Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

2021-04-22 · Administracinė byla Nr. I1-601-609/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-04-22
Bylos Nr.
I1-601-609/2021
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02492-2020-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Eglė Kiaurakytė (pirm.)
Pareiškėjas
A. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-601-609/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02492-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 22 d.Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė,sekretoriaujant Vidai Rutkauskienei,dalyvaujant pareiškėjui A. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, Marijampolės PN), jam priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 2-3) nurodo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2020 m. rugsėjo 28 d. Marijampolės PN jis buvo laikomas sveikatai kenksmingomis ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo netenkina sanitarinio mazgo būklė, nes nebuvo neužtikrintas privatumas bei saugumas, sanitariniame mazge nebuvo langų, neveikė ventiliacija, todėl patalpoje tvyrojo nemalonus kvapas, ant lubų buvo pelėsis, patalpoje buvusios pertvaros ir vamzdžiai surūdiję, ant grindų kaupėsi vanduo. Pareiškėjo teigimu, sanitarinio mazgo patalpa per maža, dėl ko nebuvo galimybės laisvai judėti, trūko tualetų ir prausyklų, dėl ko 82 nuteistieji nespėdavo rytais nusiprausti, esant poreikiui, nueiti į tualetą.

Teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis tapo konfliktiškas, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė dvasinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės, dėl pablogėjusios sveikatos pradėjo lankytis pas gydytoją, gulėjo ligoninėje.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad skundo reikalavimą palaiko, prašo skundą patenkinti visiškai skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų pagrindu. Patikslino, jog nagrinėjamam ginčui aktualus sanitarinių mazgų netinkamas įrengimas Marijampolės PN 16 būryje.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 17-21) nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Marijampolės PN 16 būrys sanitariniais įrenginiais naudojasi kartu su 17 būriu. Šiuose būriuose iš viso gali gyventi iki 84 nuteistųjų. Sanitariniame mazge yra 9 kietieji įrenginiai (4 pisuarai ir 5 sėdimi tualetai), 5 vandens čiaupai ir dušas. Pažymi, jog sanitarinio mazgo ploto teisės aktai nereglamentuoja. Tvirtina, jog sanitarinių mazgų būklė puiki, patalpos yra tikrinamos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų, nuolat stebimos ir prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Turto valdymo skyriaus specialistų, kurie, esant gedimui ar atsiradus poreikiui, skubiai atlieka defektų šalinimo, remonto darbus. Pažymi, jog tualetai buvo atskirti pertvaromis, todėl pareiškėjo privatumas buvo užtikrintas. Nurodo, jog sanitariniame mazge yra įrengta ventiliacija. Teigia, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas į pataisos įstaigos administraciją, psichologus bei pataisos įstaigos sveikatos priežiūros specialistus nesikreipė.

Atsakovės atstovas į posėdį neatvyko, atsiliepime į skundą prašo bylą nagrinėti atsakovės atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, jam atliekant bausmę Marijampolės PN 16 būryje laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2020 m. rugsėjo 28 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), atlyginimo.

Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jis tapo konfliktiškas, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė dvasinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo sveikata.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, ar šios institucijos darbuotojų veiksmai (neveikimas) tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjo teisėms, laisvėms ir interesams, ar pareiškėjui buvo padaryta žala, kurios atsiradimą lėmė valdžios institucijos pareigūnų veiksmai (neveikimas). Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo pataisos įstaigoje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau - ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Žemesnės instancijos teismas

Pagal ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės; su vėlesniais pakeitimais), 5.7 papunktį, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Šių taisyklių 6 punkte nustatyta, kad, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti Taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“, (toliau - ir Patalpų aprūpinimo normos) 7.4, 7.6 punktuose nurodyta, jog bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje įrengiama praustuvė (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), o tualete įrengiamas klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (Klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m; 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).

Sanitariniame mazge įrengtų įrenginių skaičių patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 29-39). Vertinant atsakovės atstovo teiginius, kad Marijampolės PN 16 būrys sanitariniais įrenginiais naudojasi kartu su 17 būriu, kad šiuose būriuose iš viso gali gyventi iki 84 nuteistųjų, o sanitariniame mazge yra 9 kietieji įrenginiai (4 pisuarai ir 5 sėdimi tualetai), 1 praustuvė, kurioje yra 5 vandens čiaupai ir dušas, atsakovės atstovui nepateikus duomenų, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN 16 ir 17 būriuose gyveno mažesnis nei leistinas asmenų skaičius, laikytina, jog sanitariniu ir higienos mazgu naudojosi 84 nuteistieji.

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą bei nustatytas faktines aplinkybes matyti, jog ginčo laikotarpiu ginčui aktualiame sanitariniame mazge įrengtų vandens maišytuvų skaičius nežymiai nukrypsta nuo Patalpų aprūpinimo normoje nurodytų reikalavimų (5 maišytuvai teko 16,8 nuteistųjų (84:5)).

Nors ginčo laikotarpiu ginčui aktualiame sanitariniame mazge įrengtų vandens maišytuvų skaičius nežymiai nukrypsta nuo Patalpų aprūpinimo normoje nurodytų reikalavimų, pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Įvertinus skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių (praustuvių) skaičiaus pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamasi teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Žemesnės instancijos teismas

Nors pareiškėjas teigia, jog sanitariniai įrenginiai (klozetai ir pisuarai) nebuvo atskirti, todėl buvo pažeistas jo privatumas, minėta, kad pagal Patalpų aprūpinimo normas 7.6 punktą klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. ir nėra nustatytas reikalavimas pisarus atskirti sienelėmis.

EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto EŽTT konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal EŽTT praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Iš į bylą pateiktų 16-17 būrių sanitarinio mazgo nuotraukų (b. l. 34-40) matyti, kad jame yra įrengtos klozetus skiriančios sienelės. Įvertinus tai, kad klozetai vienas nuo kito yra atskirti sienelėmis, nesant reikalavimo atskirti sienelėmis pisuarus, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai tam skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, yra pagrindas konstatuoti, kad buvo sudarytos pakankamos privatumą sudarančios sąlygos, todėl nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, konstatavimui. Analogiškai tokia situacija buvo vertinama ir LVAT (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo patalpų nepakankamo vėdinimo paneigia atsakovės atstovo į bylą pateikta sanitarinio mazgo foto nuotrauka (b. l. 32), iš kurios matyti, kad sanitarinio mazgo patalpa vėdinama per ventiliacinę angą.

Pažymėtina, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja reikalavimų sanitarinio ir higienos mazgo plotui, todėl pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo ploto atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas įpareigoja nuteistuosius valyti savo gyvenamas patalpas. Pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), pagal kurios 34 punktą, bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka, o šios normos 35 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos HN 134:2015 39 p.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), galiojusių iki 2020 m. sausio 22 d., 73.6 punkte buvo nurodyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, tarp jų, tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Šios nuostatos įtvirtintos ir nuo 2020 m. sausio 22 d. įsigaliojusiose Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (18, 18.6 p.).

Kadangi už patalpų valymą, be kita ko, ant sienų ir lubų nepaliekant pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji, pareiškėjui nereiškus pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, pareiškėjo argumentas, jog neturtinę žalą jis patyrė dėl sanitariniuose ir higienos mazguose buvusio pelėsio, laikytinas nepagrįstu.

Nors atsakovės atstovo pateiktos fotonuotraukos (b. l. 37-39), nepaneigia pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog sanitarinio mazgo pertvaros buvo surūdijusios, pažymėtina, jog teisės aktais nenustatyta pareiga Marijampolės PN atlikti kapitalinį patalpų remontą. Byloje nesant atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą patvirtinančių įrodymų bei pareiškėjui neįrodžius neturtinės žalos padarymo fakto, šis pareiškėjo argumentas atmestinas.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog kreipimosi į kompetentingą instituciją ar pataisos įstaigos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti.

Kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl sanitarinio mazgo būklės (netinkamos ventiliacijos, pelėsio, surūdijusių pertvarų ir vamzdžių, ant grindų besikaupiančio vandens) kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, o atsakovės atstovas į pareiškėjo prašymą nereagavo, Marijampolės PN negali būti laikytini pažeidusiais pareiškėjo teisę į tinkamą sanitarinio mazgo vėdinimą bei jo įrengimą.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad laikotarpiu 2019 m. sausio 3 d. iki 2020 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, neužtikrinus jo teisės į pakankamą sanitarinių įrenginių (praustuvių) skaičių buvo pažeista.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl nepakankamo praustuvių skaičiaus nespėdavo rytais nusiprausti, be to dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis tapo konfliktiškas, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė dvasinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės.

Byloje esanti Marijampolės PN I Resocializacijos skyriaus 2020 m. spalio 26 d. pažyma Nr. 55/04-926 (b. l. 23) patvirtina, jog ginčo laikotarpiu dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, diskomforto, nepatogumų, kuriuos galėjo sukelti netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, pareiškėjas į psichologą nesikreipė.

Nors pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo jo sveikata, todėl pradėjo lankytis pas gydytoją, gulėjo ligoninėje, byloje esanti Laisvės atėmimo vietų ligoninės pažyma (b. l. 24) patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus specialistus nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo pareiškėjo sveikata. Byloje esantys duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę (b. l. 41-73) nesietini su nepakankamu sanitarinių įrenginių (praustuvių) skaičiumi ginčo laikotarpiu. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, nustatęs, kad nėra duomenų, jog konstatuotas pažeidimas kokiu nors būdu pablogino pareiškėjo sveikatą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Marijampolės pataisos namuose pareiškėjo A. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas pataisos įstaigoje buvo pažeista.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėja Eglė Kiaurakytė