Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-130-238/2016;

Teisėjas: Laimondas Noreika Proceso Nr. 1-37-1-00090-2014-8;

2016 m. gegužės 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, nuteistojo A. R. gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, nukentėjusiosios N. O. B. atstovui R. B., teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 178 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val.; pagal LR BK 270 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams. Vadovaujantis LR BK 75 straipsniu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Tuo pačiu nuosprendžiu N. O. B. naudai iš A. R. priteista 4462,45 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 500 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. pagal LR BK 178 straipsnio 1 dalį ir LR BK 270 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2014 m. balandžio mėn. pradžioje, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, N. O. B. priklausančiame miško paskirties žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo kirsti, nukirto 286 vnt. žalių medžių, iš kurių pagrobė 99,873 m³, ir 10 vnt. išvartų, sausuolių, kurių bendras tūris 4,270 m³. Tokiu būdu 99,873 m³ N. O. B. priklausiusių žalių medžių iškirtimu ir pagrobimu padarydamas 4338,51 Eur, o 4,270 m³ sausuolių išvartų – 123,67 Eur žalą, tuo padarydamas nukentėjusiajai bendrą 4462,45 Eur turtinę žalą, ir tokiu būdu nukirsdamas N. O. B. priklausančius medžius pažeidė 2001-04-10 Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. IX-240 9 str. 6 p. bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-07-14 įsakymu Nr. D1-386 patvirtinto Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo 3 p. (2007-03-22 įsakymo Nr. D1-169 redakcija) nustatytų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo taisyklių reikalavimus, ir padarė didelę 20 929,85 Eur žalą aplinkai.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino A. R. kaltu padarius LR BK 178 straipsnio 1 dalyje ir LR BK 270 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.

Pagal LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. R. ginčija pagrobto turto kiekį, vertę ir nurodo, kad tokio didelio kiekio medienos iškirsti jis negalėjo, kadangi 2013 metų pabaigoje patyrė kelio traumą ir vaikščiojo su ramentais, o byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis kirto pušies sausuoles, ąžuolą ir juodalksnį.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje pakanka objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog būtent A. R. 2014 m. balandžio mėn. pradžioje, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, N. O. B. priklausančiame miško paskirties žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo kirsti, nukirto 286 vnt. žalių medžių, iš kurių pagrobė 99,873 m³, ir 10 vnt. išvartų, sausuolių, kurių bendras tūris 4,270 m³.

Liudytojas M. B. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2014 m. balandžio 8 d. R. B. prašymu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) esantį mišką, kuris priklauso jo motinai O. N. B.. R. B. prašė įvertinti mišką, o jis dirba medienos prekybos srityje. Atvykęs pastebėjo, kad dalis miško yra iškirsta. Jo manymu, dalis miško buvo iškirsta ir iš miško išvežta dar anksčiau, o kita dalis buvo iškirsta vėliau ir sudėta pamiškėje. 2014 m. balandžio 9 d. vėl nuvykęs į minėtą mišką jis sutiko A. R., kuris rankoje nešėsi tuščią maišą nuo salietros. Nurodė, kad salietra yra naudojama norint pasendinti nupjauto medžio likusį kelmą (1 t., b. l. 19). Teismo posėdžio metu liudytojas M. B. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo duotus paaiškinimus ir papildomai nurodė, jog A. R. bandė slėpti įkalčius, barstė salietrą ant kelmų. Mano, kad 100 kubinių metrų medienos atitinka tai, ką jis matė, o miškininkai apskaičiavo teisingai. Teismui buvo pateikta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Marijampolės teritorinio poskyrio 2014 m. balandžio 25 d. skaičiuotė (1 t., b. l. 40–41), kuri yra pagrįsta Savavališkais kirtimais iškirstų medžių apmatavimo duomenimis (1 t., b. l. 42–55). Nurodyti dokumentai neginčytinai įrodo, kad be leidimo kirsti buvo nukirsta 286 vnt. žalių medžių, iš kurių pagrobta 99,873 m³, ir 10 vnt. išvartų, sausuolių, kurių bendras tūris 4,270 m³. Teismas neturi jokio pagrindo manyti, kad šiuos medžius iškirto ne A. R., kadangi byloje yra pakankamai tą patvirtinančių įrodymų. Ikiteisminio tyrimo metu A. R. visiškai prisipažino iškirtęs inkriminuotą miško kiekį ir jį pagrobęs, tačiau neigė tyčios buvimą savo veiksmuose teigdamas, jog dėl psichotropinių vaistų poveikio buvo pamiršęs, kad jį yra pardavęs (1 t., b. l. 133–134, 139–140). Tačiau teismui paskyrus kompleksinę teismo psichiatrinę–psichologinę ekspertizę paaiškėjo, jog A. R. nusikalstamos veikos darymo metu sirgo psichikos sutrikimu – organine depresija, tačiau galėjo visiškai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti – tą patvirtina Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2015 m. gegužės 5-25 d. ekspertizės aktas (1 t., b. l. 198–201). Po šios išvados A. R. iš esmės pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir teisme 2015 m. liepos 22 d. vykusio posėdžio metu nurodė, kad galėjo iškirsti tik 15–18 kubinių metrų medžių, tarp jų galėjo būti 200 vnt. žalių medžių. Neigdamas visišką kaltės pripažinimą A. R. teisme nurodė, kad įtarimo nesuprato dėl vartotų stipriai psichiką veikiančių vaistų, todėl, nesidomėdamas inkriminuotos medienos kiekiais, pasirašė parodymus ir visiškai pripažino kaltę. Tačiau teismo posėdžio metu liudytojas Č. B. nurodė, kad 2014 metais dirbo tyrėju Kazlų Rūdos PK, jam teko nagrinėjamoje byloje apklausti A. R. įtariamuoju. Apklausą atliko A. R. sutikus jį apklausti nedalyvaujant gynėjui. Savo valią dėl to raštu išreiškęs A. R. prieš tai telefonu pasikalbėjo su savo gynėju. Apklausoje jis užrašė tik tai, ką sakė A. R., įtariamajam joks spaudimas daromas nebuvo. Jis susipažino su protokolu, jį perskaitė, matė ir suvokė pranešime apie įtarimą nurodytus skaičius, rodančius medienos kiekį. Apsvaigęs nuo vaistų nebuvo, elgėsi ir kalbėjo adekvačiai, parodymus davė gerai juos apgalvodamas. Vertindamas kaltinamojo parodymus, teismas pagrįstai konstatavo, kad kaltinamasis neneigė atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, tačiau stengėsi sumažinti jų mastą, dėl jų kilusias pasekmes, prievolę atlyginti nusikaltimu padarytą žalą ir sušvelninti jo atžvilgiu kylančią atsakomybę.

Apeliantas taip pat teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie chemikalų barstymą. Tačiau liudytojas M. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisme nuosekliai nurodė, jog matė A. R. barstant ant kelmų salietrą, taip stengiantis paslėpti savo nusikalstamos veikos įkalčius. Teismas neturi pagrindo abejoti šio liudytojo nuosekliais parodymais, kuriuos taip pat patvirtina ir kita bylos medžiaga, o byloje nenustatyta jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad liudytojas yra suinteresuotas bylos baigtimi ir melagingai siekia pasunkinti A. R. teisinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog A. R., suprasdamas, kad jo nusikalstama veika yra išaiškėjusi, stengėsi paslėpti nusikaltimų požymius ir sumažinti savo veiksmais sukeltų padarinių mastą. Sutiktina ir su išvada, kad jei mediena būtų pagrobta ir išgabenta kitų asmenų, A. R. nebūtų jokios prasmės ant kelmų pilti salietrą ir dirbtinai sendinti nukirstų medžių kelmus, vėliau nurodant, kad šie medžiai buvo nukirsti anksčiau. Apeliantas taip pat nurodo, kad tokio didelio kiekio medienos iškirsti jis negalėjo, kadangi 2013 metų pabaigoje patyrė kelio traumą ir vaikščiojo su ramentais. Tačiau aukštesnysis teismas konstatuoja, jog padaryti nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 270 straipsnio 2 dalyje, galima ne tik veikiant pačiam asmeniškai, tačiau ir pasitelkiant kitus, galimai apie nusikalstamą veiką ir nieko nežinančius, asmenis, kas konkrečiu atveju ir buvo padaryta. Liudytojas G. V. teismo posėdžio metu patvirtino, kad A. R. 2014 m. balandžio mėnesį paprašė išpjauti medžius, jie su sūnumi, padedant ir A. R., dirbo apie 5 dienas ir galėjo išpjauti apie 60-70 kubinių metrų medienos. Šie liudytojo parodymai taip pat labiau patvirtina inkriminuotą išpjautos medienos kiekį, o ne A. R. nurodomą tik 15-18 kubinių metrų kiekį.

Byloje neginčytinai nustačius, kad A. R. 2014 m. balandžio mėn. pradžioje, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, N. O. B. priklausančiame miško paskirties žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo kirsti, nukirto 286 vnt. žalių medžių, iš kurių pagrobė 99,873 m³, ir 10 vnt. išvartų, sausuolių, kurių bendras tūris 4,270 m³. Tokiu būdu 99,873 m³ N. O. B. priklausiusių žalių medžių iškirtimu ir pagrobimu padarydamas 4338,51 Eur, o 4,270 m³ sausuolių išvartų – 123,67 Eur žalą, tuo padarydamas nukentėjusiajai bendrą 4462,45 Eur turtinę žalą, ir tokiu būdu nukirsdamas N. O. B. priklausančius medžius pažeidė 2001-04-10 Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. IX-240 9 str. 6 p. bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-07-14 įsakymu Nr. D1-386 patvirtinto Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo 3 p. (2007-03-22 įsakymo Nr. D1-169 redakcija) nustatytų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo taisyklių reikalavimus, ir padarė didelę 20 929,85 Eur žalą aplinkai, jo veika pagal LR BK 178 straipsnio 1 dalį ir LR BK 270 straipsnio 2 dalį buvo kvalifikuota teisingai.

Apeliantas skunde taip pat prašo sušvelninti bausmę, kadangi, jo manymu, jam paskirta bausmė yra per griežta. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo prašymas yra nepagrįstas, jį tenkinti įstatyminio pagrindo nėra, nes nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų LR BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal LR BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Skirdamas nuteistajam A. R. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimą (LR BK 11 straipsnio 3, 4 dalis), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Jis anksčiau administracine tvarka baustas, teistas, tačiau teistumas išnykęs, charakterizuojamas neigiamai. Teismas, įvertinęs nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo visuomenei laipsnį, individualizavęs nusikaltimus bei jį įvykdžiusį asmenį, darė pagrįstą išvadą, kad kaltinamajam pagal LR BK 270 straipsnio 2 dalį skirtina laisvės atėmimo bausmė, žemesnė už sankcijos vidurkį, o pagal LR BK 178 straipsnio 1 dalį skirtina laisvės apribojimo bausmė, atitinkanti sankcijos vidurkį. Teismas bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė, jas pagrįstai subendrino apėmimo būdu, kadangi nustatyta idealioji nusikaltimų sutaptis, t. y. viena veika tuo pačiu metu padarytos kelios nusikalstamos veikos (LR BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismas pagrįstai sprendė, kad kaltinamajam skirtinos bausmės – laisvės atėmimo vykdymas gali būti atidėtas, nes yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo.

Konstatuojama, kad nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, įstatyminio pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.