Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. P. ir S. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-05-27 nuosprendžio, kuriuo:

E. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. areštu 30 parų, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. laisvės atėmimu keturiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 65 str., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė už šias nusikalstamas veikas paskirta laisvės atėmimas keturiems mėnesiams. Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. areštu 30 parų, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. laisvės atėmimu keturiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 65 str., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė už šias nusikalstamas veikas paskirta laisvės atėmimas keturiems mėnesiams. Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. P. ir S. P. nuteisti už tai, kad pažeidė viešąją tvarką bei sukėlė fizinį skausmą mažamečiui:

jie 2009 m. gegužės 13 d., apie 10.35 val., veikdami bendrininkų grupe, matant aplinkiniams, viešoje vietoje, „Sendvario“ pagrindinės mokyklos, esančios Tilžės g. 39, Klaipėdoje, ketvirto aukšto koridoriuje, priėjo prie mažamečio T. K., gimusio 1996 m. sausio 22 d., kuriam S. P. sugriebė už rūbų ties krūtine ir, prirėmęs prie sienos, grasino sumušti, jei T. K. dar užgaulios E. P. dukrą L. L.. Po to S. P. smogė mažamečiam T. K. kumščiu vieną kartą į šoną bei spaudė pirštais nosį, tokiais savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą T. K.. S. P. paleidus T. K., E. P. delnu smogė T. K. vieną kartą į veidą, sukeldama mažamečiam T. K. fizinį skausmą. Tokiu būdu E. P. ir S. P., veikdami bendrininkų grupe, sukėlė fizinį skausmą mažamečiui bei įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. P. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-05-27 nuosprendį ir jį išteisinti, kadangi teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Skundžiamasis nuosprendis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.2 p. bei 3.1.10 p. reikalavimų. Šio nutarimo 3.1.2 p. apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas turi tiksliai nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingus faktus ir aplinkybes. Tačiau teismas, nuosprendyje dar tik pradėdamas rašyti nustatomąją jo dalį, abstrakčiai ir nemotyvuotai konstatuoja, kad jis ir E. P., veikdami bendrininkų grupe, sukėlė fizinį skausmą mažamečiui bei įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nei apkaltinamojo teismo nuosprendžio nustatomojoje, nei motyvuojamojoje dalyse nėra nurodyti motyvai, kuo remdamasis teismas nuosprendyje nustato jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikimą bendrininkų grupe. Apie bendrininkavimą nei jam pareikštame įtarime, nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje neužsimenama. Nors minėto LAT senato nutarimo 3.1.10 p. nurodoma, jog nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai privalo būti išdėstyti ir dėl bendrininkavimo formos, ir bendrininkų rūšies. Nuteistasis S. P. teigia, kad su E. P. į mokyklą ėjo išsiaiškinti, dėl kokios priežasties mokykloje yra mušama L. L., o ne daryti nusikalstamos veikos.

Nuteistasis S. P. pažymi, kad teismo nuosprendis prieštarauja LAT senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 1.1 p. reikalavimams, nes apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas tik tada, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo yra pagrįstos išsamiais ir nešališkais ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nurodo, kad teismas spręsdamas veikų kvalifikavimo klausimus išsamių motyvų nenurodė, tokiu būdu akivaizdžiai nepaisė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 str. l d. 2 ir 3 p. reikalavimų. Skundžiamajame nuosprendyje teismo išvados nepagrįstai grindžiamos tik faktų tam tikru išdėstymu, visiškai neįvertinant faktų kilimo priežasties, t. y., pačių faktų turinio ir įvykio esmės.

Apeliantas teigia, kad nei jis, nei E. P. nukentėjusiojo T. K. nemušė. T. K. dėl sužalojimų į gydytojus ir teismo ekspertus nesikreipė, o teismas rėmėsi tik T. K. parodymais, kad jam skaudėjo. Šio įvykio esmė apylinkės teismo nuosprendyje aptarta tik tam tikru aspektu, konstatuojant kai kuriuos faktus, visiškai nevertinant jo veiksmų esmės, tų veiksmų pobūdžio pavojingumo laipsnio, taip pat kilusių padarinių. Nebuvo atsižvelgta į tam tikrų veiksmų atlikimui darančias įtaką priežastis. Teigia, kad T. K. sulaikė dėl to, jog norėjo išsiaiškinti, kodėl jis terorizuoja L. L.. Jo veiksmai nebuvo susiję su apibrėžta tyčia padaryti nuosprendyje nurodytas nusikalstamas veikas. Nusikalstamos veikos padaryti nesiekė, o siekė tik sulaikyti asmenį, sužalojusį L. L., bei teisingai išspręsti susidariusią situaciją, tai yra išsiaiškinti terorizavimo ir mušimo priežastis bei apie tai informuoti T. K. tėvus. Nuteistasis S. P. pabrėžia, kad teismas nuosprendyje klaidingai asmens sulaikymą tapatina su fiziniu veiksmu. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas yra tokia situacija, kai vejantis, stabdant, neleidžiant ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Žalos nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padarymas, kai neviršijamos sulaikymui būtinos priemonės, laikomas socialiai vertingu elgesiu ir vertinamas kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Be to, pagal Lietuvos baudžiamosios teisės doktriną tokiu atveju gali būti sulaikomas bet kuris nusikalstamą veiką padaręs arba įtariamas jos padarymu asmuo, nepriklausomai nuo to, ar dėl jo priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Be to, sulaikantysis turi būti įsitikinęs, kad asmuo, kurį jis sulaiko, yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Apeliantas teigia, kad T. K. sulaikė teisėtai, nes jis sužalojo L. L., sulaikymo metu jokia žala jam padaryta nebuvo. Tai turi būti vertintina kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kadangi asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas yra kiekvieno asmens teisė.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nebuvo laikomasi principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 str. 5 d. Dėl terorizavimo pablogėjo L. L. sveikata, ji mąstė apie savižudybę. Tai žinojo mokykla, policija ir prokuratūra, tačiau niekas terorizavimui neužkirto kelio, o T. K. tėvams dėl blogo sūnaus auklėjimo nebuvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.

Apeliaciniame skunde nuteistoji E. P. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-05-27 nuosprendį ir ją išteisinti, kadangi teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nuteistoji E. P. apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius motyvus kaip ir nuteistasis S. P..

Nuteistųjų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų E. P. ir S. P. kaltės. Jų įvykdytas nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta nuteistųjų E. P. ir S. P. apeliacinių skundų argumentus, kuriuose jie nurodo, kad ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nebuvo laikomasi teisės į tinkamą teisinį procesą principo. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme nenustatytas nuteistųjų E. P. ir S. P. apeliaciniame skunde nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 str. 5 d. (teisės į tinkamą teisinį procesą principas) pažeidimas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji E. P. ir S. P. neturėjo atstovo advokato, kuris padėtų įgyvendinti jų teises ikiteisminio tyrimo ir teismo metu. Tai įrodo, kad nuteistieji, naudodamasis savo teise į gynybą, galėjo aktyviai dalyvauti procese, teikti ikiteisminio tyrimo ir teismo metu įrodymus ir prašymus, tačiau šia teise nepasinaudojo. Pažymėtina, kad nuteistieji E. P. ir S. P. turėjo teisę skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 62 ir 63 str. nustatyta tvarka. Apeliantai tokia teise nepasinaudojo, todėl teigti, jog buvo pažeista jų teisė tinkamą teisinį procesą, negalima.

Vien tai, kad nuteistieji E. P. ir S. P. nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti jų apeliacinius skundus.

Nors nuteistieji E. P. ir S. P. neneigia, kad nuosprendyje nustatytu laiku ir vietoje buvo „Sendvario“ pagrindinėje mokykloje priėję prie mažamečio T. K. ir tvirtina, jog siekė tik sulaikyti asmenį sužalojusį L. L. bei išsiaiškinti kodėl T. K. skriaudžia L. L.. Apeliantai neigia, jog įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam T. K., tačiau šis nuteistųjų E. P. ir S. P. neigimas bylos įrodymais visiškai paneigtas. Apeliantų E. P. ir S. P. kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo padarymo ir fizinio skausmo sukėlimo įrodo nukentėjusiųjų T. K., E. K., liudytojų L. R., L. K., J. K., E. Č., E. G. parodymai, liudytojos K. N. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo mažamečio T. K., nukentėjusiosios E. K. parodymais, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodant įvykio veiksmų chronologiją nukentėjusiųjų paaiškinimai yra nuoseklūs ir detalūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, be to, tai atitinka faktines bylos aplinkybes. Nukentėjusiojo T. K. parodymai apie tai, kad po smūgių sudavimo jam skaudėjo nesiskiria ir yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Nukentėjusysis T. K. jau pirmojo nepilnamečio liudytojo apklausos 2009-05-25 metu parodė, kad „mėlynių po vyriškio ir moters smūgių neliko, tačiau man skaudėjo tiek sudaužtas šonas, tiek po moters smūgio į žandą“. Šiuos T. K. ikiteisminio tyrimo parodymus patvirtino nukentėjusioji E. K. ikiteisminio tyrimo ir teismo metu. Savo parodymus nukentėjusysis T. K. taip pat patvirtino teismo teisiamojo posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes, pagrįstai pasirėmė nuosekliais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais nukentėjusiųjų T. K., E. K., liudytojų L. R., L. K., J. K., E. Č., E. G. parodymais, kuriais netikėti nėra pagrindo ir kuriuos visiškai patvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta nuteistųjų E. P. ir S. P. apeliacinio skundo argumentus, kuriuose jie nurodo, kad nesiekė padaryti nusikalstamos veikos, o siekė tik sulaikyti asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, todėl tai yra jų baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 29 str. 1 d. asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Tam, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 29 str. 1 d. nurodytos žalos padarymas sulaikomam asmeniui neužtrauktų baudžiamosios atsakomybės, jis turi atitikti ir sąlygas, apibūdinančias sulaikomo asmens elgesį, veiksmus, apie kuriuos taip pat nurodyta minėtoje Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normoje. Taigi teisėtas sulaikymo pagrindas – nusikalstamos veikos padarymas. Be to, toks asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, aktyviai bando išvengti sulaikymo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis T. K. būtų padaręs nusikalstamą veiką ir aktyviai būtų bandęs išvengti sulaikymo. Įvykis vyko Sendvario“ pagrindinėje mokykloje, todėl nuteistieji E. P. ir S. P., norėdami išaiškinti T. K. neskriausti jų dukros, galėjo pasirinkti kitus būdus: perduoti nepilnametį T. K. S.“ pagrindinės mokyklos direktoriui ar pedagogams, auklėtojai ir panašiai. Akivaizdu, jog nukentėjusiajam nepilnamečiui T. K. padaryta žala neproporcinga jo veiksmų pobūdžiui, nuteistiesiems E. P. ir S. P. nereikėjo panaudoti fizinę prievartą, sukėlusią fizinį skausmą mažamečiui. Žalos padarymas nepilnamečiui T. K. negali būti vertinamas kaip aplinkybė, šalinanti nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę. Apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos tik faktų tam tikru išdėstymu, neįvertinant faktų kilimo priežasties, kolegija pripažįsta nepagrįstu, byloje esantys įrodymai patvirtina būtent tokį įvykio mechanizmą, kurį skundžiamame nuosprendyje nustatė apylinkės teismas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. įtvirtintos nusikaltimo sudėties objektyvioji pusė nereikalauja kūno sužalojimo padarinių, atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. kilti pakanka nustatyti sumušimo ar kitokio smurtavimo faktą – fizinį ar mechaninį poveikį žmogaus kūnui, sukėlusį fizinį skausmą, bet nepalikusį ant jo kūno pėdsakų, kuriuos galėtų užfiksuoti medikai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsiaiškinęs ir nustatęs faktines įvykio aplinkybes, kvalifikuodamas nuteistųjų E. P. ir S. P. veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d., kaip viešosios tvarkos pažeidimą ir fizinio skausmo sukėlimą mažamečiui, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų E. P. ir S. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jie nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismų išvados procesiniuose baigiamųjų aktų dokumentuose turi būti pagrįstos patikimais, neprieštaringais, pagal įstatymų reikalavimus surinktais įrodymais. Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje įrodyta, kad nuteistieji E. P. ir S. P. nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, kadangi abu atliko bendravykdytojų vaidmenį. Iš E. P. ir S. P. parodymų matyti, kad jie kartu nusprendė važiuoti į mokyklą išsiaiškinti, kodėl T. K. užgaulioja L. L.. Toks sumanymas jiems kilo po L. L. skambučio. Bendras apeliantų E. P. ir S. P. dalyvavimas realizuojant inkriminuotų nusikaltimų objektyviosios pusės požymius yra patvirtintas ir skundžiamajame nuosprendyje.

Tenkinti apeliacinį skundą juose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-05-27 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų E. P. ir S. P. apeliacinius skundus atmesti.