Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Kazlauskienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Juliui Petrulioniui, atsakovių atstovei Dovilei Pociūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. E. skundą atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 08 30 rašto Nr. A51-31992(2.9.3.19-UK2) panaikinimo ir žalos atlyginimo, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Stebulė“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. E. (toliau - pareiškėjas) padavė teismui skundą (t. I, b. l. 1-8), kuriame kelia tokius reikalavimus: 1) priteisti pareiškėjui iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 9 503,00 Lt žalai atlyginti ir 363,00 Lt išlaidų dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, 250,00 Lt išlaidų dėl padarytos žalos vertinimo ir 57,43 išlaidų dėl pažymos apie hidrometeorologines sąlygas gavimo; 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus 2011 08 30 atsakymą Nr. A51-31992(2.9.3.19-UK2); 3) iš atsakovių priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo paaiškina, kad nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Mano, kad pareiškėjas neįrodė savivaldybės veiksmų neteisėtumo. Teigia, kad CK 6.271 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valdžios veiksmų (neveikimo) teisėtumo prezumpcija. Pareiškėjas nepagrįstai remiasi Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, nes neprotinga yra suabsoliutinti savivaldybės pareigą želdinių priežiūros srityje iki absoliučios pareigos prižiūrėti kiekvieną medį, esantį savivaldybės teritorijoje. Mano, kad tokiu atveju liktų visiškai neįvertintos žemės sklypo valdytojų pareigos jų valdomo žemės sklypo atžvilgiu. Želdynų įstatymas detalizuoja savivaldybės funkcijas, šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta savivaldybės pareiga organizuoti želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą tik įstatymo apibrėžtose vietose. Remiasi ir Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 13 punktu ir atkreipia dėmesį, kad žalą nulėmęs medis (duomenys neskelbtini) gatvėje augo (duomenys neskelbtini) skvere tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, žemė priklauso nuosavybės teise valstybei. Remiasi Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi ir aiškina, kad žemę patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba. Taip pat remiasi Želdynų įstatymo 2 straipsnio 32 punktu, 3 straipsniu, 15 straipsniu ir aiškina, kad savivaldybės pareiga prižiūrėti želdinius nėra bendro pobūdžio pareiga rūpintis kiekvienu savivaldybės teritorijoje augančiu medžiu. Mano, kad šiuo atveju tokia pareiga tenka Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Remiasi Vyriausybės 2008 03 12 nutarimu Nr. 206 patvirtinto Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo 9.7 punktu. Remiasi aplinkos ministro 2008 01 31 įsakymu Nr. D1-87 patvirtinto tvarkos aprašo 9 punktu, 10 punktu ir aiškina, kad medžiai mieste yra pertvarkomi esant nustatytos formos leidimui. Savivaldybės administracija nėra gavusi prašymo išduoti leidimą nukirsti medį (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje. Įvertina pareiškėjo pateiktus dokumentus ir aiškina, kad pareiškėjas neįrodė medžio supuvimo fakto. Mano, kad antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas negali būti įrodymu, nes antstolis nėra kompetentingas atlikti tokius veiksmus. Į įvykio vietą 2011 07 21 nebuvo kviesta policija, todėl nėra tokiais atvejais policijos surašomų dokumentų. Gamtos tyrimų centro išvada neįrodo medžio supuvimo fakto. Išvada teikiama analizuojant pareiškėjo pateiktą dokumentinę ir vaizdinę medžiagą. Gamtos tyrimo centro specialistai nebuvo įvykio vietoje, nematė medžio. Gamtos tyrimų centras nurodė, kad išoriškai medis gali atrodyti sveikas. Todėl Vilniaus miesto savivaldybė neturėjo jokios objektyvios galimybės įtarti išoriškai sveikai atrodantį medį galimai esant nesveiką, supuvusį. Gamtos tyrimų centras negalėjo atsakyti į klausimą dėl medžio lūžimo priežasčių. Mano, kad atsakomybė negalima ir atsižvelgiant į CK 6.271 straipsnio 4 dalies nuostatas. Nesant prašymo išduoti leidimą kirsti medį (duomenys neskelbtini) gatvėje, išoriškai nesant jokių medžio supuvimo žymių, savivaldybės administracija neturėjo pareigos kirsti medį. Nustatymui, kad išoriškai sveikas medis yra supuvęs, būtina speciali technika, kurios savivaldybė neturi. Reikalavimas nustatyti, ar medis nėra viduje supuvęs, laikytinas neprotingu ir nepagrįstu. Mano, kad nenustatytas neteisėtų veiksmų buvimas, todėl nėra žalos atlyginimo būtinos sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Taip pat byloje buvo nustatinėjama, kokiu būdu savivaldybės administracijoje yra organizuojama želdynų priežiūra ir tvarkymas.

Taip pat ir šioje byloje pareiškėjo E. E. reikalavimas atlyginti turtinę žalą galėtų būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Be nurodytų aplinkybių šioje byloje turi būti vertinama, ar yra CK nustatytos sąlygos atleisti savivaldybę nuo žalos atlyginimo CK 6.253 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytu pagrindu – dėl nenugalimos jėgos. Nurodytoje normoje nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusiojo asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Pagal CK 6.253 straipsnio 2 dalį, nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (šio kodekso 6.212 straipsnis). Byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas), būtina nustatyti ir įvertinti, ar savivaldybė iš tiesų netinkamai atliko pareiškėjo nurodomus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymą atitinkamos savivaldybės institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismas, vertindamas savivaldybės institucijų veiksmus, taip pat vadovaujasi ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostata, kad teismas nevertina veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad 1984 09 18 Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė Tarybos Rekomendaciją Nr. (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“, kurios 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus.

Dėl nurodytų aplinkybių byloje pirmiausia vertinama, kokiais teisės aktų reikalavimais vadovaudamasi savivaldybė (atitinkamos jos institucijos) privalėjo veikti medžių (želdinių) priežiūros srityje, ar savivaldybės institucijos atliko visas joms įstatymu priskirtas funkcijas įstatymuose ir jų pagrindu priimtuose teisės aktuose nurodytų uždavinių įgyvendinimui. Želdynų įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje nurodyta, kad sąvoka želdiniai – tai žmogaus pasėti ar pasodinti medžiai (tarp jų ir pasodinti pavieniai ar natūraliai išaugę), krūmai, krūmokšniai, puskrūmiai, lianos ir žoliniai augalai.

Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos, kurios atsako už šio įstatymo joms priskirtų funkcijų vykdymą. Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija nustato kriterijus, pagal kuriuos medžiai ir krūmai priskiriami saugotiniems. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi bylai aktualiu laikotarpiu) 1 dalį ir 32 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi bylai aktualiu laikotarpiu) 2 dalies 17 punktą, želdinių priežiūra priskirta seniūnijų, kaip savivaldybės administracijos struktūrinių teritorinių padalinių, funkcijoms. Dėl to administracijos Komunalinio ūkio departamento Miesto tvarkymo skyriaus Želdynų poskyrio nuostatuose (t. I, b. l. 177-179), kaip jau minėta, šiam poskyriui tiesiogiai želdinių priežiūra nėra priskirta. Funkcijas želdynų priežiūros srityje detalizuoja Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas, kurio 10 straipsnio (redakcija, galiojanti nuo 2010 11 23, 2010 11 04 įstatymas Nr. XI-1089) 1 dalyje išvardinti savivaldybėms, atsakingoms už želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo valdymą, priskirti įpareigojimai. Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines). 2 punkte nustatyta, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir t. t., 3 punkte nustatyta, kad savivaldybė organizuoja želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisijos, veikiančios prie savivaldybės visuomeniniais pagrindais, veiklą, 8 punkte nustatyta, kad savivaldybė vykdo želdynų ir želdinių būklės, želdynų kūrimo, naujų želdinių veisimo vidaus kontrolę. Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Želdynų įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Pagal Želdynų įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos. Visų nurodytų teisės normų sisteminis aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad savivaldybei nustatyta pareiga įvertinti ir konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Šios bylos duomenimis (savivaldybės paaiškinimai, specialisto paaiškinimai raštu ir žodžiu) patvirtinama, kad kiekvieno medžio gyvybinės funkcijos ir sanitarinės būklės realus patikrinimas sudėtingas procesas, tačiau įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs savivaldybei pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės stebėjimo, dėl želdinių priežiūros, kas taip pat reiškia pareigą užtikrinti, kad želdiniai mieste būtų sveiki ir nepavojingi žmonių sveikatai, gyvybei, jų turtui, ir tokia pareiga turi būti vykdoma. Niekam kitam iš esmės tokia pareiga visoje savivaldybės teritorijoje nėra nustatyta (išskyrus želdinių savininkus, žemės savininkus), todėl savivaldybės teritorijos gyventojai turi teisę tikėtis, kad želdiniai, taip pat ir medžiai, nekelia pavojaus jų sveikatai, gyvybei ir turtui, o jeigu toks pavojus yra, teritorijos gyventojai turi būti perspėti, gauti informaciją. Be to, Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, tai atsiliepime nurodo ir atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, kad nuvirtęs medis augo valstybinėje žemėje (sklypas iš viso neregistruotas, reiškia priklauso valstybei), todėl atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija (seniūnijos yra administracijos padaliniai) buvo atsakinga už medžio, augusio šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje, priežiūros organizavimą. Aplinkos ministras, vadovaudamasis Želdynų įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 2008 01 18 įsakymu Nr. D1-45 patvirtino Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles (toliau – Priežiūros taisyklės). Priežiūros taisyklių 1 punktas nustato, kad medžių ir krūmų priežiūra apima tokius darbus, kaip medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, medžių ir krūmų šiltinimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus. Taisyklėmis pagal Priežiūros taisyklių 3 punkto nuostatas vadovaujasi savivaldybės, kurioms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Priežiūros taisyklių 44 punktas). Į šias taisykles nukreipia ir aplinkos ministro 2007 12 14 įsakymu Nr. D1-675 patvirtintos Želdynų ir želdinių sanitarinės apsaugos taisyklių 2.6 punktas (2010 05 18 įsakymo Nr. D1-413 redakcija).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad teritorijoje, kurioje lūžęs medis nukrito ant automobilio ir jį nepataisomai apgadino (šalia namo (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje), augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Byloje nustatyta, kad medis iš vidaus buvo stipriai išpuvęs (šiuo atveju yra nesvarbu, kokios rūšies puvinys buvo medyje) ir nulūžo nors ir esant galimai stipriam vėjui, tačiau aplinkiniai medžiai, tarp jų ir plonesni, nuo to paties vėjo nelūžo. Vilniaus miesto savivaldybė ne tik kad neįrodinėjo, kad ėmėsi kokių nors priemonių, taip pat atitinkamų organizacinių priemonių, jog valstybinėje žemėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje, būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir nuvirtusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė bei sprendžiama dėl supuvusių senų medžių pašalinimo, bet ir teigė teismui, kad tokios pareigos neturi, ar vykdo ją pagal Aplinkos ministerijos patvirtintą programą ir tiek, kiek gauna lėšų iš Aplinkos ministerijos. Teismas neneigia minėtuose teisės aktuose nustatytų galimybių rengti ir vykdyti atitinkamas želdinių priežiūros programas, tačiau tokių programų buvimas, o tuo labiau jų finansavimas ar jo nebuvimas negali atleisti nuo įstatymuose (Aplinkos apsaugos, Vietos savivaldos ir Želdynų) įtvirtintos pareigos želdinių (ir medžių) priežiūrą organizuoti taip, kad savivaldybės teritorijoje nebūtų pavojaus žmonių sveikatai, gyvybei ir turtui. Visa tai, kas išdėstyta, leidžia teismui daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. konstatuojami neteisėti veiksmai (neveikimas).

Todėl daroma išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybė nurodė nepagrįstus motyvus ir argumentus, kurie, atsakovės nuomone, patvirtina, kad šiuo atveju savivaldybės institucijos neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Remiantis minėtu įstatymuose įtvirtintu reglamentavimu daroma išvada, kad atsakovė nepagrįstai aiškina, kad už želdinius šiuo atveju atsako Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, nes ji valdo valstybinę žemę patikėjimo teise.

Jokie kitų želdynų ir želdinių valdytojų šiuo atveju nėra, jokie kiti žemės sklypo naudotojai neregistruoti.

Šiuo atveju galėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 03 12 nutarimu Nr. 206 patvirtinto Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo ir aplinkos ministro 2008 01 31 įsakymu Nr. D1-87 patvirtinto Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo nuostatos, nes nulūžęs medis pagal šiuose teisės aktuose įtvirtintą reguliavimą yra saugotinas. Tačiau atsakovės išvados, kad kažkas turėjo pasirūpinti ir gauti leidimą medžiui kirsti, tik tada savivaldybės institucijos galėtų atsakyti už to medžio nuvirtimą, yra visai nepagrįstos šio ginčo kontekste. Medis augo teritorijoje, kuri nepriskirta naudotis nei namo gyventojams, nei kitiems asmenims, medis, kaip teisingai nurodo savivaldybė, iš išorinės išvaizdos neatrodė kaip išpuvęs viduje, todėl šalia jo esančio namo gyventojai neprivalėjo nei pranešti apie gresiantį pavojų, nei patys tikrinti medžio būklę. Todėl atsakovės motyvacija dėl leidimo išdavimo niekaip nesusijusi su nagrinėjamu ginču ir tuo labiau, nepaneigia Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybės už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, jų būklės stebėsenos vykdymą, valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūros organizavimą, t. y. už netinkamą šių funkcijų įgyvendinimą. Atsakovė nenurodė, kad savivaldybės administracija būtų tinkamai atlikusi ar organizavusi želdinių priežiūrą (duomenys neskelbtini) g., tačiau dėl to, kad medžio išorėje nebuvo jo išpuvimo viduje požymių, nenustatė, kad tą medį būtina sutvarkyti, t. y. pripažino, kad jokie nurodyti darbai, kuriuos atlikti įpareigoja įstatymas, toje teritorijoje nebuvo atliekami.

Todėl žalos padarymo faktas bei žalos dydis laikomi nustatytais.

Šioje byloje palyginti didelę reikšmę turi priežastinio ryšio nustatymas tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos.

Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus: pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo; antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Teismas, nustatydamas faktinį priežastinį ryšį, vadovaujasi ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija, pagal kurią, norint nustatyti, ar yra priežastinis ryšys, turi būti sprendžiama, ar neteisėtas veiksmas buvo privaloma sąlyga žalai atsirasti; jeigu taip, tai tarp minėto veiksmo ir žalos yra priežastinis ryšys, t. y. neteisėtas veiksmas buvo priežastimi, dėl kurios atsirado žala. Teismas privalo nustatyti pagrindinę priežastį, dėl kurios atsirado žala. Nustačius esant neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad šis pažeidimas buvo pakankama priežastis žalai atsirasti. Ekvivalentinio priežastinio ryšio teorijoje teigiama, kad tuo atveju, jeigu grandinė tarp veiksmo ir jo rezultato nutrūksta įsikišus trečiajam asmeniui, ekvivalentinio priežastinio ryšio tarp veiksmo ir pasekmių nelieka. Tačiau teisės doktrinoje pripažįstama ir pakankamos priežasties teorija, kuri sako, kad egzistuoja daug priežasčių, galinčių sąlygoti to paties rezultato atsiradimą, tačiau tos priežastys skiriasi savo poveikio būdu (forma, veiksmingumu). Tuomet priežastinis ryšys egzistuoja tarp pasekmės ir tos priežasties, kuri stipriausiai veikė. Taip pat egzistuoja adekvataus priežastinio ryšio teorija, kuri tvirtina, kad priežastinis ryšys tarp veiksmų ir jų žalingų pasekmių egzistuoja tada, kai veiksmai padidina žalos atsiradimo galimybę, jeigu konkrečių veiksmų nebūtų buvę, padidintos žalos atsiradimo rizikos taip pat nebūtų buvę. Deliktinės atsakomybės doktrinoje yra ir daugiau priežastinio ryšio teorijų. Atsakyti į klausimą, kuri iš teorijų taikytina konkrečioje byloje, galima tik ištyrus visas bylos aplinkybes bei atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo principą.

Šioje byloje yra pagrindas teigti, kad pirmiau aprašyti atsakovės institucijų neteisėti veiksmai nulėmė tai, kad šalia gyvenamojo namo augo sena liepa (apie 70 m. amžiaus), kuri iš vidaus buvo stipriai supuvusi, atitinkamos institucijos nesidomėjo medžio būkle, nesutvarkė medžio, neįspėjo gyventojų dėl galimo pavojaus. Dėl to, esant stipriam vėjui, liepa lūžo ir nuvirto ant pareiškėjo automobilio. Šiuo atveju pareiškėjo kaltės dėl to, kad jis (jo žmona) pastatė automobilį būtent toje vietoje, nėra, kadangi namo gyventojai iš seniūnijos negavo jokių įspėjimų, medžio teritorija nebuvo kaip nors įspėjančiai aptverta. Kaip nurodė byloje apklaustas specialistas, medžio išvirtimą nulėmė jo išpuvimas, tačiau taip pat ir vėjas. Jeigu nebūtų tokio vėjo, toks medis dar galėjo ilgą laiką stovėti. Taigi medis virto iš esmės dėl dviejų priežasčių – išpuvimo ir stipraus vėjo. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos 2011 09 22 pažymoje apie hidrometeorologines sąlygas (t. I, b. l. 48-49) nurodoma, kad Trakų Vokėje įvykio laiku fiksuotas vėjo gūsio greitis siekė 19 m/s, o Vilniaus oro uoste didžiausias vėjo gūsio greitis siekė 23 m/s. Jokių duomenų, koks vėjo stiprumas buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje, nėra (pažymoje nurodyta, kad tai nustatyti galimybės nėra, pažymos 4 punktas), tačiau yra nustatyta, kad įvykio vietoje yra daugiau medžių, kurie nelūžo. Nurodytoje pažymoje yra paaiškinimas, kad pagal vizualinio vėjo stiprumo nustatymo Boforto skalę, vėjas, kai jo greitis 17,2 – 20,7 m/s, yra labai stiprus vėjas (stiprumas 8 balai), tokiu atveju linguoja dideli medžiai, lūžta plonos šakos. Vėjas, kai jo greitis 20,8 – 24,4 m/s – tai audra (stiprumas 9 balai), tada lūžta medžių šakos, lengvi daiktai pastumiami iš vietos. Pareiškėjas pateikė paaiškinimus iš Wikipedijos (t. II, b. l. 8-14, vertimas). Pateikta Boforto skalė patvirtina, kad 17,2-20,7 m/s vėjas yra 8 balų, tai audra. Nurodyta, kad sausumos sąlygos tokiu atveju yra: nuo medžių ima lūžti kai kurios šakelės, kelyje sunku vairuoti lengvąsias mašinas, ėjimas pėsčiomis yra apsunkintas. Ir atitinkamai, kai vėjas yra nuo 20,8 iki 24,4 m/s, tai laikoma stipria audra, įvertinama 9 balais. Sausumos sąlygos aprašomos taip: lūžta kai kurios medžių šakos ir kai kurie maži medeliai linguoja, išverčiami statybos/laikinieji ženklai ir užtvaros. Pagal šią vėjų skalę medžiai lūžta tik esant štormui, kai vėjo greitis 24,5 – 28,4 m/s, įvertinama 10 balų – tuomet lūžta ir išraunami medžiai, nuo stogų nuplėšiamos čerpės, nuo kelių blogai pritvirtintos plytelės (sausumos sąlygos). Taigi Boforto skalėje nurodamos sausumos sąlygos nors ir yra nepilnos, kaip aiškina atsakovė, tačiau jose viskas yra pasakyta apie medžius. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) g. esančiame skvere, šalia aplinkinių namų, būtų lūžę kiti medžiai, būtų nuplėštos čerpės nuo stogų. Todėl nėra pagrindo manyti, kad vėjo stiprumas būtų didesnis nei nurodyta hidrometeorologijos tarnybos pažymoje, kas neabejotinai reikštų medžių lūžimą bei išvertimą dėl vėjo stiprumo ir atitinkamai nenugalimos jėgos sąlygos buvimą. Atsakovės pateikti duomenys apie kitus analogiškus atvejus tą dieną (t. I, b. l. 87-94) neįrodo, kad medis (duomenys neskelbtini) g. virto išimtinai dėl audros. Visų pirma, dėl medžio, užkritusio ant automobilio BMW (t. I, b. l. 88), nepateikti duomenys apie įvykio vietą bei medžio būklę. Dėl audros (duomenys neskelbtini) g. (t. I, b. l. 89, 90), nuotraukose matyti tik nulūžusios šakos. Dėl kritusio medžio (duomenys neskelbtini) g. (t. I, b. l. 91), taip pat nežinoma medžio būklė. Publikacijoje „Trumpa audra sukėlė daug rūpesčių“, paantraštė „Vilnius po audros“ (t. I, b. l. 92), nenurodyta vietovė, taip pat nėra jokių duomenų apie medžio būklę. Publikacijoje „Išvirtę medžiai Vilniuje Rasų g.“ ir nuotraukoje matyti, kad išvirtę medžiai labai ploni, taip pat nepateikta duomenų apie jų būklę. Todėl šie duomenys nepatvirtina, kad pagrindine medžio virtimo priežastimi buvo vėjo stiprumas. Antra vertus, šie duomenys patvirtina, kad Vilniuje nurodytu laiku buvo trumpalaikė audra.

Pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodo, kad savivaldybė, norėdama remtis buvus nenugalimos jėgos sąlygą, privalėjo pateikti Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pažymą, kurios išdavimą reglamentuoja Vyriausybės 1997 03 13 nutarimu Nr. 222 patvirtinta tokių pažymų išdavimo tvarka (toliau – Tvarka). Tvarkos 2 punkte nustatyta, kad tokios pažymos išduodamos juridiniams ir kitiems asmenims, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi komercine-ūkine veikla. Savivaldybės administracija ir jos padaliniai tokia veikla nesiverčia, tokioje veikloje dalyvauja tik per sutartinius santykius, kurie su šiuo ginču nėra susiję, todėl savivaldybės administracijai nebuvo pareigos gauti tokią pažymą. Iš esmės, nurodyta Tvarka, o taip pat ir Vyriausybės 1996 07 15 nutarimu Nr. 840 patvirtintos „Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklės“ yra taikomos sutartiniams teisiniams santykiams, o ne deliktinės atsakomybės klausimams spręsti.

Šiuo atveju, kaip jau minėta, atsakomybei kilti nereikia nustatinėti kaltės, kai nenugalimos jėgos buvimas iš viso eliminuoja atsakomybę. Todėl nagrinėjamoje byloje nenugalima jėga galėtų būti atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindu.

CK 6.253 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas – nenugalima jėga. Nurodytoje normoje nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusiojo asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Pagal CK 6.253 straipsnio 2 dalį, nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (šio kodekso 6.212 straipsnis).

Atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytą priežastinio ryšio pobūdį, į tai, kad esminę įtaką pasekmėms kilti turėjo neteisėti savivaldybės administracijos veiksmai (neveikimas), teismas daro išvadą, kad byloje tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos yra tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys. Žala atsirado, nes nuvirtęs medis nepataisomai apgadino pareiškėjo automobilį (užkrito ant jo priekinės dalies), o medis nuvirto dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), taigi atsakovės neveikimas lėmė, jog nuvirto medis, kuris ir apgadino pareiškėjo automobilį. Sprendime pirmiau paminėti teisės aktai aiškiai nustatė atsakovės pareigą rūpintis želdiniais, kad jie nekeltų pavojaus aplinkiniams, taigi atsakovė galėjo ir turėjo numatyti savo neveikimo pasekmes, t. y. galimą žalą dėl tinkamo pareigų nevykdymo. Dėl to šiuo atveju žala, t. y. neteisėtų veiksmų padariniai, nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad visos sąlygos – neteisėta veika, žala, priežastinis ryšys – civilinei atsakomybei kilti šioje byloje yra įrodytos, teismui nekeliančios abejonių.

Nors teismas įvertina force majeure (nenugalimos jėgos) nebuvimo sąlygą ta prasme, kad ši sąlyga negali būti laikoma pagrindine atsiradusių pasekmių priežastimi, tačiau teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Vilniuje įvykio laiku kilusi 9 balų audra, gali būti pripažinta sąlyga, kuriai esant atsakovė iš dalies gali būti atleista nuo civilinės atsakomybės, kaip tai nurodyta CK 6.253 straipsnio 1 dalyje.

Teismas pripažįsta, kad pareiškėjo nurodytos žalos atlyginimo sumos, susijusios su automobilio įvertinimu, atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies, 4 dalies 2 punkto sąlygas. Žalos atlyginimas mažintinas vienu trečdaliu, todėl iš viso priteistina 6502 Lt suma (vienu trečdaliu sumažinus sumą, gautą sudėjus pareiškėjo nurodytas ir įrodymais patvirtintas sumas – 9 503 Lt + 250 Lt). Be minėto automobilio įvertinimo, pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Verlita“ sumokėta 250 Lt (t. I, b. l. 40, 57), ši suma skirta žalos įvertinimui, todėl laikytina nuostoliais, kilusiais dėl žalos padarymo, ir įskaitytina į bendrą žalos, išreikštos pinigais, sumą. Antstolių kontorai sumokėti 363 Lt (t. I, b. l. 55, 58), Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai sumokėti 57,43 Lt (t. I, b. l. 56, 59) priskirtini prie teismo išlaidų, nes šias išlaidas pareiškėjas patyrė, rinkdamas įrodymus savo reikalavimams pagrįsti (LVAT 2011 06 30 nutartis administracinėje byloje Nr. A62-932/2011).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymo į pareiškėjo pretenziją, t. y. dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus 2011 08 30 atsakymo Nr. A51-31992(2.9.3.19-UK2) panaikinimo.

Teismas daro išvadą, kad šis raštas iš esmės pareiškėjui jokių teisinių padarinių nesukėlė. Civilinis kodeksas nenumato privalomos sąlygos žalos atlyginimo klausimu kreiptis į žalą padariusį asmenį. Pareiškėjas kreipėsi, pateikė pretenziją, pareiškėjui buvo atsakyta, kokia šiuo klausimu yra vieno iš administracijos padalinių nuomonė. Akivaizdu, kad savivaldybės administracijai priėmus sprendimą tenkinti pretenziją, sprendimą galėtų priimti tik administracijos direktorius. Minėtoje Tarybos Rekomendacijoje Nr. (84) 15 viešosios atsakomybės klausimais aptariant procesinius viešosios atsakomybės už padarytą žalą klausimus yra nurodyta, kad teisė pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo neturi būti siejama su ieškovo pareiga iš pradžių kreiptis dėl žalos atlyginimo tiesiogiai į žalą padariusį tarnautoją. Jeigu ginčas dėl žalos atlyginimo buvo sprendžiamas neteismine tvarka, bet jo išspręsti nepavyko, šis faktas negali turėti įtakos teisei kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo (4 principas). Todėl pareiškėjo pretenzijos nagrinėjimas savivaldybės administracijos viename iš padalinių neturi jokios įtakos šio ginčo sprendimui, t. y. nesukelia pareiškėjui jokių teisinių padarinių. Dėl to, vadovaudamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, teismas šio rašto turinio teisėtumo nevertina, nes juo jokios pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti. Be to, šio ginčo atveju, kaip minėta, savivaldybės administracija veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių dalyvis. Tas faktas, kad skundžiamame rašte buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, nereiškia, kad rašto turinio teisėtumas turi būti tiriamas teisme, ir nereiškia, kad tam tikrais atvejais toks raštas negalėtų būti skundžiamas. Teisė paduoti skundą gali būti siejama ne vien su rašto turinio teisėtumo nagrinėjimu, bet ir su procedūrinių klausimų apskundimu, pvz., jeigu atsakant į raštą pažeistos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, susijusios su nagrinėjimo terminais, su skundų nagrinėjimo procedūromis, kurias reglamentuoja minėtas įstatymas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundo antrasis reikalavimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 08 30 atsakymo Nr. A51-31992(2.9.3.19-UK2) panaikinimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl teismo išlaidų. Skunde pareiškėjas prašo priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas turėjo išlaidų, susijusių su žyminio mokesčio sumokėjimu, įrodymų rinkimu, jo atstovavimu, tačiau ne visos šios išlaidos pagrįstos įrodymais. Iki bylos išnagrinėjimo pabaigos pareiškėjas nepateikė atstovavimo išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Todėl išlaidų atlyginimo klausimas bus sprendžiamas, kai į bylą ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta tvarka bus pateiktas prašymas (prašyme nurodant ir išlaidas, susijusias su įrodymų rinkimu, t. y. antstolių kontorai ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai sumokėtas sumas) ir pateikti visi turėtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. E. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti E. E. iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto 6 502 Lt (šešis tūkstančius penkis šimtus du litus) žalos atlyginimo sumą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.