- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-16
- Bylos Nr.
- I-1227-320/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01572-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- T. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas T. L. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teismo šaukimu (b. l. 57). Pareiškėjas skunde išreiškė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 4).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti jam 3000 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-05-18 iki 2014-04-30 buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Taip pat nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Lietuvos higienos normos HN 76:1999) 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti 5 kv. m kameros ploto. Vėlesni teisės aktai, pakeitę šį reglamentavimą ir nustatę, kad kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m, yra prieštaraujantys Europos Sąjungos teisės aktams, pagal kuriuos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalauja dėl to, kad buvo laikomas perpildytose kamerose. Dėl trinties ir kitų su nežmoniškomis sąlygomis susijusių nepatogumų kildavo konfliktai tarp nuteistųjų. Pareiškėjo teigimu, buvimas mažoje erdvėje – erdvės nepakankamumas įtakoja psichologinį diskomfortą, dėl ko prasideda neadekvati emocijų raiška, elgesio kontrolės stoka, asmuo išgyvena gilią psichologinę krizę. Dėl sąlygų adaptacijai neturėjimo ir mažos erdvės daromo spaudimo, išgyvenamas emocinis traumatizmas ir patiriamas potrauminis streso sindromas bei išgyvenami psichologiniai susirgimai. Dažniausi jų pagal pažeidžiamumą – širdies ir kraujagyslių sistemos, endokrininės sistemos, kvėpavimo sistemos bei kitos centrinę nervų sistemą žalojančios patologijos. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas, negalėjo ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jautė padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės. Teigė, jog dėl tokių laikymo sąlygų pablogėjo sveikata, savijauta. Visa tai sudaro patirtą neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teismo šaukimu (b. l. 58). Atsiliepime prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 14).
Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9-14) pareiškė, kad su pareiškėjo reikalavimu nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-04 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl T. L.“ matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013-05-23 iki 2014-04-02 kamerose Nr. 11, 86, 50, 27, 8, 65, 77, 33, kuriose pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 17,80 kv. m iki 1,64 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kartu su pareiškėju kamerose laikomų asmenų sąrašus nėra galimybės. Akcentavo, jog įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Tačiau tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, bet to, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per parą), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje. Atsakovo atstovo teigimu, nors pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizavo. Pareiškėjas nurodė neteisėtus atsakovo veiksmus, tačiau nenurodė jokių požymių, kuriais jam pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjas savo poziciją grindė tik skunde nurodytomis frazėmis, kurios yra šabloninės kaip ir kitų pareiškėjų. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kameras yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Prašė, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstytą, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimą. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) (2012-10-02 įstatymo redakcija Nr. XI-2247, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (galiojo nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri ir nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su jo laikymu Šiaulių TI kamerose, kuriose, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų.
Teismas nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija, kad Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punktą, kuris nustatė, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti 5 kv. m kameros ploto, pakeitęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124) (įsigaliojo nuo 2010-05-14) 1.3.1 punktas, kuriuo įtvirtinta 3,6 kv. m minimali kameros ploto norma vienam tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje esančiam asmeniui, prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams, pagal kuriuos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, jog pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013-04-02 sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, visų pirma pažymėtina, jog minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida. Akcentuotina, jog Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nenustatyti, minėta, juos reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-04 pažymos dėl T. L. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 16-20) nustatyta, kad nuo 2013-05-23 iki 2014-04-02 (toliau – ir ginčo laikotarpis), viso 195,5 paros, pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 11, 86, 50, 27, 8, 65, 77 ir 33. Pažymos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2013-05-23 periodiškai iki 2013-08-28, 2013-09-18, 2013-09-23, nuo 2013-11-05 iki 2013-11-06, nuo 2013-12-06 iki 2013-12-18 buvo laikomas kameroje Nr. 11, kurios plotas 16,65 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 3 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 5,55 iki 2,08 kv. m kameros ploto), nuo 2013-08-29 iki 2013-09-17, nuo 2013-09-24 iki 2013-10-07, nuo 2013-11-07 iki 2013-12-05 buvo laikomas kameroje Nr. 86, kurios plotas 17,78 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 1 iki 7 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 17,78 iki 2,54 kv. m kameros ploto), nuo 2013-09-20 iki 2013-09-22 buvo laikomas kameroje Nr. 50, kurios plotas 18,66 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 3 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 9,33 iki 6,22 kv. m kameros ploto), 2013-10-09 buvo laikomas kameroje Nr. 27, kurios plotas 15,93 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 5 asmenys ir vienam asmeniui teko nuo 3,19 kv. m kameros ploto), nuo 2013-10-10 iki 2013-10-14, nuo 2014-01-24 iki 2014-01-28 buvo laikomas kameroje Nr. 8, kurios plotas 16,72 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 6 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 8,36 iki 2,79 kv. m kameros ploto), nuo 2013-10-16 iki 2013-10-30 buvo laikomas kameroje Nr. 65, kurios plotas 22,60 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 6 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 3,77 iki 2,83 kv. m kameros ploto), nuo 2014-02-28 iki 2014-03-04 buvo laikomas kameroje Nr. 77, kurios plotas 6,56 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 4 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 3,28 iki 1,64 kv. m kameros ploto), nuo 2014-03-31 iki 2014-04-02 buvo laikomas kameroje Nr. 33, kurios plotas 12,43 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 1 iki 3 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 12,43 iki 4,14 kv. m kameros ploto).
Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad iš aptariamo laikotarpio 139,5 paros pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m: kameroje Nr. 11 pareiškėjui tekęs kameros plotas teisės aktais nustatytos kameros ploto normos neatitiko 82,5 paros, kameroje Nr. 86 – 37 paras, kameroje Nr. 27 – 1 parą, kameroje Nr. 8 – 5 paras, kameroje Nr. 65 – 9 parų, kameroje Nr. 77 – 5 paras. Likusį laiką (viso 56 paras) pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr. 11 (13,5 paros), Nr. 86 (25,5 paros), Nr. 50 (2,5 paros), Nr. 80 (5,5 paros), Nr. 65 (6 paras), Nr. 33 (3 paras) buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Taigi darytina išvada, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 139,5 paros buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros ploto vienam asmeniui normą, t. y. Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. EŽTT yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013-04-02 sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009-07-30 sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją; 2010-04-08 sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją; 2012-05-31 sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją ir kt.). Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis (b. l. 12), teismas sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Administracinėje byloje Nr. A858-51/2013 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, jog prastas miegas esant mažam plotui kameroje tiesiogiai sietinas su kamerų ploto dydžiu, taigi neturtinės žalos dėl miegos sutrikimo atlyginimo klausimas spręstinas kartu su neturtinės žalos atlyginimu dėl kameros ploto (2013-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013).
Pareiškėjas nurodė, kad dėl laikymo perpildytose kamerose Šiaulių TI pablogėjo jo sveikata, savijauta, tačiau nepateikė jokių duomenų šiam teiginiui pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, todėl vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, kadangi paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.). Pareiškėjas, nurodydamas, kad būtent dėl laikymo perpildytose kamerose pablogėjo jo sveikata, savijauta, nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių teismas galėtų neabejotinai spręsti, kokia žala buvo padaryta pareiškėjo sveikatai, ar pareiškėjas iš tikrųjų patyrė įvardytą žalą. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, pagrindžiančių, jog neigiami pareiškėjo sveikatos būklės pokyčiai įvyko būtent laikymo Šiaulių TI laikotarpiu. Pareiškėjas skunde teigė, kad dėl sąlygų adaptacijai neturėjimo ir mažos erdvės daromo spaudimo, išgyvenamas emocinis traumatizmas ir patiriamas potrauminis streso sindromas bei išgyvenami psichologiniai susirgimai, iš kurių dažniausi – širdies ir kraujagyslių sistemos, endokrininės sistemos, kvėpavimo sistemos bei kitos centrinę nervų sistemą žalojančios patologijos, tačiau nenurodė ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog šie susirgimai jam buvo diagnozuoti ar suintensyvėjo anksčiau diagnozuotų ligų eiga, atvykus į Šiaulių TI. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nenustatyta, jog pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, būtų kreipęsis dėl sveikatos problemų į Sveikatos priežiūros tarnybą. Marijampolės pataisos namų pateiktoje asmens sveikatos istorijoje (b. l. 51-56) užfiksuota informacija apie pacientą neleidžia teigti, jog dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai. Be to, pažymėtina, jog pats pareiškėjo, kaip suimtojo, statusas savaime sukelia tam tikrus jo teisių ir laisvių apribojimus, kas taip pat gali daryti neigiamą įtaką pareiškėjo savijautai, sveikatos būklei. Dėl to konstatuotina, kad dėl sąlygų Šiaulių TI pareiškėjo sveikatai nebuvo padaryta žala.
Taigi, nors, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 51-56), byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui būtų sukėlęs sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčijo, tačiau nurodė, kad Šiaulių TI administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., pvz., 2009-01-23 sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).
Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą nenustatyta, kad dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo pobūdį, trukmę (139,5 paros), mastą (minimali gyvenamojo ploto norma buvo ženkliai pažeista), intensyvumą (pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, tačiau truko ilgiausiai 38,5 paros paeiliui), į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų nereiškė skundų Šiaulių TI administracijai (b. l. 21), bei į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo ir į teismą kreipėsi praėjus beveik dvejiems metams nuo pažeidimų pradžios ir vieneriems nuo jų pabaigos. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 837 eurų priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti T. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus 837 eurus (aštuonis šimtus trisdešimt septynis eurus) neturtinės žalos atlyginimą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.