Kauno apygardos teismo sprendimas

2014-10-29 · Civilinė byla Nr. 2S-2171-555/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Data
2014-10-29
Bylos Nr.
2S-2171-555/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-12413-2014-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Tamašauskas
Pareiškėjas
L. B.
Suinteresuotas asmuo
L. S.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.13pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-2171-555/2014;Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12413-2014-8;Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 121.13; 122.3 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. B. ir suinteresuoto asmens L. S. atskiruosius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-16594-587/2014 pagal pareiškėjos L. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdomojoje byloje Nr. 0085/12/01290, suinteresuoti asmenys: antstolis Regimantas Budreika, bankrutuojanti akcinė bendrovė bankas „Snoras“, V. B., L. S..

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

antstolis Regimantas Budreika vykdo vykdomąją bylą Nr. 0085/12/01290 pagal išieškotojo BAB banko Snoras pateiktą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-2537-285/2012-01-11 dėl 764 951,05 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininkų L. B. ir V. B. bei įkeisto turto. Vienas iš įkeisto turto objektų yra žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Šio sklypo kainą varžytinėms yra nustatęs antstolis remiantis dvejomis atliktomis ekspertizėmis ir kaina yra 83 000 Lt. Pareiškėja laiko, kad tokia kaina yra nereali. Pareiškėja antstoliui yra pateikusi UAB „Lituka ir ko“ bei UAB „Informacijos ir investicijų centras“ minėto žemės sklypo vertinimo ataskaitas ir laiko, kad žemės sklypo vertė turėtų būti 28 000 Lt.

2014 m. gegužės 27 d. patvarkymu antstolis priėmė į vykdomąją bylą vertinimo ataskaitas, tačiau atsisakė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pervertinti remiantis pareiškėjos pateiktomis naujomis UAB „Lituka ir ko“ bei UAB „Informacijos ir investicijų centras“ vertinimo ataskaitomis.

Šalies argumentai

Pareiškėja L. B. pateikė skundą dėl antstolio veiksmų prašydama panaikinti antstolio R. B. 2014 m. gegužės 27 d. patvarkymą vykdomojoje byloje ir pareiškėjos prašymą tenkinti visiškai. Iki skundo dėl antstolio veiksmų išnagrinėjimo pareiškėja prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo veiksmus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 7 d. nutartimi prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad žemės sklypo kainos pagrįstumas ir pačios kainos nustatymo procedūros teisėtumas yra pareiškėjos skundo dėl antstolio veiksmų dalykas, todėl teismas šioje stadijoje šio klausimo nesprendžia. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas įvertino tai, kad pareiškėja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą sieja su aplinkybe, jog esant tokiai antstolio nustatytai kainai ji negali pasiūlyti pirkėjo, kuris sklypą galėtų nupirkti iki varžytinių. Teismas sutiko, kad mažesnė kaina visada didina parduodamo daikto patrauklumą, tačiau pažymėjo, kad daikto nepardavimas iki varžytinių skolininko pasiūlytam pirkėjui nevertintinas kaip galimas vykdymo proceso apsunkinimas ateityje. Teismas atkreipė pareiškėjos dėmesį į tai, kad daikto nepardavus varžytinėse, antrose varžytinėse jo kaina yra mažinama 40 procentų (CPK 722 straipsnis), taip pat į tai, kad bendra išieškojimo suma vykdomojoje byloje – 764 951,05 Lt, todėl didesnė kaina gali padengti didesnę išieškojimo dalį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nenurodė konkrečių, grėsmę sprendimo įvykdymui keliančių aplinkybių ir nepateikė tas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, teismas pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė kaip negrįstą ir neįrodytą.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja L. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirajame skunde nurodo, kad teismas neįvertino galimų neigiamų padarinių pareiškėjai kilimo, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o skundas patenkintas. Ginčas kyla dėl tikrosios turto vertės, įvertinus turtą nepagrįstai didele kaina. Pareiškėja mano, kad tokiu būdu sudaromos sąlygos vilkinti vykdymo procesą, nes vargiai atsiras pirkėjas, sutinkantis įsigyti menkos vertės žemę už nepagrįstai didelę kainą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą skolininkas V. B. prašo jį tenkinti, naikinti teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo L. S. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones. Skunde nurodo, kad ginčas byloje kilęs dėl parduotino žemės sklypo vertės, kuri nustatyta nepagrįstai didelė. Apeliantės manymu pareiškėja tinkamai pagrindė savo reikalavimus, todėl buvo pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Jos vertinimu teismas neatsižvelgė į asmenų teisę susirasti pirkėją iki varžytinių, arba turtą išsipirkti patiems. Nurodytu atveju nustatyta turto vertė yra atskaitos taškas sklypo išsipirkimui. Apeliantė nurodo, kad yra ginčo žemės sklypo bendrasavininkė, todėl nenori jo prarasti už svetimas skolas ir ketina turtą išsipirkti dar iki varžytinių.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo atsiliepimu į atskiruosius skundus prašo juos atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliančių dėstomos aplinkybės nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, o apeliantės piktnaudžiauja joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Civilinio proceso kodekso (CPK) 510 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundas dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti pateikiamas antstoliui per CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą. Jeigu skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia CPK nustatyta tvarka. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, gali būti taikoma tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta vykdymo veiksmų sustabdymo reikalingumą (CPK 510 straipsnio 3 dalis). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas šių priemonių taikymo būtinumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi su skundu dėl antstolio veiksmų, susijusių su parduotino iš varžytinių nekilnojamojo turto vertės nustatymu. Skunde ji kelia reikalavimą panaikinti antstolio R. B. 2014 m. gegužės 27 d. patvarkymą dėl atsisakymo perkainoti parduotiną žemės sklypą pagal pareiškėjos pateiktas turto vertinimo ataskaitas. Iki tol, kol bus išnagrinėtas skundas, ji prašė sustabdyti vykdymo veiksmus. Pažymėtina, kad CPK 144 straipsnio 1 dalis įtvirtina prieš sprendžiant, ar nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismo pareigą preliminariai (prima facie) įvertinti ieškinio (pareiškimo, prašymo, skundo) reikalavimų pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos prašymą, preliminariai įvertino ginčo esmę ir aplinkybes, keliančias grėsmę teismo sprendimo įvykdymui konstatuodamas, kad didesnė parduodamo turto vertė užtikrina didesnės skolos dalies padengimą, todėl pareiškėjos siekis sumažinti pradinę turto kainą prieštarauja vykdymo proceso tikslams ir išieškotojo interesams. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis.

Vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumo bet kurioje byloje, taip pat ir iškilus ginčui dėl antstolio veiksmų teisėtumo, teismas iš pateikto ieškinio (skundo) reikalavimų bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio ar kitų objektyviai egzistuojančių aplinkybių turi spręsti, ar ieškinys (skundas) yra preliminariai pagrįstas (ar galėtų būti tenkinamas, jei pasitvirtintų jame dėstomų aplinkybių turinys). Tačiau byloje esančių įrodymų tyrimas bei vertinimas, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra atliekamas - teismas šiuos procesinius veiksmus atlieka nagrinėdamas bylą iš esmės (CPK 183 straipsnis, 249-250 straipsniai).

Kaip minėta, ginčas nagrinėjamoje byloje kyla dėl parduotino varžytinėse turto vertės pareiškėjai teigiant, kad antstolis nustatė nepagrįstai didelę kainą, kas sudaro prielaidas vilkinti procesą nesant galimybių už didelę kainą turtą operatyviai parduoti. Pažymėtina, kad CPK 704 straipsnis įtvirtina skolininko teisę iki varžytynių pradžios pačiam surasti varžytynėse parduodamo turto pirkėją arba pavesti jį surasti kitiems asmenims – niekas negali parduoti turto naudingiau nei savininkas. Taigi, ši nuostata įtvirtina ne tik skolininko teisę parduoti turtą, tačiau ir jo suinteresuotumą bei pareigą parduoti turtą kuo brangiau. Įstatymas leidžia skolininkui ar įkaito davėjui pačiam surasti turto pirkėją ir parduoti turtą CPK 704 straipsnyje nustatyta tvarka. Ši teisė taip pat lemia išieškotojo ir skolininko siekį aktyviai dalyvauti areštuojant turtą, kad būtų teisingai nustatyta areštuojamo turto kaina (CPK 681 straipsnis). Jeigu bus nustatyta per žema areštuoto turto kaina, skolininkui pasiūlius savo pirkėją, nukentės išieškotojo interesai, jei bus nustatyta aukštesnė nei rinkos kaina, skolininkas negalės surasti turto pirkėjo. Taigi - turto pardavimo kaina yra esminė sąlyga, o turto įkainojimas – vienas svarbiausių turto realizavimo veiksmų.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad antstolis turto kainą nustatė remdamasis dviem turto vertinimo ekspertizėmis, todėl šios aplinkybės sudaro prielaidas preliminariai vertinti skundo pagrįstumą tuo aspektu, kad antstolis tikėtinai tinkamai vykdė savo pareigas įvertindamas, jog kiekvienų varžytynių tikslas – parduoti skolininko turtą maksimalia, turto vertę atitinkančia kaina. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu už parduodamą turtą būtų gauta pernelyg maža suma, ne visa išieškotojo pretenzija būtų patenkinta, todėl didesne dalimi būtų išieškoma iš kito skolininko (-ų) turto, tokiu būdu gali nukentėti proceso šalių interesai. Kaip minėta, įstatymų leidėjas, įtvirtindamas reikalavimą tikėtinai pagrįsti ieškinio (pareiškimo, prašymo, skundo) reikalavimą, kaip sąlygą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nenumatė įpareigojimo ieškinio priėmimo stadijoje vertinti ir spręsti dėl ieškinio pagrįstumo, todėl preliminariai (prima facie) įvertinus skundo (t. y. skundo reikalavimo pobūdį, faktinių ir teisinių argumentų turinį bei pridėtų įrodymų sudėtį), darytina išvada, kad pareiškėjos nurodomi argumentai sudaro galimybes spręsti dėl ginčo esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis ir 178 straipsnis), todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiama nutartimi netenkino reikalavimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių – vykdymo veiksmų sustabdymo taikymo.

Skolininkė, prašydama sustabdyti vykdymo veiksmus, nepateikė jokių objektyvių, motyvuotų ir konkrečių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeidžia skolininkės interesus ir kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo galimam įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje taip pat nenustatyta aplinkybių ir nepateikta jokių įrodymų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau tenkinus skolininkės skundą dėl antstolio veiksmų, gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanoma apginti skolininkės teises ir teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skolininkė, teikdama teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teiginių dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė, o vien tas skolininkės argumentas, kad patenkinus jos skundą ir pripažinus, kad antstolio 2014 m. gegužės 27 d. patvarkymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, o per tą laikotarpį įvykdžius priverstinį skolos išieškojimą iš areštuoto turto, būsimas teismo sprendimas taptų neįmanomas ir beprasmis, savaime, neteikiant jokių kitų įrodymų ir motyvų, nesudaro pagrindo tenkinti skolininkės prašymo. Be to, apeliančių nurodomos aplinkybės dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei dėl ginčo esmės sudaro pagrindą spręsti apie jų interesų užtikrinimą (siekį išsipirkti turtą), tačiau akivaizdžiai prieštarauja išieškotojo interesams pardavus turtą padengti kuo didesnę įsiskolinimo dalį, kuo turėtų būti suinteresuota ir pati skolininkė, nes likusi skolos dalis bus išieškoma iš kito skolininkės turto. Todėl konstatuotina, kad nepagrįstai sustabdžius vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, būtų paneigtas sprendimo (nutarties) privalomumo principas, pažeisti išieškotojos teisėti interesai, pažeistas šalių teisėtų interesų pusiausvyros principas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės vykdomajame procese taikomos iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl skundo dėl antstolio veiksmų. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 3 d. išnagrinėjo skolininkės skundą dėl antstolio veiksmų ir jį atmetė (civ. byla Nr. 2-17967-285/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors nutartis nėra įsiteisėjusi, tačiau nurodyta aplinkybė, aukščiau nustatytų aplinkybių kontekste, taip pat patvirtina skundžiamos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumą.

Dėl nurodytų priežasčių, nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskiruosiuose skunduose išdėstytais motyvais, atskirieji skundai netenkinami, o Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Egidijus Tamašauskas