Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 8.13-456 paduoti, VSDFV 2017 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (11.1)1-2366 konstatavo, kad terminas buvo praleistas ne dėl svarbių priežasčių, todėl pareiškėjos 2017 m. vasario 2 d. skundas nebus nagrinėjamas (b. l. 6–7).

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5) ir prašo:

1) panaikinti VSDFV 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (11.1)1-2366;

2) įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. vasario 2 d. skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 8.13-456;

3) priteisti pareiškėjai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Paaiškino, kad jai nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 8.13-456 pareiškėjai paskyrė motinystės pašalpą. Šiame sprendime pašalpos dydis už ginčo laikotarpį pareiškėjai buvo apskaičiuotas ne remiantis jos dienos kompensuojamuoju uždarbiu (171,96 Eur), o remiantis nepagrįstai iki 65,68 Eur sumažinta jo suma. Nesutikdama su VSDFV Kauno skyriaus sprendimu 2017 m. vasario 2 d. pateikė skundą VSDFV, kuri 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. (11.1)1-2366 netenkino pareiškėjos prašymo dėl termino atnaujinimo ir atsisakė nagrinėti skundą.

Šioje byloje ginčas iš esmės kilo dėl sprendimų, priimtų taikant antikonstitucinius teisės aktus, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir KT) nutarimas dėl ginčo santykių reguliavimo buvo paskelbtas. Po KT nutarimo paskelbimo valstybė nesiėmė jokių veiksmų teisėtumui ir teisingumui pareiškėjos, atžvilgiu atkurti, nenustatė jokio aiškaus teisinio mechanizmo. Pareiškėjai 2017 m. sausio 16 d. pasikreipus į VSDFV Kauno skyrių, jis pažeistų pareiškėjos teisių neatkūrė. Pareiškėja, įgijo teisę (pasinaudodama išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra) dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą. Pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju turėtų apginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys dirbančioms motinoms mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, o pareiškėjos teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi ir neįgyvendinama. Akivaizdu, jog 20 darbo dienų terminas šiuo atveju neproporcingai apsunkina teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą. Pareiškėjos veiksmai, kai ji iš karto po KT nutarimo paskelbimo kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, o 2017 m. vasario 2 d. kreipėsi į VSDFV, negali būti laikomi kaip nepateisinamas delsimas paduoti skundą.

Atsakovė VSDFV atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 18–20) paaiškino, kad pareiškėjos skundas VSDFV pateiktas žymiai praleidus skundo padavimo terminą. VSDFV 2017 m. kovo 1 d. raštu Nr. (11.1) I-1239 pareiškėjai pasiūlyta pateikti priežastis, dėl kurių skundo padavimo terminas buvo praleistas, ir šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės (Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau ir Įstatymas) nuostatos, pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, priėmimas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. lapkričio 14 d. raštas Nr. (23.7-21) SD-8488, 2017 m. sausio 5 d. kreipimasis į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, 2017 m. sausio 16 d. kreipimasis į VSDFV Kauno skyrių) įvyko iki apskundimo termino pradžios arba jau pasibaigus apskundimo terminui, todėl negalėjo būti vertinamos kaip aplinkybės, galinčios pateisinti skundo padavimo termino praleidimą. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą buvo vertintos aplinkybės, egzistavusios apskundimo termino laikotarpiu (nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. kovo 3 d.). Dėl šio laikotarpio pareiškėja paaiškino, kad neturi teisinio išsilavinimo, pasitikėjo galiojančiu teisiniu reguliavimu ir savo laiką ir pajėgumus skyrė šeimos ir darbo derinimui. Skundžiamu sprendimu pareiškėjos nurodytos priežastys nepripažintos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, ir pareiškėjos skundą atsisakyta nagrinėti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškose bylose nuosekliai laikosi pozicijos, kad Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimas praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 36–38) paaiškino, kad VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. 8.13-456 buvo visiškai įvykdytas. Pareiškėja skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 8.13-456 VSDFV pateikė žymiai praleidusi skundo padavimo terminą. VSDFV skundžiamu sprendimu pareiškėjos nurodytas priežastis pripažino nesvarbiomis, nesudarančiomis pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, ir pareiškėjos skundą atsisakė nagrinėti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, vien ta aplinkybė, kad nustatytas teisinis reguliavimas KT nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nelaikytina svarbia priežastimi sprendžiant kreipimosi teisinės gynybos termino atnaujinimo klausimą.

Teismo posėdyje proceso šalys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).

Skundas netenkintinas.

Šioje byloje kilo ginčas dėl VSDFV 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjos 2017 m. vasario 2 d. skundas paliktas nenagrinėtu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad VSDFV Kauno skyrius 2015 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 8.13-456 nusprendė skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. (b. l. 25).

Pareiškėja 2017 m. vasario 2 d. skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. gegužės 28 d., netaikant Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatų (b. l. 22-23).

VSDFV 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. (11.1)I-433 konstatavo, kad pareiškėjos skunde pateiktos priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, todėl pareiškėjos skundas nebus nagrinėjamas (b. l. 33-34).

VSDFV sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą dėl jai paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos perskaičiavimo, tuo pagrindu, kad buvo praleistas terminas skundui paduoti. Todėl teismas, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį, šioje byloje analizuos, ar VSDFV, nagrinėdama pareiškėjos 2017 m. vasario 2 d. skundą, pagrįstai nustatė, kad skundo padavimo terminas yra praleistas, ir ar pagrįstai nepripažino skunde nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti skundo padavimo termino.

Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas) nurodo asmenis, draudžiamus ligos socialiniu draudimu ir motinystės socialiniu draudimu, nustato teisę į šių draudimo rūšių išmokas, jų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnyje (2017 m. sausio 1 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje (2017 m. sausio 1 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalį, skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius. Taigi ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų), (be kita ko) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 „Dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo“ (2013 m. sausio 17 d. redakcija, toliau – ir Taisyklės), 6 punktą, skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Pagal Taisyklių 20 punktą, tuo atveju, jeigu yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, Fondo valdybos direktorius ar jo pavaduotojas sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Pagal Taisyklių 31 punktą, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas.

Pagal byloje esančią medžiagą matyti, kad pareiškėja 2017 m. vasario 2 d. skundu kreipėsi į VSDFV, nurodydama, kad 20 darbo dienų termino skųsti sprendimą dėl neteisėtai apskaičiuotos motinystės išmokos nėra praleidusi, nes VSDFV Kauno skyriaus sprendimą gavo tik 2017 m. sausio 17 d., be to, apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2017 m. sausio 2 d. iš viešai paskelbto Konstitucinio Teismo nutarimo (b. l. 22-23, 28-29).

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas pareiškėjos nurodomame 2017 m. sausio 2 d. nutarime pažymėjo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

Teismas laiko, kad Taisyklių 31 punkte nustatyta, kad teisė spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra suteikta VSDFV direktoriui arba direktoriaus pavaduotojui. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios asmeniui laiku kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo.

Atsižvelgus į nurodytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė skundžiamu sprendimu pritaikiusi Taisyklių 31 punktą, pareiškėjos skundą pagrįstai paliko nenagrinėtą. Tokia išvada darytina dėl to, kad pareiškėja 2017 m. vasario 2 d. skunde, 2017 m. kovo 21 d. paaiškinimuose nenurodė jokių individualių, nuo pareiškėjos valios nepriklaususių aplinkybių, pateisinančių skundo padavimo termino praleidimą ir kuriomis remiantis būtų pagrindas atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjos argumentas, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, t. y. nuo 2017 m. sausio 2 d., praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Pareiškėjos gaunama motinystės pašalpa buvo mažinama VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. vasario 2 d. sprendimu, todėl vėliausiai apie šiuo pagrindu sumažintą pašalpą pareiškėja turėjo sužinoti ją gavusi, t. y. atitinkamai 2015 m. kovo mėn. Tačiau pareiškėja į VSDFV kreipėsi tik 2017 m. vasario 2 d., t. y. praleidus 20 darbo dienų terminą sprendimui apskųsti. Nors pareiškėja teigia, kad VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. vasario 2 d. sprendimą dėl motinystės pašalpos skyrimo gavo tik 2017 m. sausio 17 d., kai jai sprendimo nuorašas įteiktas VSDFV Kauno skyriuje, teismas pažymi, kad pareiškėja apie motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimą turėjo sužinoti 2015 metų kovo mėnesį, t. y. gavusi pirmąją sumažintą pašalpą, išmokėtą už 2015 metų sausio-vasario mėnesius į jos banko sąskaitą, esančią „Swedbank“. Todėl pareiškėjos 2017 vasario 2 d. skundas VSDFV dėl Kauno skyriaus 2015 m. vasario 2 d. sprendimo paduotas itin ženkliai praleidus skundo padavimo terminą. Todėl gavusi pirmą sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, pareiškėjai pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus atsirado pagrindas tą patį mėnesį ar per kitą protingą laiko tarpą kreiptis į pašalpą mokantį VSDFV teritorinį skyrių, reikalaujant suteikti informaciją apie pašalpos sumažinimo priežastis ir pagrindą bei pateikti atitinkamus administracinius aktus, kuriais sumažinta paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, o gavus atitinkamus duomenis ir nesutinkant su VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais ar sprendimais, neatidėliojant kreiptis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka į VSDFV. Taigi pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, kad ji tik 2017 m. sausio 17 d. sužinojo VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. vasario 2 d. sprendimo turinį, negali būti vertinama kaip objektyvi termino paduoti skundą praleidimo priežastis. Minėti pareiškėjos argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą, nes svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra laikomos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, užkirtusios asmeniui kelią arba apribojusios jo galimybę laiku, tiesiogiai arba per atstovą įgyvendinti savo teisę kreiptis į VSDFV. Teismas laiko, kad pareiškėjos nurodytos praleidimo priežastys, dėl kurių ji niekur nesikreipė siekdama apginti savo galimai pažeistas teises beveik dvejus metus, rodo, jog šios aplinkybės (nežinojimas, nesuvokimas, pasitikėjimas) priklausė nuo jos valios, o subjektyvios aplinkybės (subjektyvus elgesys) nelaikomos svarbiomis ir pateisinančiomis įstatyme nustatyto termino praleidimą. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjai buvo žinoma apie VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. vasario 2 d. sprendimą ir jame nurodytas aplinkybes, todėl teigti, jog apie šį sprendimą pareiškėja sužinojo tik 2017 m. sausio 17 d. nėra pagrindo. Laikytina, kad pareiškėja nei atsakovui, nei teismui nepateikė įrodymų, taip pat nepaaiškino ir individualaus pobūdžio priežasčių dėl kurių praleido terminą skundui dėl Kauno skyriaus sprendimo paduoti. Pareiškėjos delsimas ir reikalavimas nagrinėti skundą nepaisant skundo padavimo terminų, neatitinka ne tik rūpestingumo, atidumo ir operatyvumo standartų, bet ir sąžiningumo bei protingumo principų (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-502-499/2013). Todėl atsakovė skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. vasario 2 d. skundą.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad VSDFV 2017 m. balandžio 12 d. sprendimas atsisakyti nagrinėti pareiškėjos 2017 m. vasario 2 d. skundą dėl motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį priimtas tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes, teisingai taikytos teisės aktų nuostatos, nėra pagrindo naikinti ginčijamo sprendimo skunde išdėstytais argumentais.

Kadangi ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2017 m. vasario 2 d. skundą, todėl reikalavimas įpareigoti VSDFV išnagrinėti jos 2017 m. vasario 2 d. skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 8.13-456 taip pat negali būti tenkinamas, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

Teismui netenkinus pareiškėjos skundo reikalavimų, nėra tenkinamas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.