Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-02-14 · Civilinė byla Nr. 2-679/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-14
Bylos Nr.
2-679/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas
Kategorijos
  • 106.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-679/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 106.8.2; 122.3 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal K. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

K. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš Rusijos Federacijos gynybos ministerijos 172 666,28 Lt turtinės žalos bei 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad K. S. nuo 1989 m. birželio 21 d. iki 1990 m. lapkričio 21 d. atliko privalomąją karinę tarnybą TSRS. Privalomosios karinės tarnybos metu patyrė dešinės akies traumą, dėl kurios tapo neįgaliu.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi K. S. ieškinį atsisakė priimti. Teismas nurodė, jog civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. CPK yra numatytos taisyklės, pagal kurias nustatoma konkretaus teismo kompetencija. CPK 27 straipsnio 5 punktu, 783 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kurių viena šalis yra užsienio valstybė. CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK normos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Teismas nustatė, jog byloje atsakovu yra Rusijos Federacijos gynybos ministerija, kurios buveinė yra Maskvoje, todėl byla dėl žalos atlyginimo yra su tarptautiniu elementu. Lietuvos Respublika su Rusijos Federacija 1992 m. liepos 21 d. pasirašė dvišalę sutartį ,,Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau ? Tarptautinė sutartis), kuri buvo ratifikuota 1992 m. liepos 30 d. įstatymu Nr. I-2816 ir įsigaliojo 1995 m. sausio 21 d. Dėl to teismas konstatavo, jog sprendžiant bylos teismingumo klausimą, reikia vadovautis minėta dvišale sutartimi. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties 21 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kiekvienos susitariančios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. Tarptautinės sutarties specialiojoje teismingumą nustatančioje normoje, įtvirtintoje 40 straipsnio 1 punkte, yra nustatyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų, o to paties straipsnio 3 punkte nustatyta, kad 1 punkte nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą; nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą. Vadinasi, ieškovas, kuris reikalauja atlyginti žalą, turi teisę rinktis, kurios iš susitariančių šalių teismui paduoti ieškinį dėl žalos atlyginimo - tos susitariančios šalies teismui, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, ar pagal atsakovo gyvenamąją vietą (buveinę). Šiuo atveju ieškovas nurodė, kad jis patyrė traumą vykdydamas privalomą karinę tarnybą sovietinėje armijoje. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo Rusijos Federacijos gynybos ministerijos buveinės vieta yra Rusijos Federacijoje, pripažino, kad ieškinys yra nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos teisme ir ieškinį atsisakė priimti (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas K. S. atskiruoju skundu prašo teismo nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas neįsigilino į visas aplinkybes, sudarančias pagrindą kreiptis teisminės gynybos ir reikšti ieškinį, jį pateikiant Lietuvos Respublikos teismui. Teismas tik formaliai pritaikė tarptautinės sutarties nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškinys nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose. Teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, vertino tik tai, kad trauma patirta vykdant privalomą karinę tarnybą sovietinėje armijoje ir kad atsakovo buveinės vieta yra Rusijos Federacijoje, tačiau teismas netyrė ir nevertino kitų aplinkybių, kurios būtų pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Tarptautinės sutarties 40 straipsnio 3 dalis numato galimybę teikti ieškinį tos susitariančios šalies teismui, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, tačiau sutartyje nepateiktas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurios būtų pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Teismas sprendė, kad apelianto trauma patirta vykdant privalomą karinę tarnybą sovietinėje armijoje, tačiau teismas nevertino tos aplinkybės, kad tarnybą sovietinėje armijoje, kurioje būnant ir įvyko trauma, apeliantas pradėjo būtent Lietuvoje ir toliau tęsė privalomą karinę tarnybą sovietinėje armijoje. Taigi karinė tarnyba sovietinėje armijoje prasidėjo būtent Lietuvoje, vėliau, vykdant privalomąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, įvyko trauma, kurios sunkias pasekmes apeliantas jaučia iki šiol ir kurios pasekmes gydosi šalies sveikatos priežiūros įstaigose.Teismas nevertino aplinkybės, kad 2007 m. rugsėjo 4 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos K. S. neterminuotai nuo 1990 m. lapkričio 16 d. nustatė 50 proc. darbingumo lygį dėl susirgimo, susijusio su karine tarnyba dėl regėjimo. Remiantis Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusiųjų nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymu, kaip asmuo, tapęs invalidu priverstinės karinės tarnybos metu, K. S. buvo pažintas nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų asmeniu. Dėl traumos, patirtos vykdant privalomą karinę tarnybą sovietinėje armijoje, apeliantui yra mokamos socialinio draudimo išmokos, kurias moka Lietuvos Respublikos valstybės biudžetinė įstaiga - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba. Atsakovo buveinės vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, todėl siekiant, kad civilinė byla būtų keliama ne atsakovo buvimo vietos valstybėje, teismas privalėjo ištirti, ar visi pagrindai, numatyti Tarptautinės sutarties 40 straipsnio 3 punkte, duoda pagrindą nustatyti kitos valstybės išimtinę jurisdikciją ir atsisakyti Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos.Teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias teismingumą tarptautiniame civiliniame procese ir neteisingai išsprendė ieškinio priėmimo klausimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria apelianto ieškinį atsisakyta priimti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Ieškinio priėmimo (bylos iškėlimo) stadijoje teismas ex officio privalo patikrinti, ar kreipiantis į teismą laikytasi teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, viena iš kurių yra bylos teismingumas tam teismui, į kurį kreipiamasi, ar apskritai Lietuvos Respublikos teismui.

Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, Tarptautinės sutarties specialiojoje teismingumą nustatančioje normoje („Žalos atlyginimas“), įtvirtintoje 40 straipsnio 1 punkte, yra nustatyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų, o to paties straipsnio 3 punkte nustatyta, kad 1 punkte nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą; nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą, o nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje nurodo, kad jis patyrė traumą vykdydamas privalomą karinę tarnybą sovietinėje armijoje. Aplinkybė, jog apeliantas tarnybą sovietinėje armijoje, kurios metu ir įvyko trauma, pradėjo Lietuvoje, nesudaro pagrindo spręsti apie kitokį, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos teismingumą. Pats apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad apelianto tarnyba sovietinėje armijoje prasidėjo būtent Lietuvoje, o vėliau, vykdant privalomąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, įvyko trauma, kurios sunkias pasekmes jis jaučia iki šiol ir kurios pasekmes gydosi Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigose. Taigi apeliantas atskirajame skunde pats pripažįsta, kad žala buvo padaryta ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, o TSRS, tai yra valstybės, kuri nebeegzistuoja, teritorijoje. Tačiau Rusijos Federacija perėmė TSRS teises ir pareigas, todėl turi pareigą atlyginti ieškovui TSRS padarytą žalą. Pagal Tarptautinę sutartį ginčas, pareikštas dėl žalos, kurios padarymo vieta yra Rusijos Federacijoje, atlyginimo Rusijos Federacijoje registruotam juridiniam asmeniui, kurio buveinė yra Rusijos Federacijoje, ir kuris Lietuvos Respublikos teritorijoje neturi valdymo įstaigos, atstovybės ar filialo, yra teismingas Rusijos Federacijos, o ne Lietuvos Respublikos teismams (Tarptautinės sutarties 21 str. 1 d., 40 str. 3 d., CPK 137 str. 2 d. 2 p., 780 str.). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto skundo argumentus apie tai, kad teismas neįsigilino į visas aplinkybes, sudarančias pagrindą kreiptis teisminės gynybos ir reikšti ieškinį, jį pateikiant Lietuvos Respublikos teismui, kad teismas tik formaliai pritaikė Tarptautinės sutarties nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškinys nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė apelianto ieškinio priėmimo klausimą.

Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Teisėjų kolegija tik atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas kaip ieškinio atsisakymo pagrindą nurodė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą (ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka), nors iš tikrųjų turėjo ieškinį atsisakyti priimti minėto straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu (ieškinys neteismingas tam teismui). Tačiau pirmosios instancijos teismas nutartyje pažymėjo, jog atsisako priimti ieškinį, kadangi jis nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos teisme, tai yra teismas iš esmės rėmėsi CPK 137 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kaip ieškinio atsisakymo pagrindu.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog dėl apelianto atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl apelianto atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėKonstantinas GurinasGintaras Pečiulis