- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-10-10
- Bylos Nr.
- 1-2143-843/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-14-1-01092-2012-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Aušra Valinskienė
- Kaltinamasis
- A. P.
- Kategorijos
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, išsiskyręs, vidurinio išsilavinimo, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta ten pat, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 straipsnį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
jis, pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2002-10-03 sprendimą privalantis mokėti J. P. (dabartinė pavardė – K.) lėšas nepilnamečio sūnaus A. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui 125 Lt dydžio įmokas kas mėnesį iki sūnaus pilnametystės, laikotarpiu nuo 2002-07-12 iki 2012-09-19 vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti, dėl to susidarė 16 299 Lt dydžio skola.
Motyvuojamoji dalis
Taip A. P. padarė BK 164 straipsnyje numatytą nusikaltimą.
Teisiamajame posėdyje kaltinamasis A. P. kaltę pripažino iš dalies ir nurodė, kad oficialiai alimentų jis nė karto nėra mokėjęs, tačiau nesijaučia skolingas už sūnaus išlaikymą. Po to, kai jis išsiskyrė su žmona, jis su sūnumi bendravo, šis nuolat atvažiuodavo pas jo motiną, ten gyvendavo. Jis (kaltinamasis) nupirkdavo jam mokyklos reikmenis, mokėdavo už būrelius. Jo sutuoktinė J. P. prisiteisė iš jo alimentus tam, kad jis mažiau mokėtų savo pirmam vaikui. Po to jie dar porą metų gyveno kartu. Vėliau sūnus gyveno su jo (kaltinamojo) motina. Nuo 2004 m. rugsėjo mėn. vaikas pradėjo lankyti mokyklą, tad apsigyveno su savo motina (J. K.). Nuo tada iki pilnametystės sūnus savaitgaliais, švenčių dienomis, taip pat vasaromis gyvendavo pas jo motiną N. P.. Tuo metu jį išlaikydavo kaltinamasis ir močiutė. Vaikui gyvenant su J. P., jis jam neteikdavo išlaikymo, nes manė, kad ir ši prie to turi prisidėti. Jis nesikreipė dėl alimentų perskaičiavimo, nes iš jo buvo nedaug priteista. Priverstinio alimentų išieškojimo dokumentų jis negavo, su antstoliais dėl to nebendravo. Žinojo, kad dėl alimentų jam susidarys skola. Jis dirbo ir dirba neoficialiai, nes jam reikia išlaikyti ir dabartinę šeimą.
Liudytoja N. L. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jai kaip antstolei vykdomoji byla buvo perduota 2003 m. Berods tik vieną kartą 2004 m. iš kaltinamojo darbo užmokesčio buvo išskaičiuota 815 Lt. A. P. buvo išsiųsti keli šaukimai, kurie įteikti jo motinai arba įmesti į pašto dėžutę, tačiau nei į vieną nebuvo atsiliepta. A. P. tik kartą buvo atvykęs dėl kitos bylos. Žinių, kad A. P. asmeniškai teikia išlaikymą sūnui, nebuvo.
Liudytoja N. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jos anūkas Artūras 2002 m. rudenį gyveno (duomenys neskelbtini) kartu su motina ir tėvu, jos sūnumi A. P.. Taip jie gyveno iki išsiskyrimo 2004 m. Po skyrybų jos sūnus A. P. gyveno pas ją, tačiau vėliau išsikraustė ir atvažiuodavo tik kartais pernakvoti. Anūkas po mokyklos grįždavo taip pat pas ją. Su ja jis būdavo ir per atostogas, vasarą. Jo motina dirbo traukinio palydove, 3 dienas būdavo išvykusi į Maskvą, o 4 dienas būdavo namie. Kai motina būdavo išvykusi, tai A. P. būdavo pas ją (N. P.), o kai būdavo namuose – tai su motina. Taip jie gyveno iki anūko 4 klasės. Tada jo motina nustojo važinėti, pagimdė vaiką ir anūkas pastoviai gyveno su savo motina. Pas juos lankydavosi savaitgaliais, švenčių dienomis, per atostogas. 2010 m. A. P. sukonfliktavo su motina ir nuo vasario mėn. iki birželio mėn. nuolat gyveno pas ją. 2013 m. A. P. baigė 12 klasių ir išvažiavo pas motiną į užsienį. Jelena ten išvažiavo 2013 m. vasario mėn. Nuo tada A. P. gyveno vienas bute, pas liudytoją atvažiuodavo pietauti. Tuo metu, kai anūkas gyvendavo pas ją, maistą, drabužius pirkdavo jos sūnus A. P.. Jis duodavo jai pinigų maistui, apie 20-30 Lt, kai ji pasakydavo, kad neturi pinigų. Tai būdavo 2-3 kartus per mėnesį. Jos sūnus A. P. užsidirbdavo darydamas remontus. Tuo metu, kai A. P. 2010 m. gyveno pas ją, A. P. važiavo į parduotuvę, pirko jam batus, drabužius. Iki tol A. P. sūnui rūbų nepirko, nes ji pati dirbo ir galėjo jam nupirkti.
Liudytoja J. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad su A. P. gyveno kartu santuokoje 9 metus. Santuokoje gimė sūnus A. P.. 2002 m. rugsėjo mėnesį, dienos nepamena, į Vilniaus miesto trečiąjį apylinkės teismą padavė ieškinį dėl jų sūnaus A. P. išlaikymo. Tuo metu, kai padavė ieškinį, dar buvo santuokoje, bet A. P. tuo metu buvo nedirbantis, materialiai nepadėdavo šeimai, vartojo alkoholį. 2002-10-03 Vilniaus miesto 3-ias apylinkės teismas nustatė A. P. mokėti vaiko išlaikymą po 1 MGL dydžio periodines išmokas kas mėnesį iki jo pilnametystės. 2003-09-09 Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo sprendimu jie išsiskyrė, vaiko buvimo vieta liko su mama, o A. P. liko ta pati pareiga sūnui mokėti minėto teismo nustatytą išlaikymą, tai yra po 1 MGL dydžio periodines išmokas kas mėnesį iki jo pilnametystės. Nuo 2002-10-03, tai yra po teismo sprendimo, buvęs vyras A. P. visiškai nemokėjo nustatytų alimentų, nerėmė materialiai, nesidomėjo vaiko gyvenimu. Tik per devintą ir vienuoliktą vaiko gimtadienius A. davė jam po 50 litų. A. nebendrauja su sūnumi, tik retkarčiais kai sūnus A. aplanko močiutę susimato su tėvu. Jos sūnus bendrauja su buvusio vyro mama N. P. ir teta (krikšto mama) E. K.. Jos sūnus A. pats dažnai ten nuvažiuoja, jos domisi A. auklėjimu, bet materialiai neremia. Dėl vaiko išlaikymo kreipėsi į antstolės Neringos Lipeikienės kontorą, domėjosi byla, bet antstolė jai pasakydavo, kad A. P. yra nedirbantis ir negali išieškoti iš jo pinigų. Vaikų išlaikymo fondo administracija nuo 2008-02-06 priėmė sprendimą mokėti A. P. po 130 litų išmokas iš fondo. A. P. dėl sūnaus išlaikymo ji pretenzijų turi, kadangi jis su vaiku nepalaikė jokio ryšio, nesidomėjo vaiko auklėjimu, nepadėdavo materialiai. Kai išsiskyrė, retkarčiais ji skambindavo A. ir prašydavo, kad jis vaiką paremtų materialiai, į tai jis atsakydavo labai grubiai. (b. l. 17).
Liudytojas A. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad mama su tėvu išsiskyrė maždaug kai jam buvo 7 metai, kartu nebegyveno, kiek atsimena, tėvas jo nelankydavo, būdavo kad paskambindavo, pasveikindavo su gimtadieniu. Gimimo dienos proga dovanodavo tai 50, tai 100 litų, kaip kada. Taip pat dar vaikystėje tėvas jį kviesdavo žvejoti, ar kartu pabūti, tačiau jie nesusitikdavo. Jis su tėvu važiavo tik vieną kartą. Maždaug nuo 2011 metų sausio mėn. iki 2011 metų gegužės mėnesio jis gyveno pas savo močiutę (tėvo mamą), ten dažniau susitikdavo su tėvu, nes jis atvažiuodavo lankyti savo mamą, taip pat, kol gyveno pas močiutę, tėvas jam duodavo po tris litus kasdien į mokyklą. Kiek atsimena nuo vaikystės, jo tėvas turėjo problemų dėl alkoholio, kartais kai užgerdavo, tai ilgam. Nuo to momento kai tėvai išsiskyrė, tėvas jo materialiai nerėmė (išskyrus dovanas ir tą laikotarpį kai gyveno pas močiutę), kiek žino, tėvas mamai jo išlaikymui pinigų taip pat neduodavo, taip pat nei daiktais, nei maistu, nei kitais būdais nei jo, nei jo mamos nerėmė (b. l. 20).
Pagal Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2003-10-03 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3321-05/02 A. P. sūnaus A. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui privalėjo mokėti po 1 MGL, tai yra po 125 Lt kas mėnesį nuo 2002-07-12 iki sūnaus pilnametystės (b. l. 25).
J. K. 2008-02-06 kreipėsi į Vaikų išlaikymo fondą dėl išmokų sūnaus A. P. išlaikymui mokėjimo (b. l. 11) ir Vaikų išlaikymo fondo 2008-06-03 sprendimu Nr. 1.35-6198 nuspręsta A. P. nuo 2008-02-06 kiekvieną mėnesį mokėti 130 Lt išmokas (b. l. 13).
Iš 2012-06-11 Valstybinės mokesčių inspekcijos pažymos Nr. (27.4-30-3)-RD-1731 matyti, kad A. P. 2008-2011 metais pajamų deklaracijos nėra pateikęs, duomenų apie jo gautas darbines arba kitas pajamas nėra (b. l. 30).
Iš pažymų apie asmens valstybinį socialinį draudimą matyti, kad nuo 2002-07-01 iki 2002-09-30, nuo 2002-10-01 iki 2002-11-11 A. P. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2003-11-03 iki 2004-01-06 – UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2004-05-04 iki 2004-09-08, nuo 2004-01-01 iki 2004-01-06 – UAB „(duomenys neskelbtini)“, gavo draudžiamųjų pajamų. Nuo 2008-01-01 iki 2012-06-12 A. P. draudžiamųjų pajamų neturėjo (b. l. 32, 106, 158).
Iš Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriaus 2012-06-11 pažymos Nr. S1-183-(7.9) matyti, kad A. P. Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriuje registruotas nuo 2011-06-14 (b. l. 34).
Iš antstolės Neringos Lipeikienės pažymų matyti, kad A. P. alimentų 2002-10-18 – 2003-07-08, 2007 m. spalio – gruodžio mėn., 2009 m. gegužės – liepos mėn. laikotarpiais nemokėjo (b. l. 48, 68, 77).
Iš Vaikų išlaikymo fondo 2012-05-11 rašto Nr. (4.2)D2-14567 matyti, kad A. P. įsiskolinimas Vaikų išlaikymo fondui dėl išmokų A. P. už 2008 m. vasario - 2012 m. kovo mėn. mokėjimo yra 6477,59 Lt (b. l. 8-10).
Teismas, ištyręs ir įvertinęs visumą minėtų duomenų, kuriuos pripažįsta įrodymais, sprendžia, kad jie pilnai patvirtina A. P. pareikštus kaltinimus.
Tiek paties A. P. paaiškinimai, kitų apklaustų asmenų parodymai, rašytiniai aukščiau minėti bylos dokumentai patvirtina, kad kaltinamajam buvo žinoma Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003-10-03 sprendimu jam nustatyta pareiga mokėti sūnaus A. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui kas mėnesį po 1 MGL, tai yra po 125 Lt nuo 2002-07-12 iki sūnaus A. pilnametystės. Šie įrodymai taip pat patvirtina, kad A. P. nė karto šių išmokų nėra sumokėjęs. Šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai sutampa tarpusavyje, tad teismas jas pripažįsta įrodytomis.
A. P., pripažindamas minėtas faktines aplinkybes, kartu tvirtino, kad nėra skolingas už sūnaus išlaikymą, nes darė tai kitu būdu – duodamas pinigų tiesiogiai sūnui ar savo motinai, pas kurią šis gyvendavo, pats pirkdamas jam rūbus, avalinę. Vertindamas šiuos kaltinamojo argumentus teismas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi vieningos nuomonės, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį kyla tiek tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma visiškai, tiek ir tuo atveju, kai ji vykdoma iš dalies. Asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti. Kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina. Asmuo, turintis pareigą teikti teismo sprendimu nustatytos formos išlaikymą, savavališkai negali pakeisti išlaikymo teikimo formos (kasacinė nutartis Nr. 2K-491/2005 ir kt.).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismo sprendimas, kurio pagrindu A. P. privalėjo mokėti 125 Lt kas mėnesį sūnaus išlaikymui, nebuvo pakeistas ar panaikintas, tad kaltinamasis privalėjo jį vykdyti ir teikti sūnui išlaikymą jame nustatyta forma, tačiau to nedarė. Teismas nenustatė jokių objektyvių, pateisinamų priežasčių, sukliudžiusių jam tai daryti. A. P. buvo ir yra darbingas, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių aukščiau paminėtų pažymų, oficialiai dirbo tik neilgais laikotarpiais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net ir tais laikotarpiais alimentai nebuvo mokami. Iš darbo biržos pateiktų duomenų matyti, kad joje jis registruotas tik nuo 2011-06-14. Kaltinamasis teismui patvirtino, kad tiek praeityje, tiek šiuo metu pragyvena iš nelegalaus darbo, kas, be kita ko, apsunkina alimentų išieškojimą. Šie duomenys leidžia spręsti, kad kaltinamasis nagrinėjamu laikotarpiu turėjo atitinkamo dydžio pajamų, turėjo realią galimybę teikti sūnui išlaikymą teismo sprendime nustatyta forma, tačiau šios pareigos nevykdė. A. P. ir liudytojos N. P. parodymų pagrindu teismas sprendžia, kad kaltinamasis periodiškai prisidėdavo prie sūnaus išlaikymo duodamas nedideles pinigų sumas tiesiogiai sūnui ar savo motinai, nupirkdamas rūbų bei avalynės, tačiau tai jis darė minimaliai ir ne teismo sprendime nustatyta forma. Todėl šios aplinkybės jo atsakomybės nešalina. Nepaisant to teismas paminėtas aplinkybes vertina kaip leidžiančias spręsti apie mažesnį padarytos veikos pavojingumo laipsnį. Į tai atsižvelgtina parenkant bausmę.
Remdamasis tuo, kas pasakyta, teismas sprendžia, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina visas kaltinimo faktines aplinkybes, kurias teismas pripažįsta įrodytomis. Veika baigta, asmuo veikė tiesiogine tyčia, nes A. P. suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, jos padarinius ir to siekė. Kaltinamasis patvirtino suvokęs, kad dėl alimentų pagal teismo sprendimą nemokėjimo susidarys skola. Veika pagal BK 164 straipsnį kvalifikuota teisingai.
Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis padarė nesunkų nusikaltimą, veika baigta, asmuo veikė tiesiogine tyčia. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis vengė išlaikyti vieną vaiką, į susidariusio įsiskolinimo dydį. Jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. A. P. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė. Yra įrašytas į Vilniaus priklausomybės ligų centro priežiūros grupę nuo 2002-04-09. Pagal specialisto išvadą Nr. 91TPK-PL-424 atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę jam nėra tikslinga (b. l. 176). Teismas taip pat atsižvelgia į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius kaltinamojo asmenybę: A. P. yra neteistas, baustas administracine tvarka, tačiau nuobauda nebegaliojanti, turi mažametį vaiką, nuolatinę gyvenamąją vietą, nedirba, registruotas darbo biržoje, pateikė duomenis apie gautą darbo vietos pasiūlymą. Įvertinęs visumą šių nustatytų aplinkybių, apibūdinančių padarytą nusikalstamą veiką, kaltinamojo asmenybę, jo turtinę, socialinę padėtį, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, kad BK 41 straipsnyje reglamentuota bausmės paskirtis bus pasiekta parenkant kaltinamajam arešto bausmę, nustatant jos trukmę, artimesnę sankcijoje numatytam minimumui.
Atsižvelgus į visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, į paskirtos bausmės rūšį ir dydį, kaltinamajam skirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (b. l. 155) – yra naikintina ir iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos kita kardomoji priemonė neskirtina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 - 298, 301 - 305, 307 straipsniais, teismas
nusprendžia:
A. P. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnį ir skirti laisvės apribojimą 9 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam darbo biržoje, neatlygintinai per laisvės apribojimo taikymo laikotarpį išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Išaiškinti, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 3, 9, 10 dalių nuostatomis asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo: be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus. Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal šio kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.
Kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikinti ir iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos kardomosios priemonės neskirti.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.