Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-03-29 · Civilinė byla Nr. 2A-542/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-29
Bylos Nr.
2A-542/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Danutė Milašienė, Vigintas Višinskis
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Vilniaus
Trečiasis asmuo
Lietuvos
Kategorijos
  • 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-542/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASGALUTINĖ NUTA RTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,

dalyvaujant ieškovo atstovui Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro atstovui prokurorui M. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-551-392/2009 pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir P. B. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė R. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

Šalies argumentai

Ieškovas ieškiniu prašė panaikinti 2004 m. kovo 26 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo mirusiajai S. B. dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės natūra 0,21 ha ploto žemės sklypą miškų ūkio veiklai, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį 1,8 ha ploto žemės ūkio paskirties sklype (duomenys neskelbtini). Panaikinti 2004 m. spalio 4 d. Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notarės R. V. patvirtintą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį dėl šio turto paveldėjimo: 0,21 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją natūra: įpareigoti P. B. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomą 0,21 mišką, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 2004 m. kovo 26 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo mirusiajai S. B. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko S. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,51 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Nuosavybės teisės S. B. atkurtos natūra grąžinant 2,54 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai, 1,28 ha ploto žemės sklypą miškų ūkio veiklai ir 0,1802 ha ploto sklypą kitai paskirčiai. 2004 m. kovo 26 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu (duomenys neskelbtini), S. B., mirusios (duomenys neskelbtini), vardu suformuotas 1,8 ha ploto žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra 0,21 ha miško žemės. 2004 m. kovo 26 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo mirusiajai S. B. priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas ir yra naikintinas. LR Konstitucijos 47 straipsnis skelbia, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. LR miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje (2003-12-30 red.) numatyta, jog miestų miškai laikomi valstybinės reikšmės miškais, išimtinės nuosavybės teise jie priklauso Lietuvos Respublikai. LR žemės įstatymo 6 straipsnyje (2004-02-21 red.) įtvirtinta nuostata draudžia įsigyti privačion nuosavybėn žemės, priklausančios Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise. Be to, LR Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, jog „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“. Laikytina, jog miestų teritorijoje esantys miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams ir tai yra išimtinė valstybės nuosavybė. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose (2003-10-29 red.) nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnio nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat, jeigu jie priskirti miestų miškams. Priimant ginčijamus administracinius aktus pažeistos sprendimų priėmimo metu galiojusios LR miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio, 13 straipsnio, LR žemės įstatymo 6 straipsnio nuostatos. 2004 m. kovo 26 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo mirusiajai S. B. dalis, kurioje atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miško plotą naikintinas kaip prieštaraujantis išvardintoms imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str. 1 d.). Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija. S. B. mirė 1999 m. kovo 17 d., 1989 m. gegužės 11 d. testamentu ji visą savo turtą, kuris jai priklausė jos mirties dieną, paliko savo sūnui B. P.. 2004 m. spalio 4 d. Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notarė R. V. išdavė paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo patvirtino, jog mirusios S. B. turtą, tarp kurio yra ir ginčijamu sprendimu jai suteikti žemės sklypai, paveldi testatorės sūnus P. B.. Po S. B. mirties jai ginčijamu administraciniu aktu suteiktą turtą – žemės sklypus paveldėjo jos įpėdinis, t. y. turtas įgytas neatlygintinu sandoriu, todėl taikytina restitucija natūra (CK 4.96 str. 3 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį patenkino, panaikino 2004 m. kovo 26 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo mirusiajai S. B. dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,21 ha ploto žemės sklypą miškų ūkio veiklai, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), panaikino 2004 m. spalio 4 d. Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notarės R. V. patvirtintą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį dėl šio turto paveldėjimo, esančio (duomenys neskelbtini), taikė restituciją natūra, ir įpareigojo P. B. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomą 0,21 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Teismas nusprendė, kad 2004 m. kovo 26 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo mirusiajai S. B. dalis, kuria atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miško plotą naikintinas kaip prieštaraujantis išvardintoms imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str. 1 d.), t. y. Konstitucijos 47 straipsniui, LR miškų įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsniui, 13 straipsniui, LR žemės įstatymo 6 straipsniui. Teismas pažymėjo, kad minėtos normos įtvirtina draudimą bet kokiu būdu, tarp jų nuosavybės teisių atkūrimo, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, tarp jų ir miestų miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata reiškia, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, t.y. rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą, tačiau tai negali būti traktuojama kaip leidimas pažeisti minėtus imperatyvius Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintus draudimus. Šie draudimai galioja nuo minėtų įstatymų priėmimo, todėl jeigu ginčijamo VAVA 2004 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) priėmimo metu ginčo žemės sklype buvo valstybinės reikšmės miško, šis VAVA sprendimas yra neteisėtas. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo, kuriuo buvo patvirtinti ir nurodyti Vilniaus apskrities valstybinės reikšmės miškų plotai, buvo 2002 m. rugsėjo 27 d. suderintas ir Vilniaus apskrities viršininko. Teismas taip pat atmetė VAVA argumentus, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą, nes ieškovas nepateikia įrodymų, jog ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų (žemėtvarkos projekto) pagrindu. VAVA sprendimo neteisėtumą patvirtina bei teisinį pagrindą jį naikinti duoda sprendimo prieštaravimas nurodytoms imperatyvioms įstatymų normoms, draudžiančioms įsigyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, o ne žemėtvarkos projekto užginčijimo ar panaikinimo faktas. Žemėtvarkos projektas nesukuria VAVA pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja aukštesnės galios imperatyvioms įstatymų normoms, galiojančioms sprendimo priėmimo metu. Teismui panaikinus neteisėtą VAVA sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, žemėtvarkos projektas gali būti keičiamas ar tikslinamas administracine tvarka. Teismo nuomone, VAVA sprendimo neteisėtumo nepašalina ir ta aplinkybė, kad 2000 m. balandžio 21 d. žemės reformos žemėtvarkos projektą be pastabų suderino Vilniaus miškų urėdija, nes ši aplinkybė gali būti vertinama kaip netinkamas minėtai institucijai (urėdijai) pavestų funkcijų vykdymas. Teismas taip pat atmetė VAVA argumentus dėl ieškovo nepasinaudojimo ginčo išankstine neteismine nagrinėjimo tvarka, nes skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimu, iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo nagrinėjami Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka. Iš šių nuostatų akivaizdu, kad išankstine neteismine tvarka nagrinėjami tik ginčai, atsiradę iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, tuo tarpu dėl ginčų, kilusių po sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, kaip ir yra šioje byloje, gali būti tiesiogiai kreipiamasi į teismą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Skundą grindžia šiais motyvais:

1. Teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino, kad ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas buvo priimtas vadovaujantis galiojančiais administraciniais teisės aktais, todėl nepanaikinus aktų, kurių pagrindu buvo priimtas šis sprendimas, Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dalies panaikinimas yra neteisėtas. Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas administraciniu aktu (Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01), buvo parengti suformuotų natūra grąžintinų žemės sklypų planai, žemės sklypo kadastro duomenys, paženklinimo vietoje dokumentai, abrisai. Teismas panaikino ginčijamą sprendimą, nors dokumentai, kurių pagrindu yra parengtas ginčijamas administracinis aktas, yra galiojantys. Teismas neįvertino, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrino priėmimas yra tęstinio, iš kelių etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas. Visi šie etapai, tai yra žemės reformos žemėtvarkos projekto parengimas, jo patvirtinimas, žemės sklypo ribų paženklinimas vietoje, kadastro duomenų parengimas ir kt., yra tarpusavyje susiję ir keliantys teisines pasekmes kitam nuosavybės teisių atkūrimo etapui bei asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės. (duomenys neskelbtini) esantys sklypai buvo suformuoti Žemės reformos žemėtvarkos projektu, juo yra nustatytos žemės sklypų ribos ir jos įregistruotos Nekilnojamojo turto kadastre. Nei žemės sklypo ribų, nei įsakymo, kuriuo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas, ieškovas neginčijo.

2. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos kaip į kaimo vietovėje esančią žemę, nes (duomenys neskelbtini) kaimo dalies teritorija 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui. Įstatymų leidėjas numatė specialią nuosavybės teisių atkūrimo tvarką tose teritorijose, kurios minėtu įstatymu priskirtos Vilniaus miestui. Atsakovas nurodė, kad projektuojant žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje buvo vadovaujamasi teisės aktų reikalavimais, taikomais kaimo, o ne miesto vietovėje esančiai žemei.

3. Žemėtvarkos projekto rengimo metu ir 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymo Nr. 2818-01 dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo priėmimo metu galiojo Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcija Nr. I-671, kurios 5 straipsnio 6 dalyje buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti: 1) valstybiniams rezervatams, nacionalinių ir regioninių parkų rezervatams; 2) Kuršių nerijos nacionaliniam parkui; 3) apsauginiams miškams iki 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, ypač vertingiems rekreaciniams miškams, miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams, kurortų sanitarinės apsaugos I – II zonoms, miestų miškams, miško parkams, miško genetiniams rezervatams, miško medelynams ir miško sėklinėms plantacijoms. Pagal tuo metu galiojančią minėto įstatymo redakciją miško plotas turėjo būti priskirtas miesto miškams tam, kad jis galėtų būti laikomas valstybinės reikšmės mišku, išimtinės nuosavybės teise priklausančiu Lietuvos Respublikai. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir patvirtinimo metu tokio miškų priskyrimo nebuvo. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2002 m. gegužės 10 d. suderino parengtus grąžintinų žemės sklypų planus su Vilniaus miškų urėdijos specialistu, pastabų pateikta nebuvo, todėl buvo parengtas ginčijamas Viršininko apskrities viršininko sprendimas. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino tos aplinkybės, kad rengiant ir derinant žemės reformos žemėtvarkos projektą, kurio pagrindu paruošti kiti dokumentai, dar nebuvo priimtas LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo buvo patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotai, todėl nebuvo galimybės nustatyti, ar natūra grąžinamas miškas patenka į valstybiniams miškams priskirtą teritoriją, ar ne.

4. Vykdant nuosavybės teisių atkūrimą buvo vadovaujamasi Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 12 d. redakcija, kurios pagrindu buvo priimami poįstatyminiai aktai, o jais vadovaujantis – individualūs administraciniai aktai. Šių administracinių aktų panaikinimas dėl priežasčių, visiškai nepriklausančių nuo piliečių, kuriems buvo atkuriamos nuosavybės teisės, neatitiktų bendrųjų teisės principų – teisingumo ir protingumo.

5. Ieškovas, ginčydamas sprendimą tik dėl dalies žemės sklypo, tai yra tik dėl miško, turėjo nurodyti tikslias miško sklypo ribas, konkrečią miško buvimo vietą, nes priešingu atveju nebūtų galimybės įvykdyti teismo sprendimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinius skundus trečiasis asmuo LR aplinkos ministerija prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos 2004 m. kovo 26 d. apskrities viršininko sprendimu po to, kai ginčo teritorija Vyriausybės nutarimu Nr. 2013 buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis, numatanti, kad į nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip į kaimiškose vietovėse, negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti imperatyvūs Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti draudimai. Be to, Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“. Be to, nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių. Pagal teismų formuojamą praktiką po Nutarimo Nr. 2013 įsigaliojimo turėjo būti koreguojamas žemės reformos projektas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad kreipiantis į teismą dėl ginčijamo neteisėto sprendimo (jo dalies) dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo, ginčyti žemės reformos žemėtvarkos projekto ar kitų ginčo sklypo formavimo dokumentų neprivaloma, nes tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemės sklypą. Žemės reformos žemėtvarkos projektas ir kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukelia tokių teisinių padarinių kaip VAVA sprendimas ir jie gali būti keičiami ar tikslinami administracine tvarka. Be to, šie dokumentai nesukuria VAVA pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Vieta, kurioje yra ginčo sklypas, tiek žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo, derinimo, patvirtinimo metu, tiek ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu buvo Vilniaus miesto teritorijoje, miškas, patenkantis į ginčo sklypą, laikomas miesto mišku, kurį pagal teisės aktus įsigyti privačion nuosavybėn draudžiama. Be to, ginčijamas VAVA sprendimas buvo priimtas po LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo, atsakovui VAVA buvo gerai žinoma, kad ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miško, nes LR aplinkos ministerijos 2003 m. vasario 18 d. raštu buvo pateiktos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ir sąrašai. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad parengtų grąžinti žemės sklypų suderinimo su Vilniaus miškų urėdija faktas nepašalina prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms fakto. Vyriausybės nutarimu konkretų mišką priskyrus valstybinės reikšmės miškams, atitinkamai turėjo būti taisomas apskrities viršininko sprendimu patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas.

Apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimo dalies, kuria patenkintas ieškinys dėl nuosavybės teisių panaikinimo į 0,21 ha miško žemės sklypą mirusiajai S. B. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, netenkintinas.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 26 d. sprendimu mirusiajai S. B. atkurta nuosavybės teisė į 1,8 ha žemės sklypą, kuriame yra 0,21 ha valstybinės reikšmės miškas. Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine teise priklauso valstybei. Teritorija, kurioje yra ginčo sklypas 1996 m. įstatymu ,,Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ priskirta Vilniaus miestui. Taigi Vilniaus apskrities viršininkui 2004 m. kovo 26 d. įsakymu tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotą ginčo žemės sklypą, ginčo sklypas jau turėjo valstybinės reikšmės miško žemės statusą. Miškų įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kuri galiojo 2004 m. kovo 26 d. Vilniaus viršininko administracijai priimant sprendimą atkurti S. B. nuosavybės teisę į ginčo žemę, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės ir išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Žemėtvarkos projekto patvirtinimo metu (žemėtvarkos projektas patvirtintas 2000-08-24 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2818-01) galiojęs Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktas numatė, kad miškai išperkami valstybės, jeigu jie buvo priskirti valstybinės reikšmės miškams. Ginčo sklypas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotui 2002 m. gruodžio 20 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 2013, t. y. po to, kai jau buvo patvirtintas žemėtvarkos projektas. Tačiau žemėtvarkos projekto patvirtinimo data, kaip ir Vyriausybės nutarimas dėl ginčo sklype esančio miško priskirimo valstybinės reikšmės miškų plotui, neturi reikšmės. Pagal tuo metu, kai buvo patvirtintas žemėtvarkos projektas, galiojusį Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punktą valstybei išiminės nuosavybės teise priklausė valstybinės reikšmės miškai, o miškai, esantys miesto teritorijoje priskirtini valstybinės reikšmės miškams. Lietuvos Konstitucinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimo 1.2.5 punkte konstatavo, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, jeigu yra priskirti inter alia miestų miškams, ir kad ši nuostata buvo įtvirtina Miškų įstatyme nuo pat pradžių, kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą (Konstitucinio Teismo byla Nr. 44/04-10/06). Taigi, žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo bei tvirtinimo metu pagal Miškų įstatymo nuostatas Vilniaus miesto teritorijoje esantis 0.21 ha miškas turėjo valstybinio miško statusą, nors tuo metu Vyriausybė formaliai šio miško dar nebuvo priskyrusi valstybinės reikšmės miškui.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas tuo, kad teismas, nenurodydamas konkrečių, tikslių miško ribų, priėmė sprendimą, kurį įvykdyti nebūtų galimybės. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje nurodė, kad miškui apibrėžti būtini du kriterijai – miško dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendime, kuriuo panaikintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės 0,21 ha mišką ir atitinkama paveldėjimo teisės liudijimo dalis bei taikant restituciją 0,21 ha miškas grąžintas valstybei, nurodyta miško dislokacija (duomenys neskelbtini), miško dydis – 0,21 ha. Taigi, miško konkretizavimo kriterijai teismo sprendime yra nurodyti ir to pakanka teismo sprendimui įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas 2004 m. kovo 26 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo mirusiajai S. B. toje dalyje, kuria atkurta nuosavybės teisė natūra į 0,21 ha miško žemės plotą, patenkantį į 1,8 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl šio turto (0,21 ha ploto miško) bei P. B. įpareigotas grąžinti valstybei 0,21 ha miško, esančio 1,8 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėDanutė MilašienėVigintas Višinskis