Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Palubinskaitės, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Albino Čeplinsko,

teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9237-54/2010 pagal ieškovo M. N. ieškinį atsakovei A. R., trečiajam asmeniui D. N., išvadą teikiančioms institucijoms Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, pagrįstą, procesines ir materialines teisės normas atitinkantį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Byloje kilo ginčas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvams gyvenant skyrium. Nors pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl abiejų ieškovo ir atsakovės dukterų gyvenamosios vietos, apeliaciniu skundu ginčijama tik sprendimo dalis, kuria jaunesniosios dukters gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu. Būtent šios pirmosios instancijos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas ir apibrėžia apeliacijos ribas (CPK 320 str. 1 d.). CK 3.174 str. 2d. nurodyta, kad ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismas sprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą; į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Ši nuostata atitinka CK 3.164 str. įtvirtintą vaiko teisę būti išklausytam, kai sprendžiamas su juo susijęs klausimas. Paprastai vaiko interesą gyventi su vienu ar kitu iš tėvų lemia asmeniniai tėvų bruožai, santykiai su vaiku, požiūris į vaikus, moralinė charakteristika, vaiko auklėjimo prioritetai, todėl tuo atveju, jei vaiko nuomonė nemotyvuota ar paremta kokia nors jo interesams prieštaraujančia nauda, teismas jo gyvenamąją vietą gali nustatyti neatsižvelgdamas į vaiko poziciją. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, mergaitės pozicija, su kuriuo iš tėvų ji norėtų gyventi, keitėsi. 2010 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio metu (b.l. 105-113) vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė patvirtino, jog 2009m. vasario 22 d. ir 2009 gegužės 24 d. vykusių apklausų metu mergaitė išreiškė norą gyventi su tėvu, bet dažniau bendrauti su mama. Analogišką pageidavimą mergaitė išdėstė ir 2010 m. vasario 20 d. (b.l. 35) bei 2010 m. gegužės 24 d. (b.l. 63) apklausų metu ir savo poziciją pakeitė tik apklausiama 2010 m. rugpjūčio 25 d. ir 2010 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžiuose bei 2010 m. spalio 15 d. vykdytoje apklausoje (b.l. 89). Aplinkybę, jog mergaitės nuomonė nėra pastovi, patvirtina ir jos teiginys 2010 m. vasario 20 d. vykusios apklausos metu, kad ji yra sakiusi norinti gyventi su mama, tačiau persigalvojo ir nori likti su tėvu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog mergaitė negalėjo įvardinti konkrečių bei vienareikšmiškų savo pozicijos kaitaliojimosi priežasčių, teigdama, kad jai gerai gyventi ir pas tėvą, tačiau gyvenant su mama didesniame mieste galėtų daugiau kur nueiti, pas mamą jai linksmiau, ji mažiau kontroliuojama, būnant vyriausiu vaiku šeimoje jaunesnieji broliai ir sesuo turi jos klausyti, kai tuo tarpu pas atsakovą gyvenanti vyresnioji sesuo, priešingai, pati reikalauja paklusti jos norams. Pastaruosius mergaitės argumentus, atsižvelgdama į jos interesus, teisėjų kolegija vertina kritiškai. Nors didesniame mieste iš tikrųjų yra platesnės galimybės dalyvauti kultūriniame, sportiniame gyvenime, įvairiau organizuoti vaiko laisvalaikį, teorinių galimybių įgyvendinimas praktikoje kelia pagrįstų abejonių, kadangi, net ir atvykdama pas mamą atostogų, mergaitė nenurodė nei vieno atvejo, kai mama būtų ją kur nors nusivedusi, išskyrus pasivaikščiojimus po parką, kas jokiu būdu negali būti siejama su gyvenimo mieste privalumais. Iš kitos pusės, gyvenimas mieste nesant pakankamos kontrolės atveria grėsmes tinkamam vaiko auklėjimui. Akcentuotina tai, jog 2010 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio metu (b.l. 105-113) viena iš priežasčių, dėl ko jaunesnioji duktė atsidūrė pas ieškovą, atsakovė nurodė aplinkybę, kad dėl sudėtingo charakterio dukrai nepavyko pritapti mokykloje ir mokytoja siūlė perkelti dukrą į specialią socialinę mokyklą, 2010 m. vasario 20 d. apklausos metu mergaitė nurodė mėgstanti muštis ir pykstanti, kai ieškovas ją dėl to bara. Pastarosios aplinkybės atskleidžia tam tikras negatyvias mergaitės charakterio savybes, todėl tinkama vaiko priežiūra ir kontrolė tampa dar reikšmingesne. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jokių nusiskundimų dėl netinkamo mergaitės elgesio mokykloje, kurią ji lanko gyvendama su ieškovu, nėra, mergaitė apklausų metu nuolat akcentuoja būtinybę gyvenant su tėvu laikytis tvarkos, kas jai nelabai patinka. Dėl nurodytų aplinkybių gyvenimo su atsakove privalumu mergaitės įvardijami didesnės laisvės suteikimas ir mažesnis pareigų skaičius, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nesuderinami su mergaitės interesais, keliantys grėsmę jos auklėjimui ir socializacijai. Su aptartomis charakterio savybėmis susijęs ir mergaitės noras gyventi šeimoje, kurioje ji būtų vyriausias vaikas ir galėtų primesti savo norus jaunesniesiems. Teisėjų kolegija sutinka ir su vaiko teisių apsaugos institucijos atstovės pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstyta pozicija, jog mergaitė su atsakove bendrauja minimaliai, matosi tik kelis kartus per metus, todėl abejonių kelia ir mergaitės galimybės įvertinti gyvenimo tėvo ir mamos namuose skirtumus, juolab kad gyvenimas pas mamą jai asocijuojasi su atostogų laikotarpiais, trumpų pasimatytų metu nuperkamomis dovanomis ir jai skiriamu papildomu dėmesiu, kurio tikėtis gyvenant su mama nuolatos, atsižvelgiant į tai, jog atsakovė augina dar tris mažamečius vaikus, būtų sudėtinga. Pastarosios išvados pagrįstumą tik padidina byloje esantys duomenys apie atsakovės elgesį. 2010 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio metu (b.l. 105-113) mergaitė nurodė, jog mama liepia jai prižiūrėti brolius ir seseris, leidžia jiems eiti kur jie nori, o pati užsiima savo darbais, kai mama vaikus vienus palieka namuose, mergaitei atsiveria galimybė kontroliuoti tiek savo, tiek ir kitų vaikų elgesį. Bylos medžiaga atkleidžia ir kitus ieškovo ir atsakovės gyvenimo būdo bei požiūrio į vaikus bei šeimą skirtumus. Jeigu ieškovas po nepavykusių santykių su atsakove sukūrė šeimą su kita moterimi, tai ieškovė nesukūrusi šeimos susilaukė dar trijų vaikų, kurių tėvystė nėra nustatyta, taip pažeidžiant jų CK 3.161 str. 2 d. nustatytas teises. Kai atsakovė dėl finansinių problemų savo iniciatyva atidavė 7 metų vaiką mažai vaikui pažįstamam tėvui, pastarasis mergaitę priėmė ir užtikrino jai stabilią ir saugią gyvenamąją aplinką. Kaip patvirtino pati atsakovė, nuo pat dukterų gimimo ji neturėjo stabilių pajamų, nemoka dukterims įsiteisėjusiu Raseinių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu (b.l. 14-15) priteisto išlaikymo, nes priteisti 175 Lt per mėnesį kiekvienai mergaitei yra suma, neatitinkanti jos finansinių galimybių, kas savaime kelia pagrįstas abejones dėl atsakovės galimybių išlaikyti dar vieną vaiką, tuo tarpu ieškovo šeima nenurodė, jog mergaičių išlaikymas jiems yra finansiškai nepakeliama našta. Kauno miesto socialinių paslaugų centro 2008 m. gruodžio 30 d. rašte (b.l. 55) nurodyta, jog pati atsakovė tvirtino, kad dukrų su ja nesieja emocinis ryšys, pripažino norinti, kad mergaitės gyventų su ja, tačiau neturinti tam sąlygų, tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu, nors aplinkybės, lyginant su tomis, kurios egzistavo mergaitės atidavimo ar pokalbio su socialiniais darbuotojais metu, nepasikeitė, jau teigė siekianti, jog tik viena iš dukterų gyventų su ja, iniciatyvos daugiau bendrauti su vyriausiąja dukra neišreiškė. 2010 m. vasario 20 d. vykusios apklausos metu mergaitė nurodė, jog mama ją mušė su diržu, kai ji pradėjo verkti dėl per karšto vandens vonioje, kad telefonu papasakojus mamai istoriją, kaip ji susipykusi su vyresniąja seserimi norėjo pastarajai įkasti, mama atsakė, kad reikėjo taip ir padaryti. Nei vienos apklausos metu paklausta apie tėvą ar jo žmoną mergaitė tokio pobūdžio aplinkybių nenurodė, patvirtindama, jog tėvo namuose jai gyventi saugu. Ieškovas pagal galimybes suteikia abiems su juo gyvenančioms dukroms normalias gyvenimo sąlygas, vaikai auga pilnoje šeimoje, turinčioje stabilią gyvenamąją vietą su atskira patalpa, skirta ieškovo dukterims, tuo tarpu atsakovės gyvenamoji vieta pastaraisiais metais keitėsi daugelį kartų. Nekyla ginčo ir dėl to, jog tiek ieškovas, tiek jo sutuoktinė rūpinasi mergaitėmis, domisi jų ugdymu, pačios mergaitės savo iniciatyva ieškovo žmoną vadina mama. Kaip jokiais įrodymais nepagrįstas atmestinas atsakovės argumentas, jog ieškovas naudojo smurtą prieš jaunesniąją dukterį. Nors mergaitė apklausų metu nurodė, jog jos pasirinkimui nedarė įtakos nei vienas iš tėvų, 2010 m. spalio 15 d. apklausos metu (b.l. 89) ji paminėjo, jog mama jai sakiusi, kad jai atvykus gyventi į Kauną mama gautų namą, leistų ją į muzikos mokyklą, kas patvirtina netiesioginę įtaką vaiko apsisprendimui. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovė ir pateikė teismui pažymą apie jai planuojamą skirti socialinį būstą, būstas kol kas nėra skirtas, abejonių kelia ir jo būklė, kadangi, kaip apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino atsakovė, būstą ji gavo būdama 19 – ta eilėje, nes aukščiau už ją buvę pretendentai tokio buto atsisakė, bute nėra sutvarkyta elektros instaliacija. Tiek dabartinė atsakovės finansinė padėtis, tiek ir padėtis dėl jos gyvenamosios vietos, tiek ir elgesio pokyčiai, kai vaikas atiduodamas, neremiamas, apsiribojama minimaliu bendravimu su juo, o vėliau reikalaujama jį grąžinti, neleidžia daryti išvados, jog mergaitei bus geriau gyventi su atsakove. Dėmesys atkreiptinas ir į tai, jog, remiantis CK 3.169 str. 3 d., pasikeitus faktinėms aplinkybėms, bet kuris iš tėvų gali kreiptis į teismą, kad klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos būtų nagrinėjamas iš naujo. Žvelgiant per šios normos prizmę akivaizdu, jog mergaitės perkėlimas gyventi su ieškove ne tik būtų nesuderinamas su gyvenimo sąlygų pastovumu, kuris tokio amžiaus vaikui laikytinas vertybe, bet ir taptų tikimybėmis, jog ateityje atsakovė įsikurs vaikui gyventi tinkamoje aplinkoje, jog turės pakankamai pajamų vaikams išlaikyti, jog nepersigalvos ir nenuspręs vaiko vėl grąžinti ieškovui, paremtu eksperimentu, kuris iš esmės pažeistų vaiko interesus. Įvertinusi visas nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tiek mergaitės teismo posėdžiuose išdėstytą pageidavimą, tiek ir atsakovės teisme reiškiamus atsikirtimus pripažino prieštaraujančiais nepilnamečio vaiko interesams. Dėl nurodytų priežasčių atsakovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.