Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Byloje ginčas kilo dėl 7 500 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2018 m. sausio 25 d., kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K (toliau – ir ginčo laikotarpis).

6. Atsakovės atstovas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad teismo žinioje yra net kelios administracinės bylos tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių dalykų ir tuo pačiu pagrindu. Minėtose bylose laikotarpis nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2017 m. spalio 2 d. sutampa, todėl prašo šią administracinę bylą palikti nenagrinėta.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Pažymėtina, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje privalo tikrinti, ar nėra procesinės prielaidos, kuriai esant ginčo nagrinėjimas teisme yra negalimas, t. y. teismas privalo tikrinti, ar teisme nėra išnagrinėtas ginčas, tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1194-14).

Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracines bylas Nr. I-7703-815/2016 ir Nr. I-8495-764/2016 pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priėmė sprendimą. Nurodytoje byloje pareiškėjas kėlė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2016 m. birželio 1 d. bei nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. liepos 25 d., t. y. dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto trūkumo. Kitose atsakovo atsiliepime nurodomose bylose pareiškėjas į teismą kreipėsi kitais pagrindais. Nustačius nagrinėjamos bylos bei jau išnagrinėtų administracinių bylų Nr. I- 7703- 815/2016 ir Nr. I-8495-764/2016 dalyko, pagrindo bei šalių tapatumą ir įvertinus ginčo laikotarpius, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nesutampa ginčo laikotarpiai. Todėl nėra pagrindo bylą dalyje nutraukti.

7. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

8. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundžiasi dėl ploto trūkumo Lukiškių TI-K kamerose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Bylos medžiaga patvirtina ir Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 11–14) yra užfiksuota, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2016 m. liepos 26 d. 6,79 kv. m kameroje Nr. 385 (1 asmuo kameroje); nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 15 d. perkeltas į 7,44 kv. m kamerą Nr. 138 (1–2 asmenys kameroje); 2016 m. rugpjūčio 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 109, plotas – 7,31 kv. m, 1 asmuo kameroje, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 131, plotas – 7,94 kv. m, 2 asmenys kameroje; nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 23 d. kameroje Nr. 131 (2 asmenys kameroje); 2016 m. rugsėjo 24 d. perkeltas į kamerą Nr. 283, plotas – 7,69 kv. m, 2 asmenys kameroje, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 141, plotas – 8,02 kv. m, 1 asmuo kameroje; nuo 2016 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. kameroje Nr. 141 (1–2 asmenys kameroje); nuo 2016 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. lapkričio 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 328, plotas – 7,57 kv. m (1–2 asmenys kameroje); 2016 m. lapkričio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 368, plotas – 6,50 kv. m (1 asmuo kameroje); 2016 m. lapkričio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 303, plotas – 8,02 kv. m, 1 asmuo kameroje, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 267, plotas – 7,63 kv. m, 1 asmuo kameroje; nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. gruodžio 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 210, plotas – 7,00 kv. m (1 asmuo kameroje); 2016 m. gruodžio 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 107, plotas – 7,38kv. m (1 asmuo kameroje); nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 328, plotas – 7,57 kv. m (1–2 asmenys kameroje); nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 288, plotas – 7,68 kv. m (1–2 asmenys kameroje); nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. sausio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 292, plotas – 7,80 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. sausio 6 d. iki 2017 m. kovo 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 305, plotas – 8,17 kv. m (1–2 asmenys kameroje); 2017 m. kovo 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 343, plotas –8,08 kv. m (1 asmuo kameroje); nuo 2017 m. kovo 21 d. iki 2017 m. kovo 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 377, plotas – 7,33 kv. m (1–2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2017 m. gegužės 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 382, plotas – 7,25 kv. m (1–2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki 2017 m. rugsėjo 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 264, plotas – 7,80 kv. m (1–2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. lapkričio 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 269, plotas – 7,68 kv. m (1–2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d. laikytas 7,80 kv. m kameroje Nr. 292 (2 asmenys kameroje); 2017 m. gruodžio 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 319, plotas – 7,78 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. sausio 4 d. laikytas 7,87 kv. m kameroje Nr. 281 (1–2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. sausio 5 d. iki 2018 m. sausio 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 270, plotas – 7,79 kv. m (2 asmenys kameroje). Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2018 m. sausio 25 d., pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto.

Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjas prašo priteisti 7 500 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės. Žalą sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis (ploto trūkumu) Lukiškių TI-K.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina būtent iš pirmiau nurodytų, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų, o šiuo atveju nustačius, kad pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, nurodo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atitinkamai, dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl jo patirtos neturtinės žalos, jos buvimo bei jos įrodinėjimo (žr. pvz., LVAT 2013 m. liepos 2 d. nutartis byloje Nr. A-858–610/2013, 2015 m sausio 29 d. nutartis byloje Nr. A-130–858/2015, 2015 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Nr. A-315–602/2015), atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra tikslinga atskirai pasisakyti.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. de H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-261-3555/2011).

10. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.