Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Albino Antanaičio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nuteistojo J. S. gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje (4 epizodai) ir nuteistas:

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (S. J. turto vagystė) – 1 (vieniems) metams laisvės atėmimo;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (A. U. turto vagystė 2013 m. liepos 25 d.) – 1 (vieniems) metams 3 (trejiems) mėnesiams laisvės atėmimo;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (A. U. turto vagystė 2013 m. liepos 26 d.) – 1 (vieniems) metams 3 (trejiems) mėnesiams laisvės atėmimo;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (A. J. turto vagystė) – 1 (vieniems) metams 3 (trejiems) mėnesiams laisvės atėmimo;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės dalinai pridedant švelnesnes, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2014 m. lapkričio 10 d. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2013 m. balandžio 9 d. iki 2013 m. balandžio 19 d., nuo 2014 m. gegužės 10 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d.

Iš J. S. priteista S. J. – 120,00 Lt (vienas šimtas dvidešimt litų), kas atitinka 34,75 Eur, A. J. –105,00 Lt (vienas šimtas penki litai), kas atitinka 30,41 Eur, A. U. – 1002,87 Lt (vienas tūkstantis du litai 87 ct), kas atitinka 290,45 Eur, civilinių ieškinių tenkinimui.

Iš J. S. priteista 373,20 Lt (trys šimtai septyniasdešimt trys litai 20 ct), kas atitinka 108,08 Eur, valstybei už antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. nuteistas už tai, kad 2013 m. balandžio 6 d., vakare, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, veikdamas bendrininkų grupėje su R. G., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 7 p.), išlaužęs duris, įsibrovė į patalpą – G. M. priklausančio gyvenamojo namo, esančio Jonavoje, (duomenys neskelbtini), palėpę, iš kurios pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam S. J. priklausančius: 50 litų vertės ketaus kriauklę ir 5 vnt. aliuminių puodų bendros 50 litų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam S. J. bendrą 100 litų turtinę žalą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Be to, J. S. 2013 m. liepos 25 d., 13.00-15.00 valandų laikotarpyje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Jonavoje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nuo nukentėjusiojo A. U. kaklo nusegdamas atvirai pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam A. U. priklausantį 600 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną, „Samsung SGH-X520“, su jame buvusia 5 litų vertės „Labas“ SIM kortele, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, pro neužrakintas duris įsibrovė į patalpą – A. U. priklausantį namą, esantį Jonavoje, (duomenys neskelbtini), iš kurio atvirai pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam A. U. priklausančias penkias keptuves bendros 50 litų vertės, 40 litų vertės kavamalę, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. U. bendrą 695 litų turtinę žalą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Be to, J. S. 2013 m. liepos 26 d., apie pietus, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, išdaužęs lango stiklą, įsibrovė į nukentėjusiajam A. U. priklausantį namą, esantį Jonavoje, (duomenys neskelbtini), iš kurio pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam A. U. priklausančius: 563,87 litų vertės televizorių „Vido“, 10 litų vertės kompasą, 229 litų vertės magnetolą „Grundig“, 100 litų vertės bulvių tarkavimo mašiną, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. U. bendrą 902,87 litų turtinę žalą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Be to, J. S. 2014 m. gegužės 9 d., apie 21.00 val., apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pro išdaužtą langą įsibrovė į patalpą – V. G. priklausantį butą, esantį Jonavoje, (duomenys neskelbtini), iš kurio pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam A. J. priklausančius: krosnies aliumininę vandens talpą 50 litų vertės, puodą su dangčiu bendros 100 litų vertės, 32 vnt. šaukštų bendros 50 litų vertės, 38 vnt. šaukštelių bendros 40 litų vertės, tris šakutes bendros 6 litų vertės, peleninę 20 litų vertės, plaktuką mėsai mušti 5 litų vertės, dubenį 5 litų vertės, dangtį 5 litų vertės, stalo įrankių komplektą 100 litų vertės, 1 l talpos butelį aliejaus 4 litų vertės, batoną 1 lito vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. J. bendrą 386 litų turtinę žalą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėją, prašiusį skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistasis J. S. apeliaciniu skundu neginčija savo kaltės dėl padarytų nusikaltimų ir iš esmės kelia tik jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje įtvirtinta principinė nuostata, kad paskirta bausmė bet kuriuo atveju turi būti teisinga ir turi užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų praktinį įgyvendinimą. Tačiau bausmė skiriama vadovaujantis ne tik bausmės paskirtimi, bet ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir, skirdamas J. S. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Apkaltinamojo nuosprendžio turinys rodo, kad teismo apsisprendimą skirti laisvės atėmimo bausmę J. S. nulėmė tai, kad jis ne kartą baustas administracine tvarka, padarė tyčinius apysunkius nusikaltimus turėdamas neišnykusį teistumą, vieną nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir tris nusikaltimus – apsvaigęs nuo alkoholio. Nagrinėjamame kontekste pažymėtina, kad apeliantas nusikalstamas veikas padarė esant tiesioginei tyčiai, savanaudiškais motyvais, o vertinant jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumą, akcentuotina, kad J. S. praeityje teistas net tris kartus už tyčinių nesunkių, apysunkių, tame tarpe ir panašaus pobūdžio, nusikalstamų veikų padarymą, nusikalto neišnykus ankstesniems teistumams (T. 2, b. l. 81-86), administracine tvarka baustas, duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (T. 2, b. l. 77-80). Visi šie duomenys neigiamai apibūdina nuteistąjį, atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Akivaizdu, kad J. S. nenori koreguoti savo elgesio bei gyventi pagal visuomenėje nusistovėjusias normas.

Kita vertus, apylinkės teismas paskyrė jam bausmę, kuri yra mažesnė nei numatytos sankcijos bausmės vidurkis, atsižvelgdamas į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis tik iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamas veikas. Pagal teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, tai lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį kaltinamasis įnešė indėlį savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą, kad būtų priimtas teisingas sprendimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-201/2007 ir kt.). Taigi, prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, teismų praktikoje keliami trys reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku bei prisipažinimo išsamumas. Be to, pripažįstant nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, greta prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką būtina dar ir nustatyti, kad kaltininkas dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi. Nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (kasacinė nutartis Nr. 2K-539/2006). Kadangi, kaip minėta, nagrinėjamu atveju nuteistasis tik iš dalies prisipažino kaltu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokį jo prisipažinimą laikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau, nesant skundo sunkinančiais pagrindais, apeliacinės instancijos teismas negali sunkinti J. S. teisinę padėtį ir panaikinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. O apeliaciniame skunde J. S. nurodytas argumentas, jog apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino pilnai, atmestinas kaip nepagrįstas.

Kritiškai vertintinas ir apeliacinio skundo argumentas dėl būtinybės prižiūrėti sergančią mamą, kadangi nei apylinkės teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nuteistasis šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Nepaisant to, šis argumentas nelaikytinas esminiu, kurio pagrindu apeliantui galima būtų skirti švelnesnę bausmę. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad J. S., būdamas ankščiau ne kartą teistas, tame tarpe ir už analogiško pobūdžio nusikaltimus, be abejonės žinojo apie gresiančias bausmes už šių nusikalstamų veikų padarymą, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto. Būtina pabrėžti ir tai, kad nuteistajam paskirtų laisvės atėmimo bausmių už atskiras nusikalstamas veikas dydžiai yra ženkliai mažesni už jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sankcijose numatytus laisvės atėmimo bausmės vidurkius, todėl laikyti paskirtąją bausmę aiškiai per griežta ir dar labiau švelninti, pagrindo nėra.

Atsižvelgdama į visas aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 10 d. nuosprendyje išvadas dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies, jos dydžio pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, todėl nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas, o J. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. vasario 10 d. pažyma Nr. TP-7-(2.10)-621 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos J. S., išlaidas iki 2015 m. vasario 10 d. sudaro 57,90 Eur (T. 3, b. l. 56).

Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, šios nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą J. S. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.