisės nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai. Atsižvelgiant į tai, kad savavaldžiavimas aprašytas materialiąja sudėtimi (sudėties būtinas požymis yra ir padariniai), bei remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Kartu pažymėtina, kad savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes. Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t. t.

Iš byloje esančių aptartų kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymų akivaizdu, kad jie tarpusavyje bendradarbiavo prekybos automobiliais versle, bendradarbiavimas vyko apie 9-10 mėnesių. M. M. finansuodavo automobilio nupirkimą, remontą, V. G. atlikdavo techninius automobilio darbus: išrinkdavo automobilį pirkimui, paruošdavo jį pardavimui. Po tam tikro laiko jiems bendradarbiaujant automobilių versle ir su juo susijusiuose santykiuose tarp pastarųjų asmenų atsirado nesutarimų. V. G. tikėjosi toliau vystyti su M. M. verslą, tačiau niekas nevyko, manė, kad M. M. jam už paslaugas buvo skolingas, pagal V. G. M. M. jam buvo skolingas apie 10000 Lt. Pasak M. M., V. G. jis nebuvo skolingas, atvirkščiai V. G. jam buvo skolingas, pastarajam skolindavo pinigų, išrašydavo vekselius. Šios aplinkybės vienareikšmiai patvirtina, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo šiuo atveju buvo susiklostę civiliniai santykiai. Nutrūkus bendradarbiavimo santykiams ir M. M. pareikalavus grąžinti automobilius, V. G. grąžino M. M. apie 10 automobilių raktelius ir dokumentus. Tačiau vėliau V. G. pastebėjo, kad pas jį yra likę du techniniai pasai nuo „Passat“ ir „Opel“ automobilių. Kadangi V. G. buvo supykęs ant M. M., vykdydamas nerealizuotą savo tariamą teisę, kuri M. M. yra ginčijama, laikydamas, kad M. M. jam skolingas, automobilių stovėjimo aikštelėje iš M. M. remontui ir pardavimui gautus M. M. priklausančius automobilius VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1 500 Lt ir OPEL VECTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2 400 Lt vertės, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, 2012 m. pabaigoje be M. M. žinios automobilius pardavė ir pinigų jam negrąžino. Taip veikdamas V. G. suvokė, kad vykdo teisę. susigrąžti skolą.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 294 str. 1 d. kyla tik išimtiniais atvejais, kai pagal byloje ištirtus įrodymus yra aišku, jog padarant nusikalstamą veiką yra sunaikinti ar pažeisti didelės vertės, svarbūs baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, kai gali būti daroma išvada, kad nusikalstamos veikos padariniai yra sunkūs, kad padaryta žala yra didelė. Teismas vertina, jog šioje byloje kalbėti apie tokio pobūdžio išimtinę situaciją nėra pagrindo net įvertinus nukentėjusiojo gaunamas mėnesines pajamas aktualiu laikotarpiu, nei tai, kad buvo pažeista asmens teisė į nuosavybę. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis tvirtino, kad patirta žala dėl netektų automobilių jam yra didelė, jo mėnesio pajamos aktualiu laikotarpiu sudarė apie 1000 Lt. Tačiau tiek iš kaltinamojo, tiek iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad nukentėjusysis M. M. pardavimui turėjo ne vieną automobilį. Pasak V. G., prieš išsiskiriant su M. M. jis atidavė M. M. automobilių dokumentus, apie 10 automobilių buvo. Akivaizdu, kad turint pajamas 1000 Lt per mėnesį, turėti tokį kiekį automobilių, juos nupirkti, suremontuoti būtų sudėtinga. Pasak V. G., M. M. finansiškai rėmė brolis. Pats kaltinamasis teismo posėdyje išreiškė poziciją, kad tokia pinigų suma M. M. nebuvo didelė. Šiuo atveju kreiptinas dėmesys ir į tai, kad tarp V. G. ir M. M. buvo susiklostę bendradarbiavimo automobilių versle santykiai, kurie nutrūko ir to pasekoje buvo parduoti minėti du automobiliai. Visa tai suponuoja išvadą, kad 3900 Lt suma nukentėjusiajam nėra didelė žala, o nukentėjusiojo argumentai dėl patirtos didelės žalos yra subjektyvūs.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad teismas nenustatė visų būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 1 d., sudėties požymių (kilusios didelės žalos), V. G. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 1 d. požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi V. G. pagal BK 294 str. 1 d. išteisintinas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiosiojo ir civilinio ieškovo M. M. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.)

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę didelės žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamojo V. G. veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 188 str. požymių, klausimas dėl V. G. patraukimo admininistracinėn atsakomybėn pagal minėtą straipsnį perduotinas spręsti Vilniaus apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui.

V. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimą neišvykti panaikintina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-298, 301-305, 307 str. teismas, -

nusprendžia:

V. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

M. M. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

V. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Klausimą dėl V. G. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 188 straipsnį perduoti spręsti Vilniaus apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.