Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-12-14 · Administracinė byla Nr. A-556-1449-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-14
Bylos Nr.
A-556-1449-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
Lietuvos Respublikos Seimo nario P
Atsakovas
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai
Trečiasis asmuo
Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybai
Kategorijos
  • 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla A556-1449/2009Procesinio sprendimo kategorija 17.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario P. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario P. G. prašymą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys P. G. prašė ištirti, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. T2-112 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse licencijų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5, 9 punktams, 44 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 18 straipsnio 9 daliai.

Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 ir Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymu (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymu) 2008 m. balandžio 4 d. priėmė sprendimą Nr. T2-112 (toliau – ir Tarybos sprendimas), kuriuo patvirtintas Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimosi įstaigose licencijų išdavimo tvarkos aprašas ir pripažintas netekusiu galios Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 29 d. sprendimo „Dėl alkoholinių gėrimų mažmeninės prekybos licencijavimo tvarkos“ 1.1 punktas. Klaipėdos apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-69-609/2008 dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T2-212 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ teisėtumo ištyrimo, tačiau šis sprendimas dar nėra įsiteisėjęs. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas Tarybos sprendimas ir 2007 m. birželio 8 d. savivaldybės sprendimas Nr. T2-212 yra susieti vienas su kitu, todėl kol nebus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-69-609/2008 neturėtų būti sprendžiama dėl šioje byloje ginčijamo Tarybos sprendimo. Taip pat nurodė, kad ginčijamas Tarybos sprendimas niekuo nepagrįstas, savo esme prieštaraujantis įstatymams ir suvaržantis tam tikros grupės verslininkų teises, taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo 44 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 2, 9 punktams.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės taryba atsiliepime į prašymą nurodė, jog su prašymu nesutinka.

Atsakovas nurodė, kad skundžiamas Tarybos sprendimas buvo parengtas atsižvelgiant į Alkoholio kontrolės įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimosi įmonėse taisyklių patvirtinimo“ pakeitimus ir papildymus. Minėti teisės aktai įpareigoja savivaldybes tokią tvarką patvirtinti taryboje pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 16 straipsnio 5 dalį, Taisyklių 7 punktą. Savivaldybės administracijos specialistai rengdami ginčijamą sprendimą atsižvelgė į Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje pastabas ir siūlymus.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu: 1) prašymo dalį dėl ištyrimo, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. T2-112 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse licenzijų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktui, nutraukė; 2) Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. T2-112 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse licenzijų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pripažino teisėtu ir prašymą dėl jo panaikinimo atmetė.

Teismas nurodė, kad abstraktaus prašymo ištirti norminio administracinio akto prieštaravimą negaliojančiam įstatymui nagrinėjimas teisme negalimas. Pareiškėjui teismas siūlė tikslinti pareiškimą pagal galiojantį įstatymą, tačiau pareiškėjas atsisakė tikslinti pareiškimą. Teismas nurodė, kad jis nevertina tiriamo akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnis reglamentuoja prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarką. Prie valstybinio reglamentavimo priemonių, skirtų mažinti alkoholio bendrąjį suvartojimą, priskirtina ir ta, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Teismas konstatavo, kad remiantis tuo, jog didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijos išdavimo tvarka deleguota savivaldybei įstatymu, įstatymo reikalavimus savivaldybė vykdo, atsižvelgdama į vietos sąlygas ir aplinkybes. Įrodymų, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, atsakovas į tokias aplinkybes neatsižvelgė, byloje nėra. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos 44 straipsnio 1 dalis numato, kad gyventojai savo nuomonę gali pareikšti dalyvaudami vietos gyventojų apklausoje tik viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymo klausimais.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas P. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - jo pareiškimą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad Tarybos sprendimas prieštarauja tam tikroms Alkoholio kontrolės įstatymo normoms ir pažeidžia smulkiųjų verslininkų interesus bei teises, vien dėl to, kad buvo priimtas balandžio mėnesį, nurodant, kad jis įsigalioja nuo balandžio 11 dienos.

Pareiškėjas nurodo, kad Tarybos sprendimas yra nepagrįstas ir savo esme prieštaraujantis įstatymams bei suvaržantis tam tikros grupės verslininkų teises ir jų teisę, garantuotą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniu, kuriame nurodyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise ir tai valstybė remia, taip pat valstybė saugo sąžiningos konkurencijos laisvę bei gina vartotojo interesus. Šis Tarybos sprendimas remiasi 2004 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu ir tai daroma po keturių metų, kai verslininkams naujos sąlygos galėjo ir turėjo būti žinomos jau prieš keturis metus.

Pareiškėjas teigia, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku, kaip vertinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostata, nes teismas nurodė, kad remiantis šiuo straipsniu valstybė reguliuoja ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, nurodoma, kad ginamos ir vartotojų teisės, tačiau nėra aišku, kaip toks prekybos reguliavimas daro įtaką bendrai tautos gerovei; taip pat nurodoma, kad reikia mažinti alkoholio vartojimą ir jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholio ir jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos išvados padarytos remiantis tik teismui žinomais šaltiniais ir argumentais: teismas nevertino ekonominio tikslingumo požiūrio, tačiau dėl jo pasisakė, nebuvo prašoma leisti pardavinėti nepilnamečiams ar kitaip daryti žalą sveikatai ir ūkiui, prašyta tik konkrečių prekybos sąlygų apspręstų vietos ir laiko ir kad tai būtų žinoma prieš tam tikrą laiką.

Pareiškėjas teigia, kad Tarybos sprendimas yra susijęs su viešuoju interesu ir viešaisiais klausimais, dėl kurių vietos gyventojai turi teisę pateikti savo asmeninę nuomonę, nėra duomenų, kad tokia apklausa buvo vykdoma, todėl Tarybos sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 44 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 2 ir 9 punktams.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su faktu, kad buvo pateiktas abstraktus reikalavimas, nes teismas pats pasisako dėl kiekvieno reikalavimo ir laiko, kad reikalavimai nepagrįsti ir priimti sprendimai neprieštarauja visiems nurodytiems pareiškime įstatymams, taip pat paduodant pareiškimą nebuvo žinoma, kad po kelių mėnesių bus pakeistas Alkoholio kontrolės įstatymas.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškimą dalyje nutraukė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nors pagal įstatymą turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 102 straipsnio 1 dalimi.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismas siūlė tikslinti reikalavimo dalį dėl Tarybos sprendimo atitikimo Alkoholio kontrolės įstatymo atitinkamoms nuostatoms, tačiau pareiškėjas tikslinti pareiškimą atsisakė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai administracinę bylą dalyje dėl Tarybos sprendimo prieštaravimo Alkoholio kontrolės įstatymui nutraukė, nes abstraktaus prašymo ištirti norminio administracinio akto prieštaravimą negaliojančiam įstatymui nagrinėjimas teisme negalimas. Atsakovas teigia, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo naikinti Tarybos sprendimą. Ginčijamas Tarybos sprendimas buvo parengtas atsižvelgiant į Alkoholio kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimo „Dėl didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių ir mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių patvirtinimo“ reikalavimus bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje pastabas ir pasiūlymus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys P. G. prašė ištirti, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. T2-112 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse licencijų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5, 9 punktams, 44 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 18 straipsnio 9 daliai.

Minėtu Tarybos sprendimu buvo patvirtintas Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse licencijų išdavimo tvarkos aprašas. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. T2-112 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi ir 17 straipsnio 33 punktu, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 16 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu 618 „Dėl Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių ir Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių patvirtinimo“ 7 punktu.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalies nuostatas, norminis administracinis aktas yra viena iš norminių teisės aktų rūšių (greta įstatymų ir kitų teisės aktų). Norminis teisės aktas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką ir kartu apibrėžia administracinių teismų kompetenciją tiriant konkretaus administracinio akto teisėtumą.

Pareiškėjo prašomas ištirti teisės aktas nustato tam tikras elgesio taisykles individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, todėl jis priskirtinas norminiam administraciniam aktui.

Dėl reikalavimo ištirti Tarybos sprendimo atitikimą Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktui

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario P. G. pareiškime nurodyta, kad atsakovo priimtas Tarybos sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (priimto 1995-04-18 Nr. I-857) 18 straipsnio 1 dalies 2 punktui.

Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su abstrakčiu prašymu, prašydamas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Kadangi nagrinėjamoje byloje į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipėsi ne individualią bylą nagrinėjantis teismas, o Lietuvos Respublikos Seimo narys, todėl norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo reiškia, jog tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnyje nurodyti subjektai, norminio administracinio akto teisėtumo byla praranda savo objektą. Ginčijamas norminis administracinis aktas yra panaikintas, o jo teisėtumo ar neteisėtumo konstatavimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu nėra būtinas, siekiant administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje (2006 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I6-2/2007). Tokios pačios praktikos, aiškinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pradėtos teisenos nutraukimą, laikomasi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (priimto 1995 m. balandžio 18 d. Nr. I-857) 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas buvo pakeistas priimant 2008 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 12, 16, 17, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo III skyriaus ketvirtuoju skirsniu ir 34-1 straipsniu įstatymą.

Šiuo atveju ginčijamo teisės akto nuostatos nėra panaikintos, tačiau yra pakeistas teisinis reguliavimas, kuriam, pasak pareiškėjo, prieštarauja ginčijamas norminis administracinis aktas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I444–4/2008 konstatavo, kad teisės akto, kuriam galimai prieštarauja norminis administracinis aktas, panaikinimas (pakeitimas) turi įtakos nagrinėjamai norminio administracinio akto teisėtumo bylai. Kadangi į Vyriausiąjį administracinį teismą kreipėsi ne individualią bylą nagrinėjantis teismas, o Lietuvos Respublikos Seimo narys, inicijuodamas abstrakčią norminio administracinio akto teisėtumo patikrą, teisės akto, kuriam galimai prieštarauja norminis administracinis aktas, panaikinimas (pakeitimas) daro norminio administracinio akto teisėtumo teiseną nebegalima. Pripažinimas, kad norminis administracinis aktas prieštaravo nebegaliojančiam įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, nebetektų prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Toks poveikis būtų tik tada, jei teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pažeistų subjektinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo bylą inicijuotų individualią bylą nagrinėjantis teismas.

Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas siūlė pareiškėjui tikslinti pareiškimą, formuluojant reikalavimą pagal galiojantį įstatymą, tačiau pareiškėjas tikslinti pareiškimą atsisakė (b. l. 134). Todėl, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnyje nurodytų subjektų pareiškimai nagrinėjami tik galiojančių norminių administracinių aktų atžvilgiu, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (priimto 1995 m. balandžio 18 d. Nr. I-857) 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas yra pakeistas priimant 2008 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 12, 16, 17, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo III skyriaus ketvirtuoju skirsniu ir 34-1 straipsniu įstatymą, pagrįstai bylą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu šioje dalyje nutraukė.

Dėl reikalavimo ištirti Tarybos sprendimo atitikimą Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5, 9 punktams, 44 straipsnio 1 daliai

Apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl šio reikalavimo remiasi aukščiau išdėstyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija, kad tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnyje nurodyti subjektai, administraciniams teismams yra priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą galiojantiems įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5, 9 punktuose, 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriam, pareiškėjo teigimu, prieštarauja Tarybos sprendimas, yra iš esmės pasikeitęs.

Pareiškėjas prašo ištirti Tarybos sprendimo atitiktį Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5, 9 punktams (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1764 redakcija, o šios redakcijos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas yra nebegaliojantis teisės aktas, kadangi jį pakeitė naujas teisinis reguliavimas, išdėstytas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos 2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo redakcija Nr. X-1722.

Pareiškėjo Seimo nario P. G. pareiškime taip pat nurodyta, kad atsakovo priimtas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 44 straipsnio 1 daliai.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 44 straipsnis buvo pakeistas priimant 2008 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. X-1722. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 44 straipsnyje neliko 44 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad gyventojai savo nuomonę viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymo klausimais gali pareikšti dalyvaudami vietos gyventojų apklausoje, todėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis laikytina nebetaikytina ir nebeaktualia.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinės bylos dalis, kurioje pareiškėjas prašė ištirti, ar Tarybos sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5, 9 punktams, 44 straipsnio 1 daliai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, nutrauktina.

Dėl reikalavimo ištirti Tarybos sprendimo atitikimą Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 daliai

Prekyba alkoholiniais gėrimais – ūkinė veikla. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. kovo 15 d., 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį, gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą arba nustatyti tam tikras jos sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas, ypač atsižvelgdamas į inter alia visiems žinomus neigiamus padarinius, kuriuos alkoholio vartojimas gali sukelti žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms vertybėms, taip pat į tai, kad šiai veiklos sričiai pagrįstai yra taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, gali įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų įgaliojimus dalyvauti formuojant, koordinuojant valstybės alkoholio kontrolės politiką ir ją įgyvendinant.

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo nustatytu teisiniu reglamentavimu siekiama mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui.

Prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnis. Prie valstybinio reglamentavimo priemonių, skirtų mažinti alkoholio suvartojimą, priskirtina ir Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytoji, o būtent tai, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Šioje teisės normoje numatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgia savivaldybių taryba, priimdama sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo. Todėl įstatymų leidėjas nustatė įgaliojimus savivaldybių taryboms, esant reikalui, riboti prekybą alkoholiniais gėrimais savivaldybės teritorijoje, kai tai būtina siekiant pozityvių, visuomeniškai svarbių tikslų, inter alia apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, kitas teisės saugomas ir ginamas vertybes.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad skundžiamas Tarybos sprendimas, nustatantis Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse licencijų išdavimo tvarką, neprieštarauja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 daliai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario P. G. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. T2-112 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse licencijų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5, 9 punktams, 44 straipsnio 1 daliai, panaikinti ir šią administracinės bylos dalį nutraukti.

Kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusArūnas Sutkevičius