- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-11
- Bylos Nr.
- eI-1932-505/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00943-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Rimantas Giedraitis, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- J. V.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algio Markevičiaus,
suinteresuotojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Gretai Gabrilaitytei,
viešame teismo posėdyje nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos J. V. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėja J. V. prašymu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į senelės S. M. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą; 2) atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašyme ir jos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2016 m. lapkričio 24 d. jai išdavė pažymą apie nuosavybę, kurioje nurodė, kad Vyriausios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, Ukmergės apskrities žemės rūšiavimo komisijos Vyr. žemės rūšiavimo komisijai 1934 m. lapkričio 15 d. adresuotame Ukmergės apskrities Panoterių valsčiaus Kaušankos seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše įrašyta savininkė M. S., (duomenys neskelbtini) . turėjusi 21,28 ha žemės (5,0 ha III rūšies, 4,0 ha IV rūšies ariamos; 4,0 ha IV rūšies pievų; 5,5 ha IV rūšies ganyklų; 2,5 ha IV rūšies miško; 0,28 ha neapmokestintos; pavardė, vietovė - taip dokumente). Pagal dabartinį administracinį suskirstymą, nurodytas žemės plotas būtų (duomenys neskelbtini) .
Šioje pažymoje nurodyta pil. S. M. (ikisantuokinė pavardė C.) yra pareiškėjos senelė iš tėvo pusės. Ji gimė (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) . susituokė su J. A. M., ir mirė (duomenys neskelbtini) . S. M. su J. A. M. turėjo keturis vaikus.
Pareiškėjos dėdė B. M. ir tetos J. V. bei G. T. vaikų neturėjo. Pareiškėjos tėvas A. M. turėjo keturis vaikus.
Pareiškėja 1963 m. spalio 26 d. susituokė ir priėmė pavardę V., susilaukė šešių vaikų, iš kurių penki yra gyvi.
Pareiškėjos brolis A. H. M. turėjo keturis vaikus, iš kurių trys yra gyvi, o sesuo I. M. – D. turi vieną vaiką, brolis V. M. M. savo vaikų neturėjo.
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir PNTINTAĮ) 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą (t. y. tame tarpe žemę ir miškus) atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) - į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Šiuo atveju nuosavybės teisės pareiškėjai galėjo būti atkurtos į turto - 21,28 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) - mirusios savininkės S. M. sūnui A. M. tenkančią dalį. Pareiškėja yra vienintelė pretendentė į S. M. priklausiusio sklypo atkūrimą, nes visi jos vaikai bei kiti anūkai yra mirę, o galimybės atkurti nuosavybės teises proanūkiams (šiuo atveju - pareiškėjos brolio A. H. M. bei sesers I. M. – D. vaikams) įstatymas nenumato.
Šalies argumentai
Pareiškėja pripažino, kad prašymo atkurti nuosavybės teises, tuo labiau jas bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų kompetentingoms valstybės institucijoms nėra pateikusi. Prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės S. M. žemę nesikreipė, nes neturėjo nei dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos ir S. M. giminystės ryšį, nei kad S. M. nuosavybės teise iš tikro valdė nurodytą žemės plotą. Pareiškėjos brolis A. H. M. bei jo vaikai I. M., J. M. – D. ir J. M. atsakydavo, kad šie dokumentai nėra išlikę, kad jie patys neturi intereso, kad jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės ir pan. Kad egzistuoja valstybės archyvų sistema, kuriuose saugomi tokio pobūdžio dokumentai, pareiškėjai nebuvo žinoma. Tik 2016 m. rudenį, seniūnui patarus, kreipėsi į archyvą, prašydama atitinkamos informacijos.
Mano, kad aukščiau nurodytos priežastys yra svarbios ir pateisinančios PNTINTAĮ 10 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nustatytų terminų praleidimą. Teigia, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. lapkričio 24 d. pažyma apie nuosavybę Nr. R4-1624 yra pakankamas pareiškėjos senelės S. M. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įrodymas, todėl pakanka prašyti teismo atnaujinti PNTINTAĮ 10 straipsnio 1 dalyje ir 4 dalyje nurodytus terminus. Reikšti reikalavimą dėl juridinio fakto nustatymo nėra būtina. Prašė prašymą tenkinti.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į prašymą su pareiškėjos prašymu nesutiko.
Atsiliepime į prašymą ir įgaliota atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau - Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Tvarka), ir kitais nuosavybės teisių į iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais.
Tvarkos 12 punkte nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra - turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai.
Tvarkos 11 punkte nurodyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos skyriui pagal žemės, miško ar vandens telkinio buvimo vietą. Piliečiai, praleidę nustatytąjį šių dokumentų pateikimo terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi.
Šalies argumentai
Pareiškėja pripažįsta, kad prašymo atkurti nuosavybės teises įstatymų nustatyta tvarka ir terminais už nuosavybės teisių atkūrimo procedūras atsakingai institucijai nepateikė, kadangi neturėjo dokumentų, patvirtinančių jos ir S. M. giminystės ryšį, bei S. M. nuosavybės teise valdytos žemės faktus įrodančių dokumentų.
Pažymėjo, kad teismų praktikoje, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, vertinama, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Sprendžiant šį klausimą taip pat privaloma nustatyti, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, t. y. kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką svarbiomis priežastimis laikytinos tokios aplinkybės, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai jos turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nenurodė, kad kada nors, domėdamasi ir rūpestingai elgdamasi kreipėsi į nuosavybės teisių atkūrimo procedūras atliekančią instituciją, taip pat nenurodė, kad kreipėsi į archyvą su prašymu surasti jos ir S. M. giminystę bei S. M. žemės sklypų valdymo faktų įrodančių dokumentų, o į archyvą kreipėsi tik 2016 m., praėjus 25 metams nuo tada kai turėjo teisę, o taip pat ir įstatymo nustatytą pareigą, atsakingoms institucijoms pateikti prašymą ir visus reikiamus nuosavybės teisių atkūrimui reikalingus dokumentus, kurių pateikimo terminai pakankamai ilgi, o taip pat, kaip paaiškėjo iš dokumentų, kuriuos pareiškėja pateikė teismui, archyvuose dokumentai įrodantys giminystės ryšį ir nuosavybės valdymą yra išlikę, taigi praleistas šių dokumentų pateikimo terminas, vien todėl, kad kaip pareiškėja teigia, kad ji neva nežinojo apie šių dokumentų egzistavimą, neturėtų būti vertinama, kaip termino praleidimo priežastis dėl svarių priežasčių.
Mano, kad pareiškėja elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai, turėdama galimybę kreiptis į institucijas dėl informacijos suteikimo, taip pat dėl prašymų pateikimo ir nuosavybės teises bei giminystės ryšius įrodančių dokumentų, tačiau šia galimybe nepasinaudojo, todėl pareiškėjos nurodytos priežastys negalėtų būti vertinamos, kaip priežastys, atsiradusios nepriklausomai nuo pačios pareiškėjos valios. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos prašymas nepagrįstas todėl atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas netenkintinas.
Byloje nagrinėjamas klausimas dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo pagal pareiškėjos J. V. prašymą.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio Įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra pil. S. M. (ikisantuokinė pavardė C.) anūkė. Pareiškėjos senelė pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. lapkričio 24 d. pažymą Nr. R4-1624 (duomenys neskelbtini) . turėjo 21,28 ha žemės (5,2 ha III rūšies, 4,0 ha IV rūšies ariamos, 4,0 ha IV rūšies pievų, 5,5 ha IV rūšies ganyklų, 5,5 ha IV rūšies miško, 0,28 ha neapmokestintos).
Bylos duomenys patvirtina, kad nei pareiškėjos tėvas – A. M., nei po jo mirties 1964 metais, pareiškėja nustatytais terminais iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė giminystės ryšį su žemės savininkais bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų dėl senelės S. M. iki nacionalizacijos valdyto 21,28 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) . (pagal dabartinį administracinį suskirstymą, (duomenys neskelbtini) .).
Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti.
Žemesnės instancijos teismas
Istoriniu aspektu vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489 nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
Taigi, faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teisėjų kolegija vertina, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.
Priimdamas 2004 m. spalio 12 d. įstatymą Nr. IX-2490 įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisų realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.
Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji nežinojo apie senelės S. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, kad giminaičiai teigė, jog neišlikę dokumentai ir jie neturi intereso dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kad iki 2016 metų nežinojo, jog egzistuoja valstybės archyvų įstaigos, nelaikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas gali būti atnaujintinas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymams pateikti ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. dokumentams pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo įtakos terminų praleidimui neturi.
Pareiškėja, po tėvo mirties dalyvaudama nuosavybės teisių atkūrimo procese, turėjo teisę kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo įstaigas renkant reikšmingus faktus apie senelės S. M. valdytą turtą. Pažymėtina, kad faktinių aplinkybių apie senelės valdytą žemę nežinojimas nesutrukdė pareiškėjai, praėjus beveik 13 metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo, kreiptis į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir gauti patvirtinančius duomenys apie senelės S. M. iki nacionalizacijos valdytą 21,28 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) . (pagal dabartinį administracinį suskirstymą, (duomenys neskelbtini) .). Pareiškėjos pateiktas paaiškinimas, jog jai 2016 metais seniūnas patarė kreiptis į archyvą dėl informacijos apie senelės S. M. iki nacionalizacijos galimai valdytą nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, nepatvirtino reikšmingų aplinkybių, kad pareiškėjos elgesys buvo tinkamas, rūpestingas ir apdairus praėjus beveik 13 metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo aktyviai ieškoti S. M. nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų į valdytą turtą (žemę). Kaip jau buvo minėta, nežinojimas apie nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų buvimą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, kai pretendentas savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatytu laikotarpiu ir ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau informacijos negavo dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-953/2013). Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą kreipdamasi į archyvus ar į žemėtvarkos institucijas ir tokios informacijos negavo dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų ir siekė savo teisių įgyvendinimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės S. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo. Pareiškėjos kreipimasis jau po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo, t. y. 2016 metais į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nepatvirtino, jog pareiškėja buvo aktyvi ir rūpestinga nuosavybės teisių atkūrimo procese iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos.
Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, vertina, kad pareiškėja turėdama, subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į senelės S. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti papildomais archyviniais dokumentais, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo į senelės S. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pareiškėja nenurodė kitų objektyvių aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo pateikti prašymo ir dokumentų per Atkūrimo statymo nustatytus terminus, ir kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios terminų praleidimo priežastys.
Esant šioms aplinkybėms ir įrodymas bei dėl išdėstytų argumentų pripažintina, kad pareiškėja terminus pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams, numatytus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse, praleido dėl nesvarbių priežasčių, todėl terminai neatnaujintini, o prašymas, kadangi jis nepagrįstas, atmestinas (ABTĮ 56 str.).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyrius pateikė į bylą pažymą apie 227,12 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus 2017 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 2.4-(NTP-2-)17-P-121-2511 nuspręsta J. V. teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl termino nuosavybės teisėms atkurti atnaujinimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus 2017 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 2.4-(NTP-2)-17-P-121-2508 nuspręsta pakeisti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtąjį advokatą V. Ž. kitu advokatu I. T..
ABTĮ 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40, 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnį, proceso šalis, jos naudai priėmus sprendimą, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų - atstovavimo išlaidas.
Kadangi pareiškėjos prašymas buvo netenkintas, todėl valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ginčą pralaimėjusios šalies. Šiuo atveju ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjos atstovavimą byloje. Tokiu būdu nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkinamas (žr. pvz.: LVAT 2009-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-288/2009, 2015-04-07 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-690-556/2015).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos J. V. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą